Gimė 1946-09-14 Arioga­loje. 1961 baigė Kauno 3-iąją septymetę m–klą. 1972 – Kau­no politechnikumą. 1982 – KPI, inž. eko­nomisto spec. 2000 – Raudondvario se­niūnas. Žmona Birutė, gim. 1945, Sū­nūs: Rolan­das (gim. 1969) – auto­me­cha­nikas, Aurimas (gim. 1975) – kelininkas.

 

 

Gimė 1951-11-12 Padargupiuose; bai­gė vid. m-klą, gyvena Garliavoje. Išleido eil. vaikams rink. „Ta dainelė – aš pati“ (1983), „Po saulutės delnu“ (1996), „Pasi­supk ant mano rankų“ (1995), „Karna­valas“ (1997), „Žiūri žvaigždės“ (1997), „Mūsų giminėlė“ (1998), „Kas pravirkdė raideles?“ (1998), „Riedėkit margučiai“ (1999), „Ei, Velyke“ (2002). Eilėraščiai pa­rašyti klasikiniais ketureiliais, pa­grin­dinės jų temos – antromorfizuota gamta ir jaukūs vaiką supantys namai. Poetė kuria paukš­čių, žvėrelių ar augalų dialogus, pa­sa­koja jų pačių vaikų nuotykius, taip su­pa­žin­dina mažuosius skaitytojus su pa­sau­liu.

Iš „Liet. liter. enciklopedija“, V., 2001, 144 psl.

 

 

Gimė 1929-02-02 Ariogalos vlsč. Karo­linos k., kurį vė­liau pavadinę Pagojum. Tėvas buvo sava­noris, kariavo su bolše­vikais, bermon­ti­ninkais ir lenkais, todėl gavo 13 ha že­mės iš Pagojo dvaro.

Baigęs Grajauskų pr. m-klą, 1939 įstojo į Ariogalos šešiametę, ją bai­gęs, 1944 įstojo į Ariogalos gimnaziją, kurią baigė 1949. Įstojo į Kauno veterinarijos akade­miją. 1950 įstojo į VDS (ž).

1952-09-23, esant IV kurse, suėmė. Nuteisė 25 m. lagerio ir 5 m. be teisių. Kalėjo Lukiškių ir Leningrado skirstomajame kalėjimuose. Intos lagery dirbo anglies kasykloje su bendraklasiais J. Bersėnu, V._Kaminsku ir K. Baniu (ne bend­­ra­klasis). Susipažino su kun. K. Vasi­liaus­ku, mokyt. Kudžma ir kt.

1956-06-21 grįžo į Lietuvą. Veteri­na­rijos akademijos rektoriaus J. Čygo dėka buvo priimtas vėl į IV kursą. 1958 gavo vet. gyd. diplomą. Paskirtas į Vilkijos r. Mičiu­rino kol. 1961 persikelia į Uteną, dirbo pagal specialybę, 1992 išėjo į pensiją. Žmona Tamašauskaitė Vida, vet. vaistininkė, užaugino du sūnus, auga 4 anūkai.

 

 

Gimė 1921 Negirvoje, Pabarčiaus būrio partizanas. Žuvo 1945-02-15 Lenčių-Zam­biškio miške, Krakių apyl., mūšyje su enkavedistais.

 

 

Gimė 1919 Negirvoje, tėvas turėjo 36 ha žemės. 1944-12-22 suimtas su ginklu Lenčių miške, atsiskyręs nuo grupės. Nu­teis­tas, žuvo lagery.

 

 

Gimė 1923 Negirvoje, mokėsi Dot­nuvos ŽŪA. LLA (ž) karys. Žuvo 1945 netoli savo namų kartu su Kaziu Gudžiumi. Jiems ant Dubysos kranto priešais Dainų slėnį pa­statytas paminklas.

 

 

Galina k., 5 km nuo Ariogalos į š. v., prie Žem. plento, už Didžiulių 0,5 km, 4 sod., 5 gyv.

 

 

Gimė 1906, mirė 1984. 1926 baigė šiau­lių mokyt. seminariją. Pradėjo dirbti Anykš­čių pr. m-kloje. Ištekėjo už mo­kyt. A. Ga­li­nio, tuomet dirbusio irgi Anykš­čiuose. 1941–1944 dirbo Kauno r. Domei­kavos pr. m-kloje. 1937 netoli Kauno nusi­pirko 10_ha žemės, kur laisvalaikiu ūki­nin­kavo. 1945–1951 Ariogalos gimn. mo­kytojavo, 1946–1949 buvo gimn. inspek­tore (moky­mo dalies vedėja). Nuo 1951 dirbo Betygalos vid. m-kloje, vėliau Kauno r. Tabariškių septynmetėje mokykloje. Užaugino sūnų Al­gimantą, inž., dir­bantį Žemdirbystės inst. Vėžaičių filiale (Klai­pė­dos r.), duktė baigė LŽŪA, dirbo Trakų_r. agro­no­me, dabar pensininkė.

 

 

Gimė 1896, mirė 1975. 1936 bai­gė Mari­jampolės mokyt. sem., pradėjo mo­ky­to­jauti Anykščiuose, aktyviai daly­vavo atei­tininkų draugijos veikloje. 1930 pasi­pra­šė skiriamas į labiausiai sulenkėjusį Lie­tu­vos rajoną, kad galėtų dalyvauti lietu­viškos kultūros atgaivinime. Dirbo pr. m-klos ve­dėju Kėdainių apsk. Soviečių, Pėdžių (Kauno apsk.), Linkuvos pr. m-klose vedėju (1941–1944). Tik su­grįžus sovietams (1944) suimtas ir išvežtas į Vorkutos la­gerį, iš kur 1947 paleistas, ne­­sudarius bylos. Grįžęs dirbo Ariogalos gimn. 1949 pakartotinai suimtas, nuteistas 10 m. Kalėjo Abezio lagery. 1956 birželio mėn. paleistas, panaikinus teistumą ir leidus gy­venti Kaune. Iki pensijos dirbo Tabariškių septynmetėje m-kloje ūkio dalies vedėju.

 

 

Jurgis Galminas apie 1416-1419 m. buvo Ariogalos tijūnas. Jis ariogališkiams nepatiko, spėjama todėl, kad buvo krikš­čionis, be to, nebuvo atsižvelgta į jų nuomonę. Jie norėjo tokių tijūnų, „kurie vienija ir tvirtina žemę, o ne svetimi, kurie skriaudžia žmo­nes ir nėra geri kraštui“. J._Galminas buvo žemaičių delegacijos at­stovas į Kons­tancos susirinkimą 1415 m. lapkričio mėn. Matyt, jo būta gudraus vyro, jei DLK Vytau­tas juo pasitikėjo.

 

 

3 km ilgio, 0,6 km pločio, 141,6 ha ploto ežeras Tytuvėnų apyl., 4,5 km į šiaurę nuo Tytuvėnų. Į Gauštvinio šiaurinį galą įteka Šimšė, iš rytų – Spangupė. Pietuose išteka Gryžuva, Dubysos intakas. Rytuose išilgai ežero eina Tauragės–Šiaulių glžk. linija. Paviršiaus altitudė 114,8 km nuo jūros lygio. Krantai žemi, miškai ir pievos; didžiausias gylis 5 m.

 

 

Deš. Dubysos intakas, įtekąs į Dubysą 114,2 km nuo jos žiočių.

 

 

3 km už Ariogalos, kairėje plento pu­sė­je, už tilto, kairiame Dubysos šlaite, neto­li Šaltinėlio. Krante išbetonuoti Ge­di­mino stulpai su užrašu „1937“. Paminklo pa­matai gilokai, apie 70 cm, įleisti į žemę, todėl jo okupacijos metais komunistai neįveikė sunaikinti, teko užpilti žemėm, užvelėnuoti. Nuo 1989 šie stulpai vėl puošia Ariogalos–Raseinių plentą.

 

 

Ankstesnė pavardė Blusys. Gimė 1900-09-30 Papurvių k., Šėtos vlsč., Kėdainių apsk. Baigė Panevėžio mokytojų semi­na­riją. Pr. m-klų mokytoju daugiausia dirbęs Aukš­tai­tijos m-klose. Nuo 1944 Ariogalos gimn., vėliau Pramedžiavos ašt. m-kloje. Slapyvardžiais M. Gerbinis, MG ir kt. bend­radarbiavo „Lie­tuvos mokykloje“, „Ryte“, „XX am­žiuje“ ir kt. Jo tėvas iš pagarbos buvo kaime vadinamas Gerbiniu. Vėliau Mykolas pasiėmė sau tokią pavardę. Rašė pedagogikos klausimais. Mirė 1980.

 

GERUPIS

 

Kair. Dubysos intakas, įtekąs 100 km nuo jos žiočių, tekąs per Ka­niū­kų k.

 

 

„Ariogalos gelžbetonis“ pradėjo veikti 1967 m. Gamybinis plotas – 2090 m². 1979 atidarytas armatūrinis cechas. Pa­grin­dinė produkcija – gelžbetoniniai vamzdžiai tiltų statybai ir kanalizacijai, stulpeliai ga­nyk­loms. Direktorius – A. Masaitis.

 

 

Gėluvos k. 3 km nuo Ariogalos į Kauno pusę, prie Ariogalos–Čekiškės kelio. 243 kiemai, 492 gyv. 1923 m. buvo 24 sodybos su 133 gyv., 1939 – 38 sodybos su 195 gyventojais. 1925 m. išsikėlė į vienkie­mius. Buvo lentpjūvė, kar­šykla, malūnas. Kar­šyklą ir malūno girnas suko Gėluvos upelis, ištekąs iš ežerėlio, į kurį suteka šaltinių vanduo. Gėluvos var­das sietinas su žodžiu gėlas – be druskos, be rūgšties, prėskas, saldus (LKŽ II, 209), kiti siūlo vesti iš gėl (šaltinis) ir vietov. prie­sagos –uva. Gėluva yra ir šaltiniuota. 1611 Gėluvą valdė Kens­tarai. Sebas­tijono Kens­taro našlė, vyk­dy­dama vyro prašymą, tais metais čia pa­statė evan­gelikų bažnyčią ir mokyklą. Žemaičių vys­kupas Stanislovas Kiška 1620-07-21, grįždamas iš vizitacijos Ario­ga­loje, su tarnais puolė bažnyčią, ją sude­gino ir sužeidė keletą žmonių, gynusių maldos namus. Be to, vyskupas nusiėmė varpus, pasiėmė klebonijos ir m-klos turtą ir išsivežė. Gėluviškiai iškėlė vyskupui by­lą. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius abi pu­ses nutildęs ir įsakęs katalikams, kad šie netrukdytų melstis, o vysk. S. Kiškai atsi­prašyti savininkės, sumokėti 3000 auk­si­nių, grąžinti varpus, leisti atstatyti baž­ny­čią ir nubausti užpuolikus. 1644 katalikai vėl norėjo bažnyčią suardyti, kaip tai darę jau 1614 m. 1677 kun. Kaminsko sude­gin­­ta, sunyko ir neliko nė žymės. Praėjus dviem šimtmečiams, 1884 Ario­galoje įsteig­ta evangelikų liuteronų para­pija, 1885 pa­statyta bažnyčia. Ji sunai­kinta per II Pa­sau­linį karą – 1944. 1944 Gėluvoj įkurtas sodininkystės ūkis. 1989 turėjo 4687 ha, sodų 177 ha, 430 darbininkų. Specia­liza­cija – sodi­nin­kystė ir pieno bei mėsos gy­vu­lininkystė. 1982 buvo 2495 galvijai, iš kar­vės primelžta po 3057 kg, javų derlin­gu­mas 29 cnt/ha. Nuo 1980 iki jos panai­kinimo direk­toriavo V. Bertulis.

 

 

Gėluvos upelis, Dubysos kairysis inta­kas, 0,9 km ilgio, išteka iš Gėluvos vers­mių-šalti­nių, įteka į Dubysą 23,8 km nuo jos žiočių. Tarpukariu suko malūną ir kar­šyklą. Malūnas ir karšykla po karo sunyko, paskui kažkas padegė.

 

 

Gėluvos k. yra III–IV ir IX–XI a. sen­ka­piai. Kapinaitės sunykusios, dabar tik žinantis gali rasti. Dar prieš kelis dešimt­mečius stovėjo sena apleista koplytėlė, keli kryžiai. Vėliau kol įrengė čia degalų sandėlį, neprižiūrimi visai sunyko, apaugo medžiais.

 

 

Plotas – 70 ha. Nusavintas 1924 m. Ribo­jasi su Semeniškių (išnykęs), Bud­riškių, Baukių, Gėluvos k. Dirva prie­molio. Auga eglės, priemaišoje beržai. Per mišką eina Žemaičių plentas. Pirmojo pasaulinio karo metu Dubysos fronte puolant vokie­čiams, Gėluvos miške stovėjo didelis rusų rezer­vas ir iš čia artilerija per Ariogalą smar­kiai vokiečius apšaudė. 1950-07-22 Gėlu­vos miško bunkeryje žuvo 5 parti­zanai, jie, apsupus rusams, susisprogdino.

 

 

Gėluvos dvaro teritorijos pakrašty, ša­lia kiaulidžių, stūksojo akmuo. Lenkiškas įrašas liūdytų, kas jis sirtas Mykolo Chle­vins­ko tėvo, karaliaus Stanislovo Augusto rūmų šambeliono (aukšto karaliaus rūmų valdininko), Raseinių pavieto (ž), mirusio 1821 metais, atminimui. Pagal liaudies pasakojimus, jis liudija dviejų sūnų dvikovą ir vieno iš jų kritusiam atminimą.

 

 

Mirus Biliūnui, Klevinskaitė (Chle­vins­kaitė) liko našlė. Ją vedė Burba iš Belve­derio. jie turėjo dukterį, kuri ištekėjo kaž­kur į Paryžių. Buvo didelis balius. Kiek dvarų, tiek vestuvių. Visi linksminosi. Net ponas Bunikovas šoko (Bunikovas – Ario­ga­los dvaro savininkas, matyt, buvo seny­vas, kad pasakotoja taip pabrėžia). Smagu buvo per Burbikės vestuves. Linksminosi ir baudžiauninkai. Jiems irgi leido links­mintis. Baudžiauninkai dainavo:

Šokit ponai, kunigai.

Tegu skamba pinigai.

Jauni šoka, žemė dreba,

Seni šoka – dantys kleba.

Šokit šokit, piemenukai,

Tegu skamba pinigiukai.

 

Tris dienas šoko. Per tas vestuves prisi­valgė žmonės. Keturis bulius pjovė. Ponai leido pjauti tiek, kiek reikės. Atėjo visi baudžiauninkai. Pati Burbikė buvo labai išdidi. Kai už antro ištekėjo, tai ploniau šnekėjo. Ponas mėgdavo pietus valgyti grojant. Būdavo pasamdyti griežikai.

 

 Kartą ponas sugalvojo, kad jam per gavėnią šoktų keturios nuogos mergaitės. Jis išsiėmė pinigus ir kiekvienai davė po 25 rublius. Anais laikais tai dideli pinigai. Atskiram kambary grojo, o jos šoko, ir po­nas žiūrėjo. Rytojaus dieną nuneša kunigui mišioms ir eina išpažinties. Kunigas nelei­džia eiti išpažinties. kunigu buvo Pukelis. Jos pėsčias išėjo pas vyskupą. Kunigas jas su lazda išvijęs. Tokia gėda!! Grįžo iš vyskupo, gavusios raščiuką. Jos verkė baž­nyčioje ir žemę bučiavo. dar yra tie kam­bariai, kur šoko. Tam kampe, kur saulė. Ponas sėdi ir žiūri, rankas susidėjęs. Pono vaikai buvo prasti, ištvirkę. Vienas ga­vo „ponską“ ligą. Būdavo, guli jis dvaro sode į paklodę įsisukęs.

– Jūs biedni (vargšai), bet laimingesni, – sakydavo jis atėjusiems aplankyti bau­džiau­ninkams.

Jo čia nelaidojo, jį pakavojo kitur. Jo vežimėlis būdavo gėlėm apkaišytas. Ir supuvo vargšas. Net komunijos nebuvo galima įdėti. Nebuvo kur. Būdavo, klaus­davom mamos: „Tai kur jį išvežė?“ – „Į Pranciją“, – atsakė mama. – „O kaip jį vežė?“, – vėl klausiam. – „Ot vežė, ir gana“, – būdavo jos trumpas atsakymas.

A. Buivydienė, Žąsinų k., 1967. Užr. V. Š.

 

 

Gėluvos dvare augino šunis, kuriuos atiduodavo carui. Už šunis gavo Pigainius. Dabar Pigainiai ėjo baudžiavą į Gėluvą. Iš Pigainių ėjo baudžiavą Katriukė Brazaičikė (ar Bardauskikė, senas laikas, neatsi­me­nu). Ji eidavo į dvarą liuobtis. Šunis lakin­da­vo. Kartą šunys susipjovė. Ji šaukėsi pagalbos. Niekas nepadėjo. Ponas supyko, kam ji šunų nesutvarkė, kam leido šunims ausis apsikramtyti. Įmetė į pra­varantą ir plakė. Ji verkė ir meldėsi: „Viešpatie, su­stip­rink mane“. Ir motina, ir tėvas prašė dovanoti. Nedovanojo. Rytojaus dieną vėl plakė. Verkė žmonės, jos karštą maldą girdėję. Į ketvirtą dieną ji mirė. Kur dabar svirnas, ten būdavo pravarantas (ką su­va­­rydavo). Iš ten dažnai būdavo girdėtis verkiant, meldžiantis. Pravarantas – tai pats rūsys, ne svirnas. Taip pabaigė pasa­kotoja A. Buivydienė.

 

 

Ką ten šnekėt apie suaugusius. Pie­me­nys, ir tie gaudavo. Birželio mėnesį reikėjo karves ganyti miške. Karvės sugy­liavo ir sulėkė į Vilkbalės pelkę. Skerdžius skaito karves. Vienos nė, ir dviejų nė. Ieškojo piemenys, ieškojo skerdžius. Iš miško neištraukė. Sukruto visas dvaras. Lėkė visos piemenų motinos, kad nenu­plaktų. Skerdžius buvo Matulis ar Tamulis. Skaudžiai buvo nuplaktas.

Paskui ganė kitas skerdžius.

– Marš, ar nagaikų reikia! – suriko ponas ant piemenų.

– Ant žvyro paklupdyt! – suriko ponas.

– Ką tiem! – šaukė ponia. Ir piemenis paklupdė ant žvyro, ir akmenis jie laikė iškėlę. Paskui piemenukai repėčki ėjo namo.

 

Elzės, mano pažįstamos, motinai mirė duktė. Ji, vargšė, neturėjo pinigų palaidoti. Atlėkė į dvarą po langais raudot. vargšė kad rauda, kad rauda. Ką ten eis jau į rūmus. Ji prašė, kad jai duotų tris ka­pei­kas. Ponia nedavė. Davė jai tik žydas.

 

 

Narbuto motina (baba) pasakojo, kad kartą buvo jos visos mergaitės pasi­mel­dusios ir sugulusios. Kažko beldėsi pas jas pono sūnus. Jos išvarė ponaitį laukan. Jis pasiskundė tijūnui. Atėjo rytojaus rytą tijūnas ir klausia:

 – Kas vakar čia kalbėjo?

Mes visos tylim.

 – Mes nežinom, kas čia ką sakė.

Šį kartą jos išsisuko. Bizūną būdavo lengva gauti. Ponas iš Mickūnų dvaro (už Paliepių tie Mickūnai) atmainė mergą ant trijų telyčių, Barbiukę. Ją turėjo pas save, pačią vaduodavo. O ta Barbiukė, būdavo, verks verks bažnyčioje, skarute užsigo­busi. O stambi buvo.

Senovėje juodus rūbus nešiojo tik po­nas, kunigas bei velnias. Kartą jaunas ir miklus vaikinas Žungaila Petras pasisiuvo skrabikę (puskailinukai) ir nusidažė juodai. Pasirėdė ir nuėjo į bažnyčią. Tik dairosi žmogus: lygus ponams! Nepatiko poniai. To kaip sviets sviete nematė! Supykusi pa­sakė:

– Rytoj ateik, uždėsiu juodą kalnierių.

Ir taip vargšą nuplakė, kad į trečią dieną mirė.

Sventicką irgi negyvai nuplakė, parsi­vežė negyvą.

Pigainiuose buvo toks Laurinaitis. kai jį vedė plakti, tai žmogelis iš to išgąsčio pa­leido į kelnes. Ponas nusijuokė ir nepla­kė, dovanojo.

Moteriškę iš Staliūraičių negyvai nupla­kė.

Kartą ponas nuplakė gerą audėją Žiau­kiukę iš Pigainių už tai, kad audekle atsi­rado „blakė“ (kai metmenų siūlas nutrūks­ta). Kažin ką jai būtų padarę, jei būtų per visą audeklą radę.

Tijūnas eidavo per kiemus, žiūrėdavo, ar kas nenugulė pogulio. Viena moteris laukėsi dvynukų. Ji atsigulė. Ją plakė padėję pagalvę. Jai vaikai gimę tuoj mirė, vos pakrikštyt spėjo.

Moterys turėjo verpti taip plonai, kad per žiedą išverdavo tolką. Linai buvo geri, išsigulėję, per šerinius šepečius išbraukti.

Žiemą baudžiauninkus į Rygą vary­da­vo. Jie veždavo sėmenis. Kartais vežda­vo­si ir vaikus – arklių pasaugoti. Kai velič­kienė Raziukė buvo maža, tėvas ją vež­davosi. Ji su savim veždavosi riešutų. Už tuos rie­šutus sėmenis paskaitydavo į geresnę rūšį. Tuo ponas džiaugdavosi. Iš Rygos parvež­davo geležies. Priėmėjas džiaugėsi riešu­tais ir Raziukei dovanojo skarą su gėlėm. O, skara – tai būdavo didelė dovana. Ji ta skarele ryšėjo, kai šliūbą ėmė, ir mirus ją užrišo. Ponui nelabai tiko, kad ji parsivežė tą gražią skarutę. jis tik pasakė:

– Be reikalo ją tąsei, čia reikėjo ir žlugtą skalbti.

 

 

Gėluvos dvarą anuo metu valdė ponas Klevinskis. Jis turėjo du sūnus ir vieną dukterį. Vaikai jau buvo suaugę. Jau­nes­nysis sūnus, būdavo, dar susijuoks ar nusi­šypsos prieš pietus. Jis atvažiuodavo į laukus pasižiūrėti, kaip dirba baudžiau­ninkai. O jie krėsdavo visokius juokus. Taip linksmindavo poną. Vyresnysis sūnus nie­ka­da nenusišypsodavo. Tokia buvo ir duk­tė, niekur iš namų neišeinanti. Visada ją lydėdavo dvi kambarinės. Net iš kambario į kambarį einant ją lydėdavo dvi pakajavos (kambarinės).

 

Tėvas, sūnums suaugus, padalino dva­rus po lygiai. Bet sūnūs niekaip negalėjo pasidalinti tėviškės – Gėluvos dvaro. Tad sū­nūs nutarė, kad dvarą pasidalins dvi­kova. Tądien suvažiavo daug ponų, suėjo daug baudžiauninkų. Kur dabar vištidė, ten buvo teismas. Daugiausia baudžiauninkų buvo iš Semeniškių. Sode tik verda, tik kepa. Vienus arklius nualsina, kitus pa­balnoja. Buvo ar birželio mėnuo. Saulė prieš­pie­čiais. Lakstė per rugius, kur eina nuo palo­ciaus (dvaro rūmų). Sėdi tėvas, sėdi mo­tina, akuliorius (akinius) užsidėjusi. O tuo laiku jie buvo retenybė. Vienas iš sūnų, jaunesnysis, nelaiku iššovė. Kai nušovė, motiną vedė prie vaiko. Jis buvo dar gyvas. Privedė ir tėvą, ir brolį. Brolis pasižiūrėjo, skersas skersas ir nuėjo. Ponai verkė. Sūnaus iš tos vietos nepaėmė, kol nenu­mirė. Baudžiauninkai suklaupė, verkia. Paskui gyvąjį sūnų suėmė. Bet ir suimdami pirštų galiukais apie jį vaikščiojo. Kur dingo jaunesnysis, nežinoma.

Gale liepų alėjos akmuo su įrašu, sun­kokai įskaitomu. (Da­bar jis atgabentas prie rūmų. Istoriškumas jau sunaikintas.) Gėlu­vos dvarai atiteko Kle­vins­kaitei, dukteriai. Klevinskaitę vedė iš Biliūnų. Smarkus tai buvo ponas. Vis bizūniukas rankoj. Jis baudžiavos nepa­nai­kino. Jis sirgo džiova. Gal tėvai nunuodijo, kas žino.

 

Kai jis mirė, liepė baudžiauninkams nu­lipdyti smalinę žvakę. Ją uždegę lydėjo. Buvo daug žmonių. Sako, gal ir vyskupas buvo. Čekiškėj ant škapliernos (Marijos šventė, švenčiama liepos 16) tiek žmonių nesueina, kiek čia atėjo.

Gėluvos kapinėse stovėjo koplyčia. Ten sueidavo ir ponai. Melsdavosi. Kartą ponai lydėjo mirusį poną į koplyčią. Keturi stiprūs vyrai nešė karstą. Sunkus buvęs. Vel­niukas buvo ant karsto užsisėdęs. Žmonės matė. Vyrai metė nešę, kiti išlakstė. Kunigas ėmė šventinti, krapyti, varpeliais skambinti, velnią vyti. Pakinkė arklius, bet ir tie baidosi. Kilo sąmyšis. Kunigai ėmė žmones raminti. Nuvežė į koplyčią žmonės. Tris pamokslus sakė, šventino. O žmonės tiek bijojo to velnio, kad trimis susikibę ėjo namo. Rytą giedojo rožančių. Sode užtaisė stalus. Bet buvo ruduo, lapai byrėjo ir buvo nepatogu. Suleido žmones į kambarius, o giedoti buvo sunku. Giedojo tris rožančius.

 

 

Einant į Butkiškę, prie Dubysos, buvo prūdas. Prie jo buvo pastatyta pirtis. Pirtininku buvo Laurynas. Jis turėjo gražią žmoną. Ponai ją pasikviesdavo, kai pri­važiuodavo svečių. O ta žmona buvo svei­ka. Laurynas net apsiverkdavo, bet nieko padaryti negalėjo. Atvažiavus svečiams, vėl ją kviesdavo. Netoli Karčiausko buvo padubysy loma, išgrįsta lentom. Būdavo, gražiai išvalo ir šildo vandenį. Ateina ponai maudytis su šlepetėm be kulnų, baltom kelnėm. Ten būdavo kambariai ilsėtis. Gerdavo ponai ir mylėdavo Lauryno pačią.

 

 

Gėluvos pono žmonės niekada nematė nusi­juokiančio. Tądien, kada panaikino bau­­džiavą, ponai atrodė labai nusiminę. Ir baudžiauninkai, ir ponai buvo bažny­čioje. Šemetienė (Čėkuvos dvaro ponia) sėdi vienoje pusėje, Gėluvos dvaro po-nai – kitoje. Susimirkčioja ir sėdi.

Šveicoriai kad barškina, o ponų rankos juodos, o lūpos paka­bintos. Šveicorius, vaikas, padabintas kaip gaidys, visas raudonas, tik barškina, tik barškina. Baudžiava panaikinta prie Bur­bos. Mano tėvas giedodavo. Jie paste­bėjo, kad ponai ne tokie. Atėjo jie nuliūdę. Kunigas įlipo sakyti pamokslo. Persižegnojo ir pasakė: „Dėmesio!“

Visi sujudėjo bažnyčion. Jis ponus per­žeg­nojo. Perskaitė, kad baudžiava panai­kinta. Daug kas netikėjo. Sekmadieniais giedodavo gegužines. Gėluvoj buvo didelė linkė. Vyrai, pareidami namo, uždainavo:

Ak, čižma naša,

Velnias poną neša,

Neša velnias per liepyną,

Velnias poną apkabinęs.

 

Nors ponai ir girdėjo baudžiauninkus dainuojant apie juos pašaipiai, bet nieko padaryti jau negalėjo.

Išmušė jų valanda. Pasišaukė tuos vy­rus dainininkus, pabarė, bet jau nemušė.

Pas Klevinskienę gulėjo Burbienė. Kai jai apskųsdavo kurį buvusį darbininką bau­džiauninką, ji atmesdama ranką sakydavo:

– Išdulkėsit! Bet neišmetė.

Gėluvos dvare buvo aštuoni klojimai-jaujos. Vieną sykį vakare iškūlė, kitus ruo­šia. Vakarienę atnešė. Pavalgė, bet niekas šviesos neatneša: vadinasi, dirbti ne­rei­kės. Parėjo namo, sugulė. Rytą vėl niekas ne­atei­na iš dvaro. Vėlai atėjo tijūnas. Bau­džiau­ninkai dejuoja, kad vėlai atėjo, daug darbų nenudirbta.

– Apsidirbsim, apsidirbsim, – ramina, o šiaip jis būdavo piktas.

Papusryčiavo. Tijūnas sako:

– Teišbakina tą jaują.

Dieną davė kitą darbą. Vakare vėl nėra darbo. Niekas neragina. Tai buvo rudeniop. Dar nebuvo Kalėdų. (Baudžiava panaikinta 1861-02-19, valstiečiams duota teisė per 49 metus išsipirkti žemę, Lietuvoje baudž. panaikinta tik 1863 m.). Ateina ponia, lyg kaž­ko gėdytųsi.

Prašo, kad ateitų moterys grindis iš­plauti. Šeštadienį paleido pavakariais. Ko­dėl taip anksti? Gal velnias apsėdo, o gal Marija pagrūmojo? Tokie atmainyti ponai.

Kada tėvas parėjo namo iš bažnyčios ir viską apsakė, senelis jį apšaukė, kad jis nebaugu iš bažnyčios parėjęs:

– Ne zomatus (šventoriaus paprastai mūrinė tvora) reikia ramstyti, o pamokslo klausyti!

Senelis, supykęs ant sūnaus, nuėjo pas kaimynus pasitikrinti, ką klebonas sakė per pamokslą. Sužinojo ir parėjo dejuo­da­mas:„Tai kaip dabar? Kaip mes gy­vensime be pono? O kas darbus paskirs­tys?“ Jau taip svietas surėdytas: ponai ir bau­džiau­ninkai. Va taip, kaip buvo, taip papasa­kojau.

Visi pasakojimai A. Buivydienės, 1976 m. V. Š.

 

 

1. Krencienė Vida, gim. 1945, Ariogalos PSPC direktorė.

2. Jarusevičienė Valerija, gim. 1944, pavaduotoja gydymo reikalams.

3. Baliutavičienė Stanislava, gim. 1939, ginekologė.

4. Daktaraitis Sigitas Ariogalos slaugos ligoninės gydytojas.

5. Daktaraitienė Rimutė, gim. 1956, poliklinikos bendrosios praktikos gydytoja.      

6. Karosas Marius, gim. 1967, chirurgas.

7. Labanauskienė Genovaitė, gim. 1950, poliklinikos bendrosios praktikos gydytoja.

8. Miliukienė Algė, gim. 1976, odontologė.

9. Palinavičienė Rita, gim. 1958, poliklinikos bendrosios praktikos gydytoja.           

10. Ragaliauskienė Janina, gim. 1951, odontologė.

11. Vandienė Rita, gim. 1962, poliklinikos bendrosios praktikos gydytoja

 

 

Gynėvė kair. Dubysos intakas, atiteka iš Paliepių miškų (iš Leilių dv. kūdros ties Šėt­kaimiu, pagal prof. S. Kolupailą). Teka dideliais vingiais pietų kryptim. Įteka į Dubysą 4 km. į pietus nuo Butkiškės baž­nyčios, 18,6 km nuo jos žiočių, bendras ilgis 33,6 km. Teka per Daujotėlių, Pagy­nėvio, Pašilaičių, Milvydų, Šližių, Gožių, Jučių, Padargupių, Pagynėvio (prie Ario­galos), Plikių k.

 

 

Upelio vardas	Ilgis
kair.       Gynėvaitė	25,4 km
deš.       Skrandupis	20,9 km
deš.       Lendrė	20,0 km
deš.       Rudupis	16,5 km
deš.       Šilupė	13,3 km
kair.       Upytė	12,3 km
deš.       Šliužupis	10,9 km
deš.       Šolupis	8,4 km
kair.       Pridupis	6,9 km
deš.       Dargupis	6,5 km
deš.       Daugupis	6,2 km
kair.       Degutravis	2,8 km
kair.      Švelnupis	2,2 km
Pilksvas	1,0 km

Gynėvė krinta nuo 102,0 iki 30,7‑m, bendras kritimas 71,3 m, vid. 2,32 m/km, aukštupy kritimas mažesnis – 1,50 m/km, žemupy dukart didesnis – 3,06 m/km. Tiltai per Ariogalos–Pernaravos vieškelį 8,3 km nuo Ario­galos, Žemaičių plentu 5,3 km nuo Ario­galos, per Ariogalos–Čekiškės v. 7 km nuo Ariogalos Gynėvės baseino pl. 115,7 km2. Vandens debitas prie žiočių: maks. 30, vid. 0,8, min. 0,1 m3/s. Aukštupy Gy­nė­vė teka pro Šilainių, Lapkalnių, Užu­gynėvės miškus. Jos slėnis lygus. Žemupy, nuo Gožių k., upė įsi­graužusi į gilų skar­džių, ligi 40 m gilumo.

 

Gynėvės (Gynė­vaitė Betygaloj) vardas sietinas su gynėti – „vyti, raginti, varyti“ (LKŽ III, psl. 318), A. Vanagas „Liet. eti­mo­loginis žodynas“, V. 1981, 362 psl.), Iš upelio vardo, pridėjus priešd. pa-: Pagy­nėvys. Tarp Žemaičių plento ir autostr. yra graži užtvanka, žvejai sako – žuvinga.

 

 

Kairysis Gynėvės int., 3,2 km ilgio teka į pr. pro Lapšiškės k., ties Pagynėvio k. įteka į Gynėvę 25,4 km nuo jos žiočių. Upelis kanalizuotas, dabar žymiai trum­pes­nis, grožis sugadintas.

 

 

Gimė 1929-02-02 Skapiškių k. Lankė Juodaičių pr., Girkalnio septyn. m-klą, Grinkiškio ir Ariogalos gimn. 1950 m. baigė, įstojo į VPI fizikos-matematikos fak. Bai­gė 1954. Dirbo Vilniaus lengvosios pram. techn. 1960 m. parašė matematikos vado­vėlį (su A. Juška, M. Aleksiūnu ir Gotleriu) „Ma­tematika”. 1993 išleido „Mate­ma­tika”(su bedraaut.) Metodines knygeles: „Kontrolinių darbų užduotys“, „Jeigu nesiseka matematika“, „Matematikos kurso kartojimas“ ir kt. Žmo­na Digrytė Danutė (kad apsivestų, laukė sugrįžtant iš lagerio).

 

 

Grajauskų k. yra 9 km nuo Ariogalos į šiaurę, prie Paluonio up.

1923 m. buvo 23 ūkiai, 131 gyv., 1931 m. 27 ūkiai su 124 gyv. Į vienkiemius išsikėlė 1920 m.

 

 

Ponas Grajauskas su Pagojo ponu su­sėdo lošti kortomis ir pralošė Grajauskų valdas, bet vietovė išlaikė seno šeimininko pavadinimą.

 

GRIGAITIS Petras (1900-1985)

 

1922 baigė Pilviškių keturklasę mokyklą, įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją, už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį gaudavo stipendiją. Ją baigė 1925 ir pra­dėjo dirbti įvairiose pr. m-klose. Į Ariogalą atsikėlė 1938. 1944 išsirūpino, kad Ario­ga­loje būtų gimnazija. 1944–1945 buvo jos direktorius. Iš direktoriaus pareigų buvo atleistas, nes brolis – kunigas, o jis – buvęs šaulys. 1945-1949 dėstė mate­matiką. Mokiniui V. Abromavičiui įskun­dus, iš mokytojų buvo atleistas. Iš pradžių dirbo Ariogalos vaistinėje, išsikėlęs į Kauną – 44-oje vaistinėje buhalteriu iki pensijos. Mokykloje išdirbo 21 m. Mokytojo darbo labai ilgėjosi. Jis buvo tikras pedagogas iš pašaukimo.

 

 

1897 Pagynėvio vnk. Lankė Liepojos gimnaziją. 1903 m. gegužės 1 d. Kaune su A. Garmum ir A. Kišonu surengė pirmą gegužinę, dėl kurios turėjo bėgti į Ameriką. Čikagoje baigė technologijos institutą ir teisių kolegiją. Socialdemokratas. Daly­va­vo JAV lietuvių visuomeniniame gyve­nime. „Naujienų“ bendradarbis ir leidėjas. Nuo 1929 m. Lietuvių susivienijimo iždi­ninkas.

 

 

Gimė 1904-07-10 Palie­piuose, mirė 1993-09-05 Kaune. Gyd. der­ma­tologas. Med. dr. (1940), prof. (1946). 1933 baigė VDU, dirbo jame. 1942–1951 Vilniaus univ. Odos ir venerinių ligų ka­ted­ros vedėjas. 1951 m. atsisakius VDU daktaro laipsnį keisti į kandidato, mokslo laipsnis ir vardas atimti (grąžinti 1991). 1951–1986 dirbo Šiaulių odos ir venerinių ligų dispanse­ry­je, buvo jo vy­riau­siuoju gydytoju. Sukūrė Lie­tuvoje už­kre­čiamųjų odos ir venerinių ligų profi­laktikos kryptį, parengė daug specialistų. Svarbiausi dar­bai apie odos tuberkuliozę.

Iš „Medicinos enciklopedijos“

 

 

Gimė 1957 m. Paliepiuose. Baigęs Ario­ga­­los vid. m-klą, įstojo į VU, 1980 baigė. Fizikos-matem. m. dr. Fizikos inst. moksl. bend­radarbis. Mokslinių tyrimų sritis – pi­ko­­sekundinė lazerinė spektroskopija. Dirbo mokslinį darbą Umea universitete (Švedija).

 

 

Dubysos deš. intakas, teka nuo Pakapurnio k. į š. rytus ir įteka į Dubysą 51,2 km nuo jos žiočių.