ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Prisimenant Kardinolą V. Sladkevičių
(C, Kardinolo V. Sladkevičiaus mirties metinių minėjimas, Kauno arkikatedra bazilika)

Kadaise vyskupas M. Valančius užrašė savo testamente, jog net miręs norėtų būti naudingas savo ganomiesiems. Mūsų kardinolas Vincentas, kurio mirties metines minime, panoro pasielgti panašiai: jis mus paliko tuo metu, kai iki II Eucharistinio Kongreso buvo likusios vos kelios dienos, todėl jo mirtis ir laidotuvės buvo galingas kvietimas atkreipti dėmesį į tai, ką jis mylėjo ir laikė savo kunigiškos ir vyskupiškos tarnystės centru bei pagrindu. Būdamas gyvas ir miręs jis vedė tikinčiuosius pas Eucharistinį Jėzų. Todėl tebūnie ir šių mirties metinių paminėjimas proga dar labiau įsigilinti į kardinolo Vincento dvasinio gyvenimo gelmę.

Analizuojant didžių asmenybių gyvenimą, yra pavojus pamatyti nors ir svarbius, bet antraeilius dalykus ir užmiršti svarbiausius. Kardinolo gyvenime visi pastebi aukos dvasią, neturtą, pagarbą žmogui, meilę Bažnyčiai, tačiau reikia pastebėti tai, kad visas gėris, kurį kardinolas buvo sukaupęs savo širdyje, kilo iš jo meilės Eucharistiniam Jėzui. Jo išskirtinį dėmesį Eucharistijai matėme mes, jauni seminaristai, kuriems Apvaizda leido kelis metus pabūti jo artumoje ir stebėti, kaip jis užsukęs į Seminarijos bažnyčią adoruoja Švenčiausiąjį Sakramentą arba kaip jis, giliai išgyvendamas išganymo slėpinį, švenčia Mišių auką. Jo laikysena ir tariami žodžiai aiškiai liudijo, jog celebrantas yra pasinėręs į Viešpaties aukos paslaptį.

Didelės pagarbos Eucharistijai kardinolas išmoko motinos mokykloje. Mes visi prisimename, su kokia meile Jo Eminencija kalbėdavo apie savo motiną, jam, mažam berniukui, prie klausyklos langelio pakišdavusią po kojomis skarą, kad vaiko galvutė pasiektų kunigo ausį. Ši geroji motina buvo pirmoji mokytoja, iš kurios jaunasis Vincukas sužinojo apie Eucharistijoje gyvenantį ir mus mylintį Jėzų. Vėliau jau ne vaiko, bet jaunuolio gimnazisto tikėjimą ir meilę Eucharistijai stiprino tėvai jėzuitai, dar vėliau Kunigų seminarija. Drąsiai galime teigti, jog dažnas bendravimas su Eucharistiniu Jėzumi jo žingsnius nukreipė į kunigų seminariją, kurioje toliau brendo jo dvasinis gyvenimas, padėjęs vėliau atlaikyti didelius išbandymus ir išmokęs ieškoti gėrio net ten, kur kitiems atrodė jo nebėra.

Meilė Eucharistijai buvo tas šaltinis, iš kurio tryško kardinolo pagarba ir meilė kiekvienam žmogui, nes jis suprato, jog švęsti Eucharistija ir mylėti žmones yra neatskiriami dalykai. Švenčiantieji Eucharistiją yra broliai ir seserys. Kardinolo pagarbą kiekvienam žmogui liudija ir tas faktas, kad jo durys buvo atviros ne tik prezidentams, ministrams ar vyskupams, bet ir eiliniams tikintiesiems, kurie ateidavo pasitarti bei pasiguosti dėl matomų negerovių ar savo asmeninių bėdų.

Tikintys į Dievą žmonės, girdėdami bažnyčiose raginimą sekmadieniais dalyvauti Eucharistijos šventime, nekartą šį kvietimą priima kaip nelengvą Bažnyčios įsakymą ir nesuvokia giliausios Eucharistijos gelmės - šioje paslaptyje slypinčių dvasinių turtų. Eucharistija yra Dievo meilės ir solidarumo su žmonėmis slėpinys. Jėzus Kristus netik įsikūnijo, netik už mus mirė ant kryžiaus, bet Mišiose sudabartina savo auką, kviesdamas mus būti jos dalyviais ir pasinaudoti jos vaisiais. Kardinolas Vincentas šią dieviškos meilės paslaptį buvo ne tik supratęs, bet ją kasdien giliai išgyvendavo. Tikriausiai tam pasitarnavo net ilgi tremties metai, kai jis buvo atskirtas nuo savo ganomųjų, tačiau kasdien galėjo švęsti Eucharistiją. Į aktyvų sielovados darbą pasinėrę kunigai ir vyskupai, kartais permažai skiria laiko Eucharistijai ir dėl šitos priežasties patiria didelių asmeninių dvasinių nuostolių, dėl kurių vėliau nukenčia sielovados darbas. Tikiu, kad Dievo Dvasia įkvėpė mintį kardinolą palaidoti Švč. Sakramento koplyčioje, kad kiekvienas, kuris norės aplankyti jo kapą, aplankytų ir patį svarbiausią Katedros gyventoją - Eucharistinį Kristų. Kardinolas ir po mirties kvies kiekvieną jį gerbiantį kunigą ar pasaulietį tikintįjį arčiau Eucharistijos, arčiau prie dieviškos meilės židinio.

Eucharistijos mokykla nulėmė kardinolo gyvenimo stilių. Kai jūs apsilankysite jo memorialiniuose kambariuose, tenai nepamatysite nei aukso, nei deimantų, nei milijonais įvertintų meno kūrinių,- pamatysite kuklius kambarius, knygas, paprastus baldus ir neišvaizdų paltuką, su kuriuo jis važiuodavo ir pas Šventąjį Tėvą. Įsimąstymas į Eucharistinį Jėzų, kuris dėl mūsų visko išsižadėjo, padėjo kardinolui suvokti, kad laimė yra ne daiktuose, ne piniguose, bet grynoje sąžinėje ir Dievo artumos išgyvenime. Todėl kardinolo muziejus, kurį po šių Mišių atidarysime, turės svarbiausią tikslą - visus apsilankančius mokyti mylėti tikrąsias vertybes.

Šalia pagarbos Eucharistijai, kardinolas ypač mylėjo Švč. Mergelę Mariją. Šitos meilės Dievo Motinai jis taip pat išmoko savo gerosios motutės mokykloje. Joje nereikėjo skambių žodžių apie meilę, nes gerumas, kuris spinduliavo iš Kristų ir Mariją mylinčios kardinolo motinos, buvo patys gražiausi žodžiai, laiku pasiekę vaiko širdį. Duok Dieve, kad šitai suprastų savo vaikams linkintys gėrio mūsų dienų tėvai ir motinos.

"Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas" (2 Tim 4, 7-8). Šie apaštalo žodžiai, taip tinkantys mūsų kardinolui, gali tikti ir kiekvienam iš mūsų, jei neužmiršime pamokų mus palikusio, bet drauge ir likusio su mumis ganytojo - draugystė su Eucharistiniu Jėzumi ir Jo Motina Švč. M. Marija žmogaus širdyje daro stebuklus.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą