ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

„Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius” (Jn 6, 68)
(B, XXI eilinis sekmadienis)

Jėzaus meilė ir gerumas tarsi magnetas traukė žmones, kurie sekė paskui jį ir klausėsi jo žodžių. Miniai buvo malonu girdėti jį laiminantį beturčius, tiesą mylinčius ir tyros širdies žmones. Tačiau kai kada Jėzaus žodžiai atrodė griežti ir sunkiai priimtini, ypač kai jis smerkdavo žmonių veidmainystę ir turtuolių gobšumą. Kartą net Kristaus mokiniai kalbėjo: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis” (Jn 6, 60) ir pasipiktinę pasitraukė nuo savo Mokytojo. Toks visada yra savimeilės neatsikratęs žmogus: jam patinka, kai yra vertai ar neužtarnautai giriamas, ir jaučiasi įžeistas, išgirdęs jį skaudinančią tiesą. Todėl daugelis tikinčių žmonių mieliau priima tuos kunigus, kurie juos giria ar net jiems pataikauja, nei tuos, kurie primena Dievo įsakymus ir jų laikymosi būtinumą. Dėl šitos priežasties senovėje pranašai būdavo užmušami akmenimis.

Kai kuriems mokiniams pasitraukus, Jėzus paklausė likusių: „Gal ir jūs norite pasitraukti?” Jis šiandien klausia ir mus: ar esame pasiryžę būti su juo, t. y. priimti visą Evangeliją, visus Dievo įsakymus? Tai labai aštrus, tačiau aktualus klausimas. Dauguma žmonių laikosi religinių tradicijų: krikštija savo vaikus, tuokiasi bažnyčioje ir nori būti palaidoti „kaip visi”, t. y. su religinėmis apeigomis. Tačiau tie patys žmonės ne visada nori suprasti, kad po Krikšto reikia gyventi ne kaip pagoniui, bet kaip Dievo vaikui, kad reikia likti ištikimam santuokinei priesaikai ne metus, bet per visą gyvenimą, kad neužtenka vaikus pagimdyti, bet būtina juose suformuoti Kristaus paveikslą, nepakanka vadintis krikščioniu, bet privalu prisiimti atsakomybę už kitus Kristaus brolius ir seseris, ypač tuos, kurie yra silpniausi ir pažeidžiamiausi.

Jozuės knygoje randame aprašymą, kaip izraelitai, keliaudami į Pažadėtąją žemę, vis išsiilgdavo stabų ir nenorėdavo paklusti Dievo reikalavimams. Išsprukę iš vergovės jie troško laisvėje geresnio gyvenimo, bet tą naują gyvenimą suprato savaip: turėjo išsipildyti visi jų norai, ypač noras gerai gyventi ir turėti savus stabus. Labai panašūs į anuos izraelitus būname ir mes, kai tikime Dievą, bet atmetame siaurą tikėjimo kelią bei siaurus vartus – Dekalogą ir siekiame tik žemiškųjų gėrybių. Krikščioniui medžiaginės gėrybės neturi pasidaryti tuo aukso veršiu, kuriam būtų meldžiamasi, nes tuomet žmogus atsiskirtų nuo Kristaus. Šitai mūsų dienomis yra labai aktualu, nes daugelis, kaupdami turtus, atmeta bet kokius moralės reikalavimus. Kokie būtų laimingi mūsų žmonės, jei nebūtų buvę dešimtį metų grobusių Lietuvos turtą ir skriaudusių jos žmonių aukso veršio garbintojų. Kaune prie „Inkaro” ir kitur badaujantys žmonės yra beširdžių žmonių, kuriems pinigas yra tapęs dievu, aukos.

Vieną dieną tautai maištaujant Jozuė kalbėjo: „Jeigu jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien pasirinkite, kam jūs tarnausite”( Joz 24) – svetimiems dievams ar mūsų Dievui. Anuomet tauta atsakė: “Mes tarnausime Viešpačiui, nes jis – mūsų Dievas”. Ar galime pakartoti šiuos žodžius mes, žengiantieji į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį? Ką reiškia tarnauti Viešpačiui? Tai priimti visa, kuo jis mus apdovanoja: ne tik gyvenimą, sveikatą ir džiaugsmą, bet ir vargą, ir darbo prakaitą, ir persekiojimo kryžių. Per televiziją mačiau laidą apie Solovkų salą, kurioje 15 amžiuje buvo įkurtas stačiatikių vienuolynas. Jame Dievui pašvęstieji garbino Dievą. Po revoliucijos žemiškojo rojaus statytojai tenai įrengė kalėjimą ir lagerį, kuriame buvo šaudomi ir marinami badu žmonės. Televizijos laidos režisierius, tikriausiai netikintis žmogus, sakė nesuprantąs tokio Išganytojo, kuris leido įvykti šioms baisybėms. Mes, tikintieji, priimame Kristų ne tam, kad šis apipiltų mus medžiaginėmis gėrybėmis ar apsaugotų nuo nelaimių, nes tai būtų dar viena pagonybės atmaina; mes ieškome Jėzaus Kristaus draugystės, kad su juo nugalėtume blogį, mirtume nuodėmei ir prisikeltume gyvenimui.

Kai Jėzus paklausė svyruojančių mokinių, ar neketina ir jie pasitraukti, visų vardu Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius”. Pas ką mes eisime? Ką mes pasirinksime savo gyvenimo vadovu?– štai klausimai, į kuriuos esame kviečiami atsakyti. Ir ne tik atsakyti, bet ir pasirinkti vadovu tą, kuris save pavadino pasaulio Šviesa, nes daug kas siūlosi būti vedliais, nors patys neturi tikrojo gyvenimo šviesos.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą