ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kalbėk, Viešpatie!
2003 m. sausis (2 eilinis sekmadienis, B)

Šventojo Rašto pirmoje Samuelio knygoje yra pasakojimas apie vieno berniuko pakvietimą į Dievo tarnystę. Išgirdęs balsą berniukas nesusigaudė, kas jį kviečia; vėliau kunigo Elio pamokytas į Viešpaties kvietimą atsiliepė: Kalbėk, Viešpatie,- tavo tarnas klauso.

Evangelijoje randame kitą pasakojimą apie žvejo Simono pakvietimą. Apsilankyti jį pas Jėzų pakvietė brolis Andriejus. Per pirmą susitikimą Jėzus pasakė: Tu esi Simonas, o vadinsies Petras - Uola. Tai buvo užuomina apie Petro ateities misiją - būti Bažnyčios uola. Po kelerių metų Jėzus aiškiai pasakys: Tu Petras - Uola, ant tos uolos aš pastatysiu Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.

Dievas nuolat kalbina žmogų, kviesdamas artyn prie savęs, ir nori padaryti jį savo bendradarbiu. Žmogus gali atsiliepti ir prisiimti siūlomą misiją, tačiau.gali Dievo balso neatpažinti arba tiesiog jį ignoruoti. Dažnai žmogaus sieloje būna per daug triukšmo, jog būtų girdimas Dievo balsas. Tas triukšmas ateina įvairiausiais pavidalais: kaip reklama, kaip pramogos, kaip gundymas pasinerti į malonumų sūkurį, ieškoti "aukso puodų" ar kopti į valdžios viršūnes, norint realizuoti kartais net labai žemus siekius. Neseniai vienos pramoginės laidos kūrėjai, galbūt nesiekdami demoralizuoti visuomenės, o tik norėdami patraukti jaunų žiūrovų dėmesį, per televizijos laidą išrengė moterį ir įrodinėjo, jog tai yra visiškai moralu ir kas kitaip mąsto yra beviltiškai atsilikęs. Lygiai taip prisidengiant pažanga meilė ir šeima buvo griaunama Rusijoje po Spalio revoliucijos. Apie tai galima pasiskaityti dar sovietmetį išleistoje knygoje "Šeima ir meilė". Revoliucijos veikėjai šlovino laisvą meilę, griovė pagarbą moteriai, skatino ribų neturintį ištvirkimą ir taip miestų gatvės užplūdo "bezprizorninkai" - gatvės vaikai, valkatos. Vėliau jie tapo didžiausiais nusikaltėliais. Pasirodo, ir mūsų dienų veikėjai - duok Dieve, kad jie elgtųsi be blogos valios - tik kartoja Spalio revoliucijos pionierių metodus, taikytus siekiant sukurti iš bet kokios moralės išsilaisvinusį ir Dievą atmetantį žmogų. Iš tikrųjų dvasiniame ir moraliniame chaose Dievo balsas negirdimas.

Žmogus šiandien girdi tiek daug balsų, jog jam dažnai sunku atskirti, kas ateina iš Dievo, o kas iš piktojo. Dvasių skyrimas yra didelė Dievo dovana, kurią turi ne kiekvienas žmogus. Prieš savaitę per televiziją buvo pasakojama apie tai, kaip studentas miške pasistatė piramidę ir tvirtino, jog čia žmonės galį išgyti vos ne nuo visų ligų. Studentas nuoširdžiai pasakojo, kad jis girdi Dievo balsą, kad jo įkvėptas pastatė piramidę, kuri padeda žmonių prašymus sujungti su Dievo energija ir, jei tas susijungimas įvyksta, žmogus pasveiksta. Ieškodami sveikatos, žmonės plūsta ne tik į tikrai šventas vietas - Šiluvą, Aušros Vartus ir kitas, - bet ir ten, kur mūsų dienų šamanai, žyniai ar burtininkai bando žmogiškomis priemonėmis priversti antgamtines jėgas tarnauti žmonių tikslams. Juo mažiau žmonės turi tikro tikėjimo, juo daugiau vietos lieka prietarams. Apie tai liudija ir horoskopų, kuriuos spausdina beveik visi laikraščiai, populiarumas. Kad Dievo malonė pasiektų žmogaus širdį, nereikia nei piramidžių, nei magiškų ženklų ar veiksmų, reikalingas tik tikėjimas ir atsivėrimas Dievo meilei ir jo malonės veikimui, priimant iš Jo rankos viską: sveikatą ar ligą, džiaugsmą ar kančią, pasisekimą ar sunkiai pakeliamus sunkumus.

Savo mintyse bandau lyginti du Jono Krikštytojo mokinius, nusekusius paskui Kristų į jo namus ir su juo praleidusius visą dieną, su mūsų dienų neva "kietais" vyrukais, kurie mano esą protingesni ir pažangesni už kitus tik todėl, kad, stokodami moralinių pagrindų, nestokoja akiplėšiškumo ir cinizmo. Jie gali suniekinti moterį ir Tėvynę, o ką jau kalbėti apie tikėjimą ar Bažnyčią. Aniems Jėzaus mokiniams buvo visiškai lengva atpažinti Kristų ir po trumpo pokalbio ryžtingai apsisprendė sektį Jį. Tačiau viso šito būtų nebuvę, jeigu jų širdyse būtų buvusiu dvasinė sumaištis. Sunkiai pakeliamas fizinis aklumas nėra pati didžiausia žmogaus nelaimė: už jį didesnė bėda yra dvasinė neregystė, kai žmogus nebemato ne tik Dievo, bet ir tyros meilės, dvasinio grožio ir žmogiško kilnumo.

Kristus atėjo į žemę ir mirė ant kryžiaus dėl to, kad mes pajėgtume nugalėti nuodėmę, nes patys vieni šitai padaryti nepajėgtume. Nuodėmės nugalėjimas yra nemažesnis stebuklas, nei prisikėlimas iš sunkiausios fizinės ligos. Jėzus kviečia visus savo sekėjus būti jo bendradarbiais gydant žmonių širdis ir prikeliant juos iš dvasinės mirties. Kalbėk, Viešpatie, mums, kaip anuomet kalbėjai Simonui - Petrui, padarydamas jį geriausiu savo bendradarbiu ir patrauk mus prie savęs, kad visas mūsų gyvenimas būtų sąmoningas atsiliepimas nešti Gerosios Naujienos šviesą į nūdienos pasaulį.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą