ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Prisikėlimo iššūkis
2010 m. Šv. Velykos

Apaštalas Jonas taip aprašo savo įspūdžius po Jėzaus prisikėlimo. Ankstų pirmosios savaitės dienos rytą Marija Magdalietė pranešė mokiniams, kad Mokytojo kapas tuščias. Jonas ir Petras nuskubėjo prie kapo ir pamatė viduje numestas drobules ir skarą. Tuomet Jonas įtikėjo, kad Jėzus prisikėlė. Įtikėjo anksčiau, nei prisikėlęs iš mirties Jėzus pasirodė jam ir kitiems mokiniams. Dievas apdovanoja tikėjimu pirmiausia tuos, kurie yra tyri ir labai mylintys. Šių žmonių gyvenime išsipildo Jėzaus palaiminimas: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

Sveikinu pačios brangiausios šventės – Šv. Velykų proga visus, įtikėjusius į Kristaus Prisikėlimą. Velykos teatneša ne tik džiaugsmo, bet ir tesustiprina tikėjimą, viltį ir meilę – svarbiausias dorybes, padedančias dvasiškai augti ir kurti visavertį krikščionišką gyvenimą.

Kristaus Prisikėlimo šventė yra brangi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, ji kalba apie antgamtinę tikrovę, į kurią įžengė prisikėlęs Kristus ir į kurią esame pakviesti mes visi, per Krikštą susijungę su mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi. Antra, Prisikėlęs Kristus kviečia mus jau dabar būti Prisikėlimo vaikais, kuriems viešpatauja ne nuodėmės, bet Kristaus įstatymas. Šv. Velykos tebūnie proga pamąstyti, ką reiškia būti prisikėlusiems su Kristumi.

Gyvenantiems su Kristumi per maža turėti Krikšto pažymėjimą ir per Velykas su minia giedoti „Aleliuja“. Per maža žinoti Dekalogą – reikia jo laikytis, net ir tuomet, kai tai daug kainuoja. „Dievo įsakymai, – rašo popiežius Benediktas XVI Laiške jaunimui, – neabejotinai kertasi su paplitusia šiandiene mąstysena, siūlančia laisvę, atsietą nuo vertybių, taisyklių, objektyvių normų ir akinančią atmesti bet kurį tos akimirkos geismų apribojimą. Tačiau tokia pasiūla, užuot vedusi į tikrąją laisvę, žmogų paverčia jo geismų, tokių stabų, kaip galia, pinigai ir nežabotas malonumas, pasaulio vilionių vergu, negebančiu įgyvendinti savo pradinio pašaukimo mylėti.“

Su prisikėlusiu Kristumi save tapatina labai daug žmonių, bet didelė dalis jų stokoja evangelinės gelmės, visų pirma – autentiškos meilės. Meilės, kuri skatintų tarnauti ir skleisti gėrį. Meilės trūkumas – pati svarbiausia priežastis, kodėl daugelis nesugeba visiškai atsiverti Kristui. Matome liūdną reiškinį: daugelis yra netgi visiškai praradę pasiaukojamos meilės sampratą. Tikėti į Kristų ir nesirūpinti meile persunkti savo gyvenimo yra pradėtas, bet neužbaigtas darbas – Jėzaus žodžiais tariant, tai ant smėlio pastatytas namas, kurį grasina nuplauti jūros bangos.

Galėtume tik pasvajoti, kokia būtų šiandienė Lietuva, jeigu tie 80 procentų lietuvių, per apklausas tapatinančių save su tikinčiais į Kristų, tikrai būtų pilni meilės Dievui ir žmonėms. Lietuva būtų pats brangiausias širdžiai žemės kampelis, kurio niekas nenorėtų palikti. Kaip reikia, kad visi žmonės suvoktų, jog tik tuomet tampama visverčiu žmogumi ir krikščioniu, kai nesavanaudiškai mylima.

Prisikėlusiojo Kristaus draugais tampama tik ištikimai vykdant meilės įstatymą. Jėzus vienam Dekalogo besilaikančiam vyrui pasakė: „Tu esi netoli nuo Dievo karalystės!“ (Mk 12, 34). Pasakė įsitikinęs, kad šis vyras supranta didįjį meilės įstatymą, jog meilė yra svarbesnė už bet kokias aukas.

Popiežius Benediktas XVI neseniai paskelbė encikliką „Caritas in veritate“. Joje Šventasis Tėvas sako, kad į šiandienę pasaulio visuomenę reikia sugrąžinti meilę – ir ne bet kokią, bet meilę tiesoje bei teisingume. Meilė be tiesos ir teisingumo – tai šios dorybės išniekinimas. Ten, kur meilė, privalo būti branginama tiesa ir klestėti teisingumas.

Meilės, tiesos ir teisingumo kupiną gyvenimą turime susikurti patys, nes niekas kitas už mus to nepadarys. Šio darbo pionieriais turi tapti įtikėjusieji į prisikėlusį Kristų. Popiežius kalba: „Turint prieš akis tautų vystymosi problemas, tokias milžiniškas, kad kone nusvyra rankos, pagalbon ateina Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai, kuriais jis mums praneša: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5) ir padrąsina: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Atliktino darbo gausos akivaizdoje mus palaiko tikėjimas, jog Dievas yra tarp tų, kurie jo vardu susiburia ir darbuojasi teisingumo labui“ (CV, 78).

Apaštalas Paulius ragina: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Kristuje matome gražiausią meilę, nuvedusią jį iki kryžiaus mirties, kad mes turėtume gyvenimą. Kristus ne tik kalba: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10), bet savo mirtimi bei prisikėlimu šiuos žodžius patvirtina.

Velykinėje maldoje, ypač švęsdami Eucharistiją, palinkėkime vieni kitiems Dievo malonės, galinčios padaryti mumyse patį reikalingiausią stebuklą – su kaupu pripildyti tarnaujančios, visiems gera linkinčios meilės – meilės tiesoje ir teisingume.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą