ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Lietuvos laisvės dvidešimtmetis ir laisvės iššūkiai jaunimui
Homilija pasakyta jaunimui Šiluvoje švenčiant Šeimų ir jaunimo dieną, 2010 09 11

Didelis džiaugsmas matyti tiek daug Šiluvos piligrimų, ypač jaunų, trisdešimt kilometrų keliavusių pėsčiomis į Šiluvą. Panašiai džiaugėmės praėjusį sekmadienį jaunais piligrimais, atkeliavusiais iš Kryžių kalno. Tačiau Evangelijoje mes nerasime nė vieno žodžio, kur Jėzus būtų džiaugęsis dėl jį sekusių žmonių ir gaudžiusių kiekvieną jo žodį. Jei žmogus gyvena, įsiklausydamas į Dievo balsą savo sąžinėje, Šventajame Rašte jis vadinamas teisiu žmogumi. Tai pats didžiausias pagyrimas, kurį Dievo įkvėptieji pasakydavo apie išskirtinai gerus žmones. Senajame Testamente tai pasakyta apie Abraomą, Naujajame – panašiai vadinamas Švč. M. Marijos sužadėtinis Juozapas.

Šiandien mes girdėjome Jėzaus žodžius, tvirtinančius, kad dangaus angelai džiaugiasi dėl kiekvieno atgailą darančio nusidėjėlio. Mums labai svarbu žinoti šią žinią. Dievas nenurašo nė vieno žmogaus, kai šis suklysta, bet laukia, jo ieško, kaip piemuo kad ieško pražuvusios avelės.

Vargu ar kuris iš čia esančių mano apie save, jog jis visuomet išsaugojo savo ištikimybę Dievui, nes Šventajame Rašte teigiama, kad net teisus žmogus kasdien septynis kartus nusideda. Todėl išmintinga ir išganinga mąstyti ne tiek apie savo teisumą, kiek apie pastangas vis labiau artėti prie Dievo. Pasakiau, kad mano širdis džiaugiasi, matydama tiek daug Šiluvos piligrimų tik todėl, kad šiuose jaunuose ir brandaus gyvenimo žmonėse matau pastangas būti gerais dangaus Tėvo vaikais. Kiekviena piligrimystė į Šiluvą ar kitas šventas vietas kalba apie tai, kad žmogus nori artėti prie Dievo.

Ko reikia, kad artėtume prie Dievo? Pirmas ir pats svarbiausias žingsnis, kurį tenka žengti kiekvienam žmogui, nutarusiam gyventi Dievo šviesoje – tai pasiryžimas išmesti iš savo gyvenimo, iš savo sąžinės visas moralines šiukšles – tą balastą, kuris trukdo artėti prie Dievo. Reikia išmesti mumyse dažnai gyvenantį godumą daiktams, pasipūtimą, nevaldomus pykčius, ieškojimą neatsakingos erotikos. Prie tų moralinių šiukšlių taip pat priklauso cigaretė ir alaus butelis, nors prekybininkai labai jį nori surišti su krepšiniu. Šis moralinio balasto išmetimas vyksta per maldą, per rekolekcijas, per gerą išpažintį. Šiam tikslui gerai pasitarnauja ir piligrimystės, leidžiančios atitrūkti nuo kasdienybės ir mintimis pakilti prie amžinųjų dalykų.

Evangelijoje yra vienas jautrus pasakojimas apie fariziejaus Simono namuose besisvečiuojantį Jėzų ir prie jo kojų verkiančią moterį. Miestelio, kur viešėjo Jėzus, žmonės žinojo, kad ta moteris yra nusidėjėlė. Tačiau ji atėjo ir verkė prie Jėzaus kojų. Moteris norėjo būti kitokia, ir Jėzus pagyrė ją ne dėl jos nuodėmių, bet dėl jos atgailos. Ji nesigėdijo viešai apverkti savo nuodėmių. Atgaila – tai, visų pirma, žmogaus noras gyventi be nuodėmės, būti šviesiam, galinčiu kiekvienam tiesiai žiūrėti į akis.

Jūs galėtumėte paklausti, kodėl Šiluvos atlaiduose jaunimui kalbu apie atgailą. Yra trys priežastys. Pirmiausia, Šiluva tiesioginiu Dievo įsikišimu tapo atgailos vieta. Prieš keturis šimtus metų apsireiškusi Dievo Motina Marija verkė ir skundėsi, kad čia buvo garbinamas jos Sūnus, o dabar ariama ir sėjama. Marija kvietė keistis, daryti atgailą ir gyventi taip, kaip nori jos Sūnus Jėzus Kristus.

Antroji priežastis, kodėl šiemet Šiluvoje kalbu apie atgailą, yra laisvės dovanos apmąstymas. Dėkojame Dievui už laisvės dvidešimtmetį ir apmąstome, kas veda į tikrąją laisvę ir kas žmogų pavergia. Apaštalas Paulius sako, kad tikintys į Kristų žmonės yra pašaukti į laisvę, todėl neturi vergauti nuodėmei. Prieš dvidešimt metų mes atgavome tik dalį laisvės – tapome nepriklausomi nuo okupacinės prievartos. Tai ir daug, ir labai mažai. Visa tai mes aiškiai matome. Kai buvome pavergti, išgyvenome, kad per metus vienas lietuvis išgeria 10 litrų gryno alkoholio ir tai laikėme okupanto pastanga girdyti ir vergystėje laikyti tautą. Dabar gi išgeriama dvidešimt litrų gryno alkoholio. Tai tragedija, nes geria net vaikai ir paaugliai. Tik nesakykime, kad geriama iš vargo. Geriama todėl, kad nemąstoma, o už mus mąsto tie, kurie už alkoholį kraunasi milijonus, o per žiniasklaidą mums visais kanalais perša sidrą, alų ir stipriuosius gėrimus. Jie užsiima lobizmu, kad būtų priimti jiems palankūs įstatymai, kad būtų galima prekiauti alkoholiu ant kiekvieno gatvės kampo dieną ir naktį. Šiandien vien Kaune yra daugiau alkoholio prekybos taškų, nei visoje Švedijoje. Taigi, norime gyventi kaip Švedijoje, bet gerti – kaip Rusijoje.

Mielas jaunime, būk drąsus plaukti prieš srovę. Jeigu sąžinė prikištų, kad kažkur klydai, turėk drąsos pasitaisyti. Būk drąsus pasakyti „ne“ kiekvienam, kuris siūlys tau gerti. Gerti ne tik degtinę, bet ir alų ir sidrą. Jauno žmogaus žlugimas prasideda tuomet, kai jis į rankas paima kad ir nekalčiausiai atrodantį alaus ar sidro buteliuką.

Šiandien kai kam atrodo, kad Lietuvai nėra išsigelbėjimo. Tai melas. Tik šėtonas, būdamas melagis ir melo tėvas, nori įteigti tokią pesimistinę mintį. Lietuva turi ateitį, bet ją kurs tik blaivus ir mąstantis jaunimas. Mąstantis ne bulvarinės žiniasklaidos klišėmis, bet įkvėptas Dievo žodžio. Šiemetinė piligrimystė bus tikrai neeilinė, jei pradėjusieji gerti pasiryš to nedaryti, jei turintieji kitokių priklausomybių atsisakys to, kas žlugdo ne tik dvasinį gyvenimą, bet ir fizinę sveikatą.

Kaip ištesėti tokiame nusistatyme? Turiu vieną patarimą: eikite kuo dažniau išpažinties. Šitai patarė Jonas Paulius II, prieš septyniolika metų kalbėdamas Lietuvos jaunimui Kauno Dariaus ir Girėno stadione. Dažnai susitaikinkite su Dievu. Dažnai stiprinkite save Eucharistija. Tai padės jums išsilaisvinti iš visų pančių, būti tvirtiems ir atsakingiems laisvos Lietuvos žmonėms.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą