ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Naujieji metai
(2001 01 01, C)

Naujųjų metų išvakarėse žurnalistai klausinėjo žmones, ko jie tikisi iš ateinančių metų? Šiemetiniai žmonių atsakymai nepasižymėjo optimizmu: daugelis sakė, kad jie visiškai nusivylę ir nieko nesitiki nei iš politikų, nei iš ekonomikos. Skaičiau šiuos atsakymus ir širdyje buvo liūdna, nes jie bylojo apie daugelio žmonių šiandienę dvasios būklę, keliančią susirūpinimą. Kauno gatvėse ir prie bažnyčių, kaip ir visoje Lietuvoje, galima išvysti elgetaujančių žmonių; visi jie yra panašūs ne tik savo užsiėmimu, bet ir dvasia: nori ką nors gauti iš kitų ir būna nelaimingi, jeigu negauna arba gauna per mažai. Vargu ar tarp jų yra nors vienas, kuris tuo, ką gavo, panorėtų pasidalyti su panašaus likimo ištiktaisiais. Taip besielgiantis žmogus turi elgetos dvasią, elgetos, kuris nemąsto, ką galėtų duoti kitiems, ir kuris nuolat pyksta ant jį supančio pasaulio. Per dešimtį nepriklausomybės metų daugelis žmonių tesirūpino, kaip praturtėti, nepajėgė nusimesti nelaisvės metų grandinių ir į gyvenimą žvelgti laisvo, darbštaus ir atsakingo žmogaus akimis.

Apaštalas Paulius viename laiške kalba apie tai, jog Dievas atsiuntė į žemę savo Sūnų, kad jis mus išlaisvintų: „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis“. Naujojo tūkstantmečio pradžioje reikėtų gerai įsisąmoninti, jog esame nebe vergai, bet laisvi Dievo sūnūs ir dukros, derėtų numatyti, ką galėtume nuveikti, kad ateinantys metai tikrai būtų gražesni už praėjusius. Kristų priėmęs žmogus neturėtų vaikščioti Lietuvos keliais ar miestų gatvėmis, be perstojo aimanuodamas, kad kaime visi geria, o miestuose nedarbas. Verčiau visi drauge pamąstykime, ką kartu galėtume padaryti, kad žmonėms akyse būtų šviesiau.

Pirmiausiai aiškiai nuspręskime, ko nereikėtų daryti. Yra žmonių, kurie nuolatos skundžiasi, kad niekas nieko nedaro, ir vis ragina kitus darbuotis, užuot patys skleidę gėrį. Pasiryžkime šiais metais tokie nebūti. Jeigu priėmėme Kristaus Dvasią, tai ir elkimės kaip Kristus. Evangelijoje nerasime užuominų, kad Kristus būtų dejavęs, jog yra daug alkanų ir sergančių. Ne, jis to nedarė, bet kasdien žmones mokė, maitino, gydė, išvarinėjo piktąsias dvasias – atgaivindavo sutiktų žmonių tikėjimą ir viltį.

Pamąstykime, kaip galėtume atgaivinti savyje ir savo aplinkoje tikėjimą ir viltį. Šioje žemėje niekas, net pats Viešpats, neišrašė recepto, kaip tai padaryti greitai ir lengvai, tačiau tai padaryti tikrai įmanoma. Mozė, vesdamas savo tautą iš nelaisvės, pirmiausia rūpinosi įdiegti savo tautiečiams tikėjimą ir pasitikėjimą vienu Dievu. Jis ne tik atnešė nuo Sinajaus kalno akmenines Dekalogo plokštes, bet ir siekė, kad Dievo įstatymas būtų įrašytas į žmonių širdis. Drauge Mozė labai atkakliai kovojo su vis atgyjančia stabmeldyste. Į klausimą, ką daryti šiandienėje Lietuvoje, atsakyčiau labai paprastai: paimti į rankas Šventąjį Raštą ir atidžiai paskaityti, kaip elgėsi Dievo siųstasis tautos vadas Mozė ir tik ką atsikratę vergo grandinių izraelitai. Mozė, nugalėdamas daugybę sunkumų, bendravo su Dievu ir ištvermingai vedė tautą į Pažadėtąją žemę, o jo tautiečiai, nors ir troško laisvės, bet buvo pikti ir nuolatos maištavo. Tačiau tauta ėjo pirmyn. Ir vargas būtų buvęs, jeigu jie nebūtų judėję pirmyn. Tikėjimas vienu Dievu juos subūrė, padarė tvirtus, leido nugalėti nesuskaičiuojamas kliūtis ir pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tai buvo jų velykinė pergalė. Žinant šią istoriją, darosi aišku, kad kito kelio nebėra ir mums. Reikia kasdien kovoti su stabų garbinimu savyje ir aplink mus, ištikus sunkumams, tvirčiau remtis Dievu ir visiems drauge eiti pirmyn.

Pradėdami Jubiliejinius metus, mes buvome kviečiami atstatyti savo tarpe teisingumą. Kiekvieno sąžinė turėtų paliudyti, kaip toli šiuo keliu pažengėme. Be galo skaudu, kad mūsų Tėvynėje visuose visuomenės sluoksniuose skaudžiai yra pažeidžiamas teisingumas, tačiau ir dėl to negalime tik raudoti, bet patys turime laikytis teisingumo ir jo mokyti jaunąją kartą. Užsienio investicijos neišgelbės Lietuvos, reikia gelbėtis paties. Teisingumo, paremto tikėjimu į Dievą ir pagarba kiekvienam žmogui, vykdymas bus tas kelias, kuriuo eidami ir mes pasieksime savo pažadėtąją žemę – laisvą ir klestinčią Lietuvą ir savo vaikus mylinčią bei jiems tarnaujančią Bažnyčią.

Naujuosius metus Bažnyčia pradeda pagerbdama Švč. Mergelę Mariją, Dievo Gimdytoją, pagerbdama tą, kurios motiniškos rankos ir širdis nutiesė kelią Jėzui ateiti į pasaulį. Užbaigiant Jubiliejinius metus, norėčiau visiems palinkėti turėti Marijos širdį, tada ir mumyse apsireikš Viešpaties šlovės šviesa.

Naujųjų metų pirmoji diena yra taikos diena. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ragina viso pasaulio žmones ne tik mąstyti apie santarvę, bet ir ją kurti. Taikos kunigaikštis Jėzus Kristus yra tikrosios taikos ir santarvės nešėjas į mūsų gyvenimą, todėl, pradėdami naująjį amžių, maldaukime Apreiškimo knygos žodžiais: Ateik, Viešpatie Jėzau!

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą