Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

MAŽOJI ARIOGALOS ENCIKLOPEDIJA

Vytautas Šulskis

 

Ariogalos tautosaka

AITVARAI
 
Vienas piemuo tingėjo vyžas pinti. Mat senovėje tų vyžų nemažai reikėjo – visa šeima vyžas nešiojo. Tas piemuo vyžose rado aitvarą.
– Tu nesakyk savo šeimininkui, kad tu mane radai, – prašo aitvaras, – aš tau duosiu visko, ko tu manęs prašysi.
– Prinešk man senų vyžų, – sako pie­muo, aitvarą paleisdamas.
Ir aitvaras prinešė. O kaip nešė! O jo joj, kad matytum! Ot durnius. Būtų prašęs naujų vyžų, ir tų būtų prinešęs, o dabar– senų. Žinai, piemuo yra piemuo…
 
APIE DUONVABALIUS
 
– Ot dabar tai nėra nei svirplių, nei duon­vabalių, – pradėjo pasakojimą M. Ja­saitis.
– Yra. Vieną net ligoninėj radau, – kitas ligonis, kartu su mumis gulėjęs palatoj.
– O aš papasakosiu. Tai buvo Šliužiuos. Ūkininkai labai mėgo kortuoti. Kortuodavo iki vėlumos. Kartą tas ūkininkas parėjo na­mo jau po dvyliktos. Anais laikais tai labai vėlai. Parėjo ir ieško valgyti ant pryžiedos. Rado dubenėlį su blynais. Valgo ir spjau­dosi.
– Sakiau, spirgų nedėk į taukus, – žmo­nai, jau gulinčiai.
– Nedėjau, tėvai, nedėjau. Su smol­čium (lydyti kiauliniai taukai) sutaisiau.
Senis užsidegė degtuką. Kad pradės spjaudytis. Dubenėlį (pasakotojas vadina jį bliūduku) kad duos į žemę. Ir dar pa­try­nęs. Taukuose plaukiojo nuskendę duon­vabaliai, kuriuos patamsy valgydamas jis palaikė spirgais.
– O tu žinai, nusibridijau (pasišlykš­tėjau), – baigė pasakojimą M. Jasaitis.
Dar vieną turiu apie duonvabalius.
Nueinu pas kaimyną. Pasistatėm bute­liuką. Jau gersim. Atnešė duonos. Gi iš duonos vabalai vabalai lenda. Mat duonos pluta atšokusi. o jie ten sulindę kremta. Tai jis nagais (pirštų galais) per plutą:
– Štišium lauk!– veja juos, tuos pra­keiktus duonvabalius.
 
APIE SENMERGES
 
Pirma buvo tokia mergaičių mada – ne­te­kėti, eiti į vienuolyną. Viena mergaitė pasižadėjo netekėti. Meldėsi, pasninkavo. Ir taip penkiasdešimt metų. Vieną kartą pastebėjo, kad ją kelia iš miego, budina, neleidžia miegoti. Ji dar griežčiau pasnin­kauja, dar nuoširdžiau meldžiasi. Niekas nepadeda. Ją iš miego kelia, daiktus mėto, peša. Eina išpažinties, skundžiasi kunigui. Kunigas pagalvojo ir sako:
– Nueik bažnyčion naktį, užsidaryk. Tu pamatysi, kas tau miegot neduoda.
Ji taip ir padarė. Atėjo naktį į bažnyčią, klūpi, meldžiasi.
Žiūri – ateina galvažudys, kraujo naš­čiais užsidėjęs, su pančiais geležiniais, ateina mergaitės su berneliais, ateina artojai, vienuolės, kunigai ateina mišių laikyti. Ateina vyras ir sako jai:
– Duok kūną. Žiūrėk, pasislėpei bažny­čioje ir jokios naudos iš tavęs.
 Čia pasakotoja A. Buivydienė nutilo.
– O kaip paskui buvo?– klausiu.
– O kaip paskui? Ką aš žinau, kaip paskui? Paskui kiekvieną nepasekiosi. Bet, matyt, negera mada. Taip jau pasaulis sutvarkytas – poromis. Ką čia kitaip pra­si­manysi. Visokių madų buvo. Visokių reik. Dėl svieto pagražinimo.
 
APRANGA
 
Seniau batus retai kas turėjo. Dau­giau­sia nagines mūvėjo. Didžiausias papuo­šalas parėdny – balti marškiniai, juosta perjuosti. Kai kas juostą turėjo ant kaklo. Mergaitės nešiojo kaip dabar – tautiniais rūbais su juosta. Galvos rūtom ar mirtom ap­kaišytos. Balti marškiniai. Mergaitės dar nešiodavo šniūravones. Būdavo, išeis po pa­maldų vyrai ir sustoja kapeliuos– bal­tuo­ja visi kapeliai – tų vyrukų balti marš­ki­niai. Paskui pradėjo austi milus (storas veltas vilnonis namų darbo audeklas). Kas­dien nešiodavo placenkines kelnes (su juosčikėm). Vyrai sekmadieniais, išėję iš koplyčios, susėdę gerdavo po pušimi, kuri stovėjo prie kelio Ariogala–Čekiškė, kryž­kelėje. Dabar tos pušies nėra.
 
AUKSO PUODAS
 
O vieną kartą mūsų kaimynui buvo taip.
Gabraitis ir Dobrovolskis ganė. Žiūri – plyks plykst užsidegė pinigai. Vyrai pasi­ėmė rožančių, kastuvus ir nuėjo ten, kur degė pinigai. Prisikasė. Ir mano brolis trau­kia traukia – neištempė. Nusiavė basi. Tem­pė tempė – neištempė. Pasižiūri, kodėl taip sunku. Gi – guli žydas su barzda. Ir kad lėks prieš kalną.
Vyrai grįžo namo nieko nepešę. Rytą atsikėlę nuėjo apžiūrėti. Tikrai – pinigų bū­ta. Puodo žymė. Ir kas gi juos išsiėmė? Vyrai tarias, žiūrės: kas geriausiai gyvens, tas ir bus pasiėmęs.
Paskui paaiškėjo, kad paėmė Marma.
Taip pirma, taip ir dabar: gudresnis vis gudresnis. Kaip tu vargšas prasigyvensi? O rodos, dirbi dirbi. Galo nėr. Kartais kars­tui vos uždirbi.
 
BAIDYKLĖ
 
Jasilynėj gyveno Jasilai: Tadas, Mikas ir Kazys. Jų troba buvo didelė, senoviška – langai į vidų, o lemperijos (langų ar durų staktų apkalimas lentomis, apatinė lango dalis) lauke. Ant bėgūnų (medinis durų įtvaras, toks vyrius) durys buvo. Tos durys čirška, kai darinėji.
Guli broliai, mėnuo šviečia. Į vidų įėjo baidyklė. Visi trys broliai mato tą baidyklę, bet kiekvienas mano, kad kitas brolis ne­mato. Tadas su kulnim budina Miką, kad šis atsikeltų ir pastebėtų. Mikas žadi­na Kazį. O baidyklė artinas, didėja. Kad šoko visi trys broliai, tai ąžuolinius ušokus  (ušo­kai – staktos) iš­nešė. O kas ta baidyklė, tai nežinia.
 
BALTOS DVASIOS
 
Prie Čekiškės Klangulių kaime gyveno Tut­liukės. Viena susirgo, jaunesnė, ir šau­kiasi kunigo. Tėvas nuvažiuoja pas kunigą ir sako:
– Dobradziejau, prašau pas ligonį.
Kunigas, taip pasveikintas, supyko ir nevažiavo. Ligonė, sužinojusi, kad kunigas pas ją nevažiavo, labai nusiminė ir mirė.
Iš tos baimės, kad be kunigo mirė se­suo, vyresnioji taip susijaudino, kad neuž­ilgo ir ji mirė.
Nuvežė kunigui varpams. Du iš vienos šeimos. Kunigas labai nustemba – kaip čia. Jas atlydėjo aprėdytas baltai (pasakotoja tarmiškai– baltoje). Kas per verksmas! Ir kaimynai. Labiausiai verkia motina, tėvas. Žiūri kunigas, graižo rankas.
– Aš už jas atsimelsiu, – sako mamai.
Žinai, kunigui tos mergaitės beldžiasi. Su­džiuvo Čekiškės kunigas. Moterys klau­sė, ar kunigui nesibaido tos dvasios, nebu­dina jo? Mat kai kurios moterys matė kažką baltą stovint prie kunigo lango. Kunigas išėjo ir ilgai su toms dvasioms kalbėjo. Tą rytą jis atsikėlė anksti. Tai į klausimą, ar vaidinasi, atsakė;
– Atėjo malkų vogti, o aš išėjau barti.
Pasakos. Kam tos malkos joms būtų rei­kalingos. Negirdėjau, kad mirusieji rei­kalautų malkų. Poteriai, mišios – kas kita. O čia –  malkos. Matai, kam čia akis mui­linti. Mano, kad kaimietis, tai jau durnas, nesupras. Ką čia šnekėt.
 
Batus perka
Žinai, deri kartą Kauno talkučkėj (tur­guj), po karo, batus. O tu žinai, kas po karo batai! Taigi. O batai amerikoniški. Pasi­žiūri – batas į batą. Poromis surišti. Tai jis maišą tų batų. Dar pigiau paleido.
Parsivežęs žiūri – visi vienos kojos. Ot tau ir batai. Amerikoniški.
 
BUIVYDIENĘ VELNIAS NEŠA NAMO
 
Daug ieškoti nereikia. Aš pati prisi­menu, kaip mane velnias iš Čėkuvos namo nešė.
Einu einu, o Garšupio neprieinu. Ne­ži­nau, o gal aš Šlapučiuose? Kandu į ranką – skauda. Nesapnuoju. Prisiroviau keturis kuolus ir nešu. Rankos nutirpo, kojos linksta, o einu, ir gana. Ir verksmas ima. O to ėjimo. Žiūriu – stoviu prie špalero (topolių eilės Čėkuvos dvaro keliu – V.Š.). Žengiu septynis žingsnius atbulai. Ir kuolus nešu. Nepadėjo. Vėl einu. Už kokios valan­dos vėl aš prie špalero. Prie dvaro. Susto­jau ir galvoju: gal aš prie Rau­don­dvario? Gal mane ten velnias nunešė? Per­si­žeg­nojau. Apsisuku ant kairiojo kulnies ir sakau: „Ir tegu velnias veda, kad tik na­mo atvestų“. Ir kad vedė. O kad pa­siuto lėkt. Paskui sustojo. Paskui ėjau ir parėjau. pats žinai, kiek čia nuo špalero iki Žąsinų – kilometras su geru mazgu. O matai kiek mano klajota.
 
ČIUBICKAS
 
Iš Milašiūnų Čiubickas sunkiai gyveno. Ir vaikų mažų daug, ir valgyt ne visada yra ko. Jis pas Alijauską Gegužiuos pa­dieniu dirbo. Tai jam bulvių pasodindavo, tai tą, tai aną. Taip ir gyveno. Žinai, kai žemės neturi ar mažai turi, imi kuom nors verstis.
Nuvažiavo kartą į Kėdainius arklio pirk­ti. Nusivežė ar 70 litų. Nusipirko tokį kuiną. Geresnio negausi už tokią sumą. Taigi ir vedas. Prisivedė prie Josvainių. Neina. Arklys pavargo, ir Čiubickas pavargo. Ži­nai, gal pėsčias nuėjo. O Kėdainiai tai ne čia pat. Šiaip taip atsivedė prie Svilių. Stovi smuklė. Žydas davė jam bandelę, arbatos. Čiubickas pasiskundė, kad nuilso arklys. Žydas jam:
– Ui, duok man litą, aš tau duosiu tokių vaistų, kad tekinas parjosi namo.
– Tai kad aš tik 35 centus turiu.
– Ui, man užteks.
Žydas davė jam štinkspirito (den. spi­rito) buteliuką. Liepė greitai lipti ant arklio. O tas žydas patepo tuo spiritu arklio pauo­degį. Ir tas arklys kad šoks bėgti!
Ir parjojo Čiubickas. Vos vos parvedė tą arklį į tvartą. Parėjo į gryčią labai pavargęs. Žmonai ir sako:
– Eik, pažiūrėk.
O pats paėmė tą buteliuką ir pasitepė savo pasturgalį. O kad tas ėmė jį ėsti, tą Čiubicką, kad jis vietos neranda. Atėjusi žmona iš tvarto įpylė vandens į dubenėlį ir liepė sėstis. Sėdos ir plovės.
Kad ne Čiubickienė, tai niekas ir nebūtų sužinojęs. O jinai atėjo pas Alijauskienę ir papasakojo. Iš jos lūpų ir aš sužinojau.
Šią istoriją man pasakojo tėvelis. Šis pasakojimas kaip tik toks pat.
 M. Jasaitis, 55 m. iš Šliužių k., 1980 m. Gyveno Gėluvoj. Miręs.
 
DĖDĖ VAIDINASI
 
Ponui dingo pinigai. Bet kas pavogė, tai niekas nežinojo. Poną saugojo liokajus (kam­barinis tarnas). Tarnas buvo nedur­nas. Jis pradėjo gąsdinti poną. Ponas turėjo šautuvą, liokajus pasižiūri ir kada ponas jo nepasiima, jis apsirėdo mirusiu dėde, pasidaro baltus plaukus ir kuprikę pasta­tydavo. Ir lazdą nešiojo, ir gąsdino poną – žegnoja jį. Poną gąsdindavo tada, kai būdavo mė­nuo. Kai mėnuo pasislepia, jis greitai šauna į savo lovą. Ponas išsigandęs šaukia tarną. Šis prisistato. Abu laksto, bet nieko neran­da. Klausia sargų, naktininkai nieko nema­tę.
Kartą jis išdrįso poną taip pagąsdinti. Rankas labai atsišaldė ir naktį staiga čiupo pono kojas. Ponui jas iš išgąsčio pritraukė. Rytą ponas nekėlė. Tarnaitės bijodavo iš kam­bario išeiti. Sakydavo: poną gąsdina miręs pono dėdė.
Tą naktį nė pas tarną nelėkė, kai su šalta ranka griebė. Vežė jį į Vilkiją, mišioms davė. Jis dalino dovanų ditkę, kam kapei­ką, kad tik tas dėdė nesivaidintų.
 Ditkė – senovinis šešių skatikų pinigas. Skatikas – XIX a. rusiška pusės kapeikos moneta, feodalinės Lietuvos piniginis vie­netas; XVIII–XIX a. lenkiškas ir rusiškas grašis. 1919–1922 m. Lietuvoje vartoto pini­ginio vieneto (auksino) šimtoji dalis.
 
DVASIOS VAIKŠTO
 
Grįžo iš tolimos kelionės Staniulis iš Šla­pučių. Netoli Kriaučupio upelio jis pamatė žmogų einant. Kuo tolyn, tuo tas žmogus didyn. Staniulis žino, kad tai dvasia, kad tai retas kūnas, bet bijosi. Kada tas žmo­gus-dva­sia priėjo arti, jis ją pastūmė. Dvasia suriko:
– Ai!
Perėjo kalną, pasiekė namus ir sako:
– Ar mane liga, ar mirtis griebia.
Paskui Staniulis kad sirgo, kad sirgo.
(Pasakotoja sako Kriaučupis. Žemė­la­piuo­se – Kriausupis, žmonėse – Kriaus­upys. A. Vanago „Lietuvių hidronimų eti­mologinis žodynas“ duoda Kriausupys, jis įteka į Dubysą ties Paprienų k., netoli Čekiškės).
 
EINANTI ŽVAKUTĖ
 
Žąsinuose gyveno du seneliai – Myko­las ir Uršulė Bereišai. Buvo jau nusenę, darbo dirbti negalėjo, tai gyvendavo iš išmaldų už giedojimą. O jie gieda ir gieda. O mes, vakai, būdavo, vis nešam, vis ne­šam Bereišam. Kartą vežė Sventickienė į Kauną kalakutus. Grįžtant namo, nuo Se­me­niškių, nuo Digrių, pamatė einant žva­kutę. Ta žvakutė ėjo ėjo ir sustojo prie Bereišų. Ji grįžusi ir klausia:
– Kažin Mykoliukas, Uršulė ar sveiki?
Tą dieną jie mirė. Niekas nematė žva­kutės, o Sventickienė matė. Klausinėjo, parvažiavus pasakojo. Žmonės klausėsi ir stebėjosi.
 
GRĮŽTA MIRUSIEJI
 
Pas mus buvo metinės. Suvažiavo daug žmonių. Atsigulti nėra kur. Visus svečius suguldė, kur galėjo.
Pas mus atvažiavo ir Veličkiai. Jie buvo iškelti į Šiaudinius. Juos suguldė kamaroj. Ten buvo kelios lovos, bulvių, kampe už lovos supilti žirnių ankščiukai, mat žirniai bu­vo iškulti. Atsigulė Veličkienė su vyru ir šneka vyrui, išgirdusi kažką čežant: čiaku, čiaku.
– Dabar visi čia sueis, visa familija su­eis. Bus daug mirusių, daugiau negu gyvų.
Ir kažkas tempia patalus nuo kojų, o už kojų galo – čiaku, čiaku – čeža.
Kad išsigando jie, kad šoko. Troboj triukšmas. Rytoj bus mišios. Visi tik šneka, tik šneka apie vaidinimus.
Nuėjo tėvas ir išmiegojo.
Rytą žiūri – katinas vaikšto ant ankš­čiukų, buvo užšokęs ant lovos galo pasi­šildyti.
 
JAUNALIETUVIAI IR PAVASARININKAI
 
Šliužiuose vyko jaunalietuvių vakarė­lis. Tai pavasarininkai paprašė piemenų, kad šie surastų krūmuose kur širšių lizdą. Davė saldainių. Žinai, anais laikais saldai­niai. Oho! Ir suradome du. Užlipdėm sky­les. Davė dar saldainių, kad nuneštume į vakarėlį. Nunešėme. Vakare pro langą įme­tėm ir paleidom. Pabėgę žiūrim, kas čia darysis. Ten šviesa, viskas matos. O kur tu piemenį patamsy matysi. O jie ten, seklyčioj, laksto. Triukšmas didžiausias. Išbėgo ieškoti, kas, kur. O kur tu piemenį lauke sugausi. Nesugausi. Nė nepradėk.
Matai, vienos organizacijos, sakytume, vienos pakraipos, o kaip pjaunas!
Pavasarininkai Ariogaloje, būdavo, šoka salėje, kur kun. Šniukšta pastatė. O jaunalietuviai – padubysy. Ir čia orkestras, ir ten.
Kun. Šniukšta už savo pinigus pastatė. Būdavo Šniukšta ateina į mokyklą, į pas­kutines pamokas. Viena pamoka tikybos, kita – žaidimui. Atsineša kompasą ar kitą prietaisą ir aiškina. Saldainių atsineša. Laukdavom jo atvažiuojant. Turėjo knygų prirašęs. Mirė lyg nuo vėžio. Palaidotas Betygaloje. Čia jo gi­mi­nės.

JAUNAMARTĖS AITVARAS

Jaunamartei nesisekė. Ji buvo atite­kė­jus į didelę šeimą. Ji pastebėjo, kad jai ait­varas gyvent neduodąs. Žiūrėk, tai kuo­delis sumaigytas, tai pusragė sutar­šyta, tai drobės rietimas supainiotas. Ji keikė tą aitvarą, kiek išgalėjo. Kad būtų nekeikusi, būtų aitvaras į jos skrynią turtų prikrovęs.
O aš manau, sako pasakotoja A. Buivy­dienė iš Žąsinų, kad kas nors iš šeimos narių ieškojo pinigų, kuriuos pirma drobės rietime moterys slėpdavo. Bet kur ten rasi nepasidėjęs. O gal vyro broliui patikusi. Ką čia, brolau, supainiosi.
 
Kaimo žemių riba
Semeniškių kaimo baudžiauninkai nepa­sidalino ganyklomis. Nežinota, kur Se­meniškių, kur Žąsinų pievos. Buvo nu­tarta, kad miškas buvo pono, o per pievą reikia iškasti rubežių (teritorijos riba, siena). Miškas ir dabar tebeauga. Tik baigia iškirsti. O miškas ėjo ir už vieškelio, gerai už vieškelio. Semeniškių vyrai kasė tris savaites pylimą, žymintį pievų ribas. Kasė daugiausia dienomis, nes naktimis vaidin­davosi, naktį negalėjo. Gi iš tos pelkės išlenda šuva ir loja. Ar, būdavo, per balą eina vyriškis, kelnės paraitytos, ir eina per lendrynus. Paskui atsivedė kamarniką (ma­ti­ninką), ir jis padalino sulig pylimu. Šis pylimas ir šiandien išlikęs. Pala, o gal kai kolūkis sodą taisė ir išarė. Senokas laikas, visko gal būt.
 
KAIP BUIVYDAS SU ČIGONU ARKLĮ MAINĖ
 
Kartą mano tėvas sugrįžo girtas ir kad girias, kad girias, kad arklį gerą išmainęs, čigoną apgavęs. Gavęs gerą arklį. Su či­gonu išgėrė magaryčias (vaišės, išger­tuvės, kokį nors reikalą atlikus, pardavus, nupirkus, sutartį sudarius ir pan., priedas) net tabakierkom (tabokinėm) apsimainė.
Rytą žiūri – beržo šaka atvilkta prie ėdžių. Kad sukruto, kad subruzdo tėvas ieškoti arklio. Rado kažkur paliktą. Ar tai ne velnio monai (apgavimas)? Kas gi jam galvą buvo apsukęs, jei ne nelabasis?
 
KAPINIŲ SARGĖ
 
Raseinių kapinių sargė buvo moteris. Ji mėgdavo pabendrauti su pažįstamais. Raseinių kapinėse dažnai susirenka žmo­nės – giminės, pažįstami – prisiminti miru­sį, gal poteriai būna užpirkti. Susėda kur ir šnekasi, jei iš toliau, pietauja, su pažįs­tamais ir nugeria. Kartą viena tokia drau­gija ir pakvietė tą kapinių sargę – pasi­vaišinti, pasikalbėti. Moteris padaugino ir užmigo. Kiek čia senam reikia. Vyrai suma­nė pajuokauti: užkrovė ją vainikais ir nuėjo – tegu išsimiega. Netoli buvo susėdusi kita draugija. Kapinėse to gėrimo nebūna, šiaip sau. Moteris išsimiegojo ir pradėjo krutėti iš po vainikų. Mato vyrai – iš po vainikų išlenda moteris. Ji ir sako:
– Ar tai čia jums gerti!?
Vyrai išsigando iš mirusių prisikėlusios ir išbėgiojo.
 (M. Jasaitis, Šliužiai, 55 m. 1979 m.)
 
KAUNO SUKČIAI
 
– O ar žinai, kas atsitiko Džiugai ir Jurgaičiui?
– Katram Jurgaičiui?– pasitikslinu.
– Gi tam prie MSV, prie plento.
Abu nori nuvežti į Kauną kiaulę. Mato– važiuoja mašinėlė iš Kauno. Sustabdo. Prašo, ar nenuvežtų mėsą į Kauną. Gerai. Galės. Vandens dar prisipylė. Susitarė, kad nevažiuotų anksti rytą. Prižadėjo – neva­žiuos. Lauks.
– Kai grįšiu iš Raseinių, paimsiu.
Užvažiavo. Paėmė. Jau pro Babtus važiuojant vairuotojas skundžiasi, kad stabdžiai nelaiko.
– Kaip bus, kaip bus, kad stabdžiai nelaiko. Nudilę… O kai leidos nuo kalno, tai liepė už virvių laikyti. Tie seniai laiko. O jis į pakalnę paspaudė ir nurūko.
Dar tie durniai bėgo. Būt užmušę apa­čioje. Stabdžiai nelaikė. Nuėjo. Kur tu jį rasi? Važiavo ir nuvažiavo. Ot tada sukčių buvo.
 
KRAUJAS STIKLAINIUOSE
 
Čia jau po karo. Tada visko buvo. Va­žia­vo plentu per Didmiškį aštuonvietis „ka­lio­šas“. Trys vyrai paprašė, kad pavežtų į Kauną. Pavežė. Tamsoka. Vis dėlto jie pa­stebėjo, kad šių vyrų kelnės kraujuotos. Prie IX forto, kaip visad anais laikais, sustabdo inspekcija. Kodėl neveikia stab­džiai? Pažiūrėjo, ką veža. Liepė atidaryti lagaminus. Anais laikais tai buvo įprastas patikrinimas. Atidarė, žiūri – kraujas. Iš­kvie­tė daugiau milicijos. Kas, kur, kaip? Na ir rado miške moterį. Nuleistas krau­jas. Ką jie būtų darę su krauju, neži­nau.
 
 Maro metai
 Buvo maro metai. Žmonės mirė kaip musės. Iš pavietės atveždavo į Šliužių vie­tovę ir laidodavo. Užkasdavo ir tuos, kurie pradėdavo sirgt. Atvežė tokį Masaitį, dar gyvą, bet užsikrėtusį maru. Vyrai ir jį kasa gyvą žemėn, o jis šaukia:
– Man geriau, man geriau! Tik manęs neužkaskit!
Jis iššliaužė iš duobės, mat vyrams pa­gailo jo prašymo. Nušliaužė prie tilto, valgė žoles ir pragyveno patiltėj. Toj vietoj rado mergaitę, kuri liko gyva. Ir liko gyventi toj Šliužynėj. Dar ir dabar Masaičiai gyve­na Šliužiuos. Gal ir ne.
Pavinkšnių kaime mirė žmonės maru. Dvi mergaitės pasislėpė kanapėse ir, pra­gy­venusios maro metus, išliko sveikos.
Šlapučiuose visa šeima išliko, o visi kiti išmirė. Ši šeima buvo mano mamos babos Skulpiai.
 
MIRUSIOJI PRAKALBO
 
Šlapučiuose gyveno Tarankovas. Jo mirė baba (senelė). Baba turėjo du sūnus. Vienas buvo nesveikas. Ji taupė taupė pinigus ir žadėjo atiduoti Adomukui, ne­svei­kajam, bet taip ir neprisiruošė. Mirė staiga. 60 rublių atiteko marčiai. Žmonės žinojo velionės valią. Kai suėjo giminės, pradėjo šnekėti, kam palikimą pasiėmė jis, Jonas, sūnus ir marti.
– Jonai, atiduok pinigus Adomukui, su­lauksi koronės (bausmės).
Marti nenorėjo pinigų atiduoti. Žmonės sukruto ieškoti, kai marti išsigynė, kad ji nepaėmusi. Kad niekas pinigų nerastų, marti pakišo po velionės apatine pagalve. Žmonės ieškojo ieškojo, bet niekur nerado. Nutaria klausti mirusios. Marčios rankos taip ir dreba. Atvedė marčią prie babos ir klausia: „Baba, ištark“. Tada baba ir išsi­žiojo. O marti taip išsigando, kad nė žodžio neištaria. Ji pati ištraukė pinigus, atidavė Adomukui, mišioms davė, ir marti pamažu pamažu pradėjo kalbėti.
Mano nuomone, yra siela, jei ji taip pra­šneko, užbaigė pasakotoja.
 
NETRUKDYK MIRUSIŲJŲ
 
Ar Duogių, ar Preikapių, ar Lesčių pie­menai ganydavo karves ir garsiai dainuo­davo apie kapus (prie kapų). Kunigo šei­mi­ninkei tas labai netiko, ir ji prašo zakris­tijoną pagąsdinti piemenis.
Zakristijons apsisupo balta paklode ir eina. O iš kapų taip pat baltu apsisupus eina. Jis bėgti, o ji vytis. Jis bėgo smarkiai ir vos spėjo įsprukti į kleboniją. Vos jis spėjo uždaryti duris, dvasia sušuko:
– Tai tavo smertis (mirtis)!
Paskui zakristijonas įsisirgo ir mirė.
Nereikia mirusiųjų trukdyti. Taip baigė pasakotoja A. Buivydienė.
 
NUBAUSTAS VAGIS
 
Plikiuose gyveno Gaižauskas. Jis parsi­neš­davo tai mendelį, tai kupetą namo. Kaimynams visa tai įkyrėjo. Gabraičio buvo Strainiukuose rugiai pasėti. Jie buvo jau nu­pjauti, sudėti į mendelius (gubas). Gai­žauskas buvo pamaldus žmogus. O seniau šventą dieną šakalio neperlauždavo!
Atėjo naktis. Mato, kad kelintą naktį kaž­kas pavagia tai mendelį, tai dalį men­delio. Gabraitis pasiėmė šuniuką, pritaisė jam kepaliušą (skrybėlę), atsisėdo po mendeliu ir suka lazdą, ant kurios pamauta skrybėlė.
Atėjo Gaižauskas į lauką, mato: velnias su skrybėle šoka apie mendelį. Kad šoks Gaižauskas lėkt namo! Parlėkė ir sako žmonai:
– Magdute, duok švęsto vandens. Strai­niukuose mačiau velniukas su skry­bėle šokinėjo, o kitas velnias savo skrybėlę virš galvos suka.
Atlėkė pas Staniulį:
– Petrai, gelbėk dūšią mano! – šaukia vietos nerasdamas.
Rytojaus dieną eina išpažinties.
Visi Plikiai juokėsi.
Ar į penktus metus Gabraitis pasipa­sa­kojo, ką Gaižauskui padaręs, bet niekas netikėjo.
Dar ir dabar Vasilienė sako:
– Selvys ten kelnes pridėjo (Selvys – Silvestras).
 
NUO PONO Į PRŪSUS
 
Tėvas sakydavo, kad link Kėdainių bu­vo dvaras, o to dvaro ponas buvo labai piktas. Daug baudžiauninkų bėgdavo nuo to pono ir sprukdavo į Prūsus. Tie bau­džiau­ninkai sustodavo Padargupių karčia­moje ir gerdavo. Prie karčiamos laukdavo pono samdytiniai, kurie vydavosi pabė­gėlius ir paskui grąžindavo atgal.
Iš kažkokio dvaro, tėvas neatsimena, bėgo aštuoni vyrai ir trys moterys. Vyrai ant Žąsinų kryžkelės susimušė su pono samdytiniais. Vyrai nugalėjo. Sako, buvo skaudžios muštynės: žąsiniškiai rado krau­jų ant kelio.
 
PARSINEŠA IŠ KAPŲ MIRUSĮ
 
Netoli Butkiškės kapų, Kunigiškiuose, Kučinsko bernas susilažino su bernais, kad jis atnešiąs vaiką, atvežtą į Butkiškės kapų koplyčią. Ta koplytėlė buvo nedidelė. Da­bar jos nėra. Kadangi nebuvo kaip kaip laidoti, tai nutarė palaukti, kol atlydės rytoj antrą ir palaidos kartu.
Bernas pasiėmė karstelį su mirusiu vai­ku iš koplyčios ir parsinešė namo. Bet nu­nešt atgal bijo. Šeimininkas keikia. Baugu. Ryto metą šeimininkas sako bernui:
– Prany, eik, greitai nunešk atgal.
Nešė bernas, bijodamas nešė. Mato, prie kapų stovi baltas. Gal stulpas, gal kas, kas žino. Bernas išsigandęs kad lėkė, tai net kaktą susimušė, akis išsiplėšė.
Šeimininkas barė berną. Kunigas irgi barė, klupdė ant kelių. Paskui sirgo Pranys.
 
PASAKOJIMAI APIE ŽĄSINŲ JAUJĄ
 
Mano dėdė nuėjo iš vakaro iškūrenti jaujos. Žinai, iš vakaro pakūrenus, tai ar javai, ar tau linai išdžiūsta. Rytą anksti ir dirba. Visi žmonės šnekėjo, kad jaujoj vaidinas, bet dėdė nebijojo. Kūrenant jau­ją, durys buvo praviros, žinai, dūmai. Dėdė palindo po arbais (lentynos, ant kurių kloja javus džiovinimui) ir meldžiasi, kalba ro­žan­čių. Durys tik džinkt džink… Atėjo toks žmogus, atsisėdo ant pečiaus ir trinasi. Nori pas dėdę po arbais. O dėdė tik kalba, tik kalba rožančių. Dėdė jau norėtų išbėgt iš jaujos, bet bijo atėjusio. Dėdei kalbant „Angelas Dievo“, atėjusysis nesmagiai išėjo, tik pasakė:
–  Bėda man, bėda man, kad aš vietos neturiu.
O dėdė guli po arbais. Rytą atėjo žmonės. Žiūri – dėdė baltas juodas. Paskui dėdė nuėjo pas kunigą, ir šis pasakė:
–  Gerai, kad nešnekinai, būtų radę tave užsmaugtą.
Pirma, tai ne dabar. Dabar gerai, niekas nesivaidina. Eik skersai išilgai –  jokio velnio. O pirma –  pamatytum.
 
PIEMENS IŠDAIGOS
 
Baukiuose gyveno Masalskis. Tado tė­vas. Jis turėjo daug pinigų. Mat per Baukių kaimą perėjo amžinas žydas. Kur jis ėjo, ten pėdos svilo. Žmonės vijosi, bet nepa­vijo. Taigi, kai jis tapo senelis, karšinosi pas marčią. Jie gražiai sugyveno: ir marti senuką, ir senelis marčią ir anūkus mylėjo. Namuose pradėjo vaidintis. Iš karto jam pildavo šiukšles į akis, paskui žirnius, pagaliau pradėjo pinigus ant akių pilti. Senelis liūdi ir dejuoja:
– Ar aš nedorai tuos pinigus uždirbau? Grynu savo darbu.
Bet, būdavo, palauks kiek, ir vėl tas pats. Nutarė šauktis klebono. Atveža Sla­vuką, kleboną (jis mirė Pajesly), šventina namus, daro balių. Kunigas sako:
– Čia nėr už ką senelį skriausti. Marti, marčios vaikai myli senelį.
– Aš garantuoju už marčią, – prisie­ki­nėja senukas.
– Tu dabok (saugok) šitą vaiką. Tik niekam nesakyk. Čia svetimo darbas.
Ir sugavo piemenį. Jį nusamdė nuo Kalėdų. Tai tik ant Šilinių (per Šilines, apie rugsėjo 8 d.) pagavo. Šaukė paskui mo­tiną, vedė vaiką į bažnyčią, šventino, kad jis toks pasiutęs.
 
PRANAŠINGI SAPNAI
 
Nežinau, kada mirsiu, sako pasakotoja A. Buivydienė. Aš dar stipri. Man nueit į Ariogalą, Paliepius, Ugionis (į šiuos du miestelius – po 12 km, o ji jau virš 80 metų!) – vieni niekai. Aš atmintį gerą turiu. Mano giminė stipri (sako: štarki). Visi žąsi­niečiai sakydavo: „Štarki Buivydų giminė“.
Tai, žinai, man prisisapnavo tėvo mirtis.
Gyvenome kaime. Sapnuoju, kad Se­me­niškių rėžiuose grėbiu. Man liepė eiti į Baukius, ten laimę rasiu. Einu. Randu mūrą – rūmus. Mūras negražus. Žmonės eina į tuos rūmus ir negrįžta. Matau – rūmų viduryje stovi apskritas stalas. Prieina žmogus ir sako man:
– Tavo tėvas gyvens tris savaites.
Pabudus sakau mamytei, ką sapnavau. Tai buvo iš sekmadienio į pirmadienį. Ir išsipildė. Ir mirė. Tikrai. O tu nesijuok, nesijuok.
– Ne, dėdin, aš nesijuokiu, aš tik klau­sau.
– O kokie dabar. Ir tu netiki sapnais?
– Ai kad dabar, dėdin, niekas… – nespėju nė užbaigti.
O aš tikiu. Paklausyk. Turėjau sūnų, devynių metų. Sapnuoju, kad lydi mano sūnų. Lydi mano sūnų. Lydi gražiame kars­te. Aš kad skubinu, kad vejuos, kad rėkiu:
– Jūs mane nepalikit!
Praėjo devyni mėnesiai ir mirė. Brolis atvežė karstą, tokį gražų, tikrai tokį, kaip sapnavau, tiktai truputį mažesnį. Taip nu­stebau, kai tą karstą pamačiau, kad net verkti nustojau.
Ot kaip buvo.
 
ŠYKŠTUSIS ŪKININKAS
 
Semeniškiuose gyveno Bacys Petras. Taupus ūkininkas. Jis pinigus užkasdavo: jų nei pavogs, nei jie sudegs – kiek užkasei, tiek ir rasi. Buvo kaimynų bernas. Jis ei­davo pas Bacių mergą, kuri miegodavo ant šieno daržinėje. O šykštumas buvo to senio! Jis taupė, rinko pinigus ir vis slėpė.
Kartą ateina tas bernas pas mergą ir, dar neužlipęs ant šieno, mato, kad ateina senis ir kažką atsiveda. Žinai, naktis, ne­labai aišku. Jis prisiglaudė prie šalinės ir žiūri, ką tas šykštuolis darys.
Bacys priėjo prie šalinės, padėjo ryšu­liuką į atkapstytą duobę ir keikia:
– Tegu bijo rožančiaus neprieteliai. Kas mėgins iškasti, tegu tam žarnos apsi­verčia.
Veda ožkutę prie duobutės, užkasa su jos koja pinigus ir toliau šneka:
– Kas tuos pinigus atkas, tegu tam kojos nusmailėja taip, kaip ta, kieno koja pinigus užkasa. Tu, ožkele, tavo kojos smai­lios, tu niekam nepasakysi.
Bernas, nuėjus seniui, atsivedė ožką ir išsikasė su jos koja visus pinigus.
Atėjęs kitą sykį senis kitų pinigų užkas­ti, nerado anksčiau užkastų. Nusigando, supyko, papjovė ožką, kam ši išdavė. Kitus pinigus užkasė po pečka, bet pati pamatė ir juos išsikasė.
O tas bernas, sako, į Ameriką išlėkęs.
 
ŠOKIAI ŽĄSINUOSE
 
Sutikau aš ją, tą Žąsinų pasakotoją, pas savo dėdiną. Mat kažkada prašiau dėdinos, kad ji duotų man žinią, kai ateis Anelė Buivydienė. Ją žinojau gerą pasa­kotoją esant. Šį kartą man pavyko: sėdi tokia šneki, linksma, pasakoja pasi­juokdama. Ir vis žvilgčioja į mane. Supratau: tai dėdina pasakė, kad ateisiu jos šnekos pasiklausyti. Nedrąsiai pradedu:
– Žinau, kad tamsta mokate pasakoti, daug žinote apie Čėkuvos, Gėluvos dvarus, apie kaimo žmones. Ot būtų įdomu.
Ji nusišypsojo tokia pasitenkinimo šyp­sena – pasididžiavimo, pasipuikavimo šyp­senėle. Gera tokia, nuoširdžia šypsena. Ją supratau: tai pasakotojo šypsena. Pagar­biai žiūriu į ją ir klausaus, viską užsirašy­damas. Mano rašymas jai ne­trukdo. Ir mano dėdina klausosi, nors ji viską yra girdėjusi. Ji raito virtinius ir klausosi.
– Ar jūs tikite į velnius? – toks netikėtas klausimas.
– Tai kad ne mada dabar, – nesumetu ką jai atsakyti, vis bijodamas, kad ji savo pasakojimų skrynelės neuždarytų.
– O mano laikais jų buvo daug. Aš papasakosiu viską iš eilės. Klausykis. Tikėsi netikėsi. O taip buvo.
Mūsų visa giminė tokia: šnekūs, tauš­ka­liai, muzikantai. O tu pats pažiūrėk, ar aš ne tokia. Man burna neužsičiaupia – noriu šnekėt, dainuot. O, kad mane būtum sutikęs prieš porą desėtkų metų. Vyrai pirštus čiulpė, pagatavi mane ant rankų nešioti.
Mano tėvas irgi buvo smagus žmogus. Turėjo smuiką, barakliją ir barabaną. Kitų muzikų turbūt nebuvo.
Mano tėvas muzikantas neapgraijimas. Aš iš tėvo akies ištraukta – tėvas o tėvas. Nepasakysi.
Kartą jis nuėjo griežti prie Rupeikių. Ten buvo mano kaimynė Vyščiuvienė ir kiti. Gudžius Martynas atnešė suolus. Šoko ir dainavo. Kas iškęs tokią naktį, muzikai gro­jant, namie išsėdėti? Visus traukė būrin daina, muzika, juokas. O ko ko, o jaunam juoko per akis.
Ir Sventicko vyrai rengėsi eiti į šokius.
– Kad man prie arklių. Rytoj vieniems arti, kitiems mėšlą vežti.
Nu ką. Tėvo žodis – kirvis. Nekei­čia­mas.
Vyrai ilgai svarstė, kaip nueiti pas Rupeikius į šokius. Prikalbino piemenį.
– Paganyk šį vakarą. Tris naktis būsi laisvas. Paganysi?
Piemuo iš karto sutiko. Paskui, išgirdęs vyrus dainą plėšiant ir muziką verkiant, neiškentė. Atsivedė arklius. Na, kas kad pastovės valandėlę. Arkliai, išgirdę savo brolius prunkščiant, retkarčiais sužveng­davo.
– Tai parmazonai, – supyko į kailinius įsisukęs Sventickas. Atėjo išraudęs ir lazda švytruodamas.
– Duokit man čia barabanščikus, – ir griebęs arčiausiai stovėjusio tėvo smuiką, sudaužė į šipulius. Kas tik galėjo, išlakstė, nes visi žinojop Sventicką esant karštą ir turint trankią ranką.
Piemuo, pamatęs ateinant Sventicką, šoko ant arklio ir dui. Kiti ant kitų, ir nu­kū­rė. Senis patriukšmavo, grasė lazda ir kaip atėjo, taip ir išėjo. Vyrai pyko ir teis­man padavė. Priteisė Sventickui paras sėdėti. Ilgai dar ėjo pyktis ir ginčai. Tik šis karas šiuos ginčus nutraukė. Mano tėvas vis negalėjo užmiršti smuiko.
– Smuikas kaip žmona. Ją išsirenki vi­sam gyvenimui.
Mūsų visa šeima Žąsinuose gyveno. O tas Žąsinų kaimas – baisi ulyčia.
 
VAIDUOKLIAI
 
Aš turėjau pusseserę Mikasę. Jos mirė motina ir sesuo. Vargo mergaitė. Ji miegojo užpečky (vieta už krosnies, užkrosnis). Tada ji turėjo 14 metų. Kartą jai kažkas pasirodė iš už krosnies. Ji kad išsigando ir suriko. O pas mus buvo daug žmonių– ma­mą marino. Ji buvo kitame kambary. Kai Mikasė suriko, mama mirė. Ir nuo to laiko pradėjo jai maišytis. Truputį buvo pagijusi, paskui atgal pablūdo (pamišo). Kai jos bro­lis vedė ir tėvas mirė, tai brolienė, jos bijo­dama, kamaroj laikė. 1940 m. ji smarkiai sušalo. Liežuvį iškišdavo ilgą ilgą, žandą atsukdavo.
Jie buvo geri ūkininkai, o man ji pus­seserė. Aš ją aplankydavau. Nupirkau ska­relę. Ką gi aš, vargšė, jai dovanosiu. Už­gau­biau tą skarelę Mikasei. O kai jai uždėjo Ignaco medalikėlį, tai ji iš kambario su ušokais (staktos) išlėkė.
Reikia melstis, kunigą vežti: velnias pri­sėdo. Ji lyg pagydavo. Tąkart, kai dova­nojau skarelę, ji palydėjo iki Kriausupio. Kai dvasia pasitraukia, tai ji, Mikasė, maišų išaudžia. Bet kai pasitaiso, tai užkrauna darbais, ji ir vėl sudurnavoja.
 
VAISTŲ GAMYBA
 
Tai buvo iš Pavinkšnių (už Pernaravos) Staniuliukei. Paruge eina vyrai ir nu­stem­ba – ant ežios parugėj stovi dvi nuogos raganos. Kai viena sėdi, tai antra šoka per jos kojas. Bernams baimė kojas pakirto. Pasičiupinėjo, ar kišenėse yra rožančius. Yra. Jie pasileido tas raganas vytis. Jos bėgo kaimo link. Atbėgus, atsivijus iki kaimo, paaiškėjo, kad kaimynės. Jos labai prašė, kad niekam nesakytų. Jos vaistus dariusios: braukusios žydinčių rugių žie­dus, rinkusios nuogos, šokinėjusios per kojas, nes to reikalauja vaistų gamyba. Kitaip vaistai nepadės.
 
Seniau mūsų laukuose augdavo tokia žolė (dabar ją sunku rasti), kurią uždėjus ant rankų, nustodavo skaudėti dantį. Ant rankos ta žolė pūslę pritraukia.
Pas mano babūnę (senelę) ateidavo jos draugė.
– Tai gal pasitraktavokim (pasivai­šin­kim) gyvatę?
– Tik nesakyk, kad duodi nuo gyvatės. Taip, atnešk. Ir gerdavo tą gyvatę.
 
Jono vabaliukus užpila degtine ir trina, kai skauda žandus.
Nuo pasiutimo
 
Gegužės mėnesį žmonės ieškodavo gegužinio vabalo, kitaip vadinamo kark­va­balio (Melolontha melolontha). Tai di­delis, didesnis už mėšlavabalį, bjaurus, mikštas, riebus, didelėm kojom vabalas. Šlykštus toks. Jį įklampina į medų ir geria nuo pasiutimo, nuo pagedimo.
 
Nuo kirminų
 
Pasirišti po kairės kojos lenkimu, po kauliuku, virvutę ir bėgti tris kartus per kaimo laukus. Paskui nusirišti, ir vaistas.
Kojos nikstelėjimas
Ant slenksčio su pente patraukti, ir pra­eis. Arba paimti trijų metų šluotos raščiuką ir užrišti tą nikstą, ir išgis.
Dar vienas vaistas nuo nikstelėjimo
Yra tokia nikstažolė, pievadirvė, auga prie takų, dobilienoj. Nikstažolė – glaus­tašakė balanda Chaenopodium urbicum. Sutrynus su taukais (žalią) trinti. Ariogalos daržuose daugiausia sutinkama baltoji balanda (Chaenopodium album).
 
Nuo užkimimo
 
Jei esi užkimęs, tai paieškok gaidį, kuris būtų trijų metų ir gerai giedotų. Tą gaidį tris kartus perkelti per tvorą ar tris kartus permesti per stogą, ir praeis.
 
Nuo džiovos
 
Taukė (Symphytum officinale). Žmo­nėse sakoma: taukė nuo dusulio. Taukių yra įvairių: vaistinė (S. o), roputėtoji, bul­vinė, pašarinė, šiurkščioji.
 
Nuo karpų
 
Paima kaulą ir trina. Arba užriša siūlu tampriai ir po kiek laiko praeina.
 
Į liaudiškus vaistus reikia žiūrėti su humoru. Ir čia aprašomi pagal žmonių pa­sakojimus. Daugiausia jų paporino žąsi­niškė A. Buivydienė. Tai laisvalaikio pasa­kojimai, ne rimti dalykai.
 
VELNIŲ IŠDAIGOS
 
Visi sakė, kad svirnas velnių apsėstas. Būdavo, naktį baladojas, daužos, lyg šimtai velnių lakstytų. Bernui reikėjo tam svirne miegoti. Apsikabinėja jis rožančiais, pasi­ima storą pagalį ir gulas svirne. Svirne sto­vėjo skrynia, o už tos skrynios vaidijos, bala­dojos. Tai, būdavo, bernas trinktels pa­ga­liu ir nubaido velnius. Žiūri šeimininkas, kad skrynios kertė nudaužta. Nusigando ir nugriovė svirną. Rado vieną rąstą visai kiaurą, pilną žiurkių lizdų. Tai jos ir gąsdino berną.
– Sakyk, broleli, ar tu ramiai gyveni?– klausia giminaitė.
– Aš čia visas baidykles, visus velnius išbaidžiau.
Ir papasakojo, kas vaidenęsis.
– Ką jau čia? Jums velniai akis mu­lia­vojo. Čia nebus ramu: visi čia staiga mirė.
 
VELNIŲ IŠDAIGOS
 
Netoli Betygalos gyveno dvi seserys. Vieną Velykų rytą išėjo sesuo į Betygalą mišioms. Ji nešėsi valgio, bet grįžo namo. Dabar ji norėjo eiti su seseria. Bet žiūri, kad sesuo šoka sau, lūpomis groja, sėdi ant stalo ir visaip išsidarinėja. Manė se­suo, kad ją velnias prisėdo, davė šventų daiktų. Ji kad šoko, išbėgo ant kiemo ir stovi. Ir, būdavo, stovi užsičiaupus, o vi­du­riuose šneka. Vežė ją pas daktarus. Ne­padėjo. Betygalos kunigui velnias pasakė, kad ta siela jam neteks, bet jis parodys, kad ir jis galybę turi. Būdavo, jei paduodi per­žeg­notą valgį, tai nevalgo, o jei neper­žeg­notą, tai valgo. Ji gi nematydavo, kai per­žegnodavo. Dažnai ji, velniui prisėdus, šok­davo ir įlįsdavo kur nors į plyšį, kad sunku būdavo išimti („į ply­šį“ reikia suprasti, pvz., į tarpsienį, saky­kim, tarp spintos ir sienos). Kai tru­putį pasveiko, ji atėjo į bažnyčią ir priėmė komuniją, prie grotelių ir mirė. Kem­zūrienė Ona pasi­žiūrėjo į ją, ir Onai pasidarė ne­smagu, nes jai pasirodė dvasia, kuri pasakė:
– Kai iš jos išeisiu, tai pas tave ateisiu.
Kemzūrienė labai išsigando ir prisi­žadėjo pėsčia nueiti į Vilnių. Ji ėjo su Gu­džių Kazio Anele. Ir abi grįžo.
Kartą sapnavau, kad pas Kemzūrus ant maniežo (arkliais traukiama kuliamoji mašina) kažkoks žmogus pasikoręs, lyg į Rupeiką panašus. Kemzūrienė irgi norėjo ten pasikarti, duktė atbaidė. Paskui vis tik pasikorė. Brolio vaikas Ignaco dienoj pa­sikorė. Ir ji pati tą pačią dieną (Kemzū­rienė).
 
VELNIAS LEKIA
 
Šlapučiuose gyveno Lapašinskas ir ma­no dėdė. Dėdė pasistatė arklius ir pririšo juos prie stulpo, ir valgo vakarienę. Stul­pas buvo gerai įkastas į žemę, neplonas. Tik staiga kad pasibaidė arkliai! Stulpą išrovė, pasileido per kaimą. Žmones visus sukėlė. Kaimas buvo nemažas, neiš­skirs­tytas. Tai arkliai vieną kilometrą stulpą nunešė.
Tą vakarą Lapašinskas pasikorė. Tikrai velnias lėkė.
 
VELNIAS UŽKROSNYJE
 
Vieno žmogaus namuose, krosnyje, vai­dindavosi, šnekėdavo žmogaus balsu, įvairiai švokšdavo. Kartą moteris tirpdo taukus, o velnias sėdi krosny ir burzdena. Ji klausia:
– Klausyk, ar velnias žmogaus mįslę žino?
– Žino, žino, – atsako velnias.
Ji kad pylė taukus į pečių, o velnias:
– Pfu! Nežinota!
 
VINIŲ DĖŽĖ
 
Kartą nusipirko žmogus dėžę vinių. Parsivežė ir pasidėjo. Kai reikės, pasiims. Rudenį reikia taisyti stogą, ims dėžę. Gi eilė vinių, o toliau smėlio užpilta, kad svoris būtų atstatytas. Ot čia tai spe­ku­liantai.
– Ot tokį sutikai ir išdirbai snukį, – su­py­kęs klausytojas.
– Visiems neišdirbsi, – baigė M. Ja­saitis.
      

ŽĄSINŲ KAIMO PAVADINIMAS

Žąsinų kaime gyveno kalvinas Žąsinas. Jis valdė visus Žąsinus, turėjo tris sūnus. Šie pasidalinę kaimą taip pat valdė kaip tėvas. Dabar buvo trys Žąsinai. Jiems išny­kus, vietovės pavadinimas liko – Žąsinai.
Baudžiavai baigiantis, jie vedė tarp Semeniškių ir Žąsinų kaimo ribą. Sukasė kapčių (sukastas žemės kauburys, kau­pas lauko ribai, ežiai, sienai žymėti) ir, sugavę piemenį, skaudžiai nuplakė, kad atsimintų, kad čia eina riba ir piemuo muštas. 
 
12 METŲ UŽ 2000 RB.
 
Išėjo kalba apie mirusius. Vienas ir sako, kad ir drąsių žmonių yra. Žiūrėk, kapinių sargė, ji skrodienas nuneša ir su­degina. Ir mirusį aprengia, kai reikia.
– Aš tai neaprengčiau, – vienas iš klau­sytojų.
– O jei reikia, – sakau.
– Na, gal tėvą, motiną.
O aš papasakosiu, kaip kartą buvo. Kareivis išėjo į kariuomenę. Turėjo susi­taupęs 2000 rublių. Tai juos įsiuvo į pamu­šalą, niekam nieko nesakęs, net tėvams. Mirė tėvas. Motina davė žinią sūnui, kad parvažiuotų. Kol jis parvažiavo, jau tėvas buvo palaidotas. Motina vis stebisi, kad tas jos sūnus vis vaikšto nesavy.
– Mam, kuo tu tėvą aprengei?– klausia mamos.
– Tavo kostiumu. Bet tu nesikrimsk. Kai grįši, mes tau naują nupirksim.
Ir sūnus išvažiavo. Ir grįžęs nieko na­miškiams nesakė. Nuėjo pas kleboną, papasakojo apie kostiumą, apie pinigus.
– Aš neprieštarauju, nueik į vykdomąjį, gauk leidimą ir atsikask.
Gavo leidimą. Atkasa. Gi tėvas – nuo­gas. Kartą jis eina ir sutinka žmogų su jo kostiumu. Klausia:
– Kokioje krautuvėje pirkai?
– Iš komiso, – atsako žmogelis.
Kai nuėjo į komisą, paklausė parda­vėjos, kas atnešė tą kostiumą. Sužinojo – kapinių sargas.
Tas į miliciją. Kai ištardė, sužinojo, kad ne vieną kapą jis šitaip.
Nu ir ką – davė 12 metų.
Pasakojo MSV darbininkas, 1986 m.
 
NE VELNIAS, BET GĄSDINA
 
Mano tėvas darydavo karstus. Gražius karstus darė, ir veltui. Jį visi žmonės giedot prašydavo. Geras giedorius buvo.
Gulim mes su Taduku ir žiūrim – skied­ros, kurios ant plytos (sakė – kuknės) buvo, kad lekia, kad lekia. Mes su Taduku nusi­gandom. Su riksmu bėgam pas tėvą. Tėvas metė obliavęs ir puolė pas mus. Jis ramina, rodo tas skiedras, klausinėja.
– Gal katinas ant plytos buvo ir metė skiedras?
– Ne, ne katinas. Didesnis. Ir akys blizga.
Mama buvo išėjusi į pagrabą (šer­me­nis) – Vaitkienė mirė.
Pasiguldė tėvas mus – vieną prie vieno šono, kitą prie kito ir miegam.
Dabar tokių dalykų nebūna, ir velniukų nebūna. Gerai, kad mamos nebuvo, o ta ir rėktų. Ot baili buvo. Būdavo susives du šunis, užsikabins duris, užsidegs lempą ir miegot neina. Bijo. Langai būdavo neuž­dengti – ne mada. Langai būdavo be užuo­laidų. Viskas matyti. O tėvas ir baras:
– Eik, durna, nu ir nėra durnesnės už tave: gi per langą, kai tu užsidegi lempą, viskas matosi. Mama tylėdavo. O ką čia pasakysi? 

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 01
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija