Kauno arkivyskupija

archyvas

užsisakyti naujienas

klausimai ir atsakymai

nuorodos

medis

paieška

www.katalikai.lt

Arkivyskupo tekstai

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus padėkos žodis, gavus šv. Pranciškaus Ksavero medalį
2002 m. gruodžio 5 d. (Cincinati, JAV)

Pirmiausia norėčiau padėkoti Cincinati Pranciškaus Ksavero universitetui už pagerbimą ne tik manęs, bet mano asmenyje visų mano tautiečių, kurie nešė priespaudos pančius, bet išlaikė tikėjimą tautos ir Bažnyčios prisikėlimu.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika mums primena metą, kuris Sovietų Sąjungoje komunizmo kūrėjų buvo vadinamas išsivysčiusiu socializmu, o laisvi žmonės jam buvo davę komunistinės diktatūros vardą. Ilgą laiką laisve galėjome džiaugtis tik sapnuose. Iš anų laikų menu vieną sapną, kurio metu išgyvenau tokį stiprų laimės jausmą, kokio tikrovėje niekada nepatyriau. Tai buvo sapnas, kurio metu pasijutau atsidūręs laisvoje Amerikoje; panašią laimę nekartą pergyvendavau lageryje, kai sapnuose aplankydavau gimtinę ir brangiausius draugus.

Pokario metais mačiau už Lietuvos laisvę žuvusius partizanus, kurių kūnai būdavo išniekinami miestų aikštėse. Nuo pirmos klasės mus nemokė mylėti tėvų žemę, bet Sovietų Sąjungą. Tikėjimas į Dievą buvo laikomas atgyvena, o Bažnyčia - stabdžiu kelyje į šviesią komunizmo ateitį. Dėl šios priežasties Bažnyčia buvo pasmerkta sunaikinimui. Jos engėjai nenorėjo vadintis nei okupantais, nei tironais, todėl laisvojo pasaulio akivaizdoje jie vaidino demokratiškiausios šalies atstovus, o kitaip manančius - nusikaltėliais. Prievartos nešėjams gyvybiškai buvo svarbus melas, liudijantis, jog Sovietų Sąjungoje esanti sąžinės ir tikėjimo laisvė. Šitam melui palaikyti buvo sukurta sistema, kurioje ne paskutinę vietą užėmė net Bažnyčios atstovai. Tuo metu, kai Lietuvoje buvo palikta vienintelė Kauno Kunigų seminarija, į kurią buvo leidžiama priimti labai ribotą klierikų skaičių, kai katalikai neturėjo teisės išsileisti net maldaknygių ir katekizmų, kai kunigų darbas buvo kontroliuojamas ir slopinamas Komunistų partijos ir KGB, kai kunigai ir vyskupai buvo verbuojami dirbti kolaborantais, laisvajam pasauliui net aukštų dvasiškių lūpomis buvo skelbiama apie laisvą Bažnyčios gyvavimą sovietinėje Lietuvoje. Totalitarinei sistemai buvo reikalingas melas, turėjęs pridengti sovietinio gyvenimo tikrovę. Anuometinė prievarta ir melas buvo iššūkis mano kartos kunigams, nesusitaikiusiems su sovietine tikrove.

Mes neturėjome realios vilties, kad gyvenimas galėtų greitai pasikeisti į gera, nes anuomet komunizmo statytojai kėlė baimę net laisvajam pasauliui, kaip tai šiandien daro mūsų teroristai. Pavergtoje Tėvynėje mes turėjome baimės dėl galimų represijų, tačiau noras praplėšti melo uždangą ir parodyti pasauliui tikrąjį bedieviškojo komunizmo veidą buvo didesnis už tą baimę. Bažnyčios persekiojimai ir laisvės troškimas subrandino mintį leisti pogrindžio leidinį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. 1972 metais gimęs pogrindžio leidinys nekvietė į ginkluotą kovą prieš okupantus, tik kruopščiai rinko žinias apie Bažnyčios persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus ir bandė pasiųsti jas į laisvąjį pasaulį. Anuomet tai buvo pilnas rizikos darbas, bandant prasibrauti pro geležinę uždangą.

Devintajame dešimtmetyje labai sustiprėjo represijos prieš žmones, nesusitaikiusius su prievarta ir melu. Sovietinė prokuratūra apkaltino mane bandymu pakirsti sovietinės valdžios pamatus ir kaip valstybiniam nusikaltėliui atseikėjo dešimt nelaisvės metų. Dešimt metų buvo paskirta ne už kriminalinį nusikaltimą, bet už žodį. Mano likimas buvo panašus į likimus daugelio lietuvių, nesusitaikiusių su vergo grandinėmis.

Tačiau teismo nuosprendis, uždedantis dešimties nelaisvės metų kryžių, buvo ne bausmė, bet dangaus Tėvo dovana man ir mano Bažnyčiai. Tai buvo antras universitetas, kuriame, deja, nemokė anglų kalbos, bet kuriame akis į akį susidūriau su žmonių dugno pasauliu, apie kurį buvau skaitęs pas F. Dostojevskį. Šiame tardymų, kalėjimų, etapų į lagerius ir gyvenimo Urale bei Sibire universitete aš supratau Kristaus kryžiaus vertę ir grožį, išmokau be pavydo žvelgti į laisvą, bet hedonizme ir daiktuose paskendusį žmogų ir dėl šios priežasties užsidedantį nelaisvės grandines. Šitam žmogui būtų sveika nors metus pabūti sovietinio lagerio ‚universitete'. Žmogų pavergia ne prievartą nešanti totalitarinė sistema, bet nuodėmė. Nelaisvės grandinės gali būti nukaltos kiekvieno žmogaus širdyje, bet joje grandinės gali ir subyrėti. Esu laimingas, kad pačiais sunkiausiais metais mane stiprino iš tėvų paveldėtas ir sovietinės mokyklos nesugriautas tikėjimas į Kristų, kuris vienintelis išlaisvina žmogų.

Dievo Apvaizda padarė stebuklą: subyrėjo ne tik Berlyno siena, bet ir geležinė uždanga, skyrusi mano Tėvynę nuo laisvojo pasaulio. Šiandien ji kartu su Latvija ir Estija jau pakviesta į Šiaurės Atlanto gynybinę sąjungą ir ruošiasi įstoti į Europos Sąjungą. Daug kuo džiaugiamės: laisve be kliūčių evangelizuoti žmones, galimybe bendrauti su visu pasauliu ir realiai jaustis Visuotinės Bažnyčios dalimi. Šiandien tikybos mokytojai gali peržengti mokyklų duris, kunigai gali laisvai patarnauti tikintiesiems kariuomenėje, ligoninėse ir net kalėjimuose. Galime laisvai naudotis visuomenės bendravimo priemonėmis radiju, televizija ir internetu. Gera tai, kad nereikia eikvoti jėgų dirbtinių kliūčių nugalėjimui, o jas naudoti kūrybai. Tačiau apie atgautos laisvės metus būtų pasakyta ne viskas, jeigu jais tik pasidžiaugčiau, nes šiandien nestokojame ir didelių rūpesčių. Naudą ir hedonizmą vertinanti kultūra dažnai mūsų žmonėms tampa labai didele kliūtimi artėti prie Dievo, nei ta prievarta, kurią jautėme iš ateistinio komunizmo pusės. Bažnyčia daug kur jaučiasi silpna naujų iššūkių akivaizdoje net praėjus dvylikai nepriklausomybės metų: dažnai trūksta ne tik medžiaginių resursų, bet akivaizdžiai matome sovietinių metų žaizdas ir netektis. Daug ko mokėmės ir mokomės iš kitų dalinių Bažnyčių, labai vertindami jų to meto patirtį, kai mes buvome atskirti nuo laisvojo pasaulio. Turime viltį, jog augsime ir sugebėsime įveikti sutinkamus sunkumus.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą