Gimė 1946-03-22 Aleksučių k., Šiaulių r. 1962 baigė Alek­sučių 7-metę m-klą. 1966 baigė Šeduvos ž. ū. technikumą. 1966-1968 tarnavo kariuo­menėje. 1969-1984 dirbo Ariogalos t. ū. vyr. zootechniku. 1978 baigė LVA. 1984-1989 mokytojavo Ariogalos vid. m-kloje. 1989-1994 – Pa­gojo ž. ū. įmonės va­dovas. Nuo 1994 – Ariogalos seniūnas. Mėgstamieji darbai – mašinų remontas, statyba.

Žmona Ona Marijona (gim. 1942). Sūnus Aidas (gim. 1975) – mokytojas, pro­gramuotojas.

 

 

1992 m. atšventė 200 m. jubiliejinę šventę, kaip Ariogala gavo Magdeburgo teises.

Išasfaltuotos Vytenio, Šaltinio, Mai­ro­nio, Gėlių, Gedimino, Taurupio gatvės.

Išklotas plytelėmis Vytauto g. šaligatvis iki kapinių.

Kasmet švenčiama tremtinių šven­tė „Laisvės ugnis – ateities kartoms“.

Atšvęsta jubiliejinė šventė „Ariogalos miestui 750 metų“ ir pastatytas paminklas.

Sutvarkytas turgelis miesto viduryje: pa­daryti stalai prekėms susidėti, uždeng­tas stogas pavėsinei.

Nutiestas vandentiekis į kapines ir nutiesta kanalizacija nuotekoms.

Atsodintos tuščios parko aikštelės.

Atgauti ir sutvarkyti kultūros namai.

 

 

Gimė 1962-11-16 Butkiškėje. 1980 baigė Ariogalos vid. m-klą. 1982-1989 studijavo KMI. 1990 pradėjo dirbti Ario­galos ligoninėjė neurologe. Nuo 2000 m. dirba Ariogalos pirminės sveikatos prie­žiūros centre bendrosios praktikos gydy­toja. Vyras – veterinarijos gydytojas. Du vaikai – moksleiviai.

 

 

VDS – Vieningoji darbo sąjunga. Ji buvo įkurta Ariogalos gimn. abiturientų, studi­juojančių aukštosiose m-klose. Tikslas – atkurti lais­vą, nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę. Akcentavo taikų pasi­priešinimą: okupantų ir kolaborantų kėslų demas­kavimas, tautinės sąmonės ska­tinimas.

 

Vadovu buvo išrinktas J. Petke­vičius, teisės fak. studentas. Sąjungos nariai buvo įpareigoti nuolat didinti savo išsi­lavinimą, neprie­kaištingai elgtis darbe ir moksle. VDS nariai teikė „Kęstučio“ apy­gardos partizanams informaciją, rašė straipsnius, eilėraščius į jų spaudą, plati­no ją. Vėliau į sąjungą pri­imti ir ne ario­galiečiai, bet są­žiningi ir ryž­tingi žmonės: J. Žukaus­kaitė, B. Kryže­vi­čiūtė, A. Luka­še­vičius, K. Vaiš­vila. Atsirado ir išdavikas – Vytautas Mu­rauskas. 1952 m. visi nariai suimti. 1952 m. gruodžio 23–27 d. vyko teismas Vilniaus KGB rūmuose. Teisė 15 studentų ir vieną mokytoją. Nu­teisė lais­vės atėmimu 25 m., konfiskuojant turtą ir 5 m. atimtos pilietinės teisės. 1955 m. VDS bylą peržiūrėjo ir bausmę sumažino. Grįžo iš tremties ir lagerio 1956–1958 m. Dauguma jų baigė aukštuosius mokslus, pasi­žymėjo darbe kaip kūrybingi dar­buo­tojai. Du apsi­gynė disertacijas, gavo daktaro laipsnius. Išdavikas V. Murauskas, grįžus nuteis­tiesiems iš lagerio, pasikorė: jam tvirtino, kad jie negrįš.

 

 

1918 gruodžio 16 d. Ariogalos mieste buvo sušauktas visuotinis gyventojų susi­rinkimas. Jis išrinko valsčiaus valdybą: viršaitis Tamošaitis Jonas, amatininkas, nariai: Bersėnas K. Semeniškių k. ūki­nin­kas, Digrys Jonas iš Boževalės k., ūki­nin­kas. Jis perėmė bylas iš parapijinio komi­teto, išsinuomavo Sesickio Šliomos namelį ir įkūrė būstinę.

 

1921 birželio mėn. valsčiaus valdyba išrinkta jau iš 18 narių, valsčius suskirstė seniūnijom, išrinko seniūnus. 1923 valsčius turėjo 4 seniūnijas. Seniūnai turėjo padė­jėjus. Seniūnas jau gaudavo algą. 1924 savivaldybė persikėlė į naujai už 39590 Lt pastatytą namą. Per II pas. karą sudegė. 1934 m. valsčiaus valdyba turėjo judamo ir nejudamo turto už 59964 Lt.

1934 m. valsčiaus turtui priklausė 14505,58 ha žemės, ariamos 8567,79 ha, pievų 2981, 71 ha, ganyklų 2435,93 ha, privat. miško 392,40 ha, vald. miško 3423,95 ha, vandenų 16,35 ha, nenau­do­ja­mos 104,40 ha.

Tais metais buvo 1158 ūkiai:

nuo  1 iki 10 ha – 594   ūkiai

10–20 ha – 372 ūkiai

20–30 ha – 116 ūkių

30–50 ha – 52 ūkiai

50–100 ha – 20 ūkių

virš 100 ha– 4 ūkiai

 

Valsčiaus valdyba atidavė komercijai elektros stotį, kuri 1952 m. turėjo pereiti valsčiaus savivaldybės nuosavybėn.

Dabar Ariogalos savivaldybė – nau­juose dviaukščiuose rūmuose.

 

 

Ariogalos valsčius yra buvęs Kauno, Kėdainių apskrityse. Dabar Raseinių r. apyl.

 

 

1.   Aukštalaukis	17. Pagynėvys
2.   Boževalė	18. Pajakališkiai
3.   Būdai	19. Paliepiukai I
4.   Daujotėliai	20. Paliepiukai II
5.   Daujotai	21. Pašilaupiai
6.   Grajauskai	22. Pustapolis
7.   Kasiulkaimiukai	23. Karalgiris
8.   Kasiulkai (Papūtava)	24. Pigainiai
9.   Kilupiai	25. Prastapolis (Tuopolis)
10. Kunigiškiai	26. Putriai
11. Lenčiai	27. Rainiškiai
12. Negirva	28. Šilai
13. Negirva II	29. Šliužiai
14. Noliečiai	30. Taurupys
15. Padargupiai	31. Žąsinai
16. Pagausantys I

                      

 

Gimė 1964 m. Nolėčių k. 1982 baigė Ariogalos vid. m-klą, 1989 VU Chemijos fak. įsigi­jo chemiko spec., Maskvos univ. apsigynė che­mijos m. kand. laipsnį. 1994 Lietuvos mokslo tarybos nostrifikuotas gamtos m. dr. laipsnis. Stažavosi JAV. 1989–2004 dirbo Vilniaus biotechnologi­jos inst. Bio­informatikos laboratorijos va­do­­­vas, vyr. mokslo darbuotojas. Moks­li­niai pasieki­mai: 2000 m. laimėtas presti­žinio Hovard Hughes Medicinos Inst. (HHMI) (JAV) mokslinių projektų kon­kur­sas rytų Europos šalių mokslininkams, 2000, 2002 ir 2004 m. sėkmingai daly­vavo pasaulinio masto Baltymų struktūrų n­u­sakymo kon­kurse (CASP).

 

 

Ariogalos centre – Vytenio gatvė.

Manoma, kad medinėje pilyje ant Gėluvos piliakalnio kairiajame Dubysos krante gyvenęs kunigaikštis Butvydas Pukuveras, kurio sūnus buvo LDK Vytenis, valdęs apie 1295-1316 m., ypač aktyviai kovojęs su kryžiuočiais. 1382 m. Kryžiuo­čių ordino mar­šalas Kunas Hotenšteinas užėmė ir sudegino medinę Ariogalos pilį.

 

1294-06-10 Tro­ja­novo mūšyje Vytenis su­mušė Len­či­cos ku­ni­gaikščio Kazimiero II kariuomenę. Tai didžiausia lietuvių karinė pergalė Lenkijoje. Kitą žymią pergalę Vy­tenis pasiekė prieš Livonijos kryžiuočius Turaidos (Gau­jos) mūšyje 1298-06-01. Su­darė sąjungą su Ryga, sustiprino Lie­tuvos vakarinio pasienio apsaugą.

 

Ištrauka iš „Lietuvos metraštis“ (By­chovco kronika):

„Mano senelis Narimantas, sėsdamas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, savo Kentauro herbą perleido broliams, o sau pasidarė herbą – raitelį su kalaviju. Tas herbas reiškia subrendusį valdovą, kuris gebės kalaviju apginti savo tėvynę. Dėl to išsirinkite suaugusį valdovą, kuris gebėtų gin­ti valstybę, Lietuvos Didžiąją Kuni­gaikš­tystę. Ir man atrodo, kad tam tiktų Vytenis, kuris tarnavo pas mano tėvą maršalu.

 

Didikai, nenorėdami pažeisti savo tik­rojo valdovo, didžiojo kunigaikščio Trai­denio sūnaus, valios ir patarimo, (taip ir) padarė. Ir pamatę Vytenį esant išmintingą bei rimtą vyrą, kuris buvo kilęs iš Stulpų giminės ir kartos, valdžiusios Ariogalą Že­maitijoje, išsirinko jį Lietuvos ir Žemaičių didžiuoju kunigaikščiu. Mat, didysis kuni­gaikš­tis Traidenis, lankydamasis Žemai­tijoje, keliavo per savo Ariogalos dvarą ir pamatė tą Vytenį, buvusį dar mažą ber­niuką; pamatęs, kad tas vaikas labai gražaus veido ir dailiai nuaugęs, pasiėmė jį su savimi. Ir šis tarnavo kambariniu, tar­nau­damas rūmuose, kiekvieną valdovo daik­tą stebėtinai sumaniai prižiūrėjo ir tvarkė. O tasai, regėdamas jo dorumą ir mokėjimą tinkamai elgtis, padarė jį savo maršalu. Ir buvo jo numylėtiniu, vertu visų valdovų reikalų tvarkytoju, o paskui, po jo mirties, buvo įkeltas į didžiojo kuni­gaikš­čio sostą.

 

Ir prasidėjo didžiojo kunigaikščio Vyte­nio valdymas. Didysis kunigaikštis Vytenis valdė Lietuvos, Žemaičių ir Rusų Didžiojoje Kunigaikštystėje daugelį metų, ir jam gimė sūnus, vardu Gediminas. Didysis kuni­gaikš­tis Vytenis mirė žaibo nutrenktas. Po jo Lietuvos, Žemaičių ir Rusų Didžiąją kuni­gaikštystę ėmė valdyti aukščiau paminėtas jo sūnus Gediminas.“

Ištrauka iš „Lietuvos metraštis“ (By­chovco kronika), V., 1971, 65-66 psl.

 

Istoriko R. Jaso paaiškinimai:

 

Gediminas buvo Vytenio brolis, o ne sūnus. Tikrosios Vytenio mirties aplinkybės nežinomos. Paskutinį kartą šaltiniuose minimas 1316 m. Jo valdymo metai – 1295–1316. Gediminas (apie 1275–1341), Lie­tu­vos didysis kunigaikštis (1316–1341).

 

 

Verdėlupio upelis, tekantis šalia Verdėl­upio gyvenvietės. Buvęs sraunus, dabar su­mažėjęs, užpiltas žemėmis vidupis. Upelio vardo kilmė iš verdenė, verdenis – šal­tinis. Tai vienos šaknies variantai: vard-, verd-, vird-, jie sietini su virti („verstis, kunkuliuoti“ plg. virdinti „virti“, virdulys „virtuvas“.

A. Vanagas, Lietuvių hidronimų eti­mo­loginis žodynas, V., 1981, 362).

 

 

Verėduvos gyvenvietė yra 8 km į šiau­rės vakarus nuo Ariogalos, prie Žemaičių plento. 117 sodybų, 313 gyventojų. Verėduvos vardo kilmė. Šaknis ver- sietina su žodžiu virti – kunkuliuoti, verstis.

 

 

Verėduvaitė 12 km į šiaurės vakarus nuo Ariogalos, už Verėduvos, dešinėje Ariogala–Raseiniai plento. 23 sodybos, 54 gyventojai.

 

 

Kazimieras Vidikas (Vidikauskas)-Tauras gimė 1885-03-03 Kunigiškiuose. 1905-1907 mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Iš jos išstojęs, 1907 atvyko į JAV. 1907–1909 studijavo Valparaiso un-te. 1910-1911 – redagavo laikr. „Tėvynė“, 1911–1917 laikr. „Kova“, „Naujoji gadynė“. Nuo 1919 JAV komunistų partijos narys. 1920–1954 dirbo laikr. „Laisvė“ redakcijoje, nuo 1924 iki 1934 redagavo. Nuo 1932 pri­klau­sė komunistinio judė­jimo dešiniajai gru­puotei. JAV perio­dikoj paskelbė eilėraščių, straips­nių, pa­rašė knygą „Bedarbė ir visuotinas ka­pitalizmo krizis“ (1933). Vertė A. Barbiuso, H. Heinės, M. Lermontovo, A. Puškino, Vitmeno ir kt. raštus. Pasirašinėjo V. Tauro slapyvardžiu. Mirė 1962 Niujorke.

 

 

Vienkiemis – vienos šeimos ūkio so­dyba, esanti toliau nuo kitų to paties kaimo sodybų. Vienkiemis gali būti ir tikrinį vardą turinti gyvenvietė, susidedanti iš vienos sodybos. Ariogalos seniūnijoje yra keli vien­kiemiai. Kai paskutinis gyventojas miršta, kaimo pava­di­nimas pradingsta iš kaimų vardyno. Į vien­kiemius Ariogalos gyventojai pradėjo eiti nuo 1871 m. Pir­mosios nepriklausomybės laikais jau visi kaimo gyventojai buvo į vienkiemius išėję. Sovietiniais laikais buvo užėjęs vajus vienkiemius naikinti, visus varyti keltis į gyvenvietes. Gaudavo tam tikras leng­va­­tas, kad tik keltųsi, ypač nuo melio­ruojamų plotų. Dabar vyksta atvirk­š­čias veiksmas – vėl visi keliasi į savas sodybas.

 

Atriogalos gyventojai kėlėsi labai pa­lengva. Iš viso 1934 m. buvo išėję 21 kaimas su 4421,73 ha. Dvarų išparceliuota 11, su 8567,79 ha. 1934 m. dar buvo neišėję 6 kaimai su 186 ūkiais. O 1940 m. jau visi ariogališkiai gyveno vienkiemiuose.

Į vienkiemius Ariogalos gyv. pradėjo eiti nuo 1871 m.

1871 – 4 kaimai

1884 – 1

1900 – 1

1909 – 1

1910 – 3

1911 – 4

1912 – 3

1920 – 1

1930 – 2

1931 – 1

Tuo metu išėjo 21 kaimas su 4421,73 ha. Dvarų išparceliuota 11 su 8567,79 ha. I934 dar buvo neišėję 6 kaimai su 186 ūkiais. 1940 m. visi kaimai buvo vien­kie­miuose.

 

 

Kair. Dubysos intakas, 46,2 km nuo Du­by­sos žiočių. Jos intakai: Lelikas, Jie­vytė, Bur­upis, Vyturys, Lietupis. Vieviršės upės var­das laikomas reduplikuotiniu upės vardu (sudvejintu), kildinamas iš liet. viršus – „aukštinė ko nors pusė, dalis“.

Paste­bėkime, kokie gražūs vardai. Lelikas (kitur Lelykas) sietinas su liet. lelėti, lėlėti – „silpti“, išlelėti – „menkai užaugti“, nulelėti – „nusilpti“ (LKŽ VII, 316) plg. Leliušis – „lėtas, tylus žmogus, mėmė“, lėlyvas, lelyvas – „lėtas, tingus, ramus (t. p.), tačiau galimas ryšys ir su lėlys – „toks paukštis; apuokėlis.

 

Arba Jievytė. Lietuvoje yra net 5 upės tokiu vardu, lyg tai būtų pakrantės ievom apžėlusios. O Vyturys gali būti sietinas iš vyturys – „vie­versys“ ar net su vyturiuoti, vyturti – „suk­ti, vynioti“, vyturas – „plau­kų susu­ki­mas, garbana“ (DLKŽ).

 

 

Viliošių kaime 2 sodybos, 5 gyventojai.

 

 

Elena Višinskienė-Šniukštaitė gimė 1935 Breckių k., ūkininkų šeimoje, valdžiusioje 39 ha žemės. 1949 buvo subuožinti, buvo konfiskuota dalis turto, nuo tremties pa­bė­go. 1947 baigusi Breckių pr. m-klą, pradėjo mokytis Šiluvos vid. m-kloje, ją baigusi 1954 išvyko mokytis į Kauno buhal­terių m-klą. 1956 dirbo Ariogalos namų valdyboje buhaltere. 1957 ištekėjo už Jono Višinsko. Gimus sūnui, vėliau duk­rai, 3 m. nedirbo. 1967 pradėjo dirbti Ario­galos miesto seniūnijos sekre­tore, įvai­riais anuo metu pavadinimais: sekretore, mero pavaduotoja, seniūno padėjėja. 2001 išėjo į pensiją. Išaugino dvi dukteris: Ritą (gim. 1962) ir Ijolą (gim. 1965).

 

 

Višpilio piliakalnis yra Lenčių–Rain­ciškių–Negirvos kaimų ribose. Piliakalnis 15 m aukščio, 150 skersmens. Buvo randama žmonių kaulų. Seniau ant kalno stovėjo kryžiai, kurie nuo laiko sunyko. Piliakal­nyje laidodavo nekrikštytus kūdi­kius ar ne­garbingai žuvusius, daugiausia savižu­džius, kurių, ypač prieš antrąjį karą, į kapi­nes nepriimdavo. Buvo pasakojama, kad kalną supylę prancūzai, laidoję savo žuvu­sius karius. Ši nuomonė laikytina klai­dinga.  

  

VIZBARAS Antanas

 

Gimė 1948-06-12 Igarkoje. Grįžo su mama 1956, būdamas 8 m. 1967–1972 mokėsi Tallat-Kelpšos konservatorijoje, 2000 – mokyt. tob. in-te. 1965-1967 dirbo ped. darbą. 1967–1969 – kariuomenėje. 1969–1990 – ped. 1990–1993 – Raseinių r. sav. kultūros skyr. ved. pav. 1997–2000 – Pago­jukų seniūnas. 2000–2003 – Rasei­nių r. sav. t-bos kontr. k-to ir Nevy­riausy­binių org. atstovas Ras. Vėliau – bedarbis. Nusipelnęs kultūros, švietimo darbuo­tojas. Tarptautinio tradicinio kasmetinio sąsk­rydžio „Laisvės ugnis – ateities kar­toms“ Du­bysos slėny Ariogaloje organiza­torius. Motto: Per tiesą – į teisingumą, per asme­ninę atsakomybę – į pareigin­gumą, per kultūrą, tikėjimą, darbą – į vienybę.

Žmona Danutė – pedagogė, sąskrydžio režisierė ir programos vedėja. Du sūnūs.

 

 

Gimė 1788 m. Žemaitijoje. Mokėsi Telšių m-kloje, Var­nių ir Vilniaus kunigų semi­na­rijose. 1812 m. įšven­tintas kunigu, gavo teolo­gijos kand. laipsnį. Buvo pa­skirtas Plun­gės, Laukuvos vikaru. 1815 m., išlaikęs prie universiteto egzaminus ir pri­statęs disertaciją, gavo teologijos magist­ro laips­nį. Bene 1831 m. jis vietoje išėjusio į suki­limą Ariogalos kle­bono Karolio Vizgir­dos, patekusio į rusų ne­laisvę, buvo pa­skir­tas Ariogalos klebonu. Klebonavo iki 1844 m., bet čia gyveno iki 1847 m., iš kur nuvyko į Šiluvą altarista, 1849 m. Dot­nuvos domi­ni­konų vienuolyne, priėmęs Domi­niko var­dą. Dėl alkoholizmo pašalintas iš vienuo­lyno, persikėlė į Ko­lainių vienuo­lyną, po dviejų metų – į Vilnių, kur ber­nardinų vie­nuo­lyne gyveno ir 1861 m. mirė. Išleido „Biblijadiel waiku lenkisz­kai ir lietuwisz­kai par K. K. Vizgirda (Vil­niuje)“ 1823 m. 96 p., kišeninio formato su 27 iliustr. Rank­raštyje: „Giwatas Iszga­ny­tojaus yr wiesz­paties musu Jezaus Chris­taus Ant gala Historyja Kanczios J. Chris­taus per K. K. Vizgirda, 1824“ ir kt.

 

 

Vladislovas IV (Vladislovas Vaza) gimė 1595 Lobzove (prie Krokuvos), mirė 1648 Merkinėje. Jis – Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis, Zigmanto Vazos sū­nus. Rusai 1610 m. išrinko jį karalium, bet sosto negavo, todėl 1617 bandė užimti Maskvą. Vėliau rusų sosto atsisakė, bet panoro būti Švedijos karaliumi, nes tėvas buvo Len­ki­jos ir Švedijos karalius. 1635 kariavo su švedais, bet jo dėdė Karolis užėmė Šve­dijos sostą, ir Vladislovui teko tenkintis ką turi. Jis Ariogalai suteikė lengvatas pre­kiauti ir įvedė turgus.

 

 

„Volosnoje upravlenije“– valsčiaus sa­vi­­val­dybė Ariogaloje įsikūrė gerokai prieš I pasaulinį karą. Kas buvo pirmuoju vir­šaičiu, sekretoriumi, nežinoma. 1915 pasi­rodžius pirmiesiems vokiečiams, savival­dybės ar­chyvas išvežtas į Rusiją ir dingo. Po karo savivaldybė jau buvo lietuviška.