ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Teisingumo vykdymas
(B, III Advento sekmadienis)

Evangelija pasakoja apie Joną Krikštytoją ir žmones, atsiliepusius į raginimą daryti atgailą ir keisti savo gyvenimą į gera. Atgaila ne tik buvo Jono Krikštytojo laikais, bet ir šiandien yra vienintelis kelias pas Dievą. Apaštalas šv. Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos” (1 Jon 1, 8).

Jėzus labai dažnai kalbėjo apie atgailos būtinumą: „Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija” (Mk 1, 15). Pirmasis krikščionio atsivertimas įvyksta sakramentinio Krikšto metu, kai atsižadama blogio, priimamas tikėjimas į Jėzų Kristų ir įgijama naujo gyvenimo dovana. Tačiau Krikšto momentas negali likti pirmuoju ir paskutiniuoju atgailos žingsniu. Bažnyčia nuolatos ragina savo narius atgailoti žinodama, jog tikėjimas nepanaikina gimtosios nuodėmės sužeistos prigimties ir dėl šios priežasties esančio nuolatinio polinkio nusidėti. Šv. Ambroziejus kalba apie dvejopą atsivertimą: „Bažnyčioje yra vanduo ir ašaros: Krikšto vanduo ir atgailos ašaros”.

Prie Jordano atėjusiems žmonėms atgailos reikalingumas nekelė abejonių, tik jie nežinojo, ką toliau daryti, todėl klausė Joną: „Tai ką gi mums daryti?”. Pranašo atsakymas buvo paprastas ir aiškus: „Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga”, „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta” ir t. t. Jonas reikalavo, kad būtų vykdomas teisingumas. Teisingumo stoka – didžiausia ir mūsų dienų žaizda. Tai apkartina daugelio gyvenimą, žmonės nusivilia laisve, o kartais net nusižudo.

Kas yra teisingumas? Bažnyčios Katekizmas taip jį apibrėžia: „Teisingumas yra moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas religingumo dorybe; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis visada pasižymi neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu” (KBK, 1807).

Per sovietmetį patyrę daug neteisybės tikėjomės, kad laisvoje Lietuvoje bus vykdomas teisingumas, garantuojantis darnų visuomenės gyvenimą. Deja taip neatsitiko, nes mes sukome galvas, kaip prikelti ekonomiką, kaip eiti į Europą, kaip tapti milijonieriais, tačiau užmiršome teisingumą.

Teisingumo vykdytoja turi būti teisėtai išrinkta valdžia, kurios pareiga yra rūpintis ne kurios nors žmonių grupės interesais, bet visos visuomenės gėriu. Tačiau jei vieniems sudaromos sąlygos tapti milijonieriais, o kiti nustumiami į vargo bedugnę, tokia valdžia jau neatlieka savo pareigos. Dekalogas galioja ne tik pavieniams asmenims, bet ir kiekvienai valdžiai, ir vargas jai, jei Dievo įstatymas užmirštamas.

Kokie dažniausi teisingumo pažeidimai?

Žiniasklaida mirgėte mirga pasakojimais apie vagystes, apiplėšimus, žmogžudystes, sprogdinimus, moterų pardavinėjimą ir kitus nusikaltimus. Tačiau neužtenka aprašyti baisius teisingumo pažeidinėjimus, visuomenei reikia rodyti kelią, būtina stiprinti žmonių viltį, kad vis tiek galų gale prisikelsime naujam gyvenimui.

Šiandien daug diskutuojama apie pensijas ir kaltinama valdžia, nesugebanti pasirūpinti pagyvenusiais žmonėmis. Tačiau kokia valdžia galėtų garantuoti saugią senatvę, jei daugelyje žmonių įsišaknijęs neteisingumas? Pavyzdžiui, daugelis vengia mokėti mokesčius ir t.t. Mokesčių nemokėjimas yra nusikaltimas teisingumui ir tai, pirmiausia, turi būti išgyvendinta Dievą tikinčioje visuomenėje.

Mūsų visuomenė labai kenčia dėl valdininkų korupcijos ir kyšininkavimo. Sukčiai, veždami prekes per Lietuvos muitines, paperka pareigūnus ir milijonai litų lieka nesumokėti valstybės biudžetui. Pažeidžiantis teisingumą pareigūnų papirkinėjimas yra labai sunkus nusikaltimas.

Žmonės dažnai nusikalsta teisingumui nerūpestingai atlikdami savo profesines pareigas, nevykdydami sutarčių bei įsipareigojimų.

Teisingumas ir meilė reikalauja iš kiekvieno krikščionio neužmiršti, jog jis yra pašauktas tarnauti. Turtus sukaupęs krikščionis privalo atminti, jog jis yra tik žemiškųjų gėrybių nuomininkas ir jų tikrajam savininkui - Dievui - kada nors reikės duoti apyskaitą kaip tos gėrybės buvo naudojamos. Teisingumas skatina turtinguosius solidarizuotis su vargstančiaisiais.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą