ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai
ir raštai | Arkivyskupo
tekstai | Tarnybų
dokumentai | Pastoracinė
medžiaga | Informacinė
medžiaga | Kauno
arkivyskupijos naujienos
Arkivyskupo
tekstai
Tavo
tikėjimas išgelbėjo tave
(B, XXX eilinis sekmadienis)
Evangelijoje yra pasakojimas apie nelaimingo
aklojo išgydymą (Mk 10,4652). Sveikiesiems beveik
neįmanoma suvokti nelaimę žmogaus, kurio visas gyvenimas
yra apgaubtas tamsios nakties. Šiandien šiems nelaimingiems
žmonėms bando padėti valstybė ir visuomeninės organizacijos.
Kristaus laikais akliesiems buvo tik viena išeitis:
sėdėti prie kelio ir prašyti praeivių išmaldos. Evangelijos
aklasis buvo girdėjęs apie Palestinos Mokytoją ir jo
darbus, todėl išgirdęs, jog čia yra Jėzus iš Nazareto,
jis pradėjo garsiai šaukti: Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk
manęs!. Jo balsas buvo kupinas vilties. Šis nelaimingasis
atstovauja visiems tiems, kurie ligų, nesėkmių, savo
silpnumo ar nuodėmių slegiami kasdien maldauja dangų:
Dieve, pasigailėk mūsų!
Jėzus nepraėjo pro šalį, bet pakvietė
neregį ateiti: Pašaukite jį! Nelaimės ištikti
ir nelabai religingi žmonės pradeda šauktis dangaus
pagalbos. Rusai turi net patarlę: trenkus perkūnui,
mužikas persižegnoja. Tačiau bėdų varginami žmonės elgiasi
labai skirtingai: vieni, kaip tas patarlės mužikas,
persižegnoja, t. y. su Dievu susitinka tik trumpam
momentui, po to vėl jį visiškai pamiršta, kiti suvokia,
kad nepakanka maldoje sušukti: Viešpatie, pasigailėk!,
reikia su pasitikėjimu, nuolankiai eiti prie Jėzaus,
keisti savo gyvenimą ir drauge su Kristumi ieškoti tikrojo
gyvenimo. Kristus yra tas, kuris visada mus kviečia:Ateikite
pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti,
ir aš jus atgaivinsiu. Dabartiniame bedvasiame
pasaulyje, ieškančiame pelno ir malonumų, taip pakviesti
gali tik Jėzus Kristus. Jis vienintelis gali išgelbėti.
Tai pabrėžė popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Žmogaus
atpirkėjas. Jis rašė: Į Kristų kreipiame savo žvilgsnį,
kartodami su šv. Petru: Viešpatie, pas ką mes eisime?!
Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius, nes tik jame, Dievo
Sūnuje, yra mūsų išganymas<...>. Pats Dievo Sūnus
savo įsikūnijimu tam tikru būdu prisijungė prie kiekvieno
žmogaus likimo. Žmogiškomis rankomis dirbo darbus, žmogišku
protu mąstė, žmogiška valia veikė ir žmogiška širdimi
mylėjo.
Kai Evangelijoje minimas neregys
prisiartino prie Jėzaus, šis jo paklausė: Ko nori,
kad tau padaryčiau? Aklasis neprašė turtų, jis
maldavo vieno vienintelio dalyko: Mokytojau, kad
praregėčiau! Atsakyk, šių dienų žmogau, į tą patį
Viešpaties klausimą: ko tu norėtum iš Jėzaus Kristaus?
Dauguma žmonių tikriausiai prašytų sveikatos ir pinigų.
Dėl pinigų žmonės palieka tėvynę, badauja, kovoja dėl
valdžios, žudo ir žudosi. Tačiau Dievo žodis labai aiškiai
mums sako, kad labiau už viską žmogui reikalingas
praregėjimas, nes dažno žmogaus gyvenime yra daug
dvasinės tamsos. Toje dvasinėje naktyje mes prarandame
atsakomybę už tautą, Bažnyčią ir pradedame rūpintis
tik kasdiene duona, užmiršdami, jog žmogui ir visuomenei
reikia ir Dievo. Prisiminkime, ką pasakė gundomas akmenis
paversti duona Kristus: Žmogus yra gyvas ne viena
duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo
lūpų.
Aklojo šauksmas: Mokytojau, kad
praregėčiau! turi tapti kiekvieno mūsų širdies
šauksmu. Mums per maža matyti saulę ar žmonių veidus.
Tikras praregėjimas prasideda tada, kai tiesą, teisingumą,
meilę ir žmogiškąjį padorumą pradedame vertinti labiau
už pinigus ir sveikatą. Labai gaila, bet šiandienis
pasaulis su savo mirties kultūra bando atimti iš mūsų
šį dvasinį regėjimą ir uždaryti mus į daiktų, nesveiko
išdidumo ir nevaldomų norų kalėjimą.
Jėzus Kristus pagydė neregį: Eik,
tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Kristus sako, kad
ne jis, bet tavo tikėjimas išgelbėjo tave.
Net pats Dievas yra bejėgis pagydyti mus, jeigu per
tikėjimą neatsiveriame jo gydančiam veikimui. Todėl
labiau už viską turime maldauti praregėjimo, t. y. tikėjimo
malonės, ir padaryti visa, kad mūsų tikėjimas augtų.
Mes esame kviečiami būti labai nuoseklūs: kasdienis
mūsų gyvenimas turi būti toks, koks yra mūsų tikėjimas.
Nevalia bažnyčioje sudėti rankų maldai, o kasdieniame
gyvenime Dievą pamiršti ir laikytis pasaulio nustatytų
taisyklių. Jėzus Kristus mus ragina tikėjimą iš bažnyčios
išsinešti į gyvenimą ir Evangelijos dvasia persunkti
savo mintis bei darbus.
Kauno arkivyskupas metropolitas
<< atgal
į sąrašą
|