ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Bevaisis medis bus iškirstas
Kauno arkikatedra, II Advento sekamdienis, 2004

"Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: "Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė" (Mt 3). Jonui Krikštytojui rūpėjo paruošti žmones Kristaus atėjimui. Kol žmogus sąmoningai leidžia viešpatauti nuodėmei ir kol veidmainingai slepia blogį po teisumo kauke, tol net Dievas yra bejėgis padėti. Kristus gali ateiti ir išgelbėti žmogų tik tuomet, kai žmogus nori prisikelti. Todėl Jonas kvietė tautiečius nusigręžti nuo nuodėmių ir paklausiusius kvietimo krikštijo Jordano upėje.

Bažnyčia panašiai kaip Jonas Krikštytojas nepaliauja skelbusi: "Atsiverskite!" Kiekvienos atgailos esmė - keitimasis į gera. Šis žingsnis nėra lengvas, tačiau pilnas šviesos. Kvietimo pasikeisti į gera nenori girdėti tik tie, kurie mano, jog neklausydami Dievo ir darydami bloga galės būti laimingi. Tai tik laimės iliuzija, apie ją kalbama jau Pradžios knygoje. Pirmieji žmonės patikėjo gundytoju, pakišusiu mintį, jog Dievo įsakymas nevalgyti vieno medžio vaisių esąs kliuvinys jų laimei.

Bažnyčia daugiausia priekaištų susilaukia dėl raginimo atsiversti. Dėl šios priežasties ji vadinama atsilikusia ir besilaikančia pasenusių dogmų. Nenorintys keistis ir nusigręžti nuo nuodėmės skelbia, jog Bažnyčia turinti prisitaikyti prie pasaulio. Pasak jų, Bažnyčia neturėtų kalbėti apie politikų padorumą, nes tai yra kišimasis į politiką, neturėtų ginti gyvybės, nes tai moters teisių pažeidimas ir t. t. Praėjusią savaitę kardinolas A. J. Bačkis, duodamas interviu Eltai, kalbėjo apie neigiamas tendencijas Europos Sąjungoje ir mūsų politikų skubėjimą ratifikuoti krikščioniui nepriimtiną Europos Sąjungos konstituciją. Šis interviu susilaukė aštrios reakcijos. Panašiai atsitinka visuomet, kai Bažnyčia pasako aiškią nuomonę vienu ar kitu aktualiu visuomenei klausimu. Tačiau dėl to nereikėtų stebėtis, nes dar senelis Simeonas pasakė Marijai apie Kristų: "Jis bus prieštaravimo ženklas" (Lk 2, 34). Vis dėlto apie moralinius dalykus reikia kalbėti labai aiškiai ir atvirai, nes tai, kas šiandien vyksta šalia mūsų, grasina iš pamatų sugriauti pavienio žmogaus ir tautos pamatus.

Advento metu apie atsivertimą reikia susimąstyti visiems krikščionims katalikams. Juk daugeliui priklausyti Bažnyčiai yra ne esminė jų gyvenimo dalis, bet tik priedas prie viso kito. Dažnai Dievas prisimenamas tik ištikus nelaimei, per artimo žmogaus laidotuves ar metines šventes. Net po Mišių dažnas pasako: buvo geras renginys. Ne Viešpaties auka, ne susitikimas su Dievu, bet renginys! Yra vadinamųjų tikinčiųjų, kurie gyvenimą tvarko pagal horoskopus, lankosi pas būrėjas, tiki reinkarnacija ir be skrupulų priima masinės kultūros nešamą amoralumą. Popkultūra jų gyvenime yra užėmusi Dievo vietą. Žiniasklaida populiarina okultizmą, raganas, ekstrasensus ir viską sudeda į vieną krepšį: tikėjimą ir prietarus, gėrį ir nuodėme persunktą gyvenimą. Iš tikrųjų tokiame krepšyje Dievui vietos nebėra, nes ten, kur tikima viskuo, tikras tikėjimas jau seniai yra sunykęs. Kur ištrinama riba tarp gėrio ir blogio, krikščionybei nebėra vietos. Todėl Bažnyčia primena Kristaus žodžius: "Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį" (Mt 3) ir ragina: "Atsiverskite!".

Atsiversti - reiškia padaryti tokį sprendimą, kuris padėtų esmingai pakeisti gyvenimą. Daugelis žmonių vadovaujasi ne sąžine ar protu, bet emocijomis. Jų sprendimus lemia jausmai. Jiems atrodo, jog būsią laimingi tik tuomet, jei išsipildys visi jų norai. Tačiau savo norų ir jausmų vergai niekuomet nebūna laimingi. Tokių žmonių pilni kalėjimai ir perauklėjimo įstaigos. Jų šiandien rasime toje minioje, kuri ilgisi praėjusių laikų su sovietinio Egipto mėsa ir svogūnais. Nieko nėra pavojingesnio už siekį, jog kiekvienas mūsų noras būtų išpildytas. Jei per nelaimę šitaip galvotume, mums tikrai reikėtų atsiversti.
Mūsų dienomis dažnai kalbama apie toleranciją, tačiau kartais nueinama taip toli, jog pasidarome tolerantiški net blogiui. Pateisinamas net toks elgesys, kuris griauna visuomenės pamatus. Vietoje santuokos atsiranda kelių vyrų ar moterų partnerystė, vietoje meno - bjaurastis ir antimenas, vietoje meilės Tėvynei - neaiški pasaulio piliečio sąvoka. Jau pradedama kalbėti net apie pornografijos kultūrą ir būtinybę kurti sekso reikmenų muziejus. Nelieka nei tiesos, nei doros. Siekiama, kad būtų įteisintas morališkai iškrypęs elgesys. Tačiau Evangelijoje skelbiama meilė žmogui neturi nieko bendro su šitokia tolerancija, todėl Adventas mus kviečia pamąstyti, ar kartais nesame užsikrėtę netikros tolerancijos bacilomis.

Kartkartėmis visuomenę sukrečia sunkiai suvokiami nusikaltimai: išniekinamos kapinės, tik gimę vaikai išmetami į šiukšlių konteinerius ir t. t. Tai išties baisu. Tačiau reikia ne tik stebėtis šiais nusikaltimais, bet labiau rūpintis, kad mūsų pačių žingsniai nevestų tolyn nuo Dievo, neskatintų savo norus kelti aukščiau už Dekalogą, nes tai vestų į moralinę aklavietę, kurios dugne ir matome klaikiausias blogio apraiškos formas. Todėl Adventas kviečia sustoti ir pamąstyti: juk atsiversti reikia ne kažkokiems nusikaltėliams ar mūsų kaimynams, bet greičiausia mums patiems. Reikia atsiversti iš kasdienių nuodėmių, iš abejingumo artimo žmogaus kančiai ir iš to kasdienio niurzgėjimo, kad bloga ir niekas nepadeda. Jei Advento metu, padedami Kristaus, nors truputėlį pasikeisime, pakeisime savo mintis ir troškimus, per Kalėdas tikrai patirsime tikrą džiaugsmą, kurio negali suteikti nuodėme alsuojantis pasaulis.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą