ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Išorinis ir vidinis švarumas
(2000, Šiluvos atlaidai; B, XXII eilinis sekmadienis)

Pirmasis rugsėjo sekmadienis Šiluvoje yra ypatingas, jis primena prieškarį, kai maldininkai visais keliais traukdavo į garsiąją Dievo Motinos šventovę, taip pat primena sovietmetį, kai maldingos eisenos buvo persekiojamos ir laikomos kriminaliniu nusikaltimu – pasikėsinimu į totalitarinės sistemos pagrindus. Atvykstančiųjų mašinos kruopščiai būdavo registruojamos ir vėliau tikrinama, kas dalyvavo atlaiduose. Buvo laikas, kai į Šiluvos atlaidus buvo draudžiama atvykti net kunigams, – jums kalbantis vyskupas 1963 m. per pagrindinę atlaidų dieną be sutanos, tik su stula sėdėjo klausykloje ir patarnavo tikintiesiems, nes rajono valdžia net kaimyninių parapijų kunigams nedavė leidimo atvykti į Šiluvą. Labai džiaugiamės, kad nūnai ne tik bažnytinė, bet ir civilinė valdžia nori, kad Lietuvos tikintieji Šiluvoje būtų labai svetingai priimami. Džiaugiamės, jog ir valstybės vyrai paragina dalyvauti jubiliejinėje krikščionybės bei dvasinio atgimimo eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą.

Rugsėjo pirmasis sekmadienis jau turi nusistovėjusią naujų laikų tradiciją: vyksta maldingos eisenos į Šiluvą dėkojant Dievui už tautos laisvę ir drauge atgailaujant ne tik už svetimas, bet ir už savąsias nuodėmes, kurios kliudo tautai prisikelti. Mūsų dienų žmonės, ieškodami negerovių priežasčių, dažniausiai linkę įvardyti vienus ar kitus asmenis. Toks mąstymas netarnauja nei Lietuvai, nei Bažnyčiai, priešingai, apsunkina kelią į laisvę. Kol Lietuvos žmonės: politikai, visuomenės veikėjai ir eiliniai piliečiai nesupras, kad nuodėmė yra didžiausias tautos duobkasys ir kad be atgailos nėra kelio į prisikėlimą, tol mes skęsime partijų rietenose, valdininkų korupcijoje ir visuotinėje neviltyje. Todėl pats svarbiausias šių Švč. Mergelės Marijos atlaidų akcentas tebūnie Dievo permaldavimas už padarytas ir daromas nuodėmes, apsunkinančias tiek kiekvieno iš mūsų dvasinį augimą, tiek ir tautos prisikėlimą naujam laisvės gyvenimui.

Evangelijos skaitinys, pasakojantis apie fariziejų pastangas būti pedantiškai švariais tik išoriškai ir nesirūpinimą vidiniu švarumu, duoda gerą progą pamąstyti, kokie mes esame. Kartais matome, kaip solidžiuose priėmimuose dalyvaujantys žmonės tarsi lenktyniauja, kurie geriau atrodys. Po kurio laiko sužinome, kad kai kurie iš tų šaunių vyrų yra sukčiai, apvogę bankus, į bankrotą įstūmę įmones ar kitokiu būdu nugvelbę iš Lietuvos ne vieną milijoną litų. Panašūs buvo Kristaus laikų fariziejai ir Rašto aiškintojai: jie labai skrupulingai laikydavosi tradicinių reikalavimų plauti rankas ir indus, tačiau nesirūpindavo savo dvasiniu švarumu – tiesumu, sąžiningumu ir pagarba paprastam žmogui. Šiluvos atlaidų atgailos diena už tautos nuodėmes bus vaisinga tik tuomet, jei suprasime, kad blogio versmių pirmiausia reikia ieškoti nuodėmės sužeistoje žmogaus širdyje. Ta širdis nebūtinai turi būti kito žmogaus.

Jėzus kalba labai aiškiai: „Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmogaus širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų” (Mk 7, 22–23). Mes per daug sureikšminame nepalankias išorines sąlygas ir prisidengdami jomis bandome pateisinti net savo kaltes. Neseniai Lietuvos Katalikų Mokslų Akademija išleido Panevėžio vyskupijos kan. Petro Raudos memuarus, kuriuose jis tarp kitų dalykų aprašo ir savo kalinimą sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose bei tas sąlygas, kurios buvo sukurtos žmonėms nužmoginti ir sunaikinti. Stalino laikais nuteistas kunigas ilgą laiką praleido tarp vagių ir žmogžudžių stokodamas pačių būtiniausių dalykų ir supamas nuolatinių pavojų. Šalia jo buvo dvasininkų ir pasauliečių, net nežmoniškomis sąlygomis sugebėjusių išlaikyti švarią sąžinę ir nedegraduoti drauge su kriminaliniais nusikaltėliais. Išoriškai žmogų galima sutrypti, suniekinti, tačiau jo dvasia, jei jis pats to nenori, yra nepavaldi jokiai piktai išorinei jėgai. Žmogų pažemina ir dvasinę harmoniją sudrumsčia tik iš jo širdies išeinanti nuodėmė, kai Dievo valiai sąmoningai pasakoma „ne”, kai asmeninis egoizmas iškeliamas aukščiau už meilę Dievui ir žmogui.

Mūsų dienomis daug kalbama apie socialinį teisingumą ir susitaikymą. Visos šios kalbos yra bevaisės, jei žmonės nemano nusigręžti nuo nuodėmės. Galima išleisti tobulus įstatymus, bet jie nebus vykdomi, galima kurti santarvės partijas, bet jos toliau skaldys Lietuvą. Į susitaikymą yra tik vienas kelias – tai atgaila. Visi šiandien atgailos dvasia dalyvavusieji maldingoje eisenoje žengė vieną žingsnelį į taip visų trokštamą tautos santarvę.

Šiomis atlaidų dienomis maldininkų žvilgsniai labiausiai bus nukreipti į Šiluvos Dievo Motiną, kuri, žmogiškai žiūrint, mažai ką nuveikė: neprojektavo dangoraižių, nekūrė kompiuterių, nevadovavo partijoms ir nekovojo už pasaulio taiką. Tačiau Marija pasauliui atnešė gėrio daugiau už visus: ji sugebėjo tobulai paklusti Dievo valiai ir jos gyvenime nebuvo nė mažiausios nuodėmės. Per du tūkstančius metų žmonės mokėsi iš jos paties svarbiausio dalyko – nepakęsti savo gyvenime nuodėmės ir būti pasaulio Gelbėtojo tobulais talkininkais. Visiems linkiu iš Šiluvos atlaidų išsinešti vidinį apsisprendimą: savo širdyje nepalikti vietos nuodėmei, nepalikti vietos pykčiui, suktumui, neteisingumui, ambicijoms – visam tam, kas suteršia mūsų, kaip Dievo vaikų, orumą. Iš Šiluvos atlaidų išsineškime pasiryžimą siekti dvasinio tyrumo, kurio tobuliausias pavyzdys yra Švč. Mergelė Marija.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą