ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Priimtas ir atmestas Kristus
Homilija 4 eilinį sekmadienį, C; 2007 m.

„Viešpats mane pasiuntė nešti gerosios naujienos vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimo“ (Lk 4), – šiais pranašo Izaijo žodžiais Jėzus prisistatė savo tėvynainiams Nazarete. Žmonės, kaip pastebi evangelistas, pritarė tam, ką Jėzus kalbėjo. Juos buvo pasiekęs garsas apie nuostabius jų tarpe užaugusio Jėzaus darbus ir jie tikėjosi čia, Nazarete, pamatyti įspūdingų ženklų. Tačiau Jėzus apvylė sensacijų ištroškusius žmones, ir šitie, užsidegę pykčiu, norėjo nustumti jį nuo pakriūtės. Nazareto žmonės nebuvo pasiruošę priimti gydantį, apšviečiantį ir žmogaus dvasią išlaisvinantį Dievo žodį.
                                                                                     
„Viešpats mane pasiuntė nešti gerosios naujienos vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimo“ (Lk 4), – šiais pranašo Izaijo žodžiais Jėzus prisistatė savo tėvynainiams Nazarete. Žmonės, kaip pastebi evangelistas, pritarė tam, ką Jėzus kalbėjo. Juos buvo pasiekęs garsas apie nuostabius jų tarpe užaugusio Jėzaus darbus ir jie tikėjosi čia, Nazarete, pamatyti įspūdingų ženklų. Tačiau Jėzus apvylė sensacijų ištroškusius žmones, ir šitie, užsidegę pykčiu, norėjo nustumti jį nuo pakriūtės. Nazareto žmonės nebuvo pasiruošę priimti gydantį, apšviečiantį ir žmogaus dvasią išlaisvinantį Dievo žodį.

Pasakojimas apie Jėzaus sugrįžimą į tėviškę visų pirma skirtas ne patiems tolimiausiems Kristui žmonėms, bet artimiausiems. O artimiausieji esame mes – pakrikštytieji, apsisprendusieji gyventi pagal Kristaus paskelbtą Evangelijos žinią. Ypač Jėzui artimi yra pašauktieji skelbti Evangeliją – dvasininkai. Evangelijos pasakojimas aiškiai tvirtina, kad šitie žmonės gali pasielgti kaip didžiausi Jėzaus priešai. Tai verčia susirūpinti kiekvieną tikintį žmogų, ir ypač – dvasininką.

Pokario metais kovoje prieš Bažnyčią garsėjo vienas ekskunigas, anksčiau dirbęs net kunigų seminarijos dvasios tėvu. Jis rašė knygas, skaitė paskaitas, niekindamas ne tik Bažnyčią, bet ir pačią Evangeliją. Lietuvos tikinčiųjų bendruomenei jis padarė labai daug žalos.

Stalinas, išžudęs milijonus ortodoksų, katalikų ir kitų konfesijų tikinčiųjų, kitados taip pat buvo pakrikštytas ir net mokėsi pravoslavų kunigų seminarijoje.

Pastebėta, kad nekrikštytieji ir toli nuo Kristaus esantys žmonės retai kada parodo tokio priešiškumo, kaip pakrikštytieji. Aiškinama, kad pakrikštytieji yra velnio puolami ir gundomi labiau už tuos, kurie Kristui yra tolimi. Velnias labiausiai nekenčia Kristaus, kuris atėjo į žemę sugriauti jo darbų ir dėl to jis labiausiai stengiasi suniekinti tuos, kurie nešioja per Krikštą įspaustą Kristaus krauju atpirktojo žmogaus ženklą. Pats pakrikštytųjų buvimas šėtonui neduoda ramybės. Dėl šios priežasties Bažnyčia reikalauja, kad krikštijant kūdikį būtų moralinis tikrumas, jog tėvai ar globėjai pasirūpins vaiko tikėjimu ir jo ugdymu. Bažnyčia siekia, kad suaugusiems krikštas būtų teikiamas tik rimtai pasiruošus. Jeigu nėra tikrumo, geriau, kad vaikas ar suaugęs žmogus liktų kol kas nepakrikštytas, nes per Krikštą gauta, bet nepanaudota malonė gali tapti ne palaima, bet gundymo ir suklupimo akmeniu.
Priešiškumas Dievo žodžiui, Bažnyčiai ir pačiam Kristui pradeda atsirasti tada, kai negyvenama pagal to Žodžio reikalavimus. Taip, kaip šeimoje tarp sutuoktinių buvusi, bet pražudyta meilė dažnai virsta neapykanta, panašiai ir buvusi draugystė su Jėzumi, jeigu ji per nuodėmę pražudoma, gali nuvesti krikščionį į Bažnyčios priešų eiles. Tikinčiojo žmogaus gyvenime baisiausia yra net ne nuodėmė, bet puikybė, neleidžianti daryti atgailos, t.y. pakilti iš nuodėmės.

Kaskart išgirstame, jog kažkas nusiaubė kapines – išvartė kryžius, išniekino Švč. Sakramentą ar padarė kitus panašius sunkiai suvokiamus nusikaltimus, kurie nusikaltėliams neatnešė jokios naudos, bet buvo įvykdyti tiesiog iš nesuprantamo įniršio. Nebūtina, kad šitie žmonės būtų formalūs satanistai, nes jais faktiškai tampama per daromus ir neapgailimus nusikaltimus. Visiems didelį nerimą šiandien kelia didėjančios gretos labai žiaurių paauglių, kurie gali ne tik išvartyti kapinėse kryžius, bet ir nužudyti visiškai nekaltus žmones.

Tikintiesiems dar labiau pavojinga likti abejingiems Dievo žodžiui. Net kunigas gali būti jam abejingas. Abejingumas atsiranda iš meilės trūkumo. Labai pavojinga situacija, jei skaitomas Šv. Raštas, studijuojama teologija, bet nesistengiama augti dvasiniame gyvenime. Apaštalas Paulius šitokią situaciją taip įvertina: „Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2)

Lengviausiai Dievo žodį priima vaikai ir tie, kurie turi kūdikio dvasią. Nuodėmė nėra sužalojusi jų dvasios. Visai panašiai ir lengvai Dievo žodį priima žmonės, perėję per kančios ir atgailos ugnį. Kančia ir atgaila nutyrina žmogaus sielą, ir jis pradeda ieškoti Dievo ne dėl stebuklų, bet kad jis jau yra Dievą pamilęs.

Šio sekmadienio antrasis Mišių skaitinys iš apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams (1 Kor 13) yra vadinamas meilės himnu. Jis kviečia mus tikėjimo kelionėje labiausiai branginti meilę. Kol mes tikėjime ieškome tik stebuklų ir apreiškimų, tol mes esame nesubrendę vaikai. Tik mylėdami pradedame Dievą pažinti visiškai, kaip ir mes patys esame Dievo pažinti: „Dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

Dievo žodžio likimas pasaulyje yra patikėtas mums, krikščionims- katalikams. Ir tai yra labai didelė atsakomybė.  

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą