ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kristus – mūsų Viešpats
(B, Kristaus Karaliaus iškilmė)

Didžiojo Jubiliejaus metai mūsų dėmesį nuolatos kreipė į Jėzų Kristų. Per Kalėdas dėkojome, kad jis atėjo pas mus kaip Brolis, norįs sutaikinti mus su savo Tėvu. Per Velykas džiaugėmės jo pergale, kad jis „pirmutinis prisikėlęs iš numirusių” laimėjo ir mums nemirtingumo garbę. Tautinio Eucharistinio kongreso metu iškilmingai pagerbėme Eucharistiją – tarp mūsų esantį gyvąjį Kristų. Jubiliejiniai metai jau eina į pabaigą, todėl Kristaus Karaliaus šventė – dar viena proga susikoncentruoti ties Jėzaus asmeniu ir atsakyti į klausimą: kas man asmeniškai yra Kristus? Kokią vietą mano gyvenime užima Tas, apie kurį Apreiškimo knygoje pasakyta, jog jis esąs „Alfa ir Omega”, „žemės karalių valdovas”? Šio tavo atsakymo reikia ne vyskupui ar parapijos klebonui, bet tau asmeniškai, kad žinotum, kiek vietos skiri Kristui savo gyvenime.

Tikintis žmogus gali atsakyti: „Aš kasdien bent trumpai meldžiuosi, mano namuose ant sienos kabo kryžius, sekmadienį aplankau bažnyčią, ta proga kelis litus paaukoju bažnyčios išlaikymui, ar to nepakanka, kad Visatos Valdovas būtų patenkintas manimi?” Iš tikrųjų malda yra ženklas, jog žmogus su Dievu bando palaikyti ryšį, tačiau kasdien kalbami keli poterėliai dar neliudija, kad Kristus žmogaus gyvenime yra Alfa ir Omega. Kristus Karalius nori viso žmogaus gyvenimo, kad su jo vardu gultum ir keltum, pradėtum ir užbaigtum savo darbus, o darydamas svarbius sprendimus pasiklaustum: “Viešpatie, ar pritari mano pasirinkimui?” Kristus nori, kad žmogaus gyvenime būtų realizuotas didysis meilės įsakymas: „Mylėsi savo Viešpatį Dievą, visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, o savo artimą, kaip save patį”, kad Dekalogas būtų ne vaikystėje išmoktas ir greitai užmirštas eilėraštukas, bet kasdienio gyvenimo Konstitucija, pagal kurią gyvenama ir dėkojama Dievui už atpirkimą ir prisikėlimo viltį.

Deja, daugelio katalikų tikėjimas yra paviršutiniškas. Sunku suprasti tėvus, kurie neleidžia savo vaikų į tikybos pamokas, kurie po vaikų pirmosios Komunijos mano atlikę savo pareigą ir toliau nesirūpina savo vaikų tikėjimu. Ne mažiau sunku suprasti vaikus, kuriems rūpi tik medžiaginis, bet ne dvasinis - religinis tėvų palikimas. Dažnai tikinčiojo žmogaus gyvenimas yra nenuoseklus: vienoks bažnyčioje, kitoks už jos ribų, todėl ir konkrečiame gyvenime jis dažnai elgiasi nekrikščioniškai. Jėzus Kristus Romos vietininkui Pilotui pasakė, jog jo „karalystė yra ne iš šio pasaulio”, tačiau jis nepasakė, kad gyvenant šiame pasaulyje nereikės rūpintis jo karalystės augimu ir auginimu savo ir kitų širdyse; jis nepasakė, jog žmogus gali gyventi dvigubą gyvenimą: krikščionišką ten, kur nereikia daug pastangų, ir kitą – pagonišką, kur reikia išsižadėjimo ir aukos, pavyzdžiui, sąžiningai atliekant pareigas, iš Dievo rankos priimant kiekvieną kūdikį arba ištvermingai nešant savo gyvenimo kryžių.

Mes matome per daug juodų spalvų ir dažnai nepastebime puikių žmonių, kurie sugeba prisikelti iš savo klaidų ir netikėjimo nakties. Rytais prieš šešias per pirmąją Lietuvos radijo programą „Mažoji studija” transliuoja žmonių liudijimus, kaip jie surado Dievą, kaip Kristus prakalbo jiems ir kas sekė po to. Džiugu, kai buvęs beviltiškas alkoholikas su Kristaus pagalba prisikelia naujam gyvenimui, kai buvęs ateistas suranda Dievą ir pradeda rūpintis ne tik savo vaikais, bet ir našlaičiais, nes suvokia, kad be gerų darbų, be meilės tikėjimas yra tuščias. „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai”.

Teisiamas Jėzus Kristus pasakė Pilotui: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą”. Šitas Karalius kviečia ir mus būti ištikimais jo balsui ir drąsiai liudyti, jog Kristus mums yra brangiau už viską, ką gali duoti pasaulis.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą