į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


Dievui pašvęstasis gyvenimas
(B, Aušros Vartų atlaidai Vilniuje)

Gailestingoji Aušros Vartų Dievo Motina sukvietė prie savęs Dievui pašvęstojo gyvenimo vyrų ir moterų būrį. Mes esame įpratę juos vadinti vienuoliais, tėvais, broliais ir seserimis. Šiandien vilkinčius vienuoliškąjį drabužį galima sutikti mokyklose, įstaigose, gatvėje, autobuse ir kt. Vieni juos priima pagarbiai, kitiems jie atrodo kaip ne šio pasaulio būtybės, treti bando įžvelgti kokį nors vienuoliškojo gyvenimo šešėlį.

Ši atlaidų diena nėra skirta Dievui pašvęstiesiems asmenims išaukštinti, gyrimai retai atneša dvasinės naudos. Šiandien meldžiamės už tuos, kurie drįsta pasišvęsti Dievo ir žmonių tarnystei, kad ištesėtų savo pažadus Viešpačiui. Ši diena skirta susimąstyti apie tai, jog gyvenimą gali atnaujinti tik tie žmonės, kurie geba išsižadėti ir pasiaukoti. Ko labiausiai reikia šiandienei Bažnyčiai, kad ji augtų ir, kad daugelis mūsų joje surastų kelią pas Kristų. Dabartinėje Lietuvos Katalikų Bažnyčioje yra ne tik ieškojimo kelių, kuriais Bažnyčia turėtų eiti, norėdama geriausiai atlikti savo misiją atsiliepiant į dabarties iššūkius, bet ir tam tikro sutrikimo ir net abejotinos saviplakos.

Šiandienėje Bažnyčioje galima sutikti daug gerų žmonių, manančių jog reikia daug melstis, atgailoti ir, jų žodžiais tariant, vengti visokio modernizmo, t.y. palikti Bažnyčią tokią, kokia ji buvo prieš Vatikano II Susirinkimą. Šitie žmonės įtariai žvelgia net į vyskupus baimindamiesi, kad šie neįvestų kokių nors naujovių.

Taip pat, kai kuriems tikintiesiems atrodo, kad per silpnai atsiliepiama į dabarties iššūkius, neturima aiškios programos, per daug kreipiamas dėmesys į tradicijas bei ritualus ir per daug Bažnyčioje yra įvairių suvaržymų. Jų manymu, liberalesnė Bažnyčia taptų artimesnė šių dienų žmogui, ypač jaunimui. Net vienuolynuose ne visi Dievui pašvęstieji asmenys vienodai suvokia savo misiją nūdienos Bažnyčioje.

Pastarosiomis savaitėmis patyriau du stiprius išgyvenimus, kuriais norėčiau pasidalyti su jumis ir kurie gal bent iš dalies galėtų atsakyti, ko mums labiausiai reikia.

Spalio mėnesį Belgijoje vyko metinis Europos vyskupų konferencijų pirmininkų posėdis, kuriame buvo kalbama aktualiais Bažnyčios klausimais, o pabaigoje visi drauge Briuselio katedroje šventėme Eucharistiją. Daugelis katedros suolų buvo tušti, ir tarp maldininkų visiškai nesimatė jaunų žmonių. Lietuvoje, vyskupams lankant parapijas, tokio vaizdo nepamatysi. Meldžiantis neapleido mintis: „Viešpatie, ačiū už praėjusius priespaudos metus, kurie mūsų Bažnyčiai padarė mažiau žaizdų nei mirties kultūra Vakaruose”.

Antrąjį stiprų išgyvenimą patyriau lapkričio pradžioje dalyvaudamas XX amžiaus Rusijos kankinių pagerbimo iškilmėje Novosibirske. Čia kalbėta apie tai, kad kankinių kraujas ne tik Katalikų Bažnyčios aušroje, bet ir dvidešimtame amžiuje yra krikščionybės sėkla. Visuotinio Sibiro vargo fone nesunkiai galima buvo įžvelgti, kad Bažnyčia čia auga, žmonės atsigręžia į amžinąsias vertybes, yra daug gražaus idealizmo ir noro glaustis prie Bažnyčios. Konferncijoje dalyvavusių visos Rusijos delegatų: kunigų, vienuolių seserų ir pasauliečių, veiduose lengvai galėjai išskaityti šventą užsidegimą dirbti ir aukotis.

Tie du vaizdai ir labai skirtingi išgyvenimai beveik atsako ko reikia mūsų Bažnyčiai, kad ji augtų, stiprėtų ir neštų išganingų vaisių. Mažiausiai reikia piktos bei nevaisingos kritikos, tuščių kalbų bei pamokymų ką ir kaip reikėtų dirbti. Labiau reikėtų maldoje įsižiūrėti į Jėzų Kristų ir kas mes būtume – kunigai, vienuoliai ar pasauliečiai – visi turėtume skleisti evangelinį teisingumą, meilę ir gailestingumą mūsų kasdieniame gyvenime. Apsisprendimas tarnauti negali likti tik vienuolynuose ar kunigų seminarijose, jis turi būti įaugęs į kiekvieno pakrikštytojo kūną ir kraują. Jeigu mes neišlaikysime reikiamo evangelinio radikalizmo, jei patys nejausime, kad Kristaus mums reikia kaip duonos ir oro, tai toks mūsų tikėjimas nebus įdomus nei jaunimui, nei gyvenimo prasmės ieškantiems žmonėms. Nieko nepadės nei roko koncertai bažnyčiose, nei kuriamos naujos veiklos struktūros, nei Bažnyčios angažavimasis socialinei ar karitatyvinei veiklai. Mirties kultūrai gali pasipriešinti tik gyvybe alsuojanti Evangelija, kurią ne žodžiais, bet gyvenimu liudija konkretūs žmonės: dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai.

Atėjome prie Gailestingosios Dievo Motinos ir atsinešėme savo reikalus, bėdas ir prašymus. Turime teisę tai daryti, tačiau už viską labiausiai reikia gerai įsižiūrėti į arčiausiai Jėzaus Kristaus stovinčią Mergelę ir Motiną ir iš jos mokytis nedejuoti kai sunku, nenuleisti rankų kai apleidžia sėkmė, mokytis ištikimybės Kristui ir vaisingo bendradarbiavimo su juo žmonių išganomoje misijoje.

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt