Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pareiškimai, straipsniai, interviu

DEŠIMT KLAUSIMŲ ARKIVYSKUPUI
(Radijo žurnalisto V. Markevičiaus pokalbis su Kauno arkivyskupu S. Tamkevičiumi)

1 K. Ekscelencija, tikriausiai matėte praėjusią savaitę net tris kartus transliuotą laidą "Krantas". Į redakciją daug kas skambino ir prašė komentarų. Kadangi laida buvo nukreipta ne tiek prieš kunigus, kiek prieš vyskupus, norėtume išgirsti Jūsų nuomonę laidoje paliestais klausimais.

A. Kalbėsiu visiškai atvirai. Šiandieninė Bažnyčia nevengia kalbėti net sunkiais klausimais ir, kai reikia, turi drąsos pasakyti: gailimės, kad tai įvyko.

2 K. Laidoje buvo pasakyta, kad ne šimtu procentų, bet labai daug kunigų gyvena su moterimis. Ar galite tai paneigti?

A. Esu kunigas nuo 1962 m. Per šį ilgą laikotarpį artimai pažinojau labai daug kunigų, klausiau jų išpažinčių ir galiu be perdėjimo pasakyti, kad dauguma kunigų garbingai laikosi savo įsipareigojimų. Netvirtinu, kad jiems tai nieko nekainavo ir nekainuoja, bet teigiu, jog jie ne tik išorėje, bet ir viduje švarūs. Bažnyčiai nepalankūs žmonės yra linkę įtarinėti. Panašiai elgiasi ir tie, kurie nori pateisinti savo moralinius pralaimėjimus: girdi, beveik visi taip elgiasi, todėl ir aš, pametęs žmoną ar suviliojusi kunigą, esu niekuo ne blogesnis ar ne blogesnė. Kas nesigrūmė už savo santuokinę ar kunigišką ištikimybę, kas leido sau negarbingai elgtis, suprantama, mano, jog visi žmonės nemoka valdyti savo emocijų.

3 K. Ar Bažnyčios vadovai apmoka kunigų moterų abortus, kaip buvo teigiama laidoje?

A. Absurdiškesnį kaltinimą sunku ir sugalvoti. Nors šiame pasaulyje niekas, net ir vyskupai, nėra apsaugoti nuo klaidų, tačiau kodėl vyskupai turėtų prisiimti sau tokį sunkų nusikaltimą? Kunigai, per nelaimę sulaužę celibato priesaiką, paprastai savo nuodėmes ir jų pasėkmes slepia nuo vyskupų, panašiai, kaip vyras ir moteris slepia savo santuokinę neištikimybę. Todėl aš neturiu nė vieno pavyzdžio, kad kunigas būtų pasipasakojęs apie savo nuopolį. Apie tai dažniausiai pasipasakojama tik išpažinties metu, o vyskupai savo kunigų išpažinčių neklauso, nes jiems būtų surištos rankos, jei reikėtų oficialiai kalbėtis apie tą medžiagą, kuri buvo sakyta per išpažintį, tačiau buvo gauta ir kitokiu būdu.

Reikia apgailestauti, kad kai kurių kunigų gyvenime yra skaudžių klaidų ir moralinių nuopolių. Ne vienam kunigui yra pakankamai sunku išlaikyti tai, ką jis šventimų metu yra prisiekęs. O pasauliečiams išlaikyti santuokinę ištikimybę, ar lengva? Deja, jei būtų lengva, nebūtų tiek skyrybų ir tragedijų šeimose. Kunigo ar jį įsimylėjusios moters nuopolį suprasti nėra sunku; sunkiau suprasti, kai puolęs kunigas ar moteris tuo didžiuojasi, pavyzdžiui, kad susilaukė kūdikio. Tai tas pat, jei būtų didžiuojamasi bet kuriuo nesantuokiniu kūdikiu. Moteris ar mergaitė negali žiūrėti į celibate gyvenantį kunigą kaip į nevedusį vyrą, nes jis savo meilę ir ištikimybę yra pažadėjęs tikinčiųjų bendruomenei - Bažnyčiai.

4 K. Ar vyskupai duoda išlaikymą kunigų vaikams, kaip laidoje buvo teigiama?

A. Galėčiau pakartoti: kunigui, patekusiam į bėdą, net mintis neateina pasakoti vyskupui apie savo prasižengimus. Atsitikus nelaimei, sąžiningas kunigas nemeta kunigystės, bet, apgailėjęs savo suklydimą, turi padėti moteriai užauginti kūdikį. Šito reikalauja teisingumas. Kad nesikartotų neištikimybė priesaikai, patariama ieškoti būdų teikti pagalbą ne asmeniškai, bet per kitus. Kurijų darbuotojai paprastai šioje pagalboje nedalyvauja. Jeigu kunigas vengtų pagelbėti užauginti kūdikį, vyskupas, apie tai sužinojęs, turėtų jį priversti šitai sąžiningai daryti; antraip kunigą reikėtų suspenduoti. Niekas negali atleisti nuo pareigos, kylančios iš prigimtinės teisės, atlikimo.

5 K. Laidoje buvo teigiama, kad vyskupai rūpimasi tik išorine kunigų laikysena, bet toleruoja jų nusikaltimus, kurie viešai nematomi?

A. Netiesa. Kiekvienas geras vyskupas nori, kad jo kunigai laikytųsi pašaukimo. Ko bûtų vertas tėvas, jei jis nesirūpintų savo šeimos garbe ir vaikų moraliniu švarumu? Vyskupui. kaip kiekvienam geram tėvui ar motinai, be galo yra skaudūs kunigų moraliniai nuopoliai, nes jie tikinčiųjų bendruomenei atneša daug skausmo. Kas kitaip mąsto apie vyskupus, tas arba turi moralinių problemų, arba labai nekenčia Bažnyčios.

6 K. Laidos metu vienas politinis kalinys pasakojo, kad jis kažką bijąs kasakyti, nes pasakęs atseit negalėsiąs ramiai gyventi: bus iškulti langai, bus šantažuojamas ir t.t. Buvo pateiktas kunigo R. Mikutavičiaus pavyzdys.

A. Buvo laikmetis, kai žmonių baimė buvo pagrįsta. Už tiesos sakymą sovietai duodavo dešimt ir daugiau metų, tačiau ir tada ne visi žmonės iš baimės bėgo į krūmus. Daugelis drąsiai pasitiko sovietinius kalėjimus ir lagerius. Labai abejoju, kad kun. R. Mikutavičių kas nors gąsdino. Tik arkivyskupas ne kartą jam priminė, kad laikytųsi Bažnyčios kanonų, bet šitai pasakoma kiekvienam klaidų darančiam kunigui. O jeigu kokia ligonė moteris aptepliojo statulą ar sudaužė kryžiaus kelius, tai iš to nereikia pūsti burbulą. Beveik kiekvienas kunigas galėtų nurodyti ne ką mažiau nemalonumų, kuriuos patiria nuo neišmintingų žmonių, tačiau dauguma iš to nedaro tragedijos. Paaukoja Dievui tuos nemalonumus ir dirba toliau.

Nedrįstu šimtu procentų teigti, bet negaliu atsikratyti minties, kad kalbos apie žmonių sekimus, gąsdinimus ir šantažavimus kai kam yra labai naudingos ir jos specialiai skleidžiamos. Tomis kalbomis siekiama sukompromituoti pasaulietinę ir bažnytinę valdžią. O jei žmogus iš tiesų yra geravalis, bet pakrikusių nervų ir visur mato pavojus, reikia ieškoti medicinos pagalbos.

7 K. Laidoje buvo pasakojama, kad Bažnyčios vadovai ir dabar elgiasi kaip inkvizicijos laikais, kai pasauliečių rankomis tempdavo žmones ant laužo.

Man atrodo, kad mūsų dienomis yra žmonių, gyvenančių ne realiame pasaulyje, bet tokiame, kurį sukuria žudynių ir košmarų pilni televizijos filmai. Klausydamas tokių kaltinimų, neatsikratau įspūdžio, kad šitai pasakęs žmogus turėtų būti arba piktavalis, arba iš tikrųjų gyvenantis kažkokių iliuzijų pasaulyje, kur realybė maišosi su vaizduotės sukurtais vaizdais. Po kun. R. Mikutavičiaus dingimo Kaune buvo skleidžiamos kalbos, kad kunigas yra uždarytas kažkurios senamiesčio bažnyčios rūsyje, dar vėliau, - kad kažkur Vatikane. Tokias kalbas gali skleisti liduisti arba labai pikti žmonės, kurie nesiskaito su priemonėmis ir nori bet kokia kaina kompromituoti Bažnyčią.

A. Aš irgi klausiu, kam to reikia? Surandu tik vieną atsakymą: žmonės Bažnyčia labai pasitiki, ir dėl to ji yra ženkli visuomenės jėga. Todėl visada atsiras žmonių, kuriems Bažnyčia bus krislas akyje ir kurie norės sumenkinti Bažnyčios įtaką. Kadangi labai sunku yra kritikuoti tikėjimo ar Bažnyčios esmę (tik prisiminkime dešimtmečiais vykdytą ateistinę propogandą), pasirenkamas lengviausias kelias - kelti į paviršių kunigų klaidas, tas klaidas didinti, "pagražinti" išgalvotais dalykais. Viliamasi, kad atsiras patiklių žmonių ir tikslas bus pasiektas. Prieš karą Nepriklausomoje Lietuvoje laisvamaniai irgi panašiu būdu kovojo su Bažnyčia: užuot garbingai kovęsi, jie rašė apie klebonų šeimininkes.

9 K. Laidoje "Krantas" buvo kalbama apie "paslaptingą jėgą" ir buvo bandoma įteigti, kad ta paslaptinga jėga, kuri vos ne laužus kuria, yra Katalikų Bažnyčia. Ką galėtumėte pasakyti apie dabartinę Katalikų Bažnyčią?

A. Bažnyčia veikia viešai ir šia prasme joje nieko nėra paslaptingo, todėl bandymas Bažnyčioje ieškoti kažkokių paslaptingų jėgų tik rodo, kad kai kurie žmonės yra labai tolimi nuo religijos, todėl jų vaizduotėje ir šmėkščioja Ispanijos inkvizitoriai ir raganų laužai. Seniai praėjo laikai, kai Bažnyčia siekė pasaulietinės valdžios. Dabartinė Bažnyčia yra ne valdanti, bet tarnaujanti. Todėl norėčiau visus, kuriuos prigąsdino mūsų minima televizijos laida, palinkėti Viešpaties žodžiais: "Ramybė jums! Nebijokite!" Galima bijoti tik tų, kurie užsideda tiesos kaukę, bet siekia, kad žiniasklaidos žodis sudrumstų žmonių protus.

A. Nelengva atsakyti. Tikriausiai taip, bet yra ir naudos. Žala yra tiems Bažnyčios nariams, kurių tikėjimas silpnas ir paremtas tik kunigo autoritetu. Račiau sąmoningas tikintysis tiki Dievą ne dėl to, kad mato geresnį ar blogesnį kunigą, bet, kad Dievą randa jį supančiame pasaulyje ir Dievo žodyje, kalbančiame į mus per Apreiškimą.

Teisingos kritikos kunigų atžvilgiu nauda yra ta, kad ji verčia kunigus pasitempti ir neduoti pagrindo panašioms laidoms, o neteisingą kritiką kunigas ir tikintis žmogus turi priimti kaip kryžių, kuris yra neišvengiama žmogaus dalis: "Jie mane persekiojo, persekios ir jus".