ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti
(B, XXIV eilinis sekmadienis)

Kartą, kai Jėzus paklausė mokinių: „Kuo jūs mane laikote?”, Petras visų vardu išpažino: „Tu esi Mesijas (Mk 8, 29)”, t. y. tu esi tas, kuris išgelbės tautą. Tu esi tas, kuris galės pasakyti žodį, laikų pradžioje sukūrusį pasaulį, o dabar galintį perkeisti nuodėmėje paskendusį pasaulį. Petras išpažino savo tikėjimą į Kristų – Gelbėtoją, tačiau nesuprato, kad Jėzus eis ne triumfo, bet kančios keliu. Jėzus gelbės pasaulį kitokiu būdu, nei šitai daro pasaulio galingieji. Viešpaties žodžiai: „Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusių” taip labai žeidė Petro širdį, jog jis ryžosi Jėzų sudrausti: „Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jam priekaištauti”.

Mes visi esame labai panašūs į anuos Kristaus mokinius. Mums glosto ausį, kai girdime, jog pasaulyje yra per milijardą katalikų, mus džiugina milijonai katalikiškojo pasaulio jaunimo, susirinkusio Jubiliejinių metų proga Romoje, džiugina tūkstančiai jaunų ir subrendusių žmonių, kuriuos matėme Eucharistinio kongreso metu ar Šiluvos atlaiduose, tačiau nuliūstame išgirdę, kad rimčiau praktikuojančių tikėjimą yra ne 80, bet galbūt tik kokie 10 proc. katalikų. Mes tikėjomės, jog nepriklausomoje Lietuvoje bažnyčios bus pilnesnės, o šiandien kartais baimingai klausiame: kodėl laisvė nepakeitė žmonių į gera? Net geri žmonės kartais nusivilia Bažnyčia, kai ši nepajėgia patraukti minių, o elgiasi tarsi artojas, kuris kantriai aria ir sėja vildamasis, jog Viešpats palaimins žemdirbio prakaitą, – metui atėjus subręs ir vaisiai.

Kristus skaudžiai subarė Petrą, norėjusį savo Mokytojui pasiūlyti ne aukos ir kryžiaus, bet triumfo kelią: „Eik šalin, šėtone, nes tu galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių”. Prisiminkime Jėzaus gundymą, kai velnias siūlė Kristui akmenis paversti duona, leistis angelų nešamam ir viešpatauti visoms pasaulio karalystėms. Ir anuomet Jėzus pasakė gundytojui: „Eik šalin, šėtone!” (Mt 4, 10).

Dievas iš mūsų reikalauja ne galinčių nustebinti pasaulį darbų, bet drąsos išsižadėti savimeilės, drąsos paimti savo kryžių ir sekti ne triumfuojantį, bet kryžių nešantį Kristų. Kiekvienam tikinčiam žmogui reikėtų giliai įsidėti į širdį Jėzaus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi”. Kaip viskas paprasta ir aišku. Aišku, jei Jėzus Kristus ir jo žodžiai priimami su giliu tikėjimu, o ne su fariziejišku protu.

Atrodo, jog mūsų laikais kaip tik labiausiai ir trūksta šio tikėjimo. Argi mes visi susikabinę rankomis Baltijos kelyje nelaukėme triumfiško Lietuvos prisikėlimo? Ar nepasidavėme iliuzijai po pusės amžiaus trukusios vergovės išvysti dvasiškai visiškai sveikus žmones? Ar neklydome manydami, jog patys savo jėgomis greitai prikelsime Lietuvą ir gyvensime šalyje, „kur teka medaus ir pieno upės”? Aiškaus ir gyvo tikėjimo trūkumas yra svarbiausioji dabarties žmonių pesimizmo priežastis. Nors dauguma mūsų esame pakrikštyti, tačiau daugelis nepažįsta Kristaus. Net save pamaldžiais laikantys, atvažiavę į Šiluvą ar Aušros Vartus, pirmiausia meldžia sau sveikatos ar pagalbos išsivaduoti iš užklupusių bėdų ir tik retas kuris pasako: „Dievo Sūnaus Motina, išmelsk man jėgų savo gyvenimo kryžių nešti drauge su Jėzumi Kristumi!”

Meldžiu Dievą, kad patiriami nusivylimai nestumtų mūsų į desperaciją, vedančią net į savižudybę, bet padarytų mus geresniais Kristaus sekėjais, labiau suprantančiais savo Mokytojo paraginimą: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės”. Evangelija mus kviečia būti ne žydinčia gėle, bet į žemę krintančiu kviečio grūdu, kuris vėliau pradžiugina sėjėją, atnešdamas dešimteriopą, o kartais ir šimteriopą vaisių. Išsižadėjimo ir aukos kelias yra pats tikriausias: juo galima saugiai eiti per mūsų dienų modernų, bet dvasią praradusį pasaulį. Kaip saugu eiti šiuo keliu žinant, kad juo ėjo pats Išganytojas, raginantis tą patį daryti ir mus. Šiuo keliu einant laikini žemiški pralaimėjimai tik užgrūdina ir verčia stipriau laikytis Viešpaties rankos.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą