Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA 
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
 
MAŽOJI ARIOGALOS ENCIKLOPEDIJA

Vytautas Šulskis

A

Ajauskas Celestinas

Gimė 1928-01-16, Juo­dai­čiuose. Mo­kė­si Juodaičių pr. m-kloje, Rasei­nių gimn., vėliau – Ario­galos gimn. 1949 m. įstojo į VVPI liet. k. ir lit. fak. 1952 m. IV kurse suėmė už pri­klau­symą VDS (ž). Po tar­dy­mo teisė, pa­sky­rė 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Lagerio tremtį praleido Kazach­stane, Džez­kaz­gano rūdos kasyklose, gavęs SZZ-654 num. Grįžo 1956 m. be teisės studi­juoti. Vedė kl. draugę Žungailaitę Juliją ir dirbo Pane­vėžyje. La­ge­rio atsiminimus pa­pa­sakojo „Studentų byloje“.
 
Ajauskienė-Žungailaitė Julė
 
Gimė 1929 m., Grajauskų k. Tėvas, ve­ža­mas į Sibirą, žuvo. Juliją globojo gi­mi­nės. Mokėsi Ariogalos pr. m-kloje, 1949 m. baigė Ariogalos gimn., 1951 m. – Klaipėdos ped. inst. Mokytojavo Anykš­čiuose. 1953 m. įstojo į Vilniaus med. inst. Baigusi dirbo Panevėžio lig. chirurginiame sky­riuje. 1958–1984 m. Panevėžio lig. Kraujo per­py­li­mo skyriaus vedėja. Ištekėjo už Ajaus­ko C. Duktė Nida – gyd., sūnus Marius – el. šaltkalvis.

Algimantai

Algimantų k. į piet. nuo Ariogalos, prie Že­mai­čių pl. Kaimo teritorijoje yra Gelžbe­to­nio g-kla. Algimantai – sena gyvenvietė, įsikūrusi po žemės reformos. Čia 1965 m. kair. Dubysos krante, ariamoje žemėje ras­tas lobis – 35 varinės monetos. Lobyje buvo imperatorių Antonino I, Faustinos II, Mar­ko Aurelijaus, Lucilos, Krispinos Au­gustos ir Komodo monetos. Lobis pateko į Kauno M. K. Čiurlionio galeriją, vėliau neteko tikslios metrikos (ištr. iš „Lietuvos gyv. prekybiniai ryšiai I–XIII a., V. 1972, 110 psl.). Algimantuose 22 kiemai, 43 gyv.

Aleksandrovka

Aleksandrovkos k. – 7 km nuo Arioga­los, tarp Karklės ir Gausantės up. 2 kiemai, 3 gyv.

Akmuo

Akmuo, seniau vartotas Lietuvoje ir kitur svorio matas apie 15 kg (30-40 rusiškų svarų). 764 m. Seimo konsti­tucija patvirtino Lietuvišką centnerį, arba bir­kavą, lygų 5 akmenims. Senuose do­ku­men­tuose (1606 m. prekyba su Tilže) pa­ra­šyta, kad „Andrius Jonaičius iš Ariogalos turėjo linų (sėmenų) 1 statinę ir linų 1,5 akmens“.

Antvėjai

Antvėjų k. – 7 km į rytus nuo Ariogalos, prie kelio Ariogala–Čekiškė. 13 kiemų, 22 gyv. Antvėjuose žuvo partizanas Antanas Urbo­nas (1916–1945).
 

ARIOGALA

Miestelis įsikūręs „ten, kur Dubysa mė­lyna juosta banguoja plati“, prie Žemaičių plento. Istoriniuose šaltiniuose Ariogalos vardas pirmą kartą minimas 1253 m. Mindaugo raštuose, kai jis naujai stei­giamai Lietuvos vyskupijai užrašė pusę Ariogalos žemių, kurios 1257 m. Buvo perleistos Livonijos vysku­pui. Miestelio vardas pri­klau­so sudurtinių vieto­var­džių rūšiai, su­dė­tas iš asmen­var­džio Aris ir daikta­var­džio galas (Aris reiškė vietą, kraštą, pusę). Taip aiškina B. Kviklys „Mūsų Lietuvoje“. A. Vanagas „Lietuvos miestų vardai“ sako: „Tad Ariogala arba Eriogala būtų „Ario, Erio galas, kraštas“.
 
Senuose raštuose Ariogala vadinama Ara­gel(en), Erogel(en), Eroglen, Ergale, net Egol(en), lot. Erraoscholae, lenk. Ejragola.
 
Ariogalos pilis stovėjusi ant Dubysos kranto, kur įteka Taurupio up. Piliakal­nis (20x13 m), atskirtas 9 m aukščio pylimu. Dabar visai suardytas. Antras piliakal­nis yra Gė­luvos k., ant Dubysos kranto (72x38‑m), atskirtas nuo lauko pusės pylimu ir grioviu, dar ir dabar aiškiai matomu. Trečias pilia­kalnis yra už Dubysos Kalniškių k., ant upės kranto tarp dviejų griovių, žmonių vadintas „barsukalniu“. Kalniškių k. buvę labai seni „kapeliai“, stovėję net kryžiai.
 
Ariogalą yra puolę kryžiuočiai 1294, 1322, 1348, 1349, 1352, 1355, 1377, 1378, 1382. Du kartus net kasmet. Ariogalos pilį su­de­gino Kuno Hattenšteinas, o visus gynėjus, išskyrus du, išžudė. Tais metais pirmą kar­tą minimas pilies išgriovimas, kituose raš­tuo­se apie pilį nieko nesakoma. 1409 m. Ariogala atsisakė priimti Vytauto paskirtą tėvūną Jurgį, reikalavo, kad jis būtų skiriamas iš žemaičių tarpo.
 
Ariogala buvo žymus administ­ra­cinis cent­ras. XIV–XV a. buvo viena iš 7 Že­maitijos apskričių (Raseiniai, Medininkai, Kražiai, Viduklė, Veliuona, Kaltinėnai). XVI_a. Že­mai­čiai padalinti į 48 valsčius, vienas iš jų yra Ariogala.
 
 Lietuvos metraštis, sudarytas XVI a., laiko Ariogalą kunigaikščio Vytenio tėviške. Pa­gerb­iant jo vardą Ariogala turi Vytenio g. Ariogaloje buvo DLK dvaras, tėvūnija (LDK žemės ar kitokia valda, paveldima iš tėvų ir ne­var­žomai perleidžiama kitiems), XVI a. seniūnija.
 
XV a. pastatyta bažnyčia (ž). 1640-05-26 ka­ra­lius Vladislovas IV Ariogalai suteikė miesto tei­ses – ruošti turgus, preky­me­čius (jomar­kus), Stanislovas Augustas 1792-04-12 su­tei­kė Magde­burgo miesto teises, ant­spau­dą ir herbą (ž). 1992-07-05 Du­by­sos slėny Ariogala at­šven­tė savo jubi­lie­jų. Buvo atvykęs Sei­­mo pirmininkas V. Lands­bergis su žmona.
 
1416 m. Pastatyta medinė katalikų bažnyčia(vėliau kelis kartus perstatyta).
1538 m. Ariogaloje veikė net 36 kar­čia­mos (smuklės).
1592 m. buvo parapinė mokykla.
1592 m. Ariogala vadinta miesteliu.
1847 m. pastatyta evangelikų liute­ro­nų bažnyčia (1944 m. nugriauta).
1861–1950 m. Ariogala – valsčiaus centras.
1941 m. vokiečiai nužudė apie 700 Ariogalos miestelio ir apylinkių gyventojų, dau­giau­sia žydų.
1944-08-03 Ariogala sudegė, liko tik pa­kraš­čiai. Po karo Ariogala atstatyta, tapo mū­rinė.
 
Sovietų okupacijos metais Ariogalos valsčiuje veikė Jungtinės Kęstučio apyg. Vai­doto rinktinės Lietuvos partizanai, spaus­dintas laikraštis „Laisvės varpas“. 1948 m. su­nai­kintas rinktinės štabas ir spaustuvė.
 
1950-06-02 iš 16 buvusių Raseinių ir artimų Ariogalai Vilkijos apsk. apylinkių sudarytas Ariogalos rajo­nas. Iki 1953 m. pri­klau­sė Kauno sričiai. 1954 ir 1959 m. buvo 14 apylinkių. Taip Ariogala tapo ra­jono pavaldumo miestu su 2 mieste­liais – Betygala ir Per­narava.
 
1959 m. Ariogalos rajono apylinkės:
 
Agelaičių                       Gučkampio
Ariogalos                       Ilgižių
Berteškių                       Juodaičių
Betygalos                      Milašaičių
Butkiškės                      Paliepių
Didžiulių                        Pelutavos
Gėluvos                         Pernaravos
 
1959 m. Ariogalos rajonas panaikintas, pri­jung­tas prie Raseinių rajono.
 
Nuo 1990 m. A. Vizbaro iniciatyva ren­giami Laisvės kovų dalyvių ir tremtinių bei politinių kalinių sąskrydžiai. 2000 m. buvo susirinkę 15000 žmonių.
 
Ariogala išsidėsčiusi siauroje (0,2–0,8 km pločio ir 3 km ilgio) teritorijoje.
 
Gatvių tinklas stačiakampis. Senoje miestelio dalyje vyrauja mažaaukščiai pa­sta­tai, centre – dviaukščiai. Centre – neo­ba­rokinė bazilikinė dvibokštė bažnyčia, pastatyta 1939 m.
 
Ariogalos miestas pradėjo augti nu­tiesus Žemaičių plentą: pagerėjo susisie­ki­mas, kursavo autobusai. Ketvirtadie­niais vyk­da­vo ūkininkų turgūs: parduodavo ja­vus, ama­ti­nin­kų gaminius, žydai mėsininkai supirkdavo gy­vu­lius.
 
1922 m. miestas perplanuotas, suskirs­tytas į sklypus, nutiestos gatvės, kai kurios išgrįstos. Nepriklausomybės metais buvo 15 gatvių. Vytauto g. grįsta visa, 4 – iš da­­lies, kitose – mediniai šaligatviai. Šian­dien nėra tokių gatvių, buvusių prieš karą: Lais­vės, Juozapavičiaus, Žaliosios, Aukš­tosios, Valsčiaus, Sinagogų, Gais­ri­ninkų, Pirties. Bet atsirado naujų (ž).
 
Ariogalos miestas plečiamas pagal 1972 m. su­darytą bendrąjį planą (arch. P. Janulis). Mieste pastatyta daugiabučių namų, nuo 1982 m. užstatytas Verdėlupio gyvena­mųjų namų kvartalas.
 
 Mieste gausu želdinių: Purvės, Čėku­vos dvaro, Ariogalos girininkijos parkai (ž.).
 
Stovi nebaigti statyti pieninės mūrai ir pradeda irti gražus sveikatingumo centro pa­sta­tas, taip ir nepradėtas įrengti.

– Ariogalos archeologiniai paminklai

Senkapis (III–IV a.) Gėluvos k. lau­kuose.
Piliakalnis, vad. Birutės kalnu (Birut­kalniu), kair. Dubysos krante, Gėluvos k. (72x38 m).
Piliakalnis, vad. Barsukalniu, yra apie 2 km į pietvakarius nuo Ariogalos, dešinia­jame Dubysos krante, Baža­valės k.
Piliakalnis dešinia­jame Dubysos kr., į šiaurę nuo kelio Ariogala–Raseiniai, Kal­niškių k.

– Ariogalos biblioteka

Nepriklausomybės metais biblioteka buvo toje vietoje, kur dabar seniūnijos rū­mai. Per karą sudegė.
Sudegė ir knygos, o būta labai gerų, kietais viršeliais. Fondas buvo turtingas. Norint knygų gauti iš bibliotekos pasi­skaityti, reikėjo įmokėti 2 Lt užstatą, kuris buvo grąžinamas, jei skaitytojas daugiau knygų neimdavo.
 
1945 m. iš naujo atidaryta biblioteka su 360 knygų. Pirmasis bibliotekininkas buvo V. Skamarakas. 1948 m. vadovavo
Br. Žilinskaitė. Knygų jau buvo 755 už 2140 rb. 1952 m. – knygų 4097. Daug knygų buvo menkos vertės, daugiausia politinės. Jų gaudavo net keliolika egz., pvz., Stalino raštų – 18 egz., TSRS Konstitucijos – 40. Ypač daug buvo užsakoma laikraščių. Rusiškus laikraščius buvo privaloma už­sa­kyti. Užsakydavo tokius: „Bolševik“, „Komunist“, „So­viets­kaja knyga“, „So­viet­skaja agronomija“ ir kt. Nuo 1958 m. pradėti knygų mainai. Ariogalos bibliotekai pri­klausė 18 kaimo bibl. 1959 m. kaimo bib­lio­tekoms buvo atiduota 1086 knygos. 1962 m. panaikinus Ario­ga­los r., bibl. dirbo trys darbuotojos: bibl. vedėja, skaityklos vedėja ir bibliotekininkė. Knygas biblio­tekoms siųsdavo bibl. kolektorius, kuris at­siųs­davo daug knygų rusų k., o tų kny­gų niekas neskaitydavo. Biblio­teki­ninkės neskaitomą tiek politinę, tiek rusų k. lite­ra­tūrą po kiek laiko nurašydavo.
 
1990 m. bibliotekoje buvo 11733 kny­gos. Vienam skaitytojui tenka 25 kny­gos, vienam mikrorajono gyv. 16 knygų.
 
Nuo 1988 m. bibliotekoje paliktas vienas eta­tas. Nuo 1989 m. prijungtas vaikų sky­rius.
 
Atgimimo ir Nepriklausomybės metais bibl. fondas peržiūrimas, nurašoma men­ka­vertė lit. 1989-1990 m. nurašyta 4340 egz. Grąžinamos anksčiau nurašytos, bet išsaugotos (nors buvo įsakyta sunaikinti) T. Venclovos, T. Kondroto knygos.
 
Dabartinis bibliotekos namas yra atvež­tas iš kaimo.
Ilgiausiai bibliotekoje yra išdirbusios bibliotekininkės K. Ališauskienė ir M. Stan­kai­tienė. Jos yra surinkusios daug krašto­tyrinės medžiagos.
 
Bibliotekoje yra keli kompiuteriai.
(Iš K. Ališauskienės raštų)
 
– Ariogalos m. įstaigos, dirbtuvės, gamyklos
 
1. Ligoninė
2. Vidurinė m-kla
3. Seniūnija
4. Koop. parduotuvė
5. Paštas
6. Vaikų darželis
7. Elektros tinklai
8. Kultūros namai
9. Veterinarijos apyl.
10. Gaisrinė
11. Biblioteka
12. Vaistinės
13. Vet. vaistinė
14. Valst. melioracijos įmonė
15. Gelžbetonio g-la
16. „Šatrijos“ siuvimo įmonės filialas
17. Poliklinika
18. Žemės ūkio bankas
19. Optika
20. 10 krautuvių
21. Laidojimo namai

– Ariogalos sodininkystės ūkis

Pradėtas kurti 1944 m. Centras – Gėlu­va. Padargupių, Žąsinų, Semeniškių kai­mai, iškeldinus gyventojus ir atlikus melio­ra­ciją, buvo užsodinti vaismedžiais. Liko tik keli ūkiai, kurie netrukdė sodi­nin­kystei plėstis ir naudotis. 1982 m. turėta 4687 ha žemės, iš jos 3903 ha ž. ū. naud­menų (ariamos – 2928 ha). Jos ek. balas 48,2. Sodų 177 ha. Turėjo 430 darbuotojų. Spe­cia­lizacija – sodininkystė ir pieno bei mėsos gy­vu­lininkystė. 1982 m. buvo 2495 galvijai (725 karvės) ir 860 kiaulių. Iš vienos kar­vės primelžta vid. 3057 kg pieno. 100 ha ž. ū. naudmenų gauta 590 cnt pieno ir 105,3 cnt mėsos. Javų derlingumas 29 cnt/ha. Nuo 1980 m. iki šio ūkio panaikinimo vadovavo Vl. Bertulis. Dabar dauguma ūki­ninkų žemę atsiėmė, dalis sodo išliko.

– Ariogalos parkas

Ariogaloje seniau buvo 6 ha parkas. Dabar – virš 30 ha. Vienas parkas yra tarp plento ir mies­telio. Kitas – prie Čėkuvos dvaro rūmų.
 
Šis parkas įkurtas 1965 m., yra 17 ha. Parke auga daugiau kaip 35 introdukuotų medžių rūšių. Prie dvaro rūmų auga juo­do­sios pušys, europiniai maumedžiai, va­ka­rinės tujos, baltažiedžiai vikmedžiai, pup­me­džiai, kazo­kiniai kadagiai, ne­ma­ža pensinvaninių, žaliųjų, amerikinių uosių, tuopų. Graži baltų sedulių gyva­tvo­rė. Nu­ties­ti takai, medžiais apaugęs tven­kinys.
 
Į rūmus nuo plento tiesėsi kelias, buvęs apsodintas tuopomis abejose pusėse, to­dėl vadintas špaleru. Dabar joms būtų apie 300 metų. Tuopų mažai belikę, o kai jos buvo pačiame didin­gume, pavasarį vir­šū­nėse triukšmingai taisydavosi lizdus kovai ir varnos.
 
Po karo (1944–1956) dvaro rū­muo­se buvo įsikūrusi Ariogalos gim­nazija, kuri 1956 persikėlė į miestelį. 1963 čia įkurta TBC ligoninė, gyvavusi iki 1990. Ligo­ninei išsi­kėlus, rūmai neteko šei­minin­ko ir pra­dėjo irti: žmonės plėšė, nešė, ką buvo gali­ma išnešti, o ko neišsinešė – sudaužė. Kar­nizų papuošalai dar išlikę, o vidus bai­siai atrodo. Kieme dar liko rūsys-ledau­nė, kiti pastatai, pristatyti ligoninei esant.
 
Rūmus ardant, rastas įrašas – 1640. Remontuojant darbininkai rado kaltinių vinių. Buvę gražūs laiptai į antrą aukštą.

– Ariogalos seniūnija

Yra miesto ir kaimo seniū­nijos.
 
Kaimo seniunijoje 86 kaimai. Dides­nės gyven­vietės – Butkiškė (560 gyv.), Gėluva (502), Paliepiai (486), Verėduva (329), Mi­lašaičiai (240). Plotas 23500 ha, 65% – žemės ūkio naudmenos, 26% – miš­kai. Miesto seniūnijos plotas 482 ha, iš jų 41% – užstatyti, 25% – žalieji plotai, 13 % žemės ūkio naudm., 21 % – vandenys ir kitos paskir­ties plotai.
 
Ariogaloje
           4610  gyventojų
           2524  moterys
           2086  vyrai
           4571  lietuvis
               12  rusų
                 6  lenkai
               21  kitų tautybių
 
Seniūnijoje 3 pašto įstaigos, 10 auto­buso stotelių, 7 pr. m-klos, 1 pagr. m-kla, 6 bibl., 4 bažnyčios, 3 kavinės, 16 par­duotuvių (kinta sk.), gy­vulių gydykla. Verslas: žemės ir miškų ūkis, gyventojų aptar­­navimas, mėsos pedir­bimas, auto­mo­bilių remontas.
 
– Ariogalos mieste veikia:
 
Paštas
Lopšelis-darželis
Pradinė m-kla
Vidurinė m-kla
Biblioteka
Bažnyčia
Kultūros namai
Koplyčia
Restoranas
Ligoninė
Poliklinika
Vaistinė
21 parduotuvė
Veterinarijos ligoninė
Turgus

– Gyventojai

1528 m. Ariogalos vlsč. buvo 632 vals­tiečių tarybos ir 90 bajorų kiemų.
1567 m. – 1250 tarybų ir 117 bajorų kiemų.
1841 –   344 gyventojai
1897 – 2376 gyventojai
1923 – 1197 gyventojai
1959 – 2375 gyventojai
1970 – 2979 gyventojai
1977 – 3870 gyventojų
1979 – 3646 gyventojai
2001 – 3697 gyventojai
2002 – 4200 gyventojų
(su kaimais – 10000 gyventojų
 
– Ariogalos seniūnijoje esančių kaimų, kiemų ir gyventojų skaičius 2002 m.

Kaimas

Kiemų skaičius

Gyventojų skaičius

1. Aleksandrovka

1

2

2. Algimantai

19

39

3. Antvėjai

11

15

4. Aukštlaukys

2

5

5. Baukiai

7

16

6. Bažavalė

9

19

7. Bučiūnai

11

17

8. Budriškės

6

18

9. Būda

10

29

10. Butkiškė

27

540

11. Čiužiūnai

9

13

12. Daugėliškiai

2

4

13. Daugirdėnai

1

1

14. Daugirdai

2

2

15. Daujotėliai

5

8

16. Daujotai

7

19

17. Didžiuliai

118

297

18. Draustinės

13

29

19. Galina

4

5

20. Gėluva

243

492

21. Grajauskai

62

144

22. Jučiai

10

34

23. Juteikiai

18

34

24. Kalniškiai I  

22

39

25. Kalniškiai II  

4

5

26. Kasiulkai

7

13

27. Kejėnai  

13

30

28. Keryvai

24

62

29. Kilupiai

50

109

30. Kunigiškiai

8

16

31. Lapkalnis

5

13

32. Leliušiai

1

1

33. Lenčiai

17

46

34. Lesčiai

2

3

35. Liepynai

3

4

36. Mankūnai

27

59

37. Mikalava

6

11

38. Milašaičiai

109

257

39. Mituva

16

35

40. Molupiai

18

35

41. Negirva

34

68

42. Olgava

9

16

43. Padargupiai  

10

26

44. Padubysys

5

5

45. Pagausantys

11

20

46. Pagynėvys

10

18

47. Pajakališkės

8

10

48. Pakarkliai

7

12

49. Paliepiai

201

480

50. Paliepiukai

4

9

51. Paliūnė

3

6

52. Palūkštys

9

26

53. Paskistuonys

2

7

54. Pašilaupys

8

19

55. Pašventupys

4

11

56. Pataklėliai

1

1

57. Plembergas

19

43

58. Plikiai  

106

275

59. Pociūnai

2

6

60. Putriai

16

28

61. Pustapolis

1

2

62. Raitininkai

1

1

63. Rajinciškiai

8

12

64. Ramučiai

2

4

65. Raščiai

14

35

66. Skapiškis

36

75

67. Stenioniai

5

15

68. Surmantai

19

47

69. Survilai

26

54

70. Šilai

22

50

71. Šilininkai

24

76

72. Šlapučiai

24

46

73. Šliužiai

23

41

74. Tarosai

37

82

75. Tauručiai

10

20

76. Taurupys

77

174

77. Turbinava

19

50

78. Uždubysys

21

41

79. Verėduva

117

31

80. Verėduvaitė

23

54

81. Vilaičiai

1

2

82. Voliošiai

2

5

83 Žąsinai

3

3

84. Žemygala

13

30

– Ariogalos gatvių vardai 1922 m.
 
1. Vytauto – 1640 m, grįsta.
2. Laisvės – 130 m, grįsta.
3. Taurupio – 265 m, dalis grįsta.
4. Juozapavičiaus – 125 m.
5. Eimučio – 340 m, dalis grįsta, šali­gat­viai mediniai.
6. Žalioji – 210 m, negrįsta.
7. Sodų – 500 m.
8. Aukštoji – 40 m, negrįsta, šal. med.
9. Valsčiaus – 90 m, dalis grįsta.
10. Dubysos – 620 m, negrįsta.
11. Sinagogų – 100 m.
12. Gaisrininkų – 160 m.
13. Pirties – 80 m.
14. Kalnų – 185 m.
15. T. Daugirdo – 100 m.
Iš „Akiras-Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai, III t.
Kėdainių apskritis.“ 1934 m. 448 psl.

– Ariogalos bažnyčia

Vytauto laikais ir vėliau Ariogala buvo valdovinis dvaras, miesto tei­sės suteiktos ar atnaujintos 1640, 1781, 1792 m.
 
Romos katalikų bažnyčia pa­sta­tyta Žemaičių krikšto metu, apie 1416 m., Vytauto Didžiojo rūpes­čiu. 1690 sudegė, 1726 atstatyta, 1807 vėl degė, 1813 atstatyta, 1852 – prailginta, 1915 – vėl su­degė, 1939 atstatyta.
 
1542 m. klebonui dova­nota jurisdika miestelyje, 7 baudžiau­ninkų šeimos ir 3 neapgyvendinti žemės sklypai, kuriuose vėliau įsikūrė Kunigiškių kaimas. Iki 1863 m. sukilimo klebonas dar valdė 28 va­lakus žemės. Poetas kun. Anupras Jasevičius (ž) 1863 m. perskaitė sukilėlių atsi­šau­ki­mą. Už tai buvo ištremtas. 1915 m. degant bažny­čiai, sudegė varpinė, in­ventorius, bran­­gūs indai ir drabužiai, kokių ne­buvę kitose Žemaičių parapijose. Tarpuka­rio metais pamaldos buvo lai­ko­mos mūrinia­me pa­sta­te (dabar – prekių sandė­lis).
 
1926–1939 m. klebono kun. Antano Sima­­na­vičiaus rūpesčiu, para­pi­jiečių ir kitų au­ko­mis pastatyta nauja mū­rinė baž­nyčia, kurią 1939 m. šv. Mykolo Archan­gelo titu­lu kon­sek­ravo arkivyskupas J. Skvi­reckas. Į šventines iškilmes buvo atvažiavęs Pre­zidentas A. Smetona. Bažnyčią projektavo šveicarų architektas Peyer. Bažnyčios archyvuose buvo ir kitas projektas, bet, matyt, ne­pri­imtas. Bažnyčia stovi ant su­de­gintos pamatų. Bažnyčia istorinė, turi neoklasicizmo ir neobaroko bruo­žų, sta­čiakampio plano, bazi­likinė, dvibokš­tė. Fasado bokštai ir frontonas yra vėlyvojo baroko sti­liaus su klasicizmo žymėmis. Ant­rojo tarpsnio kampiniai piliastrai remia lau­žytus antablementus ir ba­­liustradą. Ant­rojo tarpsnio pilias­trai yra laibesni, su voliutomis. Bokš­tai uždengti plačiais lau­žy­tais karnizais ir žibinto formos šalmais. Akustinės angos siauros, su arko­mis. Že­mesnieji langai stačia­kam­piai. Centrinė nava aukštesnė už šonines. Sienos ir fa­sa­das yra plytų mūro. Ariogalos baž­ny­čion buvo per­keltas Kauno šv. Mika­lo­­jaus baž­nyčios centrinis altorius. Mano­ma, kad šio altoriaus autorius bu­vęs profesionalas, susipažinęs su XVII a. Va­karų Europos kremzlinės orna­mentikos raižiniais. Pažy­mėtina, kad kasant žemę šios baž­nyčios pamatams, buvo atkasti senosios baž­ny­čios kryžminės formos pamatai. Ariogalos parapija priklauso Veliuo­nos dekanatui.
 
Pokario metais Ariogalos kata­likai ener­gingai kovojo dėl religi­nių teisių. Kauno arkivyskupijos valdy­tojas kan. J. Stan­ke­vičius savo at­si­minimuose mini faktą, kad kai 1959-06-21 turėjo būti teikiamas Su­tvir­tinimo sakramentas, komu­nis­tinė admi­nistracija dėjusi visas pa­stan­gas, kad tėvai neleistų į bažnyčią jaunimo. Kad atitrauk­tų tikinčiuosius nuo bažnyčios, tą die­ną buvo atsiųsta garsi vaidintojų grupė. Iš kolū­kiečių uždarbio buvo iš­skaityta 5 rb ir gauti iš jų parašai, kad tikrai ateisią į vaidinimą. Tačiau tėvai, nežiūrėdami draudimo ir vilio­nių, tą dieną įvairiomis susisiekimo prie­monėmis atvežė į Ariogalą dau­gybę vaikų, ir vyskupas Sutvir­ti­nimo sakramentą su­teikė 1776 as­me­nims. Čia 1942–1949 m. kuni­gavo šviesios atminties kun. P. Bas­tys, kurį laiką – garsus kun. P. Šniukš­ta.
 
Ilgiausiai Ariogaloje klebonu yra išbuvęs kun J. Kazlauskas – net 30 metų. Kaip altarista čia pas­ku­tines dienas yra leidęs garbus kun. A. Markaitis.
 
Be katalikų bažnyčių Ariogaloje buvo dar dvi protestantų baž­ny­čios: viena Gė­lu­voje, kita miestely, nugriauta po šio karo. O Gėluvos baž­nyčia pastatyta 1611 m. Ji bu­vo evangelikų reformatų, tapusi reli­ginių kovų objektu. Vyskupui S. Kiš­kai ne­liko kitų priemonių, kaip tik įsakyti 1620_m. ją sudeginti. Kalvinistai bažnyčią po 14 metų (1634) atstatė. Dvasininku buvo Jurgis Reimeris. Jo kunigavimo laiku iki 1680 m. pamal­dos vyko lietuviškai.
 
Gėluvo­je, netoli senųjų kapinių, 1866 buvo ka­ta­likų koplyčia. Į ją at­­vykdavo Gėlyvos ir Čėkuvos dva­rininkai. Vėliau kop­lyčia sunyko.

– Ariogalos kaimo seniūnija

Ariogalos seniūnijoje – 86 kaimai. Didesni iš jų: Butkiškė (560 gyv.), Gėluva (522 gyv.), Paliepiai (485 gyv.). Plotas 23500 ha, 65% – žemės ūkio naudmenų, 26% – miškai, 9% – vandenys ir kitos paskirties plotas. Seniūnijoje 3 pašto įstai­gos, 10 autob. stotelių, 8 pr. m-klos, pagr. m-kla, 6 bibl., 4 bažnyčios, 3 kavinės, 16 parduotuvių, gyvulių gydykla.
Verslas: žemės ir miškų ūkis, gyventojų aptar­navimas, mėsos perdirbimas, duonos kepimas, automobilių remontas.

Atgalainytė-Teresienė Aleksandra

Gimė 1927 Akmeniškių k. (sen.) Gir­kal­nio vlsč., Juodaičių par. Partizanų ry­ši­ninkė. 1951 m. suėmė. Ištrėmė į lagerį Mordovijoje. Grįžo 1953 m. (3 m. buvo pasi­jauninusi).
 
Brolis bu­vo išėjęs į kariuo­me­nę, grįžusį po 3 m. žiauriai tardė Ra­sei­nių kalėjime. Grįžęs persirengė, pavalgė, atsisveikino ir pasa­kė: „Manęs daugiau gyvo nepaims“. Po valandos atėjo rusų kareiviai. Brolis jau buvo išėjęs. Tėvus ir seserį išvežė. Aleksandra pabėgo, slapstėsi. Tėvai grįžo po 13 m. Gyvena Ariogaloje.

Aukšlaukis

Aukšlaukio k. yra 10 km nuo Ariogalos. 15 ūkių, 10 gyv. 1923 m. buvo 85 gyv., 15 ūkių.

Avižonis Jonas

Gimė 1902-05-04 Ariogaloje. 1921 m. baigė Šiaulių gimn. Priklausė moks­leivių auš­rininkų organizacijai. 1919 partizanavo prieš ber­montininkus Šiaulių ir Radvi­liškio apyl. 1920 kaip šaulys dalyvavo Širvintų–Gied­raičių kautynėse su len­kais. 1921–1926 studijavo ir baigė Ber­lyno aukštąją technikos m-klą diplomuoto inž. laips­niu. 1927–1940 siaurųjų geležinkelių dirbtuvių viršininko pa­dė­jėjas, paskui siaurojo ir plačiojo geležinkelio dirb­tuvių viršininkas. Modernizavo Šiaulių–Bir­žų geležinkelį, įtai­sydamas pagal savo planus padirb­tas auto­mat­ricas. Nuo 1940 išrinktas VDU Technikos fak. dėstytoju. Bend­ra­darbiavo Liet. en­cik­lopedijoje. 1940-10-04 bolše­vikų su­imtas ir nuteistas į priverčiamųjų darbų stovyklas. 1941-06-23 išvežtas iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo į Rytus.

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2024 01 16
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija