ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Sustingusi ar atsinaujinanti Bažnyčia
(2000)

Visuomenės apklausos nuolat patvirtina, kad žmonės labai pasitiki Bažnyčia. Tačiau kaip suderinti šį žmonių pasitikėjimą su abejingumu Bažnyčios mokymui, su išplitusiais nusikaltimais ir daugumą žmonių užvaldžiusiu pesimizmu? Kai kas skuba daryti išvadą, kad Bažnyčia neatlieka savo misijos, yra per daug sustingusi, nesugeba prisitaikyti prie modernėjančios visuomenės, todėl jos balsas lieka tyruose skambančiu balsu. Būtų nesąžininga, jei Bažnyčia pradėtų teisintis, jog jos nariai niekada nepadaro klaidų ir visada yra visiškai ištikimi jiems patikėtai misijai kuo daugiau žmonių padaryti Jėzaus Kristaus broliais ir seserimis. Tačiau taip pat būtų nesąžininga dabarties visuomenės bėdų ir nesėkmių svarbiausių priežasčių ieškoti tik Bažnyčioje.

Diskutuojant apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje baigiantis antrajam tūkstantmečiui, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra modernėjanti visuomenė ir kas yra tikrasis Bažnyčios atsinaujinimas.

Visuomenę, kuri negerbia žmogaus gyvybės, nesirūpina tvirtomis šeimomis, kuri nusikaltimų, alkoholizmo ir narkomanijos akivaizdoje sugeba tik dejuoti, sunku pavadinti modernia. Reikia turėti drąsos viską įvardinti savais vardais. Mirties ir nuodėmės kultūrą priimanti visuomenė yra ne moderni, bet serganti. Todėl galima diskutuoti tik apie tai, kaip Bažnyčia šią visuomenę galėtų veiksmingiau gydyti ir prikelti visaverčiam gyvenimui.

Visuotinėje Bažnyčioje apie atsinaujinimą pradėta kalbėti dar prieš Vatikano II susirinkimą, o Lietuvoje dėl buvusios okupacijos varžtų šia tema plačiau pradėta diskutuoti tik atkūrus Nepriklausomybę. Kas yra tikrasis Bažnyčios atsinaujinimas? Veidu į žmones atsisukę kunigai? Lietuviški liturginiai tekstai? O gal roko koncerai bažnyčiose? Iš tikrųjų svarbu, kad žmonės suprastų liturginę kalbą ir būtų liturginių apeigų dalyviai, bet ne stebėtojai. Tačiau už viską svarbiau, kad dabarties žmonės matytų Kristaus pavyzdžiu tarnaujančią Bažnyčią, kad tiek kunigai, tiek pasauliečiai katalikai degtų noru nešti Kristaus Evangeliją į šiandienę visuomenę ir savo pavyzdžiu liudytų esą tikrai gimę iš vandens ir Šventosios Dvasios. Skaudžiai klysta manantys, jog Bažnyčia turi derintis prie pasaulio, t. y. pataikauti pasauliui ir perimti jo vienadienes ir nekrikščioniškas madas. O ar neapgailėtinai atrodo kunigai, kurie perėmę pasaulietišką laikyseną, mano patrauksią tikėjimui abejingus žmones prie Dievo? Ne toks turėtų būti Bažnyčios atsinaujinimo kelias. Šiuolaikiškumas nėra pataikavimas sekuliariam pasauliui ir matymas tik to, kas vyksta čia ir dabar. Atsinaujinanti Bažnyčia žvelgia į ateitį Kristaus akimis, nes tiki jo žodžiais: „Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis”. Praeis susižavėjimas mirties ir nuodėmės kultūra ir žmonės suvoks, kad, dabarties pasaulyje, krikščioniui galima normaliai jaustis tik gyvenant Jėzus Kristus dvasia. Todėl, žengiant į trečiąjį tūkstantmetį, linkiu visiems Bažnyčios vaikams: kunigams ir pasauliečiams, turėti drąsos atmesti vienadienes madas ir ištikimai liudyti Kristų, kad jis tikrai taptų kiekvieno iš mūsų tiesa, kelias ir gyvenimas.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą