Gimė 1938 Keryvuose. Mokėsi Girkalnio vid. m-kloje. Baigęs įstojo į Vilniaus uni­versitetą. Tapo dėstytoju, pa­ra­šęs diser­taciją, gavo mokslų kand. laips­nį (dabar daktaro). Parašęs ir išleidęs tokias kny­gutes: „Kaip atsirado ir vystėsi sąmonė“, „Dorovės samprata“, V., 1981.

Suteiktas profesoriaus vardas.

 

 

Kalniškiai yra 3 km. nuo Ariogalos Kadangi jie yra dveji, tai žymimi I, II. Kalniškiai II yra į Raseinių pusę, už Plembergo. 1923 buvo 24 sod. ir 121 gyv., dabar – 4 sod. ir 5 gyv. Sena gyvenvietė, čia surasta nemaža senienų: reto tipo plati uždara žalvarinė apyrankė, kurios vidu­rinioji praplatinta dalis papuošta eglutės raštu. Apyrankės skersmuo 8,5 cm., plotis 8 cm. Apyrankė priskirtina laikui apie 500 pr. Kristų II–IV a. Antkaklė viela apvyniota galais, kurios vienas galas baigiasi ąsele, antras – kab­leliu ir V–VI a. grynai lietu­viško tipo šaukštinė antkaklė.

Kalniškiai I yra už Dubysos, žvelgiant nuo miesto į p. 22 sod., 39 gyv.

 

 

Gimė 1928-05-02 Taur­upio k. Mokėsi Ariogalos pr. m-kloje, 1944 įstojo į Ario­galos gimnaziją, ją baigęs 1949 įstojo į Kau­no politechnikos instituto Mecha­ni­kos fak. Priklausė studentų org. VDS (ž). 1952-09-05 suimtas iš IV k., nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties.

 Tardymo metu (1952) atėjo proku­roras paagituoti, kad prisipažinčiau. Jis sako: „Atvirai prisi­pa­žinkite, tėvynė motina jums baismę sušvelnins“. Vytautas atsakęs: „Vokietijoje po karo buvo tokie plakatai: „Tėvynė jums atleidžia, tėvynė jūsų laukia. Grįžkite, padėkite statyti socializmą!“ Jie grįžo, o motina tėvynė juos pasodino į kalėjimą“. Prokuroras piktai paklausė: „Iš kur žinai?“ „Aš su jais sėdžiu“.

Kalėjo Intos lagery, dirbo kasyklose. 1956 spalio mėn. buvo amnestuotas ir grįžo. Grįžęs padavė pareiškimą tęsti studijas KPI. Rektorate at­sakė: šiemet per vėlai. Kitais metais ne­praėjo mandatinės komisijos – teistas. Bu­vo gerai pažįstamas su rek­to­riaus Bar­šaus­ko sūnumi, gyve­nančiu Vil­niuje, prašė už­tarti, gal pavyktų įstoti. Sūnus tėvo pra­šė, bet šis atsakęs, kad prieš partiją nieko negalįs padaryti. Parašė skundą Chruščiovui, bet atsakymo negavo. Taip ir liko ne­baig­tos stu­dijos.

Dirbo Jonavos durpyne vyr. energetiku, iš kur išėjo į pensiją. Žmona Genovaitė mo­kytoja, baigusi Šiaulių ped. inst. Sūnus Euge­nijus elektrikas, Rolandas – vairuo­tojas, Vilma – bibliotekininkė.

 

 

Ariogalos deš. šone yra kapas, kuriame palai­doti Gėluvos dvarininkų Chlevinskių ainiai, iš kurių pareina Vanda Pilsudskaitė-Chle­vins­kienė, mirusi 1910 m. Ant rūsio pasta­tytas 1877 m. gražus keturkampio formos paminklas, iš visų pusių apdėtas balto marmuro lentomis, kuriose užrašai lenkų k. (ž. Chlevinskiai).

 

 

Kairiame Dubysos krante už Verdėlupio gatvės, nuo kurios eina beto­niniai laiptai žemyn. Kapinaitės ap­tver­tos gele­ži­ne tvo­rele, vidury paminklai su lietu­viš­kais ir heb­rajiškais tekstais, nuro­dančiais su­šau­dy­tų­jų skaičių. Lietuviško paminklo lentelėje už­ra­šyta, kad čia sušaudyta 750 žydų, o
A. Eidintas knygoje „Lietuvos žydų žudynių byla“ nu­ro­do, kad 1941-08-28–09-02 buvo sušau­dy­ta 662 žydai.

 

 

Gėluvos k. yra senkapis. Kapinės suny­kusios. Tik medžiai rodo, kad čia būta ka­pinių. Kapinėse stovėjo koplytėlė, buvo laikomos pamaldos, melsdavosi Čėkuvos ir Gėluvos dvarininkai ir baudžiauninkai. Koplytėlės seniai nėra. Ilgą laiką sukrypę kryžiai rodė čia buvus kapines. Kolūkis čia buvo įrengęs degalų sandėlį, lyg nebuvo kur vietos.

Šližių–Pagynėvio k. lauke, A. Galinaus­ko buvusioje žemėje, yra buvę kape­liai, va­di­nami Senkapiais. Pasakojama, kad juose stovėjusios kartuvės, kur kardavo nusi­kal­tusius ponams bau­džiau­ninkus. Čia juos ir palaidodavo.

Lietuviai nuo seno ka­pinių vietą parink­davo ant kalniuko, sausoj vie­toj – gerai matoma, privažiuojama. Mėgo ap­sodinti medžiais: liepom, topoliais, ber­žais, ka­pi­nių pakraščius – eglėmis.

 

 

Įrengtos šalia senųjų kapinių. Kapinių vidury paminklas – stovinčio kario su ginklu statula. Tai tipiška statula, dažnai sutin­kama rusų karių kapi­nėse. Kariai perlaidoti iš miestelio skverelio tarp ligoninės ir am­bu­latorijos. Rusai po karo mėgo laidoti karius miestelio centre. Kapinės pri­žiū­rimos.

 

 

Vytauto g. gale, kairėje pusėje. Kapinių vidury T. Daugirdo koplytėlė. Kapinių šone, Dubysos pakran­tėje stovi koplytėlė trem­ti­niams, partiza­nams ir politiniams kali­niams.

 

 

Už girininkijos, važiuojant plentu į Ra­sei­nius, dešinėje. Įrengtos 1980. Naujosios kapinės skiriasi nuo senųjų paminklų skir­tin­gumu: nėra masyvių statinių, pamink­liu­kai įvairesnės formos. Senosiose kapi­nėse randama epitafijų, naujose jų jau nėra. Neturtingi mūsų kaimiečiai mirusiems sta­tydavo kryžius. Jei išgalėdavo – ąžuo­li­nius, gražiai išpjaustinėtus, su saulėmis, meniškais drožiniais, vargingesni – kas kaip išgalėjo. Naujose Ariogalos kapinėse kryžių mažai statoma. Jei pastatyti, tai jau meniški.

 

 

Žydų kapinės yra už Dai­nų slėnio, per­ėjus kabančiu tilteliu per Du­by­są, pasukus į kairę, Dubysos pakrantė­je. Žydai savo ka­pines rengdavo už upelio sa­ni­tariniais sumetimais. Tai įprasta nuo am­žių sau­gantis nuo epidemijų. Kapinės ap­au­gusios dideliais medžiais, paminklai iš­vartyti, ma­žai jų ir belikę. Paminklai tipiš­ki – viršuje suap­va­lintos cementinės plokš­tės.

 

 

Gimė 1924 m., įšventintas kunigu 1949. Ilgametis Ariogalos parapijos klebonas, išbuvęs Ariogaloje virš 30 metų. Gyvena Šiauliuose. Jo kunigavimo metu kunigystę pasirinko net trys jaunuoliai.

 

 

Sebastijonas Kenstortas – Ariogalos tijūnas ir Žemaičių žemės teisėjas. Jį 1602_m. liepos 9 d. Šiluvos, Pašušvio ir kt. dvarų savininkė S. Vnučkienė, kaip įsūnį, se­sers Elenos (Helenos) sūnų, tes­ta­mentu paskyrė savo valios vykdytoju. Testa­men­tas rašytas Lioliuose.

 

 

Kaimas 15 km nuo Ariogalos, 13 sod., 30 gyv.

 

 

Kaimas 13 km nuo Ariogalos į Rasei­nių pusę, prie Žemaičių plento. 24 kiemai, 62 gyventojai. Kery­vuose gimęs filosofas profesorius Č. Kalenda.

 

 

Kaimas už 8 km Ariogalos – Juodaičių vieškeliu, 50 kiemų, 109 gyv.

 

 

Gimė 1933 Butkiškėje, poetas. Baigęs Ariogalos vid. m-klą, įstojo į LŽŪA, įsigijo agronomo specialybę. Dirbo Ukmergės, Kėdainių, Raseinių r. kolūkiuose. Buvo įstojęs į Kauno jaunųjų rašytojų sekciją. Jo eilė­raščius spausdina Raseinių r. laik­raštis „Naujas rytas“. Gyvena Ariogaloje.

 

 

Kair. Dubysos intakas, įteka į Dubysą ties Bielskio kalnu, nuo Ariogalos 3 km. Atstumas nuo žiočių 32,5 km, ilgis 24,2_km, upe per sek. prateka 500 litrų vandens, baseino pl. 83,9 kv. km. Kirkš­novės deltoje žadėta daryti prieplauką, dugną išgrįsti akme­ni­mis, kaip tai buvo padaryta prie Birutkalnio „kapanicoje“. Vardas kildinamas iš kirsna, prūs. kirsnan „juodas“, sen. ind. „juodas, tamsus“. Panašių vardų Lietuvoje nemaža: Kirsna (Kalvarijos ap.), Kirkš­noupis (Plun­gė), Kirkšnys ( (Žeimeliai), Kirkšna (Lab­guva), (LHEŽ, A. Vanagas, V., 1981) Kirkš­novės intakai: Algokšnis, Juodis, Skroblinė, Žvai­rinys, Svirptakis.

 

 

Gimė 1967-11-23 Ariogaloje. 1985 baigė Ariogalos vid. m-klą. 1990 baigė VU fotožurnalistiką. Fotokorespondentas.

 

 

1933 m. Ariogaloje buvo įsikūrusi „10 nelegali komunistinė kuopelė“. Kai kurie iš jų žuvo 1941 m.  Senų žmonių pasakojimu, sušau­dė vo­kiečiai, praėjus gerokam laikui nuo pirmų karo dienų. Žuvusiems buvo  pastatytas paminklas (einant į Dainų slėnį) su įrašu, kad čia sušaudyti komjaunuoliai. Paskui, tą paminklą pašalinus, pastatytas kitas jo vietoje, minint, kad čia pirmųjų karo dienų žuvusiems.

 

 

Koplytėlė žuvusių Lietuvos partizanų atminimui pastatyta 1991 m. 3×4×4 m. Ar­chi­tektė Asta Cikaitė. Nemokamai pa­sta­tė Vytautas ir Gediminas Smitriai. Kop­lytėlė lauko akmenų, kai kur matosi įmūryti su įrašu, iš kur ir kada žmogus tremtas ar kalintas. Padėjo 33 geranoriai žmonės. Žvyrą ir skaldą davė „Ariogalos gelžbe­to­nis“, jei ką pirko, tai lengvatinėmis kainomis (dir. A. Ma­saitis). Pašventino kun. J. Kaz­laus­kas. Mišias ­laikė kun. A. Sva­rins­kas.

Kop­lytėlės pašven­ti­nimas vyko per Lietu­vos partizanų, politinių kalinių, trem­tinių ir pri­vers­tinių emigrantų šeimų susitikimo šven­­tę 1991 m. rugpjūčio 3 d. Koplytėlės statybos ir šven­tės organi­za­torius Ra­seinių r. tremtinių ir poli­tinių kali­nių klubo „Garsas“ vadovas A. Vizbaras.

 

 

Gimė 1918-04-29 Darbutuose. Akto­rius, nusip. artistas. 1941 baigė Panevėžio teatro studiją. Nuo 1941 šio teatro akto­rius, 1965–1975 direktorius. Vaidmenys te­atre: Nakutis (A. Vienuolio „Prieblandoje“, 1945), Digrys (J. Grušo „Dūmai“, 1955), Poležajevas (L. Rachmanovo „Nerami se­natvė“, 1957), Petras (V. Petkevičiaus „Dainuojantis milžinkapis“, 1976); kine: Skulptorius („Gyvieji didvyriai“, 1960), Evaldas („Ties riba“, 1972).

 

 

Krautuvėmis buvo pradėta vadinti nuo Nepriklausomybos laikų, okupacijos laikais – tik parduotuvės. Dabar žmonės vartoja pamaišiui. Ariogaloje buvo krautuvių (par­duo­tu­vių):

 

1916              1

1917              9

1918            23

1919            46

1933          108

1980               4

2003             12

 

 

Gimė 1928. Baigęs Ariogalos gim­na­ziją, 1949 įstojo į Kauno Politechnikos institutą elekt­rotechnikos fak. 1952 už dalyvavimą VDS (ž) suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio ir 5 metams atimtos pilietinės teisės. Pateko į Vichorevkos lagerį, gavo AP-273 nu­merį. Kirto mišką. 1955 grįžo ir buvo pri­imtas į IV kursą, iš kurio buvo pa­ša­lintas suėmus. 1957 baigė. Dirbo Ak­menės ce­men­to ga­mykloje elektros cecho meistru, kol nepra­dėjo sau­gumas raginti bendra­dar­biauti. Ne­su­­tiko, pabėgo į Rau­don­dvario ŽŪ Me­cha­ni­zacijos ir elektrifi­kacijos moks­linio tyrimo institutą vado­vaujančiu moks­li­niu bendradarbiu. Kije­ve apsigynė diser­ta­ciją mokslo kandi­dato laisniui gauti. Auto­biografijoje, iš­spaus­dintoje knygoje „Stu­dentų byla“, ra­šo: „1989 m. gavau pa­žymą, kad buvau nu­teis­tas neteisėtai, esu reabilituotas. Buvo išmokėta po 50 rb už ka­lėjime ir lageryje išbūtus mėnesius. Apskritai viskas baigėsi palyginti laimingai. Tik treji metai kalinimo atsiliepė šir­džiai, o Sibiro šaltis – kvėpa­vimo takams. Ve­džiau, turiu sūnų. Džiau­giuosi, kad per tiek prievartos ir nelaisvės metų daugelio tau­tiečių širdyse neužgeso laisvės troškimas, ne visi tapome aklais man­kurtais. Todėl ir vėl išsikovojome nepriklausomybę.“

Mirė 1992 m., palaidotas Raudondvario kapi­nėse.

 

 

Gimė 1945 02 14 Kaune. 1962 baigė Kauno 2-ąją vid. m-klą, 1960 – KMI. 1980–1983 – Ariogalos 1-osios rajoninės ligo­ni­nės apyl. gyd. 1983–1992 Ariogalos ligo­ninės Vidaus ligų sk. ved. 1992–1997-Ario­galos ligoninės vyr. gydytoja. 1997–2004 – Ariogalos pirminės sveikatos prie­žiū­ros centro direktorė. Vyras Antanas, gim. 1945, – elektrikas, vairuotojas. duktė Elita, gim. 1968 – stomatologė, sūnus Arnol­das, gim. 1973.

 

 

Atgimimo laikotarpyje pastatyta nema­ža kryžių. Vieni statėsi savo kieme, kiti –prisiminimų vietoje.

Maironio g., Dubysos šlaite, pasta­tytas kryžius kovotojams už Lietuvos lais­vę Jeronimui Gaižauskui ir Kaziui Gudžiui. Pastatė žuvusių giminės 1990 m. Kryžius neaukštas, 1,2 m. Užrašas: „žuvę už Lietu­vos laisvę Jeronimas Gaižauskas, Kazys Gudžius“.

Kryžius Ariogalos bažnyčios švento­riu­je: me­dinis, 7 m., papuoštas ornamentais. Pasta­tytas 1989 m. Kryžių padarė A. Gru­žaus­kas, užsakė klebonas J. Kazlauskas. Užrašas: „Kristau, globok mus“.

Maironio g. kryžius pastatytas Duby­sos šlaite žuvusiems už Lietuvos laisvę Viktorui Nagreckiui ir Antanui Jaugėlai. Jie čia palaidoti. Aptvertas metaline tvorele. Pastatė žuvusių giminės. Užrašas : „Žuvę ko­vo­je už Lietuvos laisvę Viktoras Nagrec­kis, Antanas Jaugėla“.

Kryžius Sodų g. (nr. 26), medinis, papuoštas ornamentais, 3 m., krucifiksas lietas iš metalo. Padarė V. Džiuga, gyve­nantis Ariogaloje. Užsakė M. Vaitiekūnienė. Užrašas : „Kristau, laimink mus“.

Tremtinių ir politinių kalinių klubo „Gar­sas“ pastatyti kryžiai. Pirmasis pastatytas Dubysos šlaite 1990 m., antras – Vytau-to g. 103, kultūros namų kieme (kultūros namams išsikėlus į buvusius kino teatro rūmus, dabar čia privatus namas, par­duo­tuvė), trečias – Verdėlupio g. Kryžiai mediniai, puošti ornamentu, užrašu: „Bol­še­vizmo aukų užkasimo išniekinimo vieta“. Kryžių autorius A. Cikas.

K. Ališauskienė

 

 

1972 m. liepos 22 d., už Ariogalos, prie šal­tinėlio, buvo pastatytas kryžius. Jį pa­sta­tė kaunietis Vytautas Lažinskas (ž). Ario­galoje gyveno jo tėvai, čia jie palai­do­ti. Kryžių pastatyti paskatino perspė­jantys regė­jimai. Šiuos regėjimus jis aprašė ir paliko prie kryžiaus, kurį pastatė. Dirbo naktį, slaptai. Pats kryžius buvo me­ta­linis, 8 m. Buvo šešios skulptūros, jas jungė

11 m rožinis, kurių di­džiu­liai karoliai vaizdavo šventųjų galvas. Rožinis pada­ry­tas iš bronzos. Kryžių nu­griovė ir sunai­kino Raseinių VRS ir KGB.

1989 m. gegužės 16 d. kryžius buvo atstatytas, naujas.

K. Ališauskienė

 

 

Kšivickas Liudvikas (1859–1941), len­kų archeologas. Tyrinėjo Lietuvos pilia­kalnius, kasinėjo Gabrieliškių (1910 Rasei­nių r.), Darbutų ir kt. piliakalnius. P. Ta­ra­senka, remdamasis T. Daugirdu ir L. Kši­vicku nurodo netoli Ariogalos kapinių pilia­kalnį esant, Dubysos ir jos mažo intako kyšuly („Lietuvos archeologinė medžiaga“, 1928, 26 psl.) piliakalnis 20 m ilgio, 13 m plo­čio, iš lauko atskirtas 9 m aukščio ir 3_m pločio pylimu.

1921–1939 buvo Varšuvos liaudies ūkio instituto direktorius. Dūkšte ištyrė tris pilkapius. Radi­niai – Sankt Peterburgo Ermitaže.

 

 

Gimė 1510 Kulvoje (Jona­vos r.), mirė 1545, palaidotas Kulvos kal­nelyje prie namų. Jo tėvas turėjo Butkiškės dvarelį, kuris priklausė jo žmonai Elžbietai.

A. Kulviečio motinos tėvas buvo Kražių tijū­nas, o jo brolis (gim. 1517 m.) – Ario­ga­los tijūnu. Kulviečiams priklausė turtų Žemaitijoje ir Sudervėje. A. Kulvietis buvo labai mokytas vyras, studijavęs Kro­ku­vos universitete (Karaliaučiaus univer­si­te­­tas atsi­darys tik po 16 m.), Liuvene, Vitem­ber­ge, Leipcige, Sienos (Ital.) uni­ver­sitete gavo teisės daktaro laipsnį. 1539 m. Vilniuje įstei­gė aukštesniąją m-klą ir jai vadovavo iki 1542 m. Tai pirmoji kolegija Lietuvoje. Joje dėstė pats Kulvietis,
M. Maž­vydas, S. Rapalionis, J. Zablockis. Mo­kyk­loje buvo dės­toma lotynų k. A. Kul­vietis, smarkiai pa­veik­tas Liuterio mokslo, kaip kunigas, sa­­kydamas šv. Onos baž­nyčioje pamoks­lus, iš sakyklos jis iš karto pradėjo skelbti visas idėjas, kurios Vakarų Europoje sukė­lė di­delį sąjūdį. Prieš jį sukilo vysk. Povilas Alšė­niškis. Bona, nors bū­dama griežta ka­talikė, gynė Kulvietį, bet jau nieko negalėjo pa­dėti, šis išvyko iš Lietuvos. 1544 m. tapo Karaliaučiaus uni­ver­siteto prof. 1545 m. grįžo į Lietuvą da­lyvauti tikybinėse diskusijose, bet jau buvo stipriai plaučių tuberkuliozės paveik­tas, ir birželio 6 d. Kulvoje mirė. Biliūnų dvaro valdytojas J. Biliūnas su J._Kmita nusiuntė Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui laiš­ką
apie Kulviečio mirtį, pra­šydami su Kul­vie­tiene grąžinti jo kny­gas. Prof. V. Biržiška „Alek­sandryne“ rašo: „A. Kulvietis, grįžęs į katalikus (jei jis apskritai buvo nuėjęs brolio pėdomis ir buvo virtęs protestantu), knygas, rašytas dau­giausia nuo katali­ky­bės atsimetu­sių asmenų, sunaikino ar atidavė jėzuitams“.

 

 

Gimė 1924, Gruzdžių vlsč., Giedraičių k., daugiavaikėje šeimoje – gimė 13, užaugo 11 vaikų. Mokėsi siuvėjo amato. 1944 m., nenorėdamas tarnauti rusų ka­riuo­me­nėje, pasitraukė į mišką. 1945 m. liepos mėn. jį suėmė saugumiečių būrys, persirengęs vokiečių karių uniformomis. Teisė. Kalėjo Lukiškių kalėjime, Igarkos lagery. 1954 m. grįžo. Gyvena Ariogaloje.

 

 

Kunigiškių k. 1,5 km nuo Ariogalos, prie Kirkš­novės, Paluonos up., 8 kiemai, 16 gyv.

 

KUZMICKAS Vytautas, Benedo

 

Gimė 1930 m. Duogių k., Pernaravos apyl., Kėdainių r., ūkininkų šeimoje. Tėvas tarnavo policininku, Kauno kalėjime sau­gojo kalinius. Šeima seniai kartu negy­veno: tėvas – Kaune, motina – kaime. Tėvas, užėjus sovietams, nesislapstė, teisin­da­masis: „Aš nieko blogo nepadariau. Kalinius kažkas turėjo saugoti“. Suėmė. Dingo be žinios.

Vytautas lankė Perna­ravos pradinę, Ariogalos gimnaziją. Kai atvažiavo suimti ir išvežti motiną (vyras – policininkas, nors negyveno su juo jau 15 metų), Vytautas pabėgo ir išėjo į mišką. Tapo partizanu, pasivadinęs „Saka­liuku“. 1950 m., enka­vedistams apsupus bunkerį Daugeliškių miške, susisprogdino. Žuvo keturi parti­za­nai, išdavė ryši­ninkė Prane­vičiūtė-„Jurgiukas“, „Marytė“. Ji paskui nu­vyko pas partizaną Ramanauską-Vana­gą. Ten išsidavė, kad užverbuota KGB. Žuvo.

Motina grįžo 1954. Vilkijoje, sutikusi žmo­gų, kuris ją suėmė (buvo bepa­bė­gan­ti, bet tas, šau­dydamas ją pasivijo, prisirišo prie drobynų ir atsivarė į Per­na­ravą), sako: „Aš ponia buvau, ponia ir iš lagerio grįžau. Tu brudas buvai, brudas ir likai.” Kur jos sūnus pa­lai­dotas, niekas nežino. Grįžusi apsi­gyveno Kaune, ten ir mirė.