ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kristaus paaukojimas
(C, Grabnyčios, Kauno arkikatedra)

„Atsikelkite, vartai platieji, atsidarykite senovinės durys: garbės Valdovas tegu čia įžengia”, – šie psalmės žodžiai geriausiai tinka Kristaus paaukojimo šventės liturgijai, į kurią susirinko gausus būrys tikinčiųjų pasauliečių, kunigų ir Dievui pašvęstojo gyvenimo vyrų bei moterų.

Įvykis, kurį mini ši šventė, yra tolimas laiko atžvilgiu, bet labai šiuolaikiškas ir aktualus. Juozapas ir Marija atnešė savo kūdikėlį į Jeruzalės šventovę paaukoti jį ir pašvęsti Viešpačiui. Toks buvo Viešpaties per Mozę duotas įstatymas, ir Šventoji Šeima nediskutavo, kiek jis saisto tą, kurį angelas pavadino Aukščiausiojo Sūnumi. Jie elgėsi kur kas logiškiau – nuolankiai ir tobulai vykdė Dievo įstatymą. Šioje vietoje noriu stabtelėti ir palyginti, kaip elgiasi šių dienų krikščionys katalikai. Kaip dažnai mes aimanuojame, kad Dievo įsakymai per sunkūs, kad Bažnyčia užkrauna sunkias įpareigojimų naštas, vienuolynuose per daug apribojimų ir kad reikėtų daugiau laisvės. Pasauliečius tikinčiuosius, nesilaikančius kokių nors įsipareigojimų ar įstatymų, galima lengviau pateisinti: gal jiems trūksta pažinimo, gal nedėkinga aplinka labiau gundo į blogį. Tačiau šiandien matome, kad net kunigai ir Dievui pašvęstieji asmenys stokoja Juozapo ir Marijos klusnumo dvasios ir, daug nemąstydami, ieško kokio nors takelio, kuriuo būtų galima apeiti vieną ar kitą Bažnyčios įpareigojimą. Deja, tokia yra Bažnyčios istorija, kad jai daugiausiai skausmo ir žaizdų padarė tie, kurie turėjo būti labiausiai pasiaukoję – vyskupai, kunigai ir vienuoliai. Tačiau būtume visiškai neteisūs, jei nematytume to gėrio, kurį Bažnyčiai ir drauge visai visuomenei neša Dievui pasiaukoję žmonės. Visuotinės Bažnyčios istorijoje ir dabartyje randame daugybę pavyzdžių, kaip kunigai ir vienuoliai stengėsi būti ištikimi Dievo įstatymui ir kiek daug parodė pasiaukojimo tarnaudami Dievui ir žmonėms. Jų dėka Kristaus geroji naujiena pasiekė visus žemės pakraščius. Šiandien sukviečiau Kauno arkivyskupijoje dirbančius brolius vienuolius ir seseris vienuoles, kad drauge padėkotume Dievui už jų visų pasiaukojimą tarnauti Bažnyčiai ir ištikimybę sunkiausių išbandymų metais ir dabar. Dievui pašvęstieji, kaip ir mes visi, turi pakelti materialinius nepriteklius, gundymus apsileisti vykdant pareigas, pasiduoti visuotiniam pesimizmui ar kritikai, sustoti ir pasakyti: daugiau negaliu. Tačiau, patirdami daugybę sunkumų, jie suranda laiko susitikti maldoje su Viešpačiu, kuriame atranda šviesos ir stiprybės toliau vykdyti tai, kam buvo įsipareigota krikštu ar vienuoliškais įžadais.

Senelis Simenonas, paėmęs dieviškąjį Kūdikį ant rankų, pasakė: „Jis bus prieštaravimo ženklas”. Tai buvo pranašiški žodžiai, nes Jėzaus asmuo ir veikla tikrai buvo pažymėta prieštaravimo ženklu. Net Nazareto gyventojai norėjo jį nužudyti, mat jo kalba neglostė tautiečių savimeilės, bet ragino keltis iš klaidų. Todėl tautos vadai rezgė pinkles, kaltino jį, kol pasiekė nuosprendžio, kad Jėzus būtų prikaltas prie kryžiaus. Anuomet senelis Simeonas, išpranašavęs Jėzaus likimą, nepasakė, jog prieštaravimo ženklu bus ir šio Kūdikio ištikimiausi sekėjai. Pinigų ir hedonizmo besivaikantis pasaulis niekaip negali suprasti Dievui pašvęstųjų. Kodėl jie gyvena celibate, atsisako turtų ir, Dievo valią iškėlę virš pasaulio išminties, gyvenimo prasmės ieško tarnaudami broliams ir seserims kaip, pavyzdžiui, tai darė šv. Vincentas Paulietis ar Motina Teresė. Neduok Dieve, kokiam kunigui ar vienuoliui suklysti, tada nedraugiškai nusiteikusio pasaulio vaikai su pasigardžiavimu narstys tą klaidą ir kalbės, kad silpni gali būti ir Dievui pašvęstieji. Bažnyčia vertina Dievui pašvęstąjį gyvenimą ne dėl to, kad celibato, neturto ir klusnumo įžadais įsipareigoję vienuoliai daro daug gerų darbų. Juos puikiai gali atlikti ir iš tikrųjų atlieka pasauliečiai katalikai. Dievui pašvęstasis gyvenimas Bažnyčioje yra ypač vertinamas dėl to, kad jis yra „prieštaravimo ženklas”, t. y. neduoda ramybės visiems, kurie nutolsta nuo Kristaus ir jo Evangelijos. Dievui pašvęstieji be žodžių, vien savo buvimu nuolatos kalba apie aną nematomą tikrovę, jog mūsų gyvenimo nevalia sutalpinti į medžiaginius rėmus, jog mūsų visaverčiam gyvenimui neužtenka pinigų ir malonumų, jam reikia tiesos, meilės ir pasiaukojimo.

Bažnyčia Kristaus paaukojimo šventę yra paskyrusi maldai už Dievui pašvęstuosius žmones: dažnai trapius, bet bandančius būti didžiadvasiais, silpnus, bet drįstančius mesti iššūkį pasauliui, iš pažiūros vienišus, bet gebančius stipriai mylėti. Maldoje palinkėkime, kad jų gyvenime išsipildytų evangelisto Luko žodžiai, pasakyti apie Dievui paaukotą kūdikį Jėzų: „Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo”.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą