ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Vasario 16-oji
Pamokslas pasakytas 2010 m. vasario 16 d. Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje

Apaštalas Paulius įtikėjusiems pirmiesiems krikščionims rašė: Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! ... stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti (Gal 5, 1.13).

Vasario 16-osios šventėje susirinkome į Kristaus Prisikėlimo šventovę padėkoti už didelę Dievo dovaną – prieš 92 metus susigrąžintą laisvę ir atkurtą nepriklausomą Lietuvą. Tai proga apmąstyti laisvės dovaną, nes šiandien ji didelis iššūkis kiekvienam iš mūsų.

Vasario 16-oji – tai rytas po ilgai trukusios nakties. Per 120 carinės okupacijos metų lietuviai patyrė daug skaudžių išbandymų: rekrūtus, sukilėlių kartuves, tremtis į Sibirą, sunaikintus vienuolynus, graždanką ir lietuviškos spaudos draudimą, Kražių skerdynes ir kt. Aną tamsią Lietuvos naktį geriausiai simbolizuoja Muravjovas korikas. Anuomet žmonės turėjo pagrindo dejuoti, nes visur viešpatavo prievarta be jokios prošvaistės. Tačiau istorija apie tas dejones nekalba. Gal tik Rūpintojėlyje – kenčiančiame Kristuje buvo įamžintas erškėčiuotas kelias, kuriuo XIX amžiuje ėjo Lietuva.

Lietuvos šviesuomenė anuomet suprato, kas yra labai svarbu laisvės neturinčiam žmogui. Tai tikėjimas į Dievą ir meilė šalia esančiam bei Tėvynei. Atkreipkime dėmesį, kaip kalbėdamas apie laisvę apaštalas Paulius ragina: „Stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.“ Kai žmonės tiki, kad juos veda per gyvenimą Dievo ranka, ir myli vieni kitus, tuomet, nors išoriškai būna pavergti, dvasia yra laisvi.

Į Vasario 16-ąją pradėjome eiti knygnešių keliais. Caras girdė Lietuvą ir siekė palikti žmones tamsoje. Tuo metu šviesiausi protai, kaip antai, vysk. Motiejus Valančius, vėliau – Tumas Vaižgantas ir kt., rūpinosi švietimu. Lietuvoje uždraudus laisvą lietuvišką žodį, jis buvo spausdinamas Prūsijoje. Knygnešiai per sieną į Lietuvą gabeno ne degtinę ir cigaretes, bet knygas ir spaudą. Ne vienas už tai paaukojo gyvybę, daugelis buvo ištremti į Sibiro katorgą. Tačiau knygos, maldaknygės ir laikraščiai nesustojo keliauti į Lietuvą. „Aušra“, „Tėvynės sargas“, „Varpas“, religinės knygos bei maldaknygės žadino prisikėlimo viltį. Kai atėjo aštuonioliktieji metai, kai reikėjo ne tik paskelbti nepriklausomybę, bet ir ginti Lietuvą nuo bolševikų, bermontininkų ir kitų priešų, nestokojome savanorių – pasiryžėlių aukoti gyvybę už tautos laisvę. Tvirtas tikėjimas ir meilė skatino žmones ant laisvės aukuro sudėti didžiausias aukas.

Šiandien, minėdami Vasario 16-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktą, prisimename tuos, kurie vedė Lietuvą į laisvę ir gynė ją. Šie prisiminimai yra šviesūs, viltingi ir gali įkvėpti kiekvieną, neabejingą Tėvynės likimui. Gali paskatinti mažiau dejuoti, o daugiau pozityviai dirbti, kad aplinkui būtų daugiau tikėjimo, vilties ir meilės. Be šių vertybių žmogus degraduoja ir žūsta. Nepriklausomybės Akto paskelbimas, nors yra labai svarbus, visuomet būna tik laisvės kelio pradžia. Tolesni žingsniai dažnai estri sunkūs, kartais net tragiški. Lietuvos savanoriai negalėjo net susapnuoti, kad po dvidešimties laisvės metų priešo kariuomenės daliniai kirs Lietuvos sieną, o aukščiausieji vadai bus visiškai sumišę ir be mažiausio pasipriešinimo prisiims naujos vergystės pančius.

Laisvė yra ne tik Dievo dovana, bet ir kiekvieno žmogaus kvietimas kurti laisvą ir žmogaus kilnumo vertą gyvenimą. Tai kvietimas į atsakingą laisvę. Posovietinis žmogus dažniausiai mąsto, kad laisvė – tai medžiaginis gerovė. Taip, ekonomika visuomet svarbi, bet ne svarbiausia. Pamatiniai laisvės akmenys yra tiesa, teisingumas ir meilė. Jeigu kas nors išklibina nors vieną iš šių akmenų, laisvės rūmas pradeda aižėti ir byrėti.

Kai iš žmonių gyvenimo išbraukiamas Dievas, nepastebint išbraukiama ir tiesa. Lieka tik žiniasklaidos formuojamos nuomonės, dažniausiai naudingos ne Lietuvai, o žmonėms, siekiantiems viską palenkti saviems interesams. Būna naudingos net Lietuvos nedraugams, taip pat siekiantiems valstybėje sėti sąmyšį ir nusivylimą laisve.

Kai savanaudiški interesai tampa pagrindiniu žmonių veiklos varikliu, tuomet teisingumui nebelieka vietos. Visuomenėje nyksta solidarumas, auga susvetimėjimas, tarp turtingųjų ir vargšų atsiveria neperžengiama bedugnė. Teisingumo stoka yra be galo pavojingas reiškinys laisvės keliu žengiančiai visuomenei, ir galime tik apgailestauti, kad esame šio reiškinio liudininkai. Šiandien daug kas kelia nerimą, bet labiausiai – nykstanti meilė ir pagarba žmogui. Apie meilę kalba visi, ir dažniausiai tie, kurie myli tik save, bet tikros meilės, tarsi oro, kuriuo kvėpuojame, labai pasigendame. Mylimi žmonės nesižudo. Mylimų žmonių nepaliekame ir nebėgame ten, kur mūsų galbūt niekas nemylės.

Didžiausia meilė – tai sugebėjimas tarnauti kitiems, dovanoti kitiems savo gyvenimą. Prieš mirtį Jėzus plovė apaštalams kojas ir liepė savo mokiniams panašiai daryti. Tik toks tarnavimas ugdo laisvės keliu einantį žmogų. Todėl apaštalas Paulius kalba: „Laisvės vardan nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.“ Jėzaus Kristus kryžius mums yra paliktas ne kaip kančios, bet kaip didžiausios meilės ženklas. Žmonės yra kviečiami panašiai mylėti, nes tik tokia meilė kuria gyvenimą, tik taip mylėdami galėsime drąsiai eiti laisvės keliu.

Nedejuokime, kad sunku gyventi, bet verčiau pabandykime palengvinti gyvenimą silpnesniems už mus. Nesakykime, kad ne už tokią Lietuvą kovojome, – dirbkime, kad Lietuva pradėtų keistis į gera. Nesileiskime įveikiami pesimizmo, tarsi blogis galėtų būti stipresnis už Dievo vaikus. Juk mes esame Jėzaus Kristaus išvaduoti ir pašaukti į laisvę.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą