ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Nenusigąsk, vien tikėk!
(2000 07 06)

Evangelisto Morkaus užrašytoje Evangelijoje randame pasakojimą apie mergaitės prikėlimą iš mirties (Mk 5, 21–43). Išgyvendamas dėl sunkios dukrelės ligos tėvas kreipėsi į Jėzų: „Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų”, tačiau artimieji atėmė paskutinę viltį: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją”. Šio pasakojimo centre stovi Jėzus, kuris ne tik anam tėvui, bet ir mums ištarė labai reikšmingus žodžius: „Nenusigąsk, bet tikėk!”. Pašaliečio ausims Viešpaties paraginimas neišsigąsti galėjo nuskambėti naiviai. Kaip neišsigąsti, jei mirtis stingdo sąnarius? Kaip tikėti, jeigu gyvybės siūlas jau nutrūkęs? Vis dėlto tėvas patikėjo ir dėl šio tikėjimo nuskambėjo gyvybę teikiantys Viešpaties žodžiai: „Mergaite, sakau tau, kelkis!”, po kurių tėvas galėjo apkabinti į gyvenimą grįžusią dukrelę. Šį atsitikimą labai norėjau papasakoti Lietuvos valstybės dieną tiems, kurie kaip tas geras, bet nelaimingas tėvas sielojasi, jog Lietuvoje daug kas vyksta ne taip, tik nežino, ką daryti.

Iš tiesų Lietuva labai sunkiai serga, ir dėl to daug kur vyrauja niūrios nuotaikos. Net tikintys žmonės, priėmę gyvybės ir džiaugsmo Evangeliją, dažnai neatsispiria šermeninėms nuotaikoms. Kas gi vyksta mūsų Tėvynėje? Rytais atsiverčiu dienraštį ir skaitau vieną po kitos straipsnių antraštes: „Vyriškis išžagino berniuką”, „Diskotekoje liejosi kraujas”, „Iš granatsvaidžio – į laidojimo biurą”, „Mokyklos vadovė įkliuvo su įkalčiais”; žinios užbaigiamos dar trumpai aprašomų nusikaltimų kronika. Skaitau ir klausiu: gal Lietuvoje jau nelikę gerų, sąžiningų žmonių? Kodėl nematoma, kiek gėrio atnešė laisvės rytas, o rašoma tik apie purvą, nusikaltimus ir mirtį? Tėvynėje yra nuostabiai gerų žmonių, mokančių dirbti, besirūpinančių, kad aplinkui skleistųsi tik gėris. Prieš savaitę Vilniuje ir Kaune buvo pagerbtas Lietuvos ambasadorius Ispanijoje Vytautas Dambrava. Tai taurios dvasios žmogus, karo audrų nusviestas toli nuo Tėvynės, bet ilgai ir ištikimai jai tarnavęs, ją gynęs ir garsinęs plačiame pasaulyje. Turime dorų politikų ir valdžios vyrų, pasiaukojusių gydytojų ir pedagogų, sąžiningų verslininkų. Labai gaila, kad dienraščiai iš spaudos darbuotojų laukia straipsnių, knibždančių kriminalais. Todėl mes ir verčiami stebėti gėjų pasirodymus ir žingsniuoti nusikaltėlių pėdomis, o tie, kurie neša tikėjimą, viltį ir prisikėlimą, užmirštami ar ignoruojami. Ar nereikėtų Valstybės dienos proga vieniems daryti sąžinės sąskaitą, o kitiems – ryžtis palaikyti tas žiniasklaidos priemones, kurios geba matyti ir parodyti visuomenei ne kanalizacijų kloakas, bet į gyvenimą vedantį kelią? Ačiū Dievui, kad, nors ir per mažai, bet vis dėlto turime pozityviai rašančių ir radijo bei televizijos laidas kuriančių žiniasklaidos darbuotojų.

Lietuvą tarsi vėžys graužia žmonių sussiskaldymas ir susipriešinimas. Vis pasigirsta raginimų atleisti nuoskaudas, viską užmiršti ir vienytis bendram tikslui. Dažniausiai jie nuskamba nepalikdami nė mažiausio atgarsio. Sovietmetyje buvo tik dvi barikadų pusės: marksizmu ir raketomis ginkluotas okupantas ir tvirtai viena kitai rankas padavusios Tauta ir Bažnyčia. Šiuo metu turime apie 40 partijų, kurių vadovai ir nariai vien tik kalba apie meilę Tėvynei. Gaila, kad Tėvynė jau nepajėgia suvienyti žmonių, nepadeda politikams atsikratyti ambicijų ir savanaudiško valdžios siekimo; žmones vienija tik interesai ir pinigai, bet tokia vienybė neturi pamato.

Rimtai apie vienybę galima kalbėti tik tada, kai pripažįstami du pagrindiniai principai: teisingumas ir meilė. Valstybės dieną šių evangelinių ir gyvybiškai svarbių principų laikytis noriu paraginti ne tik eilinius piliečius, bet ir valstybės vyrus, leidžiančius ir vykdančius įstatymus. Neužtenka tik valstybės švenčių dienomis ateiti į bažnyčią ir dalyvauti Mišiose, reikia leisti Kristui prikelti mus pačius, o su mumis ir Lietuvą.

Kristus mirštančios mergaitės tėvui pasakė: „Nenusigąsk, vien tikėk!”. Nenusigąskime dabarties sunkumų akivaizdoje! Nenusigąskime, kai kartais nepajėgiame suprasti net tautos vadovų sprendimų ir elgesio! Leiskime Kristui vairuoti mūsų asmeninį ir visos Tautos gyvenimą. Mes tai daryti turime per kiekvienus rinkimus ir kasdien apsispręsdami eiti teisingumo ir savitarpio paramos keliu, palaikydami viltį ir padėdami vieni kitiems ištverti išbandymus.

Evangelistas Morkus pasakoja, kaip Nazareto gyventojai norėjo Jėzų užmušti akmenimis. Ar ne tragedija gyventi šalia gyvenimą nešančio Dievo Sūnaus ir jo neatpažinti? Ar atpažįsta Kristų, kaip gyvenimą kuriančią jėgą, visi, kurie šiandien bando prikelti Lietuvą? Šiuo metu teigiamo atsakymo tikriausiai dar neturime. Pasitikėjimas tik savo išmintimi ir tik savo jėgomis visada pasmerktas. Atėjo metas visiems labai rimtai atsigręžti į tą vienintelį Gelbėtoją, kurio gimimo Didįjį jubiliejų šiais metais švenčiame. Prieš du tūkstančius metų Jį mums parodė Jonas Krikštytojas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę”.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą