ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Tavo tikėjimas išgelbėjo tave
(B, XXX eilinis sekmadienis)

Evangelijoje yra pasakojimas apie nelaimingo aklojo išgydymą (Mk 10,46–52). Sveikiesiems beveik neįmanoma suvokti nelaimę žmogaus, kurio visas gyvenimas yra apgaubtas tamsios nakties. Šiandien šiems nelaimingiems žmonėms bando padėti valstybė ir visuomeninės organizacijos. Kristaus laikais akliesiems buvo tik viena išeitis: sėdėti prie kelio ir prašyti praeivių išmaldos. Evangelijos aklasis buvo girdėjęs apie Palestinos Mokytoją ir jo darbus, todėl „išgirdęs, jog čia yra Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: ‘Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!’”. Jo balsas buvo kupinas vilties. Šis nelaimingasis atstovauja visiems tiems, kurie ligų, nesėkmių, savo silpnumo ar nuodėmių slegiami kasdien maldauja dangų: „Dieve, pasigailėk mūsų!”

Jėzus nepraėjo pro šalį, bet pakvietė neregį ateiti: „Pašaukite jį!” Nelaimės ištikti ir nelabai religingi žmonės pradeda šauktis dangaus pagalbos. Rusai turi net patarlę: trenkus perkūnui, mužikas persižegnoja. Tačiau bėdų varginami žmonės elgiasi labai skirtingai: vieni, kaip tas patarlės mužikas, „persižegnoja”, t. y. su Dievu susitinka tik trumpam momentui, po to vėl jį visiškai pamiršta, kiti suvokia, kad nepakanka maldoje sušukti: „Viešpatie, pasigailėk!”, reikia su pasitikėjimu, nuolankiai eiti prie Jėzaus, keisti savo gyvenimą ir drauge su Kristumi ieškoti tikrojo gyvenimo. Kristus yra tas, kuris visada mus kviečia:“Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu”. Dabartiniame bedvasiame pasaulyje, ieškančiame pelno ir malonumų, taip pakviesti gali tik Jėzus Kristus. Jis vienintelis gali išgelbėti. Tai pabrėžė popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Žmogaus atpirkėjas”. Jis rašė: „Į Kristų kreipiame savo žvilgsnį, kartodami su šv. Petru: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius”, nes tik jame, Dievo Sūnuje, yra mūsų išganymas<...>. Pats Dievo Sūnus savo įsikūnijimu tam tikru būdu prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo. Žmogiškomis rankomis dirbo darbus, žmogišku protu mąstė, žmogiška valia veikė ir žmogiška širdimi mylėjo”.

Kai Evangelijoje minimas neregys prisiartino prie Jėzaus, šis jo paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?” Aklasis neprašė turtų, jis maldavo vieno vienintelio dalyko: „Mokytojau, kad praregėčiau!” Atsakyk, šių dienų žmogau, į tą patį Viešpaties klausimą: ko tu norėtum iš Jėzaus Kristaus? Dauguma žmonių tikriausiai prašytų sveikatos ir pinigų. Dėl pinigų žmonės palieka tėvynę, badauja, kovoja dėl valdžios, žudo ir žudosi. Tačiau Dievo žodis labai aiškiai mums sako, kad labiau už viską žmogui reikalingas praregėjimas, nes dažno žmogaus gyvenime yra daug dvasinės tamsos. Toje dvasinėje naktyje mes prarandame atsakomybę už tautą, Bažnyčią ir pradedame rūpintis tik kasdiene duona, užmiršdami, jog žmogui ir visuomenei reikia ir Dievo. Prisiminkime, ką pasakė gundomas akmenis paversti duona Kristus: „Žmogus yra gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų”.

Aklojo šauksmas: „Mokytojau, kad praregėčiau!” turi tapti kiekvieno mūsų širdies šauksmu. Mums per maža matyti saulę ar žmonių veidus. Tikras praregėjimas prasideda tada, kai tiesą, teisingumą, meilę ir žmogiškąjį padorumą pradedame vertinti labiau už pinigus ir sveikatą. Labai gaila, bet šiandienis pasaulis su savo mirties kultūra bando atimti iš mūsų šį dvasinį regėjimą ir uždaryti mus į daiktų, nesveiko išdidumo ir nevaldomų norų kalėjimą.

Jėzus Kristus pagydė neregį: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Kristus sako, kad ne jis, bet „tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Net pats Dievas yra bejėgis pagydyti mus, jeigu per tikėjimą neatsiveriame jo gydančiam veikimui. Todėl labiau už viską turime maldauti praregėjimo, t. y. tikėjimo malonės, ir padaryti visa, kad mūsų tikėjimas augtų. Mes esame kviečiami būti labai nuoseklūs: kasdienis mūsų gyvenimas turi būti toks, koks yra mūsų tikėjimas. Nevalia bažnyčioje sudėti rankų maldai, o kasdieniame gyvenime Dievą pamiršti ir laikytis pasaulio nustatytų taisyklių. Jėzus Kristus mus ragina tikėjimą iš bažnyčios išsinešti į gyvenimą ir Evangelijos dvasia persunkti savo mintis bei darbus.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą