ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Komunistinis genocidas
(2000)

Yra datų, kurių negalime užmiršti: tai ne tik atgaivina mus ištikusių kančių ir netekčių atminimą, bet drauge yra proga daug ką apmąstyti, kad šiandien ir ateityje būtume dar stipresni pakelti visas galimas negandas nenukentėdami dvasiškai. Būtų nedovanotina klaida, jei praeitį prisimintume tik tam, kad pakurstytume širdyje pyktį bei kerštą. Tai būtų moralinis akligatvis, į dvasinę mirtį vedantis kelias. Pranašas Jeremijas yra daug rašęs apie savo tautos tremtį ir sugrįžimą. Jis nuolatos pabrėžia, kad šios nelaimės priežastis yra ne kažkokie priešai, bet nuodėmė ir nusigręžimas nuo Dievo kelio: “Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, bet mano tauta nežino Viešpaties teisingumo” (Jer 7, 7). Šitoje dvasioje ir mums reikia kalbėti apie komunistinio genocido metus, nes, įvardydami tik budelius ir nesusimąstydami apie giliąsias priežastis, mes pamestume aukštyn vedantį kelią.

Dešimtį metų birželio viduryje minime 34 tūkstančių lietuvių, kurių daugelis amžinai liko gulėti atšiaurioje Sibiro žemėje, tremtį. Dėl šios priežasties birželio 14 – ąją pavadinome Gedulo diena. Bet tai ir Vilties diena, nes net tragiškiausiais momentais lietuvis tikėjo, kad Dievas neapleis. Anuomet buvo vykdomas baisus tautos genocidas: gindami Lietuvos laisvę, žuvo dešimtys tūkstančių partizanų, kitus už meilę tėvynei nuteisė ir sušaudė, o šimtai tūkstančių tremtinių buvo pasmerkti kančiai ir lėtam merdėjimui. Šito komunistinio genocido pradžia skaičiuojama nuo keturiasdešimtųjų birželio 14-osios dienos. Jo aukomis tapo ir tie tautiečiai, kurie, gelbėdamiesi nuo kančios ir mirties, traukėsi į Vakarus ir ten liko tremtiniais.

Jeigu fašistinis genocidas naikindavo tik žmogaus kūną, tai komunistinis – kėsinosi palaužti ir dvasią: tautiškumą, krikščionišką moralę ir patį tikėjimą. Šitai sistemingai buvo vykdoma penkiasdešimt metų. Neseniai perskaičiau vieną slaptą dokumentą, kuriame vyriausias KGB pareigūnas Lietuvoje (E. Eismuntas) nurodo, kaip reikia griauti Kauno kunigų seminariją. Jis įpareigoja visų Lietuvos rajonų saugumo darbuotojus ieškoti netikinčių jaunuolių ir siųsti juos į Seminariją, kad tenai jie taptų ne Bažnyčios apaštalais, bet sovietinio saugumo talkininkais. Džiaugsmą sukėlė tik tai, kad dokumente nurodoma, jog šitas darbas blogai vykdomas ir į Seminariją nusiunčiama labai mažai parengtų agentų. Šitas griovimo darbas buvo vykdomas visuose visuomenės sluoksniuose, todėl kas suskaičiuos tūkstančius suluošintų žmonių, kurie buvo priversti nusižengti sąžinei, kurie galbūt ir šiandien dar nepajėgia atsitiesti. Mes dar labai ilgai jausime šito dvasinio genocido pasekmes, dar ilgai nepasitikėsime vieni kitais ir tikriausiai jausime grėsmę net ten, kur jos nebėra. Dvasinis genocidas padarė tai, kad mes nebemokame skirti vertybių, nesugebame prisiimti atsakomybės, iš lietuviškos mokyklos baigiamas išstumti tautinis ugdymas, o Vakarų moralines sąšlavos kėsinasi tapti lietuviškos kultūros dalimi. Sužalota dvasia nesugeba įvertinti tautinių bei religinių vertybių ir beatodairiškai kabinasi į sovietinės spalvos kosmopolitizmą.

Teisingai pasielgė Seimo vyrai paskelbdami, kad reikia ne gedėti žuvusiųjų ir ištremtųjų, bet mąstyti apie šių tragedijų šaknis – fizinį ir dvasinį tautos genocidą, savo metastazėmis įaugantį net į dvidešimt pirmojo amžiaus mūsų tautos istoriją. Nepasibaigė dvasinis tautos genocidas devyniasdešimtųjų kovo 11-ąją: jaučiame jo pasekmes. Mes stokojame ir ilgai stokosime tokių idealistų kaip sovietiniame lageryje miręs Pr. Dovydaitis, kaip čekistų sušaudytas vysk. V. Borisevičius, kaip partizanų vadas Ramanauskas ar nuostabios sielos tėvynės sūnus, per tris dešimtmečius nepalūžęs kalėjimuose ir lageriuose Petras Paulaitis. Jeigu turėtume panašių į anuos vyrus tautiečių, šiandien galbūt niekam net mintis neateitų nuodyti laisve nesugebančių pasinaudoti žmonių protus ir širdis.

Šiandien dėkojame Dievui, kad pasibaigė fizinis tautos genocidas. Dėkojame už tuos, kurie žuvo, bet nepalūžo, ir už tuos, kurie palūžo, bet atgimstant Lietuvai prisikėlė. Dėkojame Dievui, kad turime žmonių, kurie neužsidaro siaurame egoizmo kiaute, bet nepraranda vilties, nestokoja meilės ir tarnauja tautai. Tepadeda Dievas statyti Lietuvos ir kiekvieno mūsų asmeninį gyvenimą ant pamatų, kuriuose iškaltas Dekalogas, kviečiantis neužmiršti Dievo, laikytis teisingumo ir gerbti kiekvieną žmogų.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą