|
ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai
ir raštai | Arkivyskupo
tekstai | Tarnybų
dokumentai | Pastoracinė
medžiaga | Informacinė
medžiaga | Kauno
arkivyskupijos naujienos
Pastoracinė
medžiaga
KAUNO ARKIVYSKUPIJOS PASTORACIJOS
PROGRAMOS PROJEKTAS 20022004 METAMS
(Paskelbta Kauno arkivyskupijos naujienose, Nr.
10, 2002 m. vasaris)
(*.pdf 130kb,
*.doc 92kb)
Rengdamiesi Didžiajam krikščionybės jubiliejui, 1996
metais drauge su kunigais paruošėme sielovadinę programą
ir iki šiolei ji tarnavo kaip esminės arkivyskupijos
veiklos gairės. Rengimasis Kauno arkivyskupijos 75 metų
jubiliejui sudarė progą naujai permąstyti arkivyskupijos
veiklos bei pastoracijos programą, ją pakoreguoti ir
papildyti. Čia pristatomas naujos programos projektas
laikotarpiui iki 2004 m., kai įvyks antrasis Kauno arkivyskupijos
Sinodas.
Praeities
įvertinimas
Praėjęs dešimtmetis buvo pažymėtas daugeliu iššūkių:
laisvės euforija ir masinės kultūros invazija, idealizmo
nuosmukiu ir išaugusiu nusikalstamumu, gausėjančiomis
savižudybėmis ir visuomenės nestabilumu, bedarbyste
ir žmonių išvykimu į užsienį, žmonių susipriešinimu
ir iliuzijų sudužimu.
Pakankamai iššūkių patyrė ir Bažnyčia: naujų religijų
ir sektų antplūdis, prisitaikantys ir Dievo ieškantys
žmonės, galimybė plačiai evangelizuoti, žmonių ir jų
pasirengimo stoka, matomas palankumas ir nematomas kenkimas
Bažnyčiai ir t. t.
Nors kai kam atrodė, kad Bažnyčioje buvo mažai dirbama,
bet praėjęs dešimtmetis buvo intensyvaus darbo dešimtmetis.
Buvo reformuotas kunigų rengimas prisiderinant prie
dabartinių Bažnyčios reikalavimų. Sustiprėjo Teologijos
fakultetas, kasmet išleidžiantis didelį katalikų inteligentų
būrį. Buvo įsteigta Aukštesnioji katechetikos mokykla,
kuri artimiausioje ateityje bus pertvarkyta į kolegiją.
Labai prasiplėtė Šeimos centro veikla, apimanti daugelį
svarbių programų. Caritas maitina didelį būrį vargingai
gyvenančių žmonių, rūpinasi apleistais vaikais. Padaugėjo
kvalifikuotų katechetų. Jaunimo centras vykdė įvairias
jaunimo programas, sėkmingai bendradarbiaudamas su Kunigų
seminarija ir užsienio jaunimo organizacijomis. Tikėjimo
ir gyvenimo institutas labai sėkmingai vykdė daug sielovadinių
programų, kuriose mielai dalyvavo nemažai žmonių. Reguliariai
vyko Atsinaujinimo dienos, kurios sutraukdavo tūkstančius
žmonių. Gerai pasirengėme Šventojo Tėvo sutikimui, o
Lietuvos II Eucharistinio kongreso įspūdžiai dar gyvi
mūsų visų širdyse.
Tačiau daug ko ir nepadarėme. Daugumoje parapijų nesusikūrė
veiklios bendruomenės. Daug kur neieškota, kaip atnaujinti
Bažnyčios gyvenimą, o tiesiog inertiškai dirbta, tarsi
dar būtų sovietmetis. Ne sykį kunigams ir katechetams
pritrūkdavo idealizmo, kartais tikinčiuosius nuvildavo
ir net papiktindavo vieno kito kunigo tarnystė. Daugelyje
parapijų taip ir liko neveiklios parapijų tarybos, nes
arba klebonas bandė apimti visus darbus, arba nepajėgė
surasti aktyvių parapijiečių. Yra visiškai neveiklių
parapijų tarybų. Daug kur jaunimas buvo silpnai rengiamas
šeimos gyvenimui. Trūksta religinio sąmoningumo tėvams,
kad rimtai pasirūpintų savo vaikų religiniu ugdymu.
Religinis
švietimas
Apklausos liudija, kad tikinčiųjų religinis sąmoningumas
nėra aukštas, nes jie dažnai stokoja elementarių žinių.
Sovietinė praeitis, kai buvo draudžiama net vaikų katechizacija,
kai nebuvo religinės literatūros, paliko savo pėdsakus,
todėl suaugusieji dažnai mažiau orientuojasi tikėjimo
dalykuose už vaikus. Būtina, kad religinio švietimo
institucijos rūpintųsi rengti būsimus darbininkus, sugebančius
vykdyti suaugusiųjų katechezę.
Ypatingą dėmesį reikia skirti religiniam švietimui
mokyklose per tikybos pamokas. Tikybos mokytojai nuolatos
turi kelti savo pedagoginę ir dalykinę kvalifikaciją.
Kiekvienas į mokyklą ateinantis tikybos mokytojas yra
Gerosios Naujienos nešėjas, todėl jis turi būti pasiruošęs
dialogui su vaikais bei jaunimu, kurie gyvena XXI amžiaus
pradžioje ir yra veikiami tiek pozityvių, tiek negatyvių
šių dienų realijų. Tikybos pamokose daugiausia dėmesio
reikia skirti vaisingam dialogui su moksleiviais jiems
rūpimais klausimais.
Parapijose kunigai yra atsakingi už religinį švietimą
mokykloje ir parapijos katechezę bažnyčioje. Organizuodami
vaikų rengimą sakramentams ir įtraukimą į parapijos
bendruomenę, jie turi budėti, kad tarp mokyklos ir parapijos
katechetų nebūtų nesveikos konkurencijos ir jie vaisingai
bendradarbiautų. Kunigai turi įtikinti tėvus, kad tikybos
pamokos neatstoja katechezės bažnyčioje ir atvirkščiai.
Parapijose reikia skirtingai rengti pirmajai Komunijai
lankančius tikybos pamokas ir jų nelankančius mokinius.
Nelankantiems tikybos pamokų parapijos katechezė turėtų
būti kur kas ilgesnė. Kiekvienoje parapijoje reikia
ieškoti paties geriausio varianto.
Labai svarbu mokykloje turėti tikybos pamokoms skirtą
kabinetą, kuriame galima būtų sukurti dvasiniam ugdymui
reikiamą aplinką. Parapijose būtina ieškoti patalpų
parapinei katechezei. Reikia ieškoti galimybių padėti
vaikams, kai jie yra verčiami lankyti etiką. Pvz., nelankančių
etikos nepriima į jaunuosius šaulius.
Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimą nedera paversti šou,
tarsi visa ko centras būtų fotografavimasis. Iškilmių
nerengti didelėmis grupėms, kad būtų išlaikyta derama
rimtis. Pradinių klasių mokytojai neturi teisės nuspręsti,
kokias dorinio ugdymo pamokas tikybos ar etikos
turi lankyti vaikas. Nuspręsti privalo tėvai.
Pajėgesnėse parapijose turėtų būti etatinis parapijos
katechetas, kuris drauge eitų ir parapijos animatoriaus
pareigas. Šis asmuo turėtų būti baigęs Teologijos fakultetą,
turėti reikiamą kvalifikaciją parapijos sielovadoje
ir būti pasiryžęs nuoširdžiai tarnauti Bažnyčiai.
Būtinas glaudesnis ryšys tarp tikybos mokytojų ir kunigų.
Nepasirengę tikybos mokytojai neturėtų dėstyti tikybos,
nes ją sukompromituoja.
Katechetai įtrauktini į parapijos tarybą.
Tikybos mokytojams reikia užmegzti ryšį su tėvais.
Dalyvauti tėvų susirinkimuose. Aiškinti tėvams tikybos
pamokų reikšmę, supažindinti juos su tikybos programomis
ir jų svarba, pristatyti parapinės katechezės paskirtį
ir aktualumą.
Prieš pradėdamas dėstyti tikybos pamokas mokytojas
turėtų įsitikinti, ar nereikia vaikų pirmiau evangelizuoti.
Dažnai net ir vyresnėse klasėse tikybą lanko netikintys
mokiniai.
Rengiant sakramentams būtina laikytis vienodų reikalavimų:
tėvai siunčia vaikus ten, kur kunigai lengviau ir greičiau
prileidžia prie sakramentų. Sakramentinę katechezę parapijose
būtina vykdyti ne dvi savaites, kaip buvo anksčiau,
bet nuosekliai, visus mokslo metus, įsitraukiant į liturginių
metų eigą.
Sieksime, kad tarp tikybos ir etikos pamokų nebūtų
amžino nesutarimo, nes tai kenkia moksleivių doriniam
ugdymui. Tikybos pamokose negalima apsiriboti vien religinių
žinių perteikimu, jauniems žmonėms būtina atsakyti į
jiems rūpimus klausimus. Tikybos mokytojai nuo pat pradžių
turi stengtis susidraugauti su vaikais tiesiogine to
žodžio prasme, kad taptų vaikų vadovais ir autoritetu,
asmenybe, o ne tik formaliu dalyko dėstytoju. Tai turėtų
įtakos tikybos pamokų kokybei ir garantuotų jų tęstinumą.
Tikybos mokytojai ir kunigai neturi apsiriboti vaikų
mokymu, nes tai neduoda vaisių, jei nuošalyje lieka
tėvai. Todėl suaugusiųjų religinis švietimas yra pirmaeilės
reikšmės uždavinys.
Mokyklose ir parapijose katechetai nuolat privalo rūpintis
savo dvasiniu gyvenimu, kad moksleiviams perteiktų ne
tik žinias, bet ir savyje sukauptus dvasinius turtus.
Tikybos pamokos dėl įvairių priežasčių vertinamos labai
nepalankiai, todėl katechetų mokymas ir liudijimas ypač
yra svarbūs.
Privalu ieškoti būdų, kaip VDU Katalikų teologijos
fakulteto studentai galėtų pagelbėti organizuojant suaugusiųjų
religinį švietimą parapijose. Kad po sakramentinio pasirengimo
neliktų tuštuma, būtina organizuoti priėmusių sakramentus
vaikų užimtumą, burti juos į įvairias veiklos grupeles.
Už tai atsakingas turėtų būti ne tik katechetas, bet
ir parapijos klebonas.
Pašaukimų sielovada ir kunigų rengimas
Arkivyskupija aiškiai stokoja kunigų, pajėgiančių rimtai
atlikti tą misiją, kurią jiems skiria Bažnyčia. Nors
šiuo metu per 30 arkivyskupijos parapijų neturi nuolatos
reziduojančio klebono, tačiau sunku tikėtis, kad artimiausioje
ateityje būtų įmanoma užpildyti šią spragą, juolab kad
žmonių kaime vis mažėja ir mažės, o lygiagrečiai randasi
naujų sielovados dirvonų, kurie laukia gerai pasiruošusių
darbininkų.
Pirmučiausia būtina surasti ir ugdyti dvasinius pašaukimus.
Dabartinė visuomenė, užsikrėtusi materializmu ir hedonizmu,
mažos, dažnai sužeistos šeimos nėra ta dirva, kurioje
savaime atsiranda pašaukimų. Todėl reikia geros komandos,
visų pirma arkivyskupijos centre, kuri rūpintųsi pašaukimų
ugdymu. Išskirtinį dėmesį reikėtų skirti Mišių patarnautojų
sielovadai, kad prie altoriaus atėję vaikai dvasiškai
bręstų. Nors Dievas gali surasti įvairiausių būdų pasišaukti
jaunuolį altoriaus tarnybai, tačiau kunigai turėtų neužmiršti,
jog apsispręsti kunigystei dažnai turi įtakos pozityvūs
sutiktų kunigų pavyzdžiai.
Seminarijoje reikia rengti atvirų durų dienas. Ta proga
organizuoti moksleivių apsilankymus seminarijoje, sudarant
galimybę pabendrauti su klierikais. Labai svarbu, kiek
klierikai bendrauja su Mišių patarnautojais. Dekanatuose
ir Kaune kasmet reikėtų rengti patarnautojų šventes.
Prieš kelerius metus įsteigtas parengiamasis seminarijos
kursas suteikia jaunuoliams galimybę geriau save pažinti
ir subrandinti pašaukimą. Šiuo metu toks kursas yra
įkurtas Seminarijos rektorate. Tai ne visiškai atitinka
šiam kursui keliamus reikalavimus. Būtina įkurti parengiamąjį
kursą tinkamoje vietoje, kad pasirengimo metai galėtų
atnešti kuo geriausių vaisių. Parengiamasis kursas turi
gerai parengti klierikus studijoms Teologijos fakultete.
Kauno kunigų seminarija jau reformuota pagal dabartinius
Bažnyčios reikalavimus ir turi normalias sąlygas, kad
ją baigę kunigai labai gerai atliktų kunigiškąją tarnystę.
Tačiau sąlygos dar negarantuoja, kad būsimųjų kunigų
ugdymas duos laukiamų rezultatų. Palikusieji kunigiškąją
tarnystę ir vangiai ją atliekantieji verčia manyti,
jog daugiau dėmesio reikia skirti klierikų dvasiniam
ir sielovadiniam ugdymui. Reikia parengti svarią diakonystės
metų programą, į kurią būtina įtraukti parapijų klebonus.
Seminarijoje būtina pradėti dėstyti pašaukimų pastoracijos
kursą, kad pirmiausia kunigai įgytų suvokimą, kas yra
pašaukimas, ir galėtų padėti jauniems žmonėms atrasti
Dievo planą konkrečiai savo gyvenimui. Nuolat skatinti,
kad seminarija rūpintųsi visapusišku kunigiškos asmenybės
brandinimu. Dvasinis, akademinis, žmogiškasis, bendruomeninis
ir pastoracinis ugdymas nėra atskiros sritys, tai tarpusavyje
susiję dalykai, ugdantys vientisą kunigo asmenybę.
Dvasios tėvui turi rūpėti akademinė, kultūrinė ir pastoracinė
branda; kunigui akademikui maldos gyvenimas ir tarnystės
darbai; pastoracijos ugdytojui akademinis darbas ir
dvasinis gyvenimas.
Maldos gyvenimas turi būti viso kunigo gyvenimo pamatas.
Seminarijos ugdytojai turėtų pasverti kandidato intencijų
grynumą. Turėtų būti saugomasi tokių kandidatų, kurie
siekia kunigystės dėl savęs realizavimo, dėl garbingo
socialinio statuso ar dėl kitų netinkamų priežasčių.
Kandidatas, kuris geba gerai atlikti apeigas, statyti
pastatus, akademiškai pasiekti aukštumas ir užimti garbingas
pozicijas, bet neturi pagarbos žmogui, o ypač vargstančiam,
puolusiam ir visuomenės atstumtam mažiausiam broliui
(plg. Mt 25, 40), negali būti laikomas kaip turintis
kunigystės intencijos grynumą.
Prieš kunigystės šventimų suteikimą kandidatai turėtų
būti patikrinami pastoracijos laboratorijoje.
Bendromis visų atsakomybę už jaunimą jaučiančių Bažnyčios
narių pastangomis turėtų būti diegiami nauji pašaukimų
pastoracijos metodai: rekolekcijos besirengiantiems
šeimai, vienuoliniu gyvenimu ir kunigyste besidominčiam
jaunimui, galimybė pagyventi vienoje ar kitoje bendruomenėje,
išbandyti save jos veikloje.
Būtina geriau išnaudoti vykstančius renginius Atsinaujinimo,
Maldos už pašaukimus dienas, Dievui pašvęstųjų dieną
Šiluvos atlaiduose ir kt. tikintiesiems supažindinti
su Dievui pasišventusiųjų gyvenimu ir veikla.
Derėtų įkurti arkivyskupijos pašaukimų pastoracijos
centrą, kurio pirmasis uždavinys būtų keisti požiūrį
į pašaukimų pastoraciją: tai ne jaunų žmonių verbavimas
į kunigystę ar vienuolinį gyvenimą, bet pagalba atskleidžiant
nuo amžių sukurtą konkretų Dievo planą konkrečiam žmogui.
Šeimų sielovada
Per dešimtmetį sėkmingai veikė arkivyskupijos Šeimos
centras ir dekanatuose susikūrę analogiški centrai.
Daugiausia dėmesio buvo skiriama programoms, susijusiomis
su pasirengimu santuokiniam gyvenimui. Labai aiški buvo
Bažnyčios nuostata už gyvybę, žmogaus orumą ir šeimos
neišardomumą. Kai kurių centrų veikla neatnešė lauktų
rezultatų, iš dalies dėl kunigų, iš dalies ir dėl pačių
centrų brandos trūkumo. Labai reikia darniųjų šeimų
palaikymo.
Kol kas nejaučiamas valstybės vyrų rūpestis šeimomis.
Neatrodo, kad ateityje krikščioniškos šeimos vertybės
būtų branginamos. Tikriausiai gausės nepilnaverčių šeimų,
vaikų, neturinčių vieno iš tėvų, daugės bandymų gyventi
be atsakomybės už draugo ir vaikų likimą. Labiausiai
pažeistos šeimos kaime, kuris ypač patyrė neigiamą naujųjų
laikų įtaką.
Kunigai patys ar per savo pagalbininkus turi lankyti
šeimas ir padėti joms burtis į savitarpio pagalbos grupes
šeimų klubus. Tai įvyks, kai kunigas asmeniškai pakvies
šeimas aktyviai dalyvauti parapijos gyvenime. Parapijos
atnaujinimo būdai labai priklauso nuo miesto ar kaimo
aplinkos. Mat kaime parapijiečius labiau sieja asmeniniai
ryšiai, o mieste bendri interesai, pomėgiai, programos.
Svarbi iniciatyva iš apačios, neprimetant šeimoms
veiklos gairių iš viršaus.
Pastoracinėje taryboje būtinas aktyvus asmuo, besirūpinantis
parapijos šeimomis. Dar geriau, kad šeimoms atstovautų
šeima, bet ne vienas asmuo vyras arba moteris.
Būtina organizuoti šeimoms konferencijas ir seminarus
parapijos ar dekanato mastu. Rengti renginius, atskleidžiančius
alkoholizmo ir narkomanijos žalą. Sujungti Caritas ir
šeimos centrų darbą. Šeimoms labai reikia stovyklų,
išvykų, rekolekcijų, paskaitų. Būtina mokyti šeimas
kasdien skaityti Šv. Raštą, drauge melstis.
Dekanatuose ir didesnėse parapijose turi būti labai
veiklūs šeimos centrai, kurie rūpintųsi ne tik parengimu
santuokai, bet ir šeimų palaikymu po santuokos. Šeimų
sielovadoje labai svarbi ir kunigo asmenybė.
Reikia teikti daugiau informacijos apie renginius,
išvykas, išnaudoti internetą platinant informaciją.
Bažnyčiai dera imtis iniciatyvos pagelbėti šeimai ten,
kur dėmesio stokojama iš Vyriausybės ar Seimo. Kiekvienoje
parapijoje šeimų sielovadai turi būti skirtas bene didžiausias
dėmesys. Kokios bus mūsų šeimos, tokia bus ir Bažnyčios
ateitis.
Būtina rūpintis nepilnų šeimų sielovada, įtraukiant
jas į vidinį Bažnyčios gyvenimą. Kenčiančios šeimos
yra didžiausias laukas savanoriškai veiklai, skirtai
šeimai išsaugoti.
Dažnai Bažnyčios gyvenime pasigendame vyrų, o jie ateis
tik tada, kai juos pakvies vyrai, ir jie kartu kurs
savo veiklos barus parapijos gyvenime. Pastebėta, kad
bažnytinė veikla, nesusieta su gyvenimu, nepritraukia
vyrų, sykiu ir visos šeimos. Tikėjimas turi persisunkti
kasdienybe, panaudokime kasdienes šeimos funkcijas veiklai
parapijoje, pavyzdžiui, remontuojant ar tvarkant bažnyčią
ir kt.
Būtina informuoti apie vykstančius renginius dekanatuose
ir Kaune, Kalėdų pirmąjį sekmadienį (atitinkamai pagal
liturginį kalendorių) švęsti Šeimų šventę, įkurti aktyvią
instituciją Kunigai už gyvybę.
Kunigų gyvenimas
ir tarnystė
Arkivyskupijos pastoraciniame plane reikšmingiausią
vietą užima kunigai, nuo kurių uolumo ir pastoracinių
gebėjimų priklauso parapijos dabartis ir ateitis. Reikia
tik apgailėti visus atvejus, kai trūko tinkamo Evangelijos
liudijimo ir žmonės būdavo atstumiami nuo Bažnyčios.
Kunigų dvasinė branda buvo ir liks vienas didžiausių
rūpesčių ir uždavinių. Reikės tobulinti kunigų ugdymo
nuolatines konferencijas ir ieškoti būdų, kaip kunigai
dabartinėje, dažnai vertybes praradusioje visuomenėje
geriausiai galėtų atlikti savo tarnystę ir išlaikyti
pirmykštį idealizmą.
Bendradarbių pasauliečių paieška turėtų būti vienu
svarbiausių kiekvieno kunigo rūpesčių. Pirmiausiai visi
kunigai turi įsitikinti, kad jie pašaukti ne valdyti
ir administruoti, bet tarnauti kuriant parapijos bendruomenę.
Parapijose kunigai daugiau ūkiškų darbų ir atsakomybės
turėtų patikėti pasauliečiams, o patys labiau orientuotis
į dvasinės tėvystės misiją parapijoje, dvasinio vadovo
pašaukimą.
Kaip ženklas, rodantis, jog kunigas yra suradęs gerų
bendradarbių, yra gera, veikli parapijos taryba.
Didžiausias darbas, laukiantis kunigų beveik kiekvienoje
parapijoje, gyvos bendruomenės kūrimas. Pirmas žingsnis,
nuo kurio reikia pradėti, tai ne formalios, bet iš aktyvių
parapijiečių susidedančios tarybos subūrimas. Su šia
taryba kunigas turėtų glaudžiai bendradarbiauti. Būtina
atnaujinti parapijos tarybų statutą ir pačias tarybas.
Vizitacijų metu visose parapijose vyskupas labiausiai
norės susitikti su parapijos taryba.
Didelio dėmesio reikalauja liturginis gyvenimas. Jis
daugumoje parapijų dar nėra atnaujintas. Nacionalinė
kalba ir atsuktas altorius anaiptol nereiškia liturgijos
atnaujinimo. Tikrieji ženklai tai visų giedojimas,
liturginės grupės, padedančios pasirengti ir patarnaujančios
kiekvieno sekmadienio Mišioms, subūrimas, gera homilija
ir džiaugsmingos Dievo šlovinimo nuotaikos sukūrimas.
Būtina ieškoti galimybių ir pasiūlyti kunigams kartą
per mėnesį išgyventi dykumos dieną atokiau nuo parapijos
ir įprastos aplinkos. Tam būtų galima pasinaudoti vienuolijų
rekolekcijų namais (pvz., jėzuitų namais Kulautuvoje,
benediktinų vienuolynu Palendriuose (Kelmės r.) ir kt.
Reikia skleisti ir pristatyti kunigystę ne kaip vartotojiškos
aplinkos padiktuotą profesiją su iš to išplaukiančiomis
pasekmėmis, bet kaip pašaukimą.
Kunigams privalu labiau bendrauti tarpusavyje, ypač
pastoracijos srityje. Turima omenyje atlaidai, bendruomeninis
Atgailos sakramento šventimas, individuali išpažintis
ir kt., kur kunigai vieni kitiems gali daug pagelbėti.
Budėti ir nuolat skatinti atsakomybę už savo moralinį
ir dvasinį gyvenimą, žinant, kad kiekvienas kunigas
turi sekėjų, o žmonės (ypač ateinančios kartos) apie
dvasininkus sprendžia ne iš to, ką jie skelbia, kokius
pamokslus sako, bet iš to, kuo jie gyvena.
Jaunimo
sielovada
Arkivyskupijos jaunimo centras per dešimtį metų yra
nuveikęs didelį darbą, užmegzti tarptautiniai ryšiai
ir ryšys su Kunigų seminarija. Tačiau tik keliuose dekanatuose
sėkmingai veikia mažesni jaunimo centrai.
Visuose dekanatuose ir didesnėse parapijose reikia
įkurti jaunimo centrus, fonduose ieškoti paramos jaunimo
veiklai finansuoti, įtraukti jaunimą į pastoracinę tarybą,
klierikus supažindinti su Jaunimo centro veikla, ieškoti
jaunimo vadovų ir juos lavinti, rūpintis jaunimo grupių
chorų, saviveiklininkų ir kt. steigimu, kasmet rengti
jaunimo šventę Kaune ir dekanatuose. Tikybos pamokos
sudaro tik galimybę pasiekti jaunimą, tačiau nėra pajėgios
jaunimą atvesti į aktyvų bendruomenės gyvenimą. Prieš
akis didžiulis uždavinys ieškoti ir tobulinti jaunimo
sielovadą. Prie sielovados gyvinimo galėtų prisidėti
įvairių jaunimo grupių būrimas, stovyklos, piligriminės
kelionės ir pan.
Reikia evangelizuoti ir katechizuoti akademinį jaunimą.
Evangelizacijos ir jaunimo centrams keliamas uždavinys
ieškoti būdų, kaip tai padaryti.
Jaunimo pastoraciją tiek arkivyskupijos, tiek parapijų
lygmeniu būtina derinti su šeimos pastoracija, tikybos
mokymu, katecheze (ypač rengimu Sutvirtinimo sakramentui),
Caritas veikla (savanoriška socialinė veikla).
Taip pat reikia atstovauti katalikiškojo jaunimo interesams
jaunimo klausimais besirūpinančiose valstybės ir visuomenės
struktūrose, siekti vienodų (su kitomis organizacijomis)
jaunimo veiklos finansavimo galimybių; atrasti, apmokyti
ir globoti jaunimo grupių vadovus, visokeriopai remti
juos praktinėje veikloje; rengti jaunimo veiklos metodinę
medžiagą; keliant kunigus iš parapijos į parapiją, garantuoti
jaunimo sielovados tęstinumą, jei parapijoje dirbęs
kunigas buvo ir jaunimo dvasios vadovas.
Būtina ugdyti parapijose jaunimo ir vaikų liturginę
katechezę, atsižvelgiant į jų amžių, socialinę aplinką,
tikėjimo patirtį ir psichologiją. Didesnėse ir pajėgesnėse
parapijose laikyti atskiras šv. Mišias vaikams.
Socialinė
karitatyvinė veikla
Parapijos geriausiai atsiliepė į karitatyvinę veiklą,
tačiau daug kur ji yra sustingusi labdaros dalijimo
rėmuose. Daug kur karitiečiai pavargę ir jų gretų nepapildo
jaunimas; kunigai daug kur per mažai palaiko karitiečių
veiklą. Įvairiose valdžios instancijose juntamas nepalankumas.
Arkivyskupijos Caritas būtina atsinaujinti daugeliu
atžvilgių.
Ypač atkreiptinas dėmesį į būtinybę įtraukti į Caritas
veiklą naujų darbuotojų, intelektualiai pasirengusių
socialinei veiklai. Reikia išnaudoti VDU Socialinės
rūpybos centro parengtus žmones, kad jie pakylėtų arkivyskupijos
Caritas veiklą į aukštesnę pakopą. Ypač reikia ieškoti
savanorių.
Taip pat būtina padėti dvasiškai ir profesiškai bręsti
įsipareigojusiems karitatyvinei veiklai. Ugdyti karitiečių
suvokimą, jog jie yra ne tik labdaros dalintojai, bet
ir naujų krikščioniškų santykių parapijos bendruomenėje
kūrėjai. Meilę reikia dalyti uoliau nei labdarą.
Būtina glaudžiau bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis
(Socialinės rūpybos skyriumi, seniūnija). Daug kur klebonams
reikia pamąstyti, kaip surasti Caritas tinkamas patalpas.
Šiai organizacijai reikėtų užmegzti glaudesnius ryšius
su mokykla, ypač su katechetais, o vaikus įtraukti į
gerumo akcijas.
Bažnyčioje būtinos aukų dėžutės Caritas tikslams, taip
pat prie bažnyčių aukas galėtų rinkti savanoriai; dabar
tuos pinigus susirenka alkoholikai ir narkomanai. Reikia
ieškoti Caritas veiklos rėmėjų, rinkti aukas atlaidų
metu.
Caritas bendradarbiai turėtų daugiau lankyti senelius
ir varge esančius žmones, ugdyti bendruomenę dalytis;
šio tikslo įgyvendinimui labai svarbus ganytojų pozityvus
pavyzdys.
Reikia sergėtis, kad Caritas neprisidėtų prie labdaros
laukiančios kartos ugdymo; kai kuriems kunigams būtina
iš esmės keisti požiūrį į Caritas darbą. Nuo kunigo
dėmesio šiai sričiai priklauso žmonių nuotaika ir darbo
efektyvumas. Siekti konstruktyvesnio bendradarbiavimo
su užsienio krikščioniškomis bendruomenėmis.
Evangelizacija
Arkivyskupijoje labai sėkmingai darbavosi pavieniai
kunigai ir pasauliečiai, evangelizuodami Kristaus nepažįstančius
žmones. Iš naujai įsikūrusio arkivyskupijos Evangelizacijos
centro tikimės gražių vaisių.
Daugumą tradicinių katalikų reikia iš naujo evangelizuoti,
nes tikėjimas negaivina jų gyvenimo ir labai dažnai
išgyvenamas ne kaip Dievo dovana, bet veikiau kaip našta,
nuo kurios norėtųsi pabėgti.
Evangelizacija turėtų būti tikrai krikščioniška, suponuojanti
ne tik skelbimą, bet ir liudijimą ne tiek žodžiais,
kiek savo gyvenimo pavyzdžiais. Todėl evangelizacijos
uždavinį turi prisiimti ne viena ar kita grupė, bet
visi sąmoningi katalikai, jausdami pareigą dalytis su
kitais tikėjimo dovana ir džiaugsmu.
Laikmetis reikalauja, kad evangelizacijai tarnautų
ne tik įprastos skelbimo formos, bet ir pačios naujausios,
apie kurias kalba Šventasis Tėvas. Tikiuosi, kad evangelizacija
ir dialogas su ieškančiaisiais sėkmingai vyks ir per
internetą, kuriam reikės skirti pakankamai dėmesio.
Labai aktualus Katalikiškos radijo stoties įkūrimas.
Šiai idėjai įgyvendinti reikia jaunų kvalifikuotų pajėgų
ir tikinčiųjų paramos.
Būtina ieškoti ir atrasti tas vietas visuomenės gyvenime,
kur Kristus yra tikrai reikalingas; siekti netgi visuomenės
negatyviuosius veiksnius išnaudoti kaip galimybę evangelizacijai
(kuo didesnė nuodėmė, tuo apstesnė malonė
); burti anoniminių
alkoholikų ir narkomanų grupes; sukurti suaugusiųjų
evangelizacijos ir katechezės programą; burti dvasinės
paramos centrus parapijose; kuo daugiau parapijų įtraukti
į programą Atgaivink; burti maldos, veiklos ir kt.
grupes, į jas įtraukiant kuo daugiau žmonių.
Vyskupams ir kunigams reikia gerai įsiklausyti į pasauliečių
balsą ir laiko ženklus. Būtinas didelis atvirumas. Reikia
džiaugtis visais, kurie konstruktyviai reiškia mintis,
norėdami padėti Bažnyčiai.
Būtina ieškoti, kas žmones vienija: klubai, katalikiški
renginiai, liturgija. Žmonių namus lankantys evangelizuotojai
turi baigti pasirengimo kursus ir būti Bažnyčios siunčiami.
Siekti autentiško visų pakrikštytųjų katalikų tikėjimo;
integruoti krikščioniškąsias vertybes į visuomenės gyvenimą,
formuoti krikščioniškąją kultūrą.
Parapijos
bendruomenės kūrimas
Reikia atnaujinti visas parapijų tarybas, ne rečiau
kaip kartą per mėnesį rengti pastoracinės tarybos (PT)
pasitarimus; kasmet drauge su parapijos aktyvu organizuoti
dekanatų konferencijas.
Reikia patalpų, kur parapijiečiai po Mišių galėtų pabendrauti,
išgerti arbatos puodelį.
Sveikintinos piligriminės kelionės į šventąsias vietas,
ypač į Šiluvą.
Visi PT nariai turi pasidalyti pareigomis ir darbais.
Pastoracinė taryba, vadovaujama parapijos klebono, turėtų
aptarti savo parapijos sielovadinę situaciją ir susidaryti
metų sielovadinį planą, apimantį konkrečius įsipareigojimus
ir veiklą. Planui įgyvendinti reikia pasiskirstyti asmenine
atsakomybe, tai aptarti susirinkimuose. PT turi atsiskaityti
parapijai. Finansinius ir sielovadinius reikalus klebonai
turėtų aptarti su PT. Tikintiesiems reikia pristatyti
PT tikslus ir darbus. PT turi būti atnaujinamos kas
keleri metai. Į PT būtina įtraukti bent du jaunimo atstovus.
PT turėtų sudaryti tik aktyvūs, iniciatyvūs žmonės.
Vien gerumo per maža.
Parapijose reikia renginių ir programų, kurios sujungtų
parapijos institucijas. Atlaidų metu reikėtų ne šventinių
pietų, bet bendros agapės su tikinčiaisiais. PT narių
brandai turėtų būti organizuojamos konferencijos. Vizitacijų
metu vyskupui būtina susitikti su parapijos taryba.
Ypač stiprios PT turi būti aptarnaujamose parapijose.
Būtina parengti naują PT statutą, kuris atitiktų dabarties
reikalavimus. PT būtina išlaikyti savo kaip patariamojo
organo tapatybę. Kurti bendruomenes su PT ir rektoratuose.
Atnaujintose pastoracinėse tarybose numatyti vieną
atsakingą žmogų už informacijos, kuri ateina iš Katalikų
interneto tarnybos, perdavimą besiformuojančiam arba
veikiančiam parapijos aktyvui, jei to nedaro parapijos
klebonas. Kadangi daug parapijų dar neturi savo kompiuterio
arba juo nesinaudoja ir parapijos klebonas, pageidautina,
kad už informaciją atsakingas žmogus turėtų priėjimą
prie interneto (pvz., susitarus mokykloje arba kitoje
įstaigoje), mokėtų juo naudotis ir panaudotų parapijos
veiklai bei už ją atsakingų žmonių ugdymui.
Būtina skatinti pastoracines tarybas bendrai maldai
už parapiją ir vieni kitus; bendrauti su kaimyninių
parapijų pastoracinėmis tarybomis ir kunigais, keistis
informacija ir patirtimi.
Į organizuojamus parapijos renginius kviestis parapijoje
veikiančios mokyklos kolektyvą, kultūros namų darbuotojus
ir t. t. Išnaudoti plačiojoje visuomenėje organizuojamus
renginius (taip pat mokyklose, kultūros namuose, bibliotekose
ir t. t.), darant bendrus projektus su Bažnyčia ir jos
pastoraciniu aktyvu vengti atsiribojimo ir uždarumo.
Toks bendradarbiavimas būtų puiki dirva evangelizacijai.
Kultūra
ir menas
Atgaivinti Kauno arkivyskupijos sakralinės muzikos
komisiją.
Siekti, kad parapijų pastoracinėse tarybose būtų asmuo,
atsakingas už bažnytinį paveldą. Kiekviena bažnyčia
privalo turėti turto aprašą.
Paskatinti bažnyčias parengti išsamius leidinukus,
pristatančius šventovę, parengti apie tai medžiagą interneto
svetainėje.
Kunigų seminarijoje reikėtų skaityti kursą, pagilinantį
Lietuvos sakralinės muzikos, architektūros ir dailės
pažinimą, siekiant gilesnio būsimųjų kunigų išprusimo
bažnytinio meno klausimais.
Organizuoti istorijos ir meno paveldo muziejaus veiklą
taip, kad jis taptų arkivyskupijos kultūros židiniu,
t.y. rengti parodas, ekspozicijas, leidinius, konferencijas,
seminarus, pokalbius, susitikimus, vaizdajuosčių peržiūras.
Tai taptų savotišku Gyvosios Bažnyčios centru.
Būtina suaktyvinti Bažnytinio meno komisijos veiklą,
norint iš tiesų tinkamai sutvarkyti šventovę, parapijos
bendruomenės, pastoracinės tarybos, kunigų ir Bažnytinio
meno komisijos bendradarbiavimą; padėti sukurti kiekvienoje
bažnyčioje aplinką, kuri padėtų žmogaus dvasiai atsiverti
ir melstis.
Informacija
ir žiniasklaida
Išnaudoti internetą šiuolaikinę ir sąlyginai pigią
komunikacijos priemonę per arkivyskupijos parapijų
bei institucijų svetainių tinklo projektą (tai atlieptų
tiek vidinės komunikacijos poreikius, pvz., per naujienų
išsiuntinėjimo grupę, tiek ir išorinės komunikacijos
bei informacijos apie save skleidimą); taip pat tęsti
evangelizacijos per internetą pastangas bei ieškoti
tam adekvačių būdų (virtualūs forumai, tiesioginės ganytojų
konferencijos etc.).
Parapijų pastoracinėse tarybose (bent didesniųjų, o
dekanatų lygiu būtinai) paskirti komunikuotoją
asmenį, atsakingą už informacijos perteikimą (jis teiktų
parapijos (dekanato) gyvenimo aktualijas arkivyskupijos
spaudos tarnybai, informacijos centrui, interneto tarnybai,
taip pat iš šiųjų gautąją informaciją perteiktų parapijai
(dekanatui), per parapijos (dekanato) laikraštėlį, sienlaikraštį
ar pan. palaikytų ryšį su vietos žiniasklaidos priemonėmis).
Taip pat ir kiekvienoje arkivyskupijos institucijoje
turėtų būti vienas asmuo, atsakingas už informacijos
perteikimą.
Struktūriškai telkti bei rūpintis arkivyskupijoje dirbančių
katalikų žurnalistų bei komunikuotojų žiniasklaidininkų
profesiniu ugdymu ir sielovada (pvz., komunikuotojų
ugdymas, parengimas atitinkamai tarnystei; bendri žiniasklaidininkų
profesinio ugdymo, pasidalijimo patirtimi ar pan. seminarai;
dvasinio ugdymo ir palaikymo priemonės, bendros rekolekcijos,
piligrimystės, stovyklos ir t. t.).
Informuoti apie Katalikų Bažnyčios socialinės komunikacijos
nuostatas arkivyskupijos tikinčiuosius, kunigus, institucijų
bendradarbius ir ypač seminaristus bei VDU KTF ir katechetų
mokyklos studentus, padedant jiems suvokti informacijos
bei viešųjų ryšių svarbą Bažnyčios gyvenime.
Pagal Popiežiškosios visuomenės komunikavimo priemonių
tarybos pastoracinę instrukciją Aetatis novae parengti
katalikiškos žiniasklaidos planą, numatantį viešųjų
ryšių strategiją arkivyskupijoje.
Dievui
pašvęstasis gyvenimas
Būtina ieškoti glaudesnio kongregacijų bendradarbiavimo
galimybių, kviesti pašvęstojo gyvenimo atstovus į arkivyskupijoje
organizuojamus renginius, kur jie galėtų liudyti savo
pašaukimą tiek gyvu tarnavimu, tiek pačiu buvimu; kasmet
švęsti Pašvęstojo gyvenimo dieną (vasario 2-ąją) prisistatant
plačiajai visuomenei.
Ekumenizmas
Galbūt dėl nusistovėjusių pagarbių santykių tarp krikščioniškų
bendruomenių arkivyskupijoje beveik nebuvo dirbama ekumenizmo
srityje. Reikėtų palaikyti labai draugiškus santykius
su krikščioniškomis bendruomenėmis, organizuojant maldų
dienas už krikščionių vienybę ir kt. progomis.
Būsimi kunigai turi būti ugdomi pagarbumo kitaip manantiems
dvasia.
Jaunimo sielovadoje atkreiptinas dėmesys, kad ekumeninės
nuostatos nevestų į savo tapatybės praradimą.
Šiluva
dvasinis centras
Arkivyskupija turi Šiluvos šventovę, kuri traukia visos
Lietuvos maldininkus. Arkivyskupija turi rūpintis, kad
iš kaimo parapijos ji taptų solidžiu dvasiniu centru,
kur tikintieji galėtų ne tik atlaidų metu patirti dangaus
teikiamą dvasinę atgaivą. Artimiausiu metu Šiluvoje
planuojama įkurti dvasinį centrą, kur bus galima atlikti
asmenines ir bendras rekolekcijas, organizuoti konferencijas
ir kt. Šiai idėjai realizuoti taip pat reikės tikinčiųjų
susitelkimo ir paramos.
Arkivyskupijos
sinodas
1934 metais Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas
Skvireckas suorganizavo Sinodą vyskupų ir kunigų pasitarimą
aktualiausiais Bažnyčios gyvenimo klausimais ir priėmė
nutarimus, kurie nubrėžė ateities gaires. Tiesiog būtinas
panašus arkivyskupijos Sinodas mūsų dienomis, tačiau
jame, be dvasininkų, turėtų dalyvauti ir aktyviausi
diecezijos pasauliečiai, kadangi jų vaidmuo Bažnyčios
gyvenime yra labai svarbus ir nepakeičiamas. Tinkamiausia
arkivyskupijos Sinodo data galėtų būti 2004 metai, kai
minėsime 70 metų nuo pirmojo arkivyskupijos Sinodo.
Anksčiau jį sukviesti būtų nerealu, nes Sinodui reikia
gerai pasirengti. Rengimasis Sinodui išjudins religinį
gyvenimą.
<< atgal
|
