ARIOGALA

Miesto istorija

Ariogala tai vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Pirminė žodžio "Ariogala" reikšmė galėjo būti kieno nors kraštas, pabaiga, pakraštys ar pan., tačiau žodžio šaknis er- (arba ar-) leidžia spėti, kad šis žodis gali būti kilęs ir iš kokio nors asmenvardžio. Taigi Ariogala galėjo būti "Ario (ar Erio) galas, kraštas".

Ariogalos istorija labai sena. Pirmą kartą jos vardas minimas 1253 m. karaliaus Mindaugo užrašuose, kai jis naujai steigiamai Lietuvos vyskupijai užrašė ir pusę Ariogalos žemių. Vėliau 1257 m. tos žemės buvo perleistos Livonijos vyskupijai.

Kai kurie istoriniai šaltiniai teigia, kad Ariogala buvusi Mindaugo sostinė. Taip pat iš Ariogalos yra kilęs Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, iš kurio išaugo didžiųjų kunigaikščių dinastija.

Tais laikais Ariogala buvo svarbus punktas, turėjęs atlaikyti gausius kryžiuočių puolimus. Gyventojai buvo dažnai naikinami, paimami į nelaisvę, varomi į Prūsiją. Kryžiuočių kronikose yra minima daugybė Ariogalos puolimų: 1294, 1322, 1348 metais.

Tik 1382 m. Kryžiuočių ordino maršalas Kunas Hotenšteinas užėmė ir sudegino medinę Ariogalos pilį. Po to Ariogalos pilis istorijos šaltiniuose nebeminima. Vienas iš paskutiniųjų kryžiuočių puolimų minimas Vytauto laikais 1405 m. Puolimai liovėsi tik po 1410 m., kai Vytautas Didysis sumušė kryžiuočius Žalgirio mūšyje.

Vytauto laikais, aprimus karams, Ariogala tapo Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės dvaru. XV a. ji pradėjo plėstis ir augti. Žemaičių krikšto laikotarpiu apie 1416 metus Vytauto Didžiojo rūpesčiu buvo pastatyta Romos Katalikų bažnyčia.

Ariogalai buvo suteiktos dalinės miesto teisės. Ji gavo prekymečių ir turgų privilegiją. 1792 m. balandžio 12 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Ariogalai suteikė laisvojo miesto teises, antspaudą ir herbą. Herbe buvo pavaizduota raudoname lauke du sukryžiuoti kardai su karūna viršuje ir įrašas apačioje "Verčiau gyvybę prarasim, nei Laisvę". Toks karingas herbas duotas neatsitiktinai. Irstančią ir vidinių prieštaravimų draskomą valstybę bandyta gelbėti reformomis, siekta suteikti daugiau teisių vietos savivaldai. Kardai herbe primena, kad laisvę teks ginti ginklu. 2001 m. lapkričio 15 d. Dekretu Lietuvos Respublikos prezidentas V.Adamkus patvirtino Ariogalos herbą.

Ariogalai savivaldą pavyko išsaugoti tik trejus metus. 1795m. kovo 18 d. Ariogalos miesto teisės buvo panaikintos.

Nuo senų laikų Ariogaloje gyveno ir žydai. Jie supirkinėjo prekes, siuntė jas į Prūsiją, prekiavo vašku, medumi, druska, kailiais ir kitais produktais. Turėjo keletą smuklių.

Pagal padavimus senovėje Ariogala buvusi didelis miestas. Carinės Rusijos laikais Ariogala sunyko ir buvo nežymus Padubysio miestelis, per kurį iš Kauno į Žemaičių žemes ėjo svarbus vieškelis. Prieš I - ąjį pasaulinį karą Ariogala degė 3 kartus. Visiškai sudegė rusų - vokiečių karo veiksmų metu 1915 m. gegužės mėn.; liko tik apie 30 stovinčių trobesių.

Kada Ariogaloje įsteigta pirmoji mokykla, žinių neturime. Žinoma, kad 1852 m. buvo parapijinė mokykla. Po 1863 m. sukilimo ji buvo uždaryta ir įkurta rusų mokykla. 1878 m. buvo įsteigta berniukų mokykla. Kiek vėliau ji paversta mišria mokykla, bet 1907 m. įsteigtos atskiros berniukų ir mergaičių mokyklos. 1908 m. "Saulės" draugija įsteigė Ariogaloje lietuvišką mokyklą. Vokiečių okupacijos laikais mokyklos nebuvo, jos pastatai buvo sudegę. Normalus mokyklos darbas prasidėjo tik atgavus nepriklausomybę. 1933 m. ją lankė 185 mokiniai. 1923 m. buvo įsteigta žydų mokykla. Ja lankė 68 mokiniai.

Nepriklausomybės laikais Ariogala buvo valsčiaus savivaldybė. Tuomet buvo dvi pradžios mokyklos, paštas, sveikatos ir veterinarijos punktai, policijos nuovada, dvi smulkaus kredito draugijos, pora malūnų, elektros stotis, kooperatyvas, pieninė, daug amatininkų. Be katalikų parapijos, buvo evangelikų parapija, 3 žydų maldos namai, 3 bibliotekos, skaitykla, daugybė kultūrinių, ekonominių, religinių, jaunimo organizacijų.

II-ojo Pasaulinio karo metais kaip visa Lietuva ir Ariogala patyrė dar vieną išbandymą. Vokiečiai išžudė beveik visus Ariogalos žydus. Buvo ištremta nemaža lietuvių į Sibiro platybes.

Nuo 1950 m. iki 1962 m. Ariogala buvo rajono centras. Ką tik sudarytame rajone buvo Ariogalos, Betygalos, Čekiškės, Pernaravos ir dalis Girkalnio valsčiaus. Rajono centro įsteigimas Ariogaloje paskubino miestelio atstatymą, davė impulsą spartesnei jo raidai.

Nuo 1962 m. Ariogala priskirta Raseinių rajonui ir tebeturi miesto teises. Dabar Ariogala yra antrasis pagal didumą Raseinių krašto miestas, pasižymintis nuostabiomis apylinkėmis. Kiekvieno akį žavi sraunioji Dubysa, jos kloniai. Čia esančiame Dainų slėnyje vyksta ne tik rajoniniai, bet ir respublikiniai renginiai.

Šiuo metu Ariogalos miesto seniūnijos plotas - 482 ha, iš jų 41 % užstatyta; 25 % užima įvairūs želdiniai, 13 % žemės ūkio naudmenos. Likusią teritoriją užima vandenys ir įvairios paskirties plotai. Mieste yra du jaukūs parkai.

2001 m. surašymo duomenimis, Ariogaloje gyveno 1743 vyrai ir 1954 moterys, iš viso - 3697 žmonės. Šiuo metu Ariogaloje gyvena 1653 šeimos.

Dabar Ariogaloje yra paštas (veikia nuo 1880 m.), autobusų stotelė, lopšelis - darželis, pradinė mokykla, vidurinė mokykla (1918 - 1948 m. pradinė, 1948 - 1949 m. gimnazija), biblioteka, bažnyčia, kultūros namai, restoranas, ligoninė, poliklinika, vaistinė, apie 20 parduotuvių, veterinarijos ligoninė, turgus. Svarbiausios pramonės įmonės: 1968 m. įkurta bendrovė "Ariogalos Gelžbetonis" (buvęs Raseinių gelžbetoninių konstrukcijų cechas) ir Raseinių siuvimo įmonės "Šatrija" cechas. 2002 m. Ariogaloje įkurta UAB "Skorgenas", užsiimanti mažųjų laivų statyba.

Šiame krašte pokario metais vykusias laisvės kovas mena Ariogalos civilinėse kapinėse tremtinių ir politinių kalinių klubo "Garsas" iniciatyva 1991 m. pastatyta koplytėlė partizanams ir paminklas tremtiniams. Atkūrus nepriklausomybę Ariogalos vardą visoje Lietuvoje garsina nuo 1991 m. Dainų slėnyje rengiami tradiciniai sąskrydžiai "Laisvės ugnis - ateities kartoms". Kasmet vasarą čia susirenka partizanai, buvę politiniai klaliniai, tremtiniai ir kiti Lietuvos laisvės kovų dalyviai. Beje, kelią į Dainų slėnį puošia tautodailininko Juozo Grabausko sukurtos skluptūros.

2003 m. liepos 12 d. Ariogalos miestas sutiko didįjį 750 metų jubiliejų, pražydusį naujomis spalvomis, apsuptą akį džiuginančių skverų, žaliųjų parkų, gėlėse skendinčių sodybų.

Po vidurdienio teatrinio meno gerbėjai susirinko į Ariogalos bažnyčios šventorių, kuriame vidurinės mokyklos moksleiviai (režisierius A. Kazlauskas) pristatė evangelinį vaidinimą "Ir Žodis buvo Dievas". Žiūrovus sudomino inscenizuoti fragmentai iš šv. Mato ir kitų Evangelijų apie Kristų ir jo mokymo tiesas. Įsimintina savita vaidinimo režisūra, originali jaunųjų aktorių vaidyba, profesionali pagrindinės kūrinio idėjos išraiška.

Prie miesto seniūnijos buvo pašventintas paminklinis akmuo su iškaltu granito lentoje užrašu: "Ariogalai 750 metų. 1253-2003".

Istorijos puslapiuose išliks ilgam prisiminimui ariogališkiai: knygnešys Mykolas Račkus, istorikas Vincas Trumpa, prof. Stasys Šalkauskis, prof. Kazys Šalkauskis, mokslų daktarė Audronė Glosienė (g. 1958), mokslų daktaras Kazys Rekevičius (g. 1928), žurnalistė Aldona Svirbutavičienė (g. 1953), rašytojas Jurgis Savickis, dailininkas tapytojas Aloyzas Stasiulevičius ir daugelis kitų.

Ariogalos seniūnija

Ariogalos kaimiškoji seniūnija ir pagal plotą (29823 ha), ir pagal gyventojų skaičių (2001 m. buvo 4587 gyventojai) yra didžiausia Raseinių rajone. Seniūnijoje yra 93 kaimai ir miesteliai. Didžiausi - Gėluva (482 žmonės), Butkiškė (476), Paliepiai (443) ir Verėduva (329).

Dabar Ariogalos seniūnijoje yra net keturios bažnyčios: Butkiškėje, Lesčiuose, Milašaičiuose ir Paliepiuose.

Turtinga istorija gali pasigirti ir Gėluva. Čia yra III - VI, IX - XII, XIV - XVII a. senkapių. Nuo 1578 m. minimas Gėluvos dvaras. 1611 m. paskatyta kalvinų bažnyčia ir įkurta mokykla, tačiau 1620 m. Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška su įsiaudrinusių ariogališkių minia bažnyčią sudegino. Greitai ji buvo atstatyta, bet 1677 m. katalikų kunigo Kaminskio paskatinti žmonės ją vėl sudegino.

1972 m. naktį iš liepos 21 į 22 d. prie Ariogalos, Dubysos šlaite šalia šaltinio, kaunietis Vytautas Lažinskas pastatė metalinį apie aštuonių metrų aukščio kryžių. Aišku, kryžius tuo metu negalėjo ilgai stovėti, bet dabar jis atstatytas ir vėl išdidžiai kyla ant kalno šlaito.

Stebuklingu laikomas netoli šio kryžiaus trykštantis šaltinis. 1936 m., tiesiant Žemaičių plentą, buvo sutvarkyta šaltinio aplinka, padarytas nedidelis baseinėlis. V.Lažinskas prie minėto kryžiaus pritvirtino lentelę su savo regėjimo aprašymu. Pasak jo, šis šaltinėlis - tai Marijos ašaros.

Netoliese to paties kalno šlaite, visi važiuojantieji plentu mato išbetonuotus Gedimino stulpus ir datą - 1937 m. Pokario metais paminklą kėsintasi sunaikinti, tačiau technika neįveikė 70 cm į žemę įleisto paminklo - teko jį "maskuoti" žemėmis ir velėna. 1989 m. Gedimino stulpai atstatyti ir boluoja šlaite.

Ariogalos seniūnijoje yra daugiau istorinių legendomis apipintų vietų. Kol tiksliai nenustatyta Ariogalos piliakalnio vieta, artimiausiu piliakalniu, matyt, reikėtų laikyti Gėluvos piliaklnį, dar vadinamą Birutkalniu. Už 260 m. į vakarus nuo piliaklnio, kairiajame Dubysos krante yra jau užakęs Birutės šaltinis, dar vadinamas Biruto akimi. Sako, kad kažkada karžygys Domantas įsimylėjęs ant piliakalnio šventą ugnį kūrenusią Birutę ir kartą naktį ją pagrobęs. Nešęs Domantas Birutę nuo kalno ir maždaug ties ta vieta, kur trykšta šaltinėlis, į juos trenkė supykęs Perkūnas. Atsivėrusi žemė prarijo abu jaunuolius, o toje vietoje atsiradusi vandens akis.

Dubysos pakrantėse yra ne viena įdomi vietovė, senų laikų liudytoja. Tai mitologinis akmuo po kuriuo neva yra paslėpti velnio turtai. Netoliese, kiek aukščiau Dubysos liepto yra Dubysos gylė, kurioje, pasak padavimų, dažnai prigerdavę ir arkliai, ir žmonės.