ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

„Parduok visa, ką turi” (Mk 10, 21)
(B, XXVIII eilinis sekmadienis)

Pinigai ir turtas vienus žmones verčia planuoti, kurti ir daug dirbti, kitus – sukčiauti, vogti, plėšikauti ir net žudyti. Negalėdami įsigyti norimo turto arba praradę turėtas gėrybes, žmonės tampa pikti ir nelaimingi. Daugelio žmonių pesimizmas kyla neišsipildžius svajonėms greitai praturtėti, priėjus aklavietę, siekiant neteisėtais būdais praturtėti arba nepasisekus bizniui. Todėl visada ir visiems yra labai aktualus klausimas: koks turėtų būti mūsų santykis su medžiaginėmis gėrybėmis? Mums, tikintiesiems, taip pat reikia maisto, drabužių ir pastogės. Tačiau pasitaiko daug liūdnų atvejų, kai Dievą tikintys žmonės, net dvasininkai turto yra pavergiami panašiai kaip ir šio pasaulio vaikai. Turtas yra didysis gundytojas, galįs nukreipti mūsų dėmesį nuo dvasinių dalykų ir priversti mus garbinti Mamoną. Laisvoje Lietuvoje matome daugybę pavyzdžių, kaip žmonės nueina ne tuo keliu, kai atsiranda galimybė lengvai įsigyti daug turto; už tą galimybę parduodami net žmogišką padorumą.

Evangelija pasakoja apie turtingą jaunuolį, norėjusį sekti Kristų (Mk 10, 17–27). Jis laikėsi Dievo įsakymų: turtą sukaupė ne apgaudinėdamas kitus žmones, bet sąžiningai dirbdamas. Šis turtingas ir geras žmogus, išgirdęs apie Kristų, panoro tapti Jėzaus mokiniu. Palestinos Mokytojui patiko šis vyras, todėl pakvietė jį arčiau savęs: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane”. Pasiūlydamas viską išdalyti vargšams, Jėzus tikriausiai siekė padaryti šį vyrą geru savo bendradarbiu. Deja, jaunuolis buvo per daug prisirišęs prie turto ir neatsiliepė į kvietimą. „Po šių žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto”.

Dvasinis gyvenimas turi savo taisykles, kurių turime laikytis, jei norime daryti pažangą ir artėti prie Kristaus. Viena iš svarbiausių jo nuostatų skelbia, jog negalima tarnauti dviem valdovams – Dievui ir Mamonai. Tokia yra žmogaus širdis: jos neįmanoma padalyti nepatyrus didelių dvasinių praradimų. Todėl labai klysta tie, kurie mano, kad neatsižadėjus kai kurių medžiaginių vertybių galima dvasiškai tobulėti. Net kunigai, kurie yra pašaukti kaupti ir dalyti kitiems dvasinius turtus, tampa apgailėtinai vargingi, jeigu visą dėmesį nukreipia į daiktų kaupimą. Jeigu rimtai pasiryžtame gyventi su Dievu, turime išmokti turto atžvilgiu laikytis krikščioniškos nuostatos: neleisti turtui ir pinigams savęs pavergti. Jeigu norime visiškai Dievui pasišvęsti, turime dar daugiau išsižadėti: Dievui pašvęstieji asmenys daro neturto įžadą, atsisakydami ne tik nuosavybės, bet ir įsipareigodami labai kukliai gyventi. Šitokio atsižadėjimo nereikalaujama iš kiekvieno krikščionio: galima turėti ir turto, ir pinigų, tačiau jais reikia dalytis su stokojančiais. Ir šitai daryti reikia visai rimtai, nes kelių centų ar litų paaukojimas elgetai dar neliudija, jog esame Kristaus mokiniai. Sąmoningi katalikai visame pasaulyje dalį savo medžiaginių gėrybių skiria karitatyvinei ir socialinei Bažnyčios veiklai paremti. Per dešimtį metų Lietuvos žmonės yra gavę daug paramos iš kitų šalių tikinčiųjų. Ta parama surenkama ne tik bažnyčiose Mišių metu, bet dažnai žmonės tiesiogiai paskiria dalį savo pajamų stokojantiems žmonėms. Pavyzdžiui, Vokietijoje katalikai turi keturis didelius labdaros fondus: „Adveniat”, „Miserior”, „Renovabis” ir „Kirche in Not”, kai kurie iš jų daug kartų parėmė ir mūsų Bažnyčią.

Atėjo laikas mums susimąstyti, ką daryti, kad neįgytume elgetos komplekso. To, kuris nuolatos dejuoja, prašo ir niekada nepamąsto, kad ir jis pats turi dalytis su kitais turimomis gėrybėmis. Dar sugrįškime prie Evangelijos pasakojimo. Jėzus, pataręs jaunuoliui parduoti visa, priminė esminį dalyką: gautus pinigus „išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje”. Tikras Kristaus mokinys yra tas, kuris viskuo dalijasi su kitais. Mes, katalikai, kaip ir kiti krikščionys, priklausome konkrečiai religinei bendruomenei – parapijai, su kuria nuo pat kūdikystės mus saisto nematomi, bet stiprūs ryšiai. Kiekvienam žmogui tie ryšiai yra labai svarbūs, ir jie dar labiau tvirtėja, kai turimomis gėrybėmis dalijamės su kitais. Geram krikščioniui turi rūpėti vargingesnieji broliai ir seserys. Jam turi rūpėti, kad gražiai atrodytų ir būtų jauki parapijos bažnyčia, kurioje išgyventi svarbiausi gyvenimo momentai: Krikštas, pirmoji Komunija, Santuoka ir kt. Negana to, tikintis žmogus turi matyti ne tik savo religinę bendruomenę, bet ir toliau esančius žmones, kurie galbūt labai stokoja ir dėl kurių likimo kada nors Viešpats paklaus: „Aš buvau alkanas, ir manęs nepavalgydinote, buvau ligonis, ir neaplankėte manęs”.

Būtų atskira tema, kaip reikėtų dalytis su stokojančiais ir kaip elgtis, kai stokojantieji kėsinasi gautus pinigus panaudoti svaigalams ar narkotikams. Katalikas, turėdamas gerą širdį, neturėtų apgavikui suteikti pagalbą, tuo nuskriausdamas tikrai stokojantį. Todėl patariama remti vargšus savo bendruomenėje.

Linkiu visiems, kurie atvira širdimi priimate Kristų, kartu priimti ir jo reiklų pasiūlymą: nepririšti širdies prie turto, netapti jo vergais ir turimomis gėrybėmis didžiadvasiškai per Bažnyčią dalytis su stokojančiais broliais ir seserimis.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą