Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:

 

 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

MAŽOJI ARIOGALOS ENCIKLOPEDIJA

Vytautas Šulskis

B

BAKUTIS Kęstutis

Gimė 1962 Ariogaloje. 1980 baigęs Ariogalos vid. m-klą, įstojo į VPI. 1984 pradėjo dirbti Raseinių 2 vid. m-kloje. 1984–1986 kariuo­menėje. 1986–2003 Ra­sei­nių pagr. m-klos mokytojas meto­di­nin­kas, vėliau – ekspertas, me­džio droži­nė­ji­mo studijos „Druvis“ vadovas. Išleido (su kitais) metodinį leidinį – „Žaislai iš medžio V–VII kl.“ (knygelė mokytojams ir moki­niams). Žmona Violeta – fizikos ir mate­ma­tikos mokytoja, sūnus Gediminas.
 
BALTUTIENĖ-JAGELAVIČIŪTĖ Violeta
 
Gimė 1971 Ariogaloje. 1989 baigusi Ariogalos vid. m-klą sidabro medaliu, įstojo į KTU ir baigusi gavo inž. diplomą. Dirbo Kauno r. savivaldybės kultūros, švietimo ir sporto skyr. vyr. buhaltere. LSDP narė, tarybos narė, Kauno m. skyriaus atsa­kin­goji sekretorė.
 
BALSYS Pranas
 
Gimė apie 1887 m. Ariogaloje. Lite­ra­tas. Nuo XX a. pr. gyveno JAV, dirbo „Lais­vės“ redakcijoje, dalyvavo meno savi­veik­loje. Parašė eilėraščių, straipsnių apie lite­ra­tūrą, išvertė pjesių. Mirė 1949 Nju Lon­done (JAV, Konektikuto valst.).
 
BANYS Kazimieras
 
Gimė 1927 Pagausančio II k., Jurbarko r. Lankė Pagausančio pr. m-klą, Juodaičių pr. m-klos V, VI skyrius. 1942 Kauno IV ber­niukų gimn., 1943 Raseinių gimn. III kl., baigė Veliuonos gimn. 1949 nepavykus įstoti į Kauno ŽŪA dėl charakteristikos –anti­tarybinis – dirbo Vadžgirio ašt. m-kloje (Jurbarko r.), Kymantų pr. m-kloje. 1952-09-29 suimtas už priklausymą VDS (ž) orga­nizacijai, ryšius su partizanais. Pri­tei­sė 25 m. Kalėjo Intos lagery. 1958 am­nes­tuotas ir išleistas. Dirbo Pagėgių r. „Ne­muno“ valst. žirgyne, nuo 1961 Rusnės žuvininkystės ūkyje. Bai­gė Kauno ŽŪA neakivaizdiniu, 1974 apsi­gy­nė kandidatinę disertaciją. Dirbo agronomu, ekonomistu iki pen­si­jos. 1989 parašė atsiminimus iš lage­rio „Palinko liepa šalia kelio“ (kn. „Studentų byla“). 1993 m. balandžio 15 buvo nostri­fi­­kuotas agrarinių mokslų dak­taro mokslo laips­nis. Gyvena Rusnėje. Įkūrė ir tvarko Rus­nės kraštotyros muziejų.
 
BARSUKALNIS
 
Barsukalnis yra Kalniškio k. laukuose. Spėjama – piliakalnis, buvęs Ariogalos pilies forpostas, sargybinė tvirtovė. Pie­ti­nėje piliakalnio pusėje, vadinamuose kape­liuose, užtinkama archeologinių ra­di­nių. Apaugęs pušaitėmis. Matomas iš Ariogalos.
 
BAUKIAI
 
Baukių k. yra 7 km į rytus nuo Ario­ga­los, prie autostrados. 8 kiemai, 18 gyv.
 
BASTYS Pranciškus
 
Gimė 1918 Geišių k., Jurbarko r. 1926 baigė Geišių 3 skyrių pr. m-klą. 1927 baigė Jurbarko pr. m-klos IV skyrių. Įstojo į Jur­bar­ko gimnaziją. 1934 baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno kun. seminariją. 1939 įšven­tintas kunigu ir paskirtas į Šiaulių šv. Jur­gio bažnyčią vikaru, 1942 – į Ariogalą vikaru. Čia jis dėstė tikybą Ariogalos pr. m-kloje. Artimai bendravo su jaunimu, buvo jų labai mėgiamas. 1949 paskirtas klebonu į Lekė­čius. Čia jis remontavo begriūvančią baž­ny­tėlę, rašė bažnytėlės ir Lekėčių apy­lin­kės istoriją. 1959 perkeltas į Tytuvėnus. Tai sunkiausi jo darbo ir veiklos metai, bet kar­tu ir gražiausi jo žydėjimo, kaip kunigo sielo­vadininko ir sumanaus statybininko-res­tauravimo vadovo, metai. Apdengė baž­­ny­čios stogą, restauravo visą baž­ny­čios an­samb­lį. Pavargo, prašėsi per­ke­liamas į ra­mes­nę vietą. Buvo per­keltas į Seredžių. Rado nebaigtus ir blogai atliktus bažnyčios remonto darbus. Vėl pastoliai, vėl remon­tas. Pavargo širdis. Pradėjo sir­gu­liuoti. Pa­skiriamas į Ukmergę altarista. 1984 mirė. Palaidotas Skirs­ne­munėje. Jo kapo epita­fija: „Ave, Crux, spes unica“ („Svei­kas, Kryžiau, vienintele viltie“).
 
BERNAUPĖ
 
Gynėvės intakas, ištekąs iš Žostautų k. laukų (Kėdainių r., Pernaravos apyl.), tekąs per Žostautų, Juidžių, Milvydų, Pakalniškių k., įteka į Gynėvę ties Gožių mišku, netoli Ariogala-Pernarava vieškelio tilto. Vardo kilmė sietina su liet. bernas – „vaikinas, jaunikaitis, nevedęs vyras“.
Liet. hidronimų etimol. žodynas, 62
 
BERTEŠKAITĖ Dolorosa
 
Dolorosa Berteškaitė – mokytoja, para­šiusi „Vy­rų chorų šventės“ repertuaro dai­ny­nui pra­tarmę (1987), išleidusi Ariogalos vid. m-klos jubiliejaus leidinį „Paukščių takas“ (1995).
 
BERSĖNAS Jonas
 
Gimė 1930-01-01 Putrių k. Tėvai turėjo 20,09 ha žemės. Mokėsi Ariogalos pra­d., Vilkijos, Krakių m-klose, nuo 1944 – Ario­galos gimnazijoje. Ją baigęs 1949 įstojo į Lie­tuvos vete­rinarijos akademiją Kaune. Priklausė Ariogalos gim­naziją bai­gusių stu­dentų organizacijai VDS (ž). 1952 suėmė ir nuteisė 25 m. lagerio ir 5 m. be teisės grįžti į Lietuvą. Pateko į Intos lagerį. 1956-06-25 amnestuotas ir paleistas, 1957-04-27 grįžo, dirbo Kaune „Metalo“ ga­mykloje. Sau­gu­mas neleido gyventi Kau­­ne. Nuo 1957-12-01 dirbo Ariogalos MTS vulka­nizuo­toju, gyvulininkystės fermų mecha­niku, vė­liau techninės priežiūros inži­nie­riumi. Pas­ku­tiniu metu dirbo vairuo­to­ju. Mirė vėžiu 1993 m., palaidotas Ariogaloje.
 
BIELSKIS Vaclovas
 
Gimė 1870-05-01 Semeniškiuose, mirė 1939-09-16 Varšuvoje. Lietuvos visuome­nės veikėjas. Vaclovas yra jauniausias iš 15 Mykolo ir Veronikos vaikų. 1880–1989 mokėsi Šiau­lių gimn., kur būdamas aukš­tesnėse kl. daly­va­vo slaptuose gimnazistų marksistiniuose rateliuose. Studijavo Pet­ra­­pilio universitete, Technologijos insti­tu­te. Uni­ver­­sitete daly­vavo stud. drau­gi­joje su J. Vi­lei­šiu, V. Če­pinskiu, J. Dob­ke­vičium, P. Višinskiu, A. Bu­lota ir kt. 1896–1905 tarnavo Rusijos geležies ga­mi­nių fabrike. Nuo 1905 rudens ap­si­gyveno Šiauliuose. Su P. Višinskiu ir K. Gri­niumi dalyvavo Maskvoje Rusijos savi­val­dybių suva­žiavime. Nuo 1906 A. Zubovienės dva­­rų ūkio vedėjas. 1915 išva­žia­vo į Pet­ra­­pilį, įsteigė laikraštį „Naujoji Lietuva“. Daly­va­vo Rusijos rev. judėjime, 1917-02-02 nuvedė Valstybės dūmon pir­mąjį suki­lusį pulką. 1918 m. Lietuvių liau­dies komi­sa­riate Maskvoje vadovavo likvi­da­ciniam skyriui, kurio tiks­las buvo pa­ruošti grą­žin­ti Lietuvon visą iš Lie­tuvos išvežtą tur­tą. 1919-01-04 Vil­niuje ž. ū. liaudies komi­sa­ras. Buvo LSDP narys. Bendra­dar­bia­vo so­cial­de­mokratų ir liau­dininkų spaudoje.
 
BIELSKIO KALNAS
 
Bielskio kalnas dar vadinamas Dar­butų kalnu. Didelė kalno dalis jau nugriu­vusi. Liko 60x14 m. Kalnas apaugęs me­džiais. Tyrinėtas 1886 T. Daugirdo. Jis rado keletą akmenimis grįstų plokštumų ir senų apdarų. 1911 m. T. Daugirdas su L. Kši­vic­kiu vėl jį kasinėjo. Jie patyrė, kad XIII–XIV a. pilia­kal­nis buvo gynimosi tvirtovė. Rasta šukių, pelenų, anglių, per­skel­tų gyvulių ir žvėrių kaulų. Padavimai porina, kad čia pra­sme­gęs Bielskio dvaras su juo pačiu. Ant kalno stovi apar­dytas ketur­kam­pis statinys.
 
PADAVIMAI APIE BIELSKIO KALNĄ
 
Bielskis baisus ponas buvo. Jis dirbdavo tik sekmadieniais. Per pačią sumą. Saky­davo:
– Kai numirsiu, tai nesakykit „Amžiną atilsį“, sakykit „Geras ponas buvo“.
Mano senelė pas Ignacą Bielskį bau­džiavą ėjo. Bielskis jai visą gyvenimą vai­dinos. Rodos, iš vakaro ir poterius sukal­bės, ir šv. Marijos paveikslą pasikabins prie lovos – sapnuojas ir gana.Tik į senų senatvę nustojo, kai į Žąsi­nus atėjo. Ponui Bielskiui mirus, pastatytas paminklas ant kalno, ten, kur dvaras buvo. Jam mi­rus, dvaras prasmego. Dievas jį nubaudė už sekmadienio nešventimą. Prakeiktas buvo Bielskis. Prie jo paminklo kalė kryžių. Dvi­dešimt kartų kalė. Visvien neprikalė –atkrisdavo. Prie paminklo nuo Dubysos pusės buvo likusi skylė. Į ją įmetus akme­nuką, ilgai ilgai skambėdavo. Akmenukas patekdavo į dvaro rūmus.
 
Bielskis dažnai išeidavo naktį ant kal­ne­lio ir, atsisėdęs ant žirgo, jodinėdavo. Nerasdavo pats ramybės ir kitiems neduo­davo. Tik ugnys eidavo iš jo žirgo pasagų. Kartą važiavo Ariogalos kunigas ir ba­jo­rai į Ugionių atlaidus. Priešais kunigą išjo­jo Bielskis. Ponai išsigandę išbėgiojo, o ku­ni­gas pasiėmė šventą knygą ir eina maldas skaitydamas. Skaitęs skaitęs, kal­bėjęs kal­bėjęs kunigas, ir Bielskis jojęs ir nujojęs.
 
Seniau vasaros naktį išeidavo labai gra­žios Bielskio mergaitės. Gražumas ne­iš­pasakytas. Kas jas pamatydavo, iš kar­to įsimylėdavo. Ir vesti geisdavo. Mer­gaitės žadėdavo tekėti ir visus dvaro turtus ati­duoti tam drąsuoliui, kuris pabu­čiuos rupū­žę ir tuo nuims visą užbūrimą. O toji bū­da­vo tokia bjauri, kad jaunuoliui pra­ding­davo visa drąsa ir noras ją vesti. Kaip tokią bjaurią bučiuosi. Nusiminusios ir verk­da­mos vėl jos grįždavo į tėvo užkeiktą dvarą. Ir šiandien tos jaunos gražios mer­gaitės laukia nesulaukia drąsuolių. Gal ir drąsuolių nėra?
Pasakojo A. Buivydienė iš Žąsinų k. 1976 m., užr. V. Š.
 
BILEVIČIUS
 
Bilevičiai, XVI a. paprastai Bielevičiai (Bele­vičiai), XVIII–XIX a. vieni Billevičiais virtę, o kiti Biliūnais prisipažįstą, žemaičių bajorų giminė, dar XV a. davusi ir Stan­ke­vičių atskalą.
 
XVI–XVIII a. Rietavo, Dir­vė­nų, Ber­žė­nų, Ariogalos, Šeduvos ir kt. tėvūnai, sta­li­ninkai, pastalininkai, se­niūnai, paka­mariai ir kt. XVIII–XIX a. Raseinių, Šiaulių bajorų teismų teisėjai ir pirmininkai bei kt. Dažnai giminiuojasi su Ginetomis-Pil­sudskiais (1850 Biliūnų dvaras atiteko Pilsudskiams), Gorskiais ir kt.
Iš „Lietuviškoji enciklopedija“, III t.
 
BITVINSKAS Algirdas
 
Gimė 1929–01-01 Plemberge, mirė 1982-08-17 Ariogaloje. Poetas. 1949 bai­gęs Ariogalos g-ją, studijavo VPI litua­nis­tiką, vėliau VU žurnalistiką. Įstojo į Vil­niaus ir Kauno studentų pogrindinę organi­zaciją „Vieningoji darbo sąjunga“. I952 buvo su­im­tas, kalėjo Irkutsko sr. lage­riuo­se. Į Lietuvą grįžo 1956. Partizanų laik. „Lais­vės varpas“, leid. „Mes nemirę“ (1952) Kerano slapyvardžiu skelbtais eilėraščiais ragino kilti prieš okupantus, nai­kinančius Lietuvos žmones ir vyk­dan­čius dvasinį smur­­tą. Vėlesniuose eilė­raš­čiuose prie „iliu­zijų duobės“ apmąstant gyvenimą, prasi­veržia liūdesio gaida, mirties nuo­jau­ta. Dalis Bitvinsko poezijos, buvusios rank­raščiais ir partizanų leidi­niuose, žuvo. Išliko eilėraščiai, publikuoti leidiniuose „Kovos keliu žen­giant“ (1991) ir „Stu­dentų byla“(1995)
L. „Lietuvių lit. encikl.“, 2001
 
BITVINSKAS Jonas
 
Gimė 1946-01-09. SAT štabo virši­nin­kas, LR kariuomenės pulk. Žmona Birutė.
1953–1957 – Stanionių pr., 1957–1964 – Ariogalos vid., 1964–1968 – Leningrado aukšt. motošaulių karo m-kla. 1975–1978 – Maskvos Frunzės karo akademija, 1968–1975 – būrio, kuopos vad. Rytų Vokietijoje, Kamčiatkoje. 1978–1979 – divizijos žvalgų bataliono vad. Kazachstane. 1979–1982 – div. žvalg. virš. Kirgizijoje. 1982–1984 – 14 pėst. div. patarėjas žvalgybai Afganistane. 1984–1992 – Lietuvos CG štabo virš. pav. 1991–1992 – Resp. pasieniečių mokymo centro virš., nuo 1994 – Generalinio štabo Žvalgybos sk. vir­ši­ninkas. Vadovavo Černobylio atominės elektrinės nukenksminimo darbams.
 
BAŽEVALĖ
 
Kaimas netoli nuo Ariogalos, už Du­bysos, netoli Kalniškių r., Pajakališkių k. 10 kiemų, 15 gyventojų. 1923 m. buvo 15 ūkių ir 80 gyventojų.
 
BUČIŪNAI
 
Kaime 12 kiemų, 21 gyventojas. Nuo Arioga­los 10 km, prie Milašaičių kelio.
 
BŪDAI
 
Kaimas 1,5 km nuo Ariogalos, dešinia­jame Dubysos krante. 10 kiemų, 21 gyv. 1923 m. buvo 15 ūkių ir 91 gyventojas.
 
BUDRIŠKIŲ k.
 
Kaimas 8 km į rytus nuo Ariogalos, prie Žemaičių plento, 5 kiemai, 17 gyventojų.
 
BUKAUSKIENĖ-Ramanauskaitė Teresė
 
Gimė 1929 Ariogaloje, mirė 2001 Vil­niu­je. Tėvai gyveno Ariogalos m. Dubysos gt. 1940 m. mirė tėvas. 1944 m. buvo sude­ginta Ariogala, sudegė ir jų namai.
 
Lankė Ariogalos pr. m-klą. Gilų įspūdį paliko mokytojai Tat­jans­kienė, Skrip­kauskas, Grigaitis, tikybos mokytojai – kun. P. Šniukš­ta, P. Bastys. Mo­kė­si Ario­galos, Kauno gimna­zijose. Studijavo litua­nis­tiką Vilniaus univ. Baigusi mokytojavo Griežpelkiuose (Pagė­gių r.), direktoriavo Vilkiškių gimn. 1958 m. ištekėjo už kl. draugo Vytauto Bu­kausko. Dirbo Pane­vė­žyje, vė­liau Pane­vėžio šviet. skyr. me­to­diniame kab. 1959 gimė dvynukai.
 
Parašė diser­ta­ciją „Gabrielės Pet­ke­vičaitės-Bitės peda­go­ginė veikla ir peda­goginės pažiūros“. Persikėlusi į Vilnių, 11 m. (nuo 1977) dirbo Pedagogikos moksli­nio tyrimo institute, 12 metų (nuo 1987) Lietuvos pedagogų kvali­fikacijos institute.
 
Išleido knygas: „Pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“ 1988, „Lietuvių lite­ra­tūros mokymo istorija (iki 1940 m.)“ 1993, „Lietuvos mo­kyk­los ir pedagoginės minties raida“ 1989, 1990 m. Redagavo „Lietuvos mokyklos ir peda­goginės minties istorijos šaltinių anto­logiją“. Šeši tomai atiduoti „Mokslo“ lei­dyk­lai. 1 t. išėjo 1994 m., parengė šiuos tomus: 8 28 Juodaičių k. „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1940 m.“ IV t., „Kultūros pedagogika Lietuvoje 1918-1940 m.“ V t. Paskelbė per 180 str. Redagavo ir padėjo išleisti „Studentų bylą“.
 
BUKAUSKAS Vytautas
 
Gimė 1928 m. Girkalnio vlsč., Raseinių apsk. valstiečių šeimoje. 1941 baigė Juo­daičių pr. m-klą, 1943 įstojo į Raseinių gimn. III kl., vėliau mokėsi Vilkijos, Kau­no, Ariogalos gimn. 1949 baigė Ariogalos gimn., įstojo į VDU Kaune, vėliau pavadintą Politechnikos inst. 1950 m. vasarą vie­nuo­lika buvusių abitu­rien­tų įsteigė „Vie­ningąją darbo sąjun­gą“ pasipriešinti rusų oku­pacijai.
 
1952 m., būnant IV kurse, suimamas, teisiamas, ištremiamas į Vorkutos lagerius 1953 m. Iš lagerių paleistas 1956 m. rug­pjūtyje. Grįžus tęsti studijų neleido, neaki­vaizdiniu būdu baigė Kalinino Poli­tech­nikos inst., gaudamas inžinieriaus me­cha­niko diplomą. 1957 m. dirbo Panevėžio durpy­nuose. 1978 persikėlė į Vilnių, dirbo Durpy­nų statybos aikštelėse mecha­niku, vėliau projektavimo biure iki 1991.
 
Vedęs, žmona T. Bukauskienė (ž), turi sūnų ir dukterį. Dalyvauja Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje. Daug pa­stan­gų įdėjo, kad 1994 išeitų atsiminimų knyga „Studentų byla“.
 
BUŠINSKIS Ignas
 
Gimė 1807 Šaukote. Mirė 1873 Mintau­joje, Latvijoje.
Mokėsi Kražių gimn. ir Vilniaus univ. Prieš 1863 m. sukilimą buvo Raseinių apsk. bajorų vadas. Už prisidėjimą prie sukilimo buvo ištremtas. Vėliau tarnavo Vidaus rei­ka­lų min. Bušinskis parašė ir išleido Vilniuje eilę istorinių-geografinių knygelių apie Žemai­čių kraštą, pasirašydamas krip­to­nimu J. B.: „Istorinis Žemaičių Šiluvos baž­nyčios, gar­sios Dievo Motinos paveikslu, apra­šy­mas“ 1859, „Dubysa – svarbiausia senovės Že­mai­čių kunigaikštystės upė“, 1871, „Kra­žiai, jo praeitis ir dabartis“ 1872, „Nevėžio krantai“1873, „Istorinis-sta­tistinis Rasei­nių apskri­ties apibūdinimas“, 1874. Bušinskio raštai rimti, gausiai doku­mentuoti, sudaro nedi­deles monografijas. Savo raš­tuose Bušinskis be kita ko pateikia ir žinių apie padubysyje ir Raseinių apsk. au­gančius medžius, pažy­mėdamas skroblo augimą padubysy netoli tos vietos, kur skroblo išplėtimo riba; nurodydamas, kad Betygalos bažnyčia buvus pastatyta iš maumedžio (ši žinia botanikų nėra pat­vir­tinta), daro išvadą, kad senovėje Lietu­voje būta maumedžio miškų.
Iš „Liet. encikl.“, IV t.
 
IŠTRAUKA IŠ I. BUŠINSKIO KNYGOS APIE ARIOGALĄ
 
Ariogala – tai Kauno apskrities mies­telis, anksčiau priklausęs Raseinių pavie­tui, kurį sudaro grupė namų, tvarkingai iš­si­dėsčiusių lygumoje. Miestelio turgaus aikštė ir per ją einanti pagrindinė gatvė grįstos akmenimis. Įvažiuojant į Ariogalą nuo Raseinių kairėje kelio pusėje stovi me­dinė bažnyčia (ji triskart degė, 1939 pa­sta­tyta mūrinė ant senų pamatų, V. Š.). Iš tur­gaus į dešinę sukanti gatvė ir šalia esantys dvaro pastatai stovi kadaise čia buvusios pilies vietoje. Jokių pilies pėd­sakų dabar jau nėra, nors žinoma, kad čia gyventa dar Algirdo laikais. Dar da­bar yra griovių, ėjusių iš abiejų pusių tarp mies­­­telio ir Dubysos, žymės (…) Įva­žiuojant į miestelį nuo Raseinių matyti katalikų kapinės, kuriose stovi gotinio stiliaus Daugirdų koplyčia.
Iš J. Brigio knygos „Per Raseinių kraštą“, 2003, 152 psl.
 
BUTKIŠKĖ
 
Butkiškės miestelis 5 km į pietryčius nuo Ariogalos, 1 km nuo autostrados. 1996_m. buvo 216 kiemų, 584 gyv.
M. Valančius „Žemai­čių vys­kupystėje“ mini, kad žmo­nės 1539 m. pasistatė baž­nyčią, tikriau koplyčią. Se­niau Butkiškėjė buvo bažnyčia, klebonija ir špi­tolė, namas bažnyčios tarnautojams. Kai­mas buvo tolėliau. 1923 m. kaime buvo 12 sodybų ir 79 gyv. Prieš pirmąjį karą buvę keli dvarai, lenkinę gyventojus. Po karo lenkiš­kumas išnyko.
Butkiškėje gimė poetė Z._Sa­­­dauskaitė-Zaiceva. Butkiškės kapi­nėse palaidota poetė B. Butrimaitė-Rupai­nienė. Netoli Butkiškių, Goštautų Daujo­tuose 1819 gimė A. Juška (ž), di­džiausias mūsų tautosakos rin­kėjas.
But­kiškės vardą randame J. Mar­cin­ke­vi­čiaus dramoje „Mažvydas“.
 
BUTKIŠKĖS BAŽNYČIA
 
1593 m. jau minimas Butkiškės dva­relis. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1506 m. Jai iš Ariogalos tijūnijos dovanota 19 valakų (ž) žemės. 1613 m. bažnyčia buvo Ario­galos pa­rapijos filija (ž). 1636 vėl minima Butkiškės parapija. 1820 m. bažnyčiai priklausė Butkiškės ir Skubų k. 1853 m. minima parapinė m-kla. Bažnyčia medinė šv. Jono Krykštytojo titulu, priklauso Veliuonos de­ka­­natui. 1936 m. turėjo 1702 para­pi­jie­čius, 1940 – 1773 parap. 1938–1939 m. klebonas Pr. Bikinas iš pagrindų sure­mon­tavo. Bažnytėlė yra išsaugojusi būdingą Lietuvos bažnyčių formą iš XVIII a. Dvi­šlaitis stogas yra to paties aukš­čio kaip ir sienos. Bebokštė, tik kryžius ant stogo. Trikampio frontono apvadai ir karnizas pa­puošti dantukų pjaustiniais, kaip ir priekyje stovinti koplytėlė. Fronto­ną dar puošia plokščia koplytėlė su skulp­tūra ir trikampis langelis. Visos sienos ap­kaltos stačiomis lentelėmis, o šoninio siena dar turi pi­lias­t­rus trap­lan­gėse. Langų arkos gotiškai iš­gaubtos, smailios. Varpinė kvad­ratinio plano, su plačiu karniziniu stogu aplink platesnįjį apatinį aukštą. Viršutiniai langai ir durys turi segmentines arkas. Stogas pira­­mi­dinis, su barokiniu bokšte­­liu ir kry­žiumi. Sienų apkalas suderintas su baž­nyčios apkalu. Šventorius aptvertas ma­sy­vine akmenų mūro siena. Tokie yra ir geležinių vartų stulpai, papuošti gau­siais orna­men­tuotais kryželiais. Vysk. Va­lan­čiaus laikais Butkiškėje buvo para­pijinė
m-kla su 10 mok. (1853 m.). Yra senos kapi­nės, nuolai­džiai į Dubysą. Jas gražiai tvarkęs kun. Algirdas Mykolas Dobro­vols­kis (tėvas Stanislovas OFM Cap.). Prie baž­nyčios buvo 57 ha žemės su geromis pie­vomis (vėliau jos išartos), į ku­rias Že­maičių vys­kupai (M. Paliulionis, G. Cir­tau­tas) at­siųs­davo savo arklius į ga­nyk­lą. Prie But­kiškės buvo keletas dva­rų. 1923  But­kiš­kėje buvo 25, palivarke – 46 gyv.
 
Butkiškės bažnyčioje ligi šių dienų yra išlikę įdomių religinių meno bei kulto dalykų: paveikslas „Šventoji šeima“ XIX a., alie­jus, drobė, metalas; dvi trimituojančių an­gelų skulptūros, XIX a. medis; koplytėlė šventoriuje prie medžio su ornamentuotu kry­želiu ir šv. Izidoriaus skulptūra, XX a. pr., mūras, medis, geležis. Tėvas Sta­nis­lovas iš girnapusių ir akmenų pastatė Kris­taus Rūpintojėlio koplytėlę.

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 10 13
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija