ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Neapykantos sistema nugalima meile

Per dvi kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas” dienas buvo pasakyta labai daug karčios tiesos apie komunizmą kaip nežmonišką sistemą, nusinešusią milijonus nekaltų aukų. Aukomis tapdavo net budeliai, nes neįmanoma būti laimingam, jeigu bandai savo laimę statyti ant neapykantos pamato ir ant žmonių ašarų bei kraujo.

Kongreso dalyviai komunizmą pažino ne iš knygų, bet daugelis jų perėjo pažeminimų, žmogaus teisių trypimo, ilgų nelaisvės metų, praleistų kalėjimuose ir lageriuose, kelią, kuriuo komunizmo statytojai vedė vadinamuosius liaudies priešus. Šis Kongresas buvo reikalingas ne tiek buvusioms, kiek būsimoms komunizmo aukoms, kurios šiandien galbūt nenori nė girdėti apie tai, kas vyko Lietuvoje po 1940 metų okupacijos. Kai, būdamas jaunuolis, prieškariniuose žurnaluose skaičiau apie Sovietų Sąjungoje komunistų vykdytus nusikaltimus, negalėjau tuo patikėti: netilpo galvoje, jog galėjo būti tokia nežmoniška sistema ir taip dvasiškai sužaloti jos kūrėjai.

Devintajame dešimtmetyje Suvalkijoje minėjome Budavonės kankinių – trijų kunigų nužudymo keturiasdešimtąsias metines, ir ta proga kalbėjau apie tai, kaip atsiranda budeliai. Kalbėjau apie Rusijos miestų „bezprizornikus”, po Spalio revoliucijos atsidūrusius gatvėse. Vietoje tėvų ir Evangelijos meilės jie siurbė į save tik neapykantą. Šie pamestinukai greitai įsisavindavo džiunglių įstatymus, tapdavo kalėjimų ir darbo stovyklų nuolatiniai gyventojai. Mūsų tėvynainiai šiuos vadinamuosius “blatnuosius” sutikdavo lageriuose. Jie ne tik galėjo nužudyti nekaltą žmogų, bet jausdavo malonumą prieš tai jį baisiausiai nukankindami, pavyzdžiui, įkaldami vinį į kaktą. Šį pamokslą po trejų metų sovietų saugumas man inkriminavo kaip antitarybinę propagandą. Komunizmo statytojams reikėjo tamsos, todėl kiekvieną laisvą tiesos žodį jie laikė nusikaltimu, vertu ilgų metų kalinimo sovietų vergų darbo stovyklose.

Baiminuosi, kad dabarties mirties kultūra, sklindanti iš kai kurių televizijos programų ir visiškai nuvertinanti žmogų, jo meilę, ardanti šeimas, atimanti iš žmonių atsakomybės jausmą už vaikų ateitį, išpurens dirvą naujiems „šviesios ateities” kūrėjams, kurie lengvai taps budeliais ir naikins įsivaizduotus priešus, kad galėtų pasisavinti visa tai, ką tingėjo užsidirbti savo prakaitu. Tik neregys gali nematyti, kaip mūsų akyse auga nemąstantys savanaudžiai, kurių balsus per rinkimus galima nupirkti už degtinės butelį, kurie gali išmesti į šiukšlyną savo ką tik gimusius kūdikius arba dėl kelių litų pasmaugti savo motiną. Pats laikas skambinti pavojaus varpais, nes rytoj iš bedvasės ir bestuburės demokratijos gali likti tik skeveldros.

Man, kaip ir kiekvienam krikščioniška dvasia išauklėtam žmogui, labai nesmagu girdėti piktus ir smerkiančius žodžius, nors jie sakomi ir apie didžiausius priešus. Ačiū Dievui, kad per šį Kongresą, daug skaudžios tiesos buvo pasakyta labai ramiai. Kai kurie disonansu nuskambėję balsai gal tik paliudijo, kaip giliai yra sužeistos kai kurių žmonių širdys. Jeigu šis Kongresas kieno nors širdyje padaugino neapykantos, dėl to reikėtų tik liūdėti, nes tada atsistotume šalia buvusių budelių, besivadovavusių tik neapykanta. Tačiau jei šis Kongresas kuo nors prisidės, kad dabarties jaunimas geriau susiorientuotų idėjų labirintuose ir nesileistų sergančių komunizmo nostalgija vedžiojamiems už nosies, jo rengėjams širdingai padėkosime. Jeigu mes patys, pergyvenę komunizmo košmarą, ne keiksime tamsą, bet rūpinsimės į savo ir kitų gyvenimą įsileisti kuo daugiau šviesos, šis Kongresas bus tikrai pasisekęs. Ta šviesa, kurią privalome įsileisti į savo gyvenimą, tai Kristaus evangelijos šviesa. Be Kristaus evangelijos nematau kitos jėgos, kuri galėtų kaip tas biblinis Dovydas atsistoti prieš Galijotą. Raginu visus įsileisti daugiau Kristaus dvasios į dabarties gyvenimą. Įsileiskime daugiau Evangelijos šviesos į sales, kur priimami nauji įstatymai ir kuriama laisvo, bet atsakingo gyvenimo perspektyva.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą