ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Žmogaus Sūnaus likimas
2003 m. rugsėjis (25-tas eilinis sekmadienis, B)


Jėzaus atsimainymo metu mokiniai pamatė jo dievybės spindėjimą ir buvo tiek laimingi, jog panoro likti ten visam laikui. Jie kalbėjo: Viešpatie, gera mums čia būti! Tačiau Jėzus nuo šio momento vis dažniau kalbėjo apie būsimąją kančią ir po to seksiantį prisikėlimą. Jis sakė: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“.

Jėzaus kalbos apie būsimąją kančią ir nužudymą mokiniams buvo visiškai nepriimtinos. Petras draudė, kad Mokytojas nekalbėtų tokių nesąmonių, nes, jo nuomone, šitaip negali atsitikti.. Petro bandymas sustabdyti Jėzų nuo pasirinktos kančios gal buvo nevisiškai suvoktas jo noras išvengti asmeninės kančios. Tačiau Jėzus nepaliko iliuzijų, bet aiškiai pasakė: „jie persekiojo mane, persekios ir jus“.

Evangelijos pasakojimas apie Žmogaus Sūnaus likimą kalba ne tik apie Jėzų Kristų, bet ir apie jo Bažnyčią su visais ištikimais jos nariais. Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas yra rodyklės kelio, kuriuo skirta pereiti visiems įtikėjusiems ir apsisprendusiems ištikimai sekti Kristų.

Amžinoje kovoje tarp gėrio ir blogio šioje žemėje niekas nėra apsaugotas nuo galimų smūgių. Nedorai gyvenantiems žmonėms sunku pakęsti teisiuosius, kurie yra tarsi nuolatinis priekaištas jų elgesiui. Dar prieš Kristų Šventojo Rašto Išminties knygos autorius rašė: „Bedieviai kalbėjo: Šalin tą teisuolį! Jis drumsčia ramybę, neduoda gyventi“.

Prieš kelias dienas televizijos laidoje buvo kaltinamas vienas kunigas, atsisakęs palaidoti žmogų, atvirai demonstravusį nesiskaitymą su tikinčiųjų bendruomenės interesais. Buvo kaltinami ir kiti kunigai, kurie pasielgė priešingai - palaidojo žmogų, kuris, laidos autorių nuomone, neturėjo būti palaidotas su bažnytinėmis apeigomis. Jie norėtų primesti Bažnyčiai savą supratimą apie krikščionišką meilę. Meilė iš tikrųjų nesuderinama su neteisybe ar pataikavimu neteisėtiems norams. Tikroji meilė reikalauja gerbti žmogaus įsitikinimus net ir po jo mirties, palaidojant jį taip, kaip jis tikėjo ir gyveno.

Kai kas norėtų Bažnyčią paversti laidojimo biuru, aptarnaujančiu visus žmones - tikinčius ir netikinčius, katalikus ir nekatalikus. Tačiau ji patarnauja tik savo nariams, kurie palaiko bent minimalų ryšį su tikinčiųjų bendruomene, juolab nedemonstruoja tikėjimui nepagarbos ar net priešiškumo. Būtų apgailėtinas elgesys tų kunigų, kurie dėl pinigų ar neteisingai suprastos artimo meilės laidotų bet ką, nes tokiu elgesiu pažemintų save ir Bažnyčią. Ir ne tik pažemintų, bet ir klaidintų žmones paskatindami manyti, esą santykį su Dievu nulemia ne žmogaus darbai ir tikėjimas, o vien atliktos bažnytinės apeigos. Atsisakymas laidoti su bažnytinėmis apeigomis nereiškia, kad velionis buvo blogas ir todėl pasmerktas. Bažnyčia net didžiausiems nusidėjėliams meldžia amžinos ramybės Dievo artumoje.

Būdami sąžiningi, mes negalime tvirtinti, jog kunigai savo asmeniniame gyvenime arba kunigiškojoje tarnystėje nepadaro klaidų. Dievas visiems yra davęs laisvą valią, ir visi kasdien renkasi gėrį ar blogį. Ir kunigams reikalinga atgaila. Tačiau šiandien susirūpinimą kelia kitkas: specialiai ieškoma tikrų ar išgalvotų kunigų prasižengimų ir tokiu būdu bandoma griauti jų autoritetą.

Daug kas norėtų, kad vyskupai būtų nebylūs, kai tikintiesiems reikia pasakyti tiesos žodį; norėtų kad į jų balsą nebūtų įsiklausoma, kai priiminėjami įstatymai, tarnaujantys ne visuomenės gėriui, bet kažkieno piniginei. Akivaizdu jog siekiama Bažnyčiai uždaryti burną, nes daug kam neparankus jos balsas. Dėl šios priežasties vykdomos "kunigų nuodėmių" ieškojimo ir viešinimo kampanijos. Netrūksta patarėjų, siūlančių panaikinti celibatą, laiminti gėjų santuokas ir nesikišti į reprodukcinės sveikatos įstatymo ruošimą. Tikriausiai kažkas tikisi, jog Bažnyčia išsigąs viešinamų nuodėmių ir pradės karštligiškai rūpintis ne Evangelijos skelbimu, bet abejotinos vertės reitingais. Vargšė būtų Bažnyčia, jei ji nesirūpintų sąžiningai atlikti savo misiją, o tik elgetautų žiniasklaidos įvertinimo ir pagyrimų.

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“, - šie Kristaus žodžiai, pasakyti beveik prieš du tūkstančius metų, buvo aktualūs ne tik pirmaisiais Bažnyčios amžiais, kai krikščionys buvo žudomi, ne tik sovietmety, kai už tikėjimą jie buvo diskriminuojami ir žeminami. Šie žodžiai yra nemažiau aktualūs ir šiandien, kai Bažnyčiai priešiškas pasaulis nepajėgia šalia savęs toleruoti nuoseklių ir ištikimų Kristaus sekėjų.

Maldoje palinkėkime vieni kitiems drąsos paimti savo gyvenimo kryžių ir eiti paskui savo Mokytoją Jėzų Kristų.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą