Išnykęs kaimas.

 

 

Filosofijos magistras. Gimė Arioga­los parapijoje. Apie 1790 m. mokėsi pirmiausia pas pijorus Ra­sei­niuose, paskui Vilniaus univ. Kelerius metus buvo mokytoju Minsko gimn. ir laikė vyrų pensionatą Vilniuje. Įvairiuose laik­raš­čiuose išspausdino daug savo poezijos kū­rinių, kurie rodo jo neeilinį talentą. Parašė taip pat veikalą „Apie auklėjimą“ („O wychowaniu“), kuris ligi šiol dar tebėra rankraštyje, ir išvertė Šilerio draminę poemą „Valenšteinas“.

Iš L. Jucevičiaus „Mokyti žemaičiai“, V. 1975, 48 psl.

 

 

Koplytstulpis Butkiškės bažn. švento­riu­je su ornamentuotu kryželiu, šv. Kazi­miero skulptūra, XIX a., medis, geležis.

Stacijos, dail. Michalina Cieškovič ir Florijonas Burdanovskis, aliejus, drobė, Butkiškės bažn.

Pav. „Šventoji šeima“, XIX a., aliejus, drobė, Butkiškės bažn.

Pav. „Marija“ su aptaisu, XIX a., alie­jus, drobė, Butkiškės bažn.

Trimituojančių angelų skulptūros (2), XIX a., medis, Butkiškės bažnyčia.

Skulpt. „Nukryžiuotasis“ XIX a., medis, Butkiškės bažnyčia.

Koplytėlė Butkiškės bažn. švento­riu­je, prie medžio, su ornamentuotu kryželiu ir šv. Izidoriaus skulptūra, XIX a. I pusė, medis, geležis.

Koplytėlė su ornamentuotu kryželiu ir Nazariečio skulptūra. XX a., mūras, medis, geležis, Butkiškės bažn. šventoriuje.

Koplytėlė prie medžio su ornamentuotu kry­želiu ir Nukryžiuotojo skulpt. grupe,
XX a. pr., medis, geležis, Ariogalos apyl. Padu­by­sio k.

 

 

Daina iš Ario­galos apyl. apie kunigėlį, netekusį karelių ir pilelės. J. Juškos pa­skelbta 1867 m.

 

– Ko tujei, kunigėli, sudaičio,

Sudaičio, sudaučiutėle?

Miegą bemiegančiam

Iškirto karelius,

Išpylė pilelę.

Katro tau, kunigėli,

Daugiau pagailėjo?

– Ne taip gaila man pilelės,

Kaip man gaila karelių:

Aš pilelę supilsiu

Dvejais, trejais meteliais,

O karelių nebužauginsiu

Nė dešimt metelių.

 

 

Ant aukšto kranto kyšulio, sudaryto Dubysos ir Kirkšnovės upių santakos, ties Ariogalos–Betygalos vieškeliu, pamatome gražų piliakalnį, paprastai vadinamą Dar­butų, arba Bielskio kalnu. Piliakalnį sudaro ky­šu­lio dalis, nuo kalno lygumos atskirta grio­viu ir pylimu. Didesnė piliakalnio dalis jau nu­griuvusi, o likusioji apie 60 m ilgio ir 14 m pločio. Nuo piliakalnio puikūs reginiai į Dubysos slėnį. Be pylimo ir griovio, ski­rian­čio piliakalnį nuo lauko, tose pilia­kal­nio vietose, kur šlaitai yra nuolaidūs, dar matyti pylimų vietų, taip pat jų matyti ir ties piliakalnio pamatu Dubysos slėnyje. Iš viso ko matyti, jog tai buvo stipri seno­vės lietuvių pilis prieš kryžiuočius.

Piliakalnį 1886 m. pirmą kartą tyrinėjo T. Dau­girdas. Jis surado keletą akmeninių grįstų plokš­tumų ir šiek tiek senoviškų daiktų.

1911 m. T. Daugirdas su Kšivickiu vėl kasinėjo piliakalnį. Jie nustatė, kad pilia­kalnis žiloje senovėje buvo tik šiaip sustip­rinta gyve­na­moji vieta. Iš tų laikų rasta įvairių senie­­nų: šukių, pelenų, anglių, per­skeltų gyvu­lių ir žvėrių kaulų, įvairių akme­ninių padarų ir kt. Vėliau, XIII–XIV a., pilia­kalnis buvo paverstas gynimosi tvirtove, iš tų laikų piliakalnio tyrinėtojai rado įvairių bronzinių daik­tų, sagčių, geležinių padarų ir kt. Darbu­tuose buvo rasta senoviškųjų lietu­vi­škų pinigų – muštinių, t. y. tam tikrų sidabrinių lazdelių su įkirtimais.

Spėjama, kad XIX a. vid. šiame kalne palaidotas Paturkšlio dvaro savininkas Ignacas Bielskis. Pačios laidotuvės buvu­sios neįprastos. Prašęs palaidoti naktį. Ve­žę karstą keturi juodi žirgai, kurie kažko pa­sibaidę, apnešė karstą kelis kartus apie dvarą. Perkūnas trenkęs į dvarą, ir šis su visais gyventojais ir turtais prasmegęs kalne. Išeinančios mergaitės, jo dukterys, laukiančios, kas nuims nuo jų prakeiksmą.

 

 

Gynėvės deš. intakas, 5 km ilgio, teka iš Negirvos k. į pietryčius, kerta Ariogalos–Josvainių kelią ties Padargupių k. ir ties Pagynėvio k. įteka į Gynėvę 6,5 km nuo jos žiočių.

Vardas kildintas iš liet. dargus – „dar­ga­notas, bjaurus, nemalonus, negra­žus, šlykš­tus” (LKŽ II, 285), dargana – „bjau­rus, lietingas ir šaltas, su šlapdriba oras“ (ten pat, 282). Nuo upelio ir Padargupių k. pava­di­nimas. Dabar to upelio mažai ir likę, didelė dalis nu­drenuota – paversta grioviu, kai kur panai­kinta vaga.

 

 

Daugeliškių k. yra į r. nuo Ariogalos, 9 km, tarp Žem. plento ir autostrados, 2 sodybos, 4 gyv.

 

 

Daugeliškių miškas 5 km į rytus nuo Ariogalos, tarp Daugeliškių ir Lesčių k., prie Gynė­vės užtvankos. Eglynas su ąžuo­lų, skroblų ir drebulių priemaiša. Bonitetas III. Dirvo­žemis molio.

 

 

Tauro ir Dainavos apygarda.

1950 m. liepos 22 d. rytą Kauno garni­zonas apsupo bunkerį, esantį šiame miške. Bun­kerio nežinantis negalėjo atidaryti. Išdavė ryšininkė iš Kauno Marytė Prane­vi­čiūtė – „Jurga“, „Jurgiukas“.

 

Žuvo :

1. Leonas Grigonis, gim. 1905, LLKS gen. štabo viršininkas („Kalnius“, „Žvai­nys“, „Užpalis“), mokytojas nuo Rokiškio.

2. Meškauskas Aleksas („Alytis“, „Pau­lius“, „Montė“), gim. 1922, ūkininkas nuo Kra­kių.

3. Tomkus Juozas, gim. 1924 („Šarū­nas“, „Gabrys“).

4. Kuzmickas Vytautas, gim. 1930, iš Duo­gių k. partizanas nuo 1949 („Sakalas“).

5. „Banga“, pavardė nežinoma.

A. Meškausko giminių rūpesčiu ties bun­keriu pastatytas kryžius.

Anksčiau šiame miške yra žuvę:

Daugėla Antanas, Vinco, gim. 1915 Kilo­voje, Čekiškės vlsč. LLA karys. Nepri­klausomos Lietuvos kariuomenės pus­ka­rininkis. Partiz. nuo 1944. Būrio vadas, žuvo 1945-07-27, apsupo enkavedistai. Žuvo dar trys draugai.

 

 

Daugirdų k. (anksčiau Plembarkas), 3_km nuo Ariogalos į Raseinių pusę, Verė­du­vos apyl. 2 sodybos, 2 gyventojai.

1976 m. Lietu­voje tokiu pavadinimu buvo 9 kaimai.

Daugirduose rasta akmeninių kirvukų, naujojo žalvario a. žalvarinis ietgalis ir kasinėtas naujojo geležies a. kapinynas.

 

 

Kaimas 8 km nuo Ariogalos, Girkalnio vlsč.

 

 

Gimė 1855, mirė 1928. Baigė Vilniaus gimn., Daug­pilyje raitelių m-klą, Pulavų ž. ū. m-klą. Nuo 1878 m. dragūnų pulko kari­nin­kas Raseiniuose. Vedė Aliną Pilsudskaitę (Juo­zo Pilsudskio, Lenkijos prezidento pus­seserę) ir pasitraukė iš tarnybos štabrot­mistro laips­niu, ūkininkavo Pagojo dvare. Platino kny­gas ir laikraščius. Susektas išsi­kėlė į Lie­poją, paskui buvo Kalūgos glžk. kontro­lie­rius. 1919 m. Kaune buvo Valsty­binės kont­rolės valdytoju. Gavęs pensiją ir 2,5 ha žemės Pernaravoje, vertėsi ūkiu. Bend­ra­darbiavo „Lietuvyje“, 1924 rūpinosi Lietuvių tau­ti­ninkų sąjungos įsteigimu.

 

 

Gimė 1852, mirė 1919. Dailininkas, kraš­to­ty­ri­ninkas, archeologas. Pasimokęs na­mie (Plem­berge), įstojo į Vilniaus realinę gimn., paskui mokėsi V. Trutnevo piešimo m-kloje, Peter­burgo, Miuncheno dailės akad. 1877 Var­šu­voje atidarė savo stu­diją. Svarbiausi jo paveikslai: „Naktį ir rytmetį“, „Rudens orė“, „Auštant“, „Pūga“, „Prie šventojo šal­tinio“, „Prie Dubysos“, „Dubysa (vasarą)“ ir kt. Išdekoravo Mai­ro­nio kambario lubas. Bendradarbiavo “Var­pe“ („Kokiu būdu buvo išgręžiamos skylės taip vadinamose Perkūno Kulkose“). Kasinėjo kapinynus, kitus archeologinius paminklus. 1883 vedęs Kaz. Kaributaitę-Daškevičiūtę, iš Varšuvos persikėlė į Plem­bergą ir ūki­ninkavo. 1907 – Kauno muzie­jaus konser­vatorius, 1909 – jo direktorius. Kaune gyvendamas vertė iš lenkų k., reži­savo S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Jauni­kius“, pats rašė („Girkalnio užgavė­nės“, „Tėtė pakliuvo“ ir kt.). 1917 kartu su Ba­sa­­na­­vi­­čium, A. Žmuidzinavičium dalyvavo ko­mi­si­joje Lietuvos vėliavai nustatyti, ren­gė Vyčio projektus, piešė Lietuvos miestų her­bus, sukūrė Kauno istorijos muziejaus, kai kurių bažnyčių vitražų, teatro dekora­cijų, pa­rašė straipsnių dailės, istorijos klau­si­mais.

 

 

Daugirdėnų k. yra 6,5 km nuo Ariogalos į š. v., už Dubysos, 3 sod., 3 gyventojai.

 

 

Daugirdų koplyčia Antrojo pasaulinio karo metu degė. T. Daugirdo ir kitų palaikus pavyko išgelbėti. T. Daugirdo kapas buvo su­piltas šalia koplytėlės. Ilgą laiką koply­tė­lė buvo apleista, netvarkoma, nyko. 1980 Daugirdų palaikai buvo vėl perkelti į koplyčią, prikalta memorialinė lenta. 1990 koplyčia suremontuota.

 

 

Valdas Daukševičius gimė 1955-08-11 Sim­ne, Alytaus r. Ariogaloje gyvena nuo 1988 m. Be kasdieniškų darbų jis myli gam­­tą ir nori ją dažnai išvysti paukščio aki­mis.  Anksčiau jis domėjosi skrai­dyk­lė­mis, priklausė Kauno, vėliau Raudon­dvario skrai­dyklių klubams. Po to pamėgo skrai­dymą karšto oro balionais. Dabar jis turi nuosavą, Anglijoje pagamintą oro ba­lioną LY OCL. Jis pagamintas iš sustiprinto, armuoto nailono. Medžiaga lengva ir labai tvirta. Kupolo tūris – 3400 m³, aukštis –apie 25 m, keliamoji galia – 510 kg, gali kelti keturis keleivius ir pilotą. Oro balionas sveria apie 120 kg. V. Daukševičius jau šešis metus dalyvauja pramoginiuose bei sportiniuose renginiuose.

Kiekvienam skrendančiam pirmą kartą V. Daukševičius leidžia pasijusti tikru orei­viu. Nusileidus reikia suvynioti oro balioną, padėti sutvarkyti įrangą. Visi, ištvėrę pir­mąjį skrydį, pakrikštijami ir gauna krikšto raštą.

 

 

Daujotų k. nuo Ariogalos 15 km į š., 7 sod., 19 gyv.

 

 

Daujotėlių k. 5 sod., 8 gyv. Daujotėlių k. 1919 m. gimė partizanas Vincas Sta­šinskas, žuvo Lenčių miške 1945.

 

 

Daugupis (tariamas Daugupy~s, kirtis gale) Gynėvės deš. intakas, 3,4 km ilgio. Teka Algimantų (Čėkuvos) k. laukais, pro Žąsinų k. pietryč. lin., kerta Ariogalos–Josvainių vieškelį ir ties Pagynėvio k. įteka į Gynėvę 6,2 km nuo jos žiočių. Numelioravus lau­kus, Daugupis labai sumažėjo, pastebimas geriau tik nuo Ariogalos–Josvainių vieškelio. Daug­upis dar vadinamas Daukšupiu.

 

 

Dešinysis Dubysos intakas, 4,5 km ilgio. Prasideda ties Padeglių k. Padubysio apyl. Vardas kildinamas nuo pievos vardo, pel­kės (dėl jo plg. dėglė – „gili, klampi vieta pelkėje“ (LKŽ II, 366).

Teka į pietus pro Bazilionių (Padubysio) k., keičia linkmę į pietryčius ir ties Beira­riškio k. įteka į Dubysą 117,8 km nuo jos žio­čių. Turi du bendravardžius intakus. Deglės ba­seine yra Gėluvos ežeras. kar­tais Deglė klaidingai vadinama Egle.

 

 

1. Dešimtinė – duoklė bažnyčiai, 10-oji dalis ūkiškų pajamų. Dešimtinę sutin­kame jau Sen. Testamente (Moz. 24, 20, 28, 28), Nauj. Testamente (Mat 23, 23, Lul 11, 42,). Pirmieji krikščionys dešimtinės nereikalavo, duodavo kaip dovaną. Nuo 801 d. jau pri­va­loma. Karolis Didysis dešimtinę suskirstė į 3 dalis: bažnyčiai, beturčiams ir kunigams išlaikyti. Rusijoj de­šimtinę  įvedė Vla­dimiras X–XI a. Dešimtinę  panaikino 1789 Pran­cūzijoje. Popiežius Ino­centas IV 1253 lie­tu­viams neskyrė dešim­tinės mokesčio, bijo­damas atbaidyti nuo krikščionybės. Įstei­gus Vil­niaus ir Žemaičių vyskupijas, įvesta rinklia­va Kalėdoms (iš čia kalėdojimai) Dvarininkai užrašydavo de­šim­tinę bažny­čiai išlaikyti. 1864–1866 ru­sai uždraudė dešimtinę. Katali­kuo­se kalėdo­jimas išliko iki šių dienų, tik gavo kitą paskirtį – kunigai aplanko savo para­pi­jiečius.

2. Dešimtinė – rusų ploto matas lygus 1,092 ha. Rusai nuo 1757 plotą matavo kvadratiniais sieksniais. 2400 kv. sieksnių lygu 80×30 ar 60×40. Buvo dar vadina­moji ūkiškoji de­šim­tinė – 3200 kv. sieksnių (80×40), apsk­ritoji (60×40), šimtinė (100×100). Lietuvoje tokiais matais matavo iki nepri­klau­somybės paskelbimo. Lietuva ploto matais įsivedė hektarą ir arą.

 Sieksnis – 2,13 m. Sieksniu vadinamas ir A formos medinukais sukaltas matas, ku­riuo brigadininkai atmatuodavo kolū­kie­čiui priklausančius arus (60 arų).

 

 

Didžiulių k. yra 5 km į šiaurės vakarus nuo Ariogalos, prie plento Ariogala–Rasei­niai. 118 sod., 297 gyv. 1945 areštuotas Juodaitis Kazimieras, gim. 1916 Didžiu­liuose. Bežemis. Žuvo Kara­gandoje.

 

DIGRYS Domas, Mato

 

Gimė 1907-08-07 Petrapilyje. Baigęs gimn., įstojo į Kauno Aukštosios m-klos mechanikos skyrių. 1931 baigė karo moks­lus ir užsitarnavo leitenanto laipsnį. 1938 stu­dijavo Eccole d’Applicatio d’Artilerie a Fontainebleau Pracūzijoje. Grįžus skiria­mas į Ginklavimosi valdybą. 1938 koman­di­ruo­jamas į Čekoslovakiją. 1939 sutei­kiamas kapitono laipsnis. 1940 gimė duktė. Mirė – neteisingai gydyta. 1941 ištremtas. Karo metu tarnavo Tarybinėje Armijoje, dirbo Leningrade karinėj gamykloj vyr. tech­nologu. 1947 grį­žo į Lietuvą. Žmona buvo likusi Lietuvoje. Grįžus buvo sunku įsidarbinti. Žmona, gy­vendama Latvijoje, buvo pažįstama su J. Paleckio šeima. Tai, vyrui grįžus, nuvažiavo į Vilnių pas Paleckį. Šis užtikrino, kad vyras gaus darbo. Iš pradžių vietiniai dar trukdė, bet, gavę Paleckio raštą, atlyžo. Dėstė ma­te­matiką Ariogalos gimn. Paskutinė darbovietė –gelžbetonio g-kla. Išėjęs į pensiją augino gėles. Ariogalos m., Vytauto g. 147 turėjo pasi­statęs medinį namą. Dabar, jam mirus, namas nugriautas. Mirė 2000 m.

 

 

Gimė 1909 Bažavalės k. Karo aviacijos II skyriaus viršininkas, kapitonas, apdo­vanotas „Plieno Sparnų“ garbės ženklu. 1940 m. sovietams likvidavus Lietuvos ka­riuomenę ir Karo  aviaciją, gyveno ir dir­bo tėvų ūkyje. LLA karys. Suimtas 1945.

 

 

Gimė 1930. Ariogalos gimn. mokinė, ištremta 1949 m. į Ja­kut­sko sr. Dirbo miš­ke, smarkiai nušalo rankas ir kojas. Nusil­pusią perkėlė dirbti buhaltere. Grįžo 1958, ištekėjo už Balio Godvaišos, laukusio su­grįžtančios. Vėliau dirbo Vilniuje bu­hal­tere. Išėjusi į pensiją sunkiai sirgo – atsi­liepė nušalimai Sibire. Mirė 2003. Vyras Balys – kelių matematikos vadovėlių autorius.

 

 

Dykra – dykynė, plynė. V. Almonaitis rašo, kad vokiečių mokslininkai G. ir H. Mor­­tensenai dykros ribą 1400 m. vedė šitaip: Dubysos upe iki Ariogalos, po to beveik tiesia linija (atitinkančia naujojo Žemaičių plento kryptį) iki Jūros intako Aitros žem­upio (prie Tverų). Visą Ventos aukš­tupį, t. p. didžiulę te­ri­toriją tarp Du­by­sos ir Nevėžio (dabar – Radviliškio r.) Mortensenai pasky­rė dykrai. Žmonėse dar ir taip sakoma: „Bau­žiš­kė – tikra dykra: nei ten žmogaus, nei gy­vulio sutiksi, tik gyvačių gali rasti“. Vie­toje buvusių dyk­rų ir pievų pradėjo įsi­galėti miškai.

H. Mortense: Litauen. Grund­zuge einer Landeskunde,

Gotingen 1926

 

 

Kaimas apie 10 km nuo Ariogalos į Juodaičių pusę (nuo Juodaičių kelio apie 1,5 km). 13 sodybų, 29 gyventojai.

 

 

Gimė 1929. Poetės B. Rupainienės duk­tė, vienintelė išlikusi ištrėmus tėvus. Baigė VPI, mokytojavo Ariogalos, Perna­ra­vos, Pramedžiavos, Panevėžio m-klose.

 

 

Dratvuo, Dratvinys, Dratvinis, Dretvi­nis – Dubysos dešinysis intakas, 11 km ilgio. Prasideda Liolių m. ir teka į pietryčius pro Drupiškės, Flerijoniškės, Gadratvinių, Girinaičių, Krantagūros kaimus. Ties Lydu­vėnais įteka į Dubysą 78,4 km nuo jos žiočių. Teka 40 m gilumo slėniu. Kritimas apie 60 m. Dešinysis intakas – Kuprė, 4,3 km ilgio, kiti intakai bevardžiai. Baseino plotas – 53 km2.

Vardas nėra visai aiškus. Spėjama, kad gali būti siejamas su „dra­tas“ – viela (vok. kilmės). Kuprės vardo kilmė aiški – nuo žodžio kupra – upės išlinkimas.

 

 

Dešinysis Nemuno intakas, 143,3 km ilgio. Baseino plotas 2033 kv. km. Dubysa prasideda Genupio vardu Le­porų k. pie­vose. Ties Ruzgių k. Genupis įteka į Bal­niaus (Raizgių) ež., iš kurio ištekėjęs vadi­na­mas Dubysa. Įteka ties Seredžium į Nemuną 167,3 km nuo žiočių. Slėnis 300–500 m pl., šlaitai 40 m aukščio, statūs, ypač ties Ariogala.

Aukštupio vaga siaura ir labai vin­giuo­ta. Prie Bubių Dubysa patenka į Kurtuvėnų slėnį. Dubysos–Ventos kanalas vietomis eina Dubysa. Vidurupio vagos plotis 20–30 m, žemupio – 40–60 m. Dubysa turi 44 in­ta­kus. Didesni: Šiaušė, Gryžuva, Lapišė, Luk­nė, Kirkšnovė, Gynėvė, Lazduona, de­šinieji – Lukojus, Kražantė. Vid. nuolydis 70 cm/km. Srovės greitis 0,1–0,3 m/s. Debitas ties žiotimis: min. 4, vid. 13,4, maks. 100–150 m3/sek.

Dubysą maitina lietaus ir tirpsmo van­duo, todėl jos lygis svyruoja.

 

Vardas sietinas su liet. dubti – darytis dubiam, riestis įdubai, linkti, klimpti, smug­ti, grimzti (LKŽ II, 285), „įdubęs, įduob­tas, gilus“ (t. p. 789), „dubė, įdubimas, slėnys“ (t. p. 789). Šiuo vardu upelių yra netoli Rozalimo (Radviliškio r.) ir prie Pasva­lio, ten yra Padubysio dv. Du­by­sa prie Rozali­mo 10,5 km, Dubysėlė – 1 km.

 

 

Padavimas. Apie Bubius, iš kurių apy­linkių išteka Dubysa, senovėje laikęsi du biesai (velniai), kurie buvo įjunkę jo­dinėti į naktigonius išleidžiamais arkliais. Išaušus rytui, žemaičiai rasdavę arklius ne tik ne­pa­ilsėjusius, bet labai nuvargusius, „velnių nu­jodinėtus“. Supratę, kas įvyko, keik­da­miesi šaukdavę, kad tai padarę du biesai. Mat žemaičiai vidukliečiai ie verčia į y: pienas – pyns ir pan.

 

 

Atstumas nuo  žiočių (km)	Krantai	Intakas
140.5	k	Skriaudupis
138,0	d	Zielupis
134,0	d	Spalvė
130,0	d	Kurtuva
124,8	k	Tilžė
123,8	k	Sietupis
119,0	k	Deglė
117,0	d	Lendrupis
116,0	d	Vindupis
114,2	d	Gegužiukas
111,4	d	Šventupis
106,3	d	Lukojus
104,1	k	Šiaušė
102,3	d	Kražantė
101,0	d	Tetupis
200,0	k	Gerupis
96,9	d	Miedus
93,3	k	Lokysta
92,9	k	Gryžuva
91,4	d	Saldus
88,9	d	Laukupis
83,4	d	Ikupas
82,2	k	Didravis
76,6	k	Dratvinys
73,8	d	Lutupis
73,0	d	Daukšupis
72,6	k	Lapiša
72,5	k	Vėžupis
71,1	k	Žizdrė
66,4	k	Pražuva
65,2	k	Salytė
62,0	k	Liolinga
61,4	k	Kurantas
54,8	k	Luknė
54,4	k	Tvarkantė
52,2	d	Alkupis
51,2	d	Gužutupis
50,7	d	Dubių upelis
48,8	k	Mūkė
47,8	d	Šventravis
46,2	k	Vieviršė
45,1	k	Vaškupis
42,6	d	Vaškutė
41,6	k	Žvyrinčius
40,9	d	Šventupis
38,1	d	Šakumas
36,5	d	Platupis
35,9	k	Upytė
34,4	d	Mikodravis
33,9	k	Turkšlė
32,3	k	Kirkšnovė
29,5	k	Palonas
28,4	k	Taurupys
18,4	k	Gynėvė
16,6	d	Skystūnas
16,1	k	Lašiša
15,6	k	Jurgravis
14,7	d	Uosenta
12,3	d	Ąžuolupis
11,6	d	Žvyrupis
10,6	d	Ožkupis
2,0	k	Lazduona

  

 

Dubysos slėnyje tik Lyduvėnų miestelis, kiti išsikėlę į šlaitus ar lygumą.

 

 

Km nuo žiočių	Intakas	D.bas. pl. ligi intako	Int. bas. pl.	D.bas. pl. su intaku
134,0	Spalvė	14,0	17,5	58,5
130,0	Kurtuva	60,4	70,6	131,0
124,8	Tilžė	143,8	21,4	165,2
111,4	Šventupis	215,9	39,5	255,4
106,3	Lukojus	265,7	31,6	296,3
104,1	Šiaušė	299,1	155,0	454,1
102,3	Kražantė	455,1	376,3	831,4
96,9	Miedus	941,6	16,0	857,6
92,9	Gryžuva	867,0	192,9	1059,9
91,4	Saldus	1060,7	18,4	1079,1
76,6	Dratvinė	1112,9	54,0	1166,9
72,6	Lapiša	1184,6	91,1	1275,7
40,9	Šventupis	1611,6	18,0	1629,9
32,3	Kirkšnovė	1658,5	104,4	1760,9
28,4	Taurupys	1784,8	17,8	1802,6
18,4	Gynėvė	1826,0	115,7	115,7
16,1	Lašiša	1951,2	15,1	1966,3
2,0	Lazdona	2008,3	61,5	2069,8
0,0	Ligi žiočių	2071,7	–	–

 

Atstumas iki žiočių	Ruožo ilgis	Altitudė,m	Kritimas,m	Vid.Kritimas,cm/km
Versmės        149,3	19,7	132,52	31,86	161,6
Bubiai            129,6	27,4	100,66	21,26	77,7
Ž. Padub.       102,2	26,0	79,40	79,40	55,4
Lyduvėnai        76,2	50,5	65,0	30,26	60,0
Žiotys                 0,0		15,12
Visa Dubysa        –	149,3	–	117,40	78,7

 

Didėjančio kritimo ruožas žemupy ati­tin­ka skirtingą jos linkmę ir pabrėžia toli­mes­nės erozijos tendenciją. Dubysos kriti­mo dalį sunaudodavo malūnai, kurių anks­čiau būta apie 20, Nepriklausomybės lai­kais 16, dabar malūnų vos keli.

 

 

Visų malūnų užtvankos drauge kėlė vandenį apie 25 m. Tuo būdu naudojama tik ¼ kritimo. Po karo malūnų girnas suko elektra, kai kurie nuseno, kai kurie (Kvan­to) vokiečių buvo susprogdinti.

 

Apie Maslauskiškės malūną „Betygalos žemėje“ taip rašoma: „Ponia Erna (Boden­dorf) be Lietuvos gyventi negalėjo. Par­davė savo gražų namą Liubeke ir atvyko į Maslauskiškes. Čia pasistatė namą su man­­sarda. Suremontavo istorijos–tech­nikos pa­minklą – malūną.“ (147 psl.). O apie Novininkų malūną taip parašyta: „Navi­nin­kuose buvo vandens malūnas, tačiau II pasaulinio karo metais su­sprogdintas.“ (148 psl.).

 

Plembergo malūno po gaisro dalį nu­grio­vė, dalį atstatė, bet jau mažai kas pri­mena, kad čia ne tik maldavę, bet ir Ario­galos m. teikdavęs šviesą. Šviesa buvo silp­nutė, bet apšviesdavo butus ir miestelį.

 

 

Dubysos nuolydis nemažas. Per 140,5_km, nuo Raizgių ežero iki Sere­džiaus upė nukrinta 98 m. Jos vidutinis nuolydis toje dalyje yra 70 cm/km, o nuo pat išta­kos – 78 cm/km.

 

 

Dubysos tyrinėjimai pradėti 1796 (de Vitte), 1823 (Rokosovskij), 1901–1902 (Be­lickij), 1903 (Šistovskij, 1913 (Be­lio­vin), 1936 (prof. S. Kolupaila ir K. Pakš­tas). 1903 atlikti Dubysos geologiniai tyrinėjimai (K. Viskantas).

 

 

Jungia Dubysą ir Ventos aukštupius. Ilgis 15 km. Su Dubysa jungiasi prie Bubių (Šiaulių r.), su Venta – prie Tolučių (Kel­mės r.). Į Dubysos–Ventos kanalą įjungtas Kur­tuvos žemupys, o jos aukštupys virto ka­na­lo deš. intaku. Vietomis į kanalą įjungta Dubysos vaga. Tarp Bubių ir Pa­dvar­ninkų (Kelmės r.) šalia Dubysos iškastas per­kasas, nes Dubysa šiame ruože netinka laivybai. Dubysos–Ventos kanalas pradėtas kasti 1825 m. Norėta Nemuno baseiną jungti su Baltijos jūra, nes Nemuno žiotys buvo valdomos Prū­sijos. Buvo statoma 20 šliuzų. Statyba nutrūko per 1831 m. su­ki­limą. XX a. nu­trauk­ti darbai buvo atnau­jinti, bet Pirmasis pa­sau­linis karas vėl nutraukė. Šiandien Dubysos–Ventos kanalas prak­ti­nės reikš­mės neturi. Dubysos–Ventos ka­na­­las įeina į Kurtuvėnų landšaftinį draustinį.

 

 

Baudžiavos laikais ponai norėjo Dubysa laivais plaukioti. Buvo planas – Dubysą su­jung­ti su Venta. Sušaukė agentus. Kasė „kapanicą“ (kanalą). Ta kapanica yra netoli Korsako, po Valio, Borisos kolionija (sody­ba). Apie Bareckius. Kapanica buvo lai­vams stovėti. Kapanicos dugną išgrindė. Pavaikščiok padubysiais, tą kapanicą pats gali rasti.

A. Buivydienė, Žąsinų k., 1967, užrašė V. Š.

 

 

Dubysos pilis, kryžiuočių pilis, pasta­tyta 1406–1407 m. Dubysos ir Nemuno san­takoje. Manoma, stovėjusi dab. Sere­džiuje, prie žiočių, esančioje piliavietėje (vadinamoje Palocėliu) arba kiek toliau į vakarus. Pilyje buvo įsikūręs ordino vaitas (vogtas) M. Kiuchmeisteris, siekęs įsi­tvir­tinti Žemaitijoje. 1409 m. rugpjūtį sukilę že­maičiai Dubysos pilį sunaikino.

 

 

Dubysos sutartis buvo Lietuvos D. K. Jo­gailos ir jo brolio Skirgailos 1382 m. su­tar­tis su kryžiuočių ordinu Dubysos žiočių saloje. Už pagalbą, suteiktą kovoje su Kęstučiu ir Vytautu, Jogaila atidavė kry­žiuočiams Lietuvių žemes tarp ordino valdų ir Dubysos. Pažadėjo be kryžiuočių suti­kimo nepradėti karo, teikti jiems pagalbą ir per 4 m. apsikrikštyti. Jogaila pirmasis iš XIV a. Lietuvos valdovų atsisakė teisių į Žemaitiją. Dubysos sutartis nebuvo įgy­vendinta, ir ordinas Žemaitijos negavo.

 

 

Dubysos deš. intakas, apie 1 km ilgio, teka į š. rytus ir įteka į Dubysą 50,7 km nuo jos žiočių ties Pakapurnio k.

 

 

Deš. Dubysos intakas, įteka į Dubysą 73 km nuo jos žiočių.

 

 

Kair. Dubysos intakas, įtekąs 82,2 km nuo jos žiočių.

 

 

Dratvinė (Dratvinys), kair. Dubysos intakas, įteka į ją 76,6 km nuo jos žiočių. Prie jos Lyduvėnų m.

 

 

„Tuo metu vienas Ariogalos lietuvis, su­imtas savo karaliaus įkalbėtas vieno ru­so, kalėjusio drauge su juo, pažadėjo Die­vui už išvadavimą gerą svarą vaško; be­matant sutrupėjo grandinės, kuriomis buvo sura­kin­tas, prasidarė kalėjimo durys, ir jis at­gavo laisvę“.

Iš P. Duisburgietis „Prūsų žemės kronika“,

V., 1985, 253 psl.

 

 

„Po triuškinančio smūgio Medininkų Or­dinas, sulaukęs daug talkininkų iš Vokie­tijos, Čekijos ir kitur, 1322 m. vėl niokojo Že­maitiją, pasiekdamas Raseinius, Ario­ga­lą, tačiau buvo atremtas prie Pieštvės pilies Dubysos ir Nemuno santakoje. 1323 m., atvykus riteriams iš Čekijos ir nuo Rei­no, vėl žygiuota prieš Lietuvą, bet dėl dide­lių šalčių iš pusiaukelės buvo grįžta.

(t. p., 21 psl.)

 

 

1294 Viešpaties metų žiemą magistras, rūpindamasis tikinčiųjų gerove, ketino su sa­vo kariuomene įsiveržti į Ariogalos vals­čių, bet leidosi atkalbamas. Tada jis pada­lino savo kariuomenę į dvi dalis, ir Ragai­nės broliai su sembais įsibrovė į Paštuv­os valsčių, o kita dalis patraukė į Gaižuvos valsčių; baisiai nusiaubę abu valsčius gais­rais, nužudę bei paėmę į nelaisvę 100 žmo­nių, sugrįžo su dideliu grobiu namo.

(t. p. 231 psl.)

 

 

1322 Viešpaties metais atvyko į Prū­sijos žemę garbingi vyrai bei valdovai Ber­nardas, Vroclavo kunigaikštis, iš Lenkijos, grafas Geroldizekės, Reino grafų iš Julicho ir Vildenbergo pirmagimiai sūnūs, valdovas iš Lichtenbergo ir Plichto su savo broliu iš Čekijos ir su daugybe karių bei ginklanešių. Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių vals­čių; apiplėšę bei sudeginę pilį ir kitus pa­status, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną – į Ariogalos valsčių ir abu vals­čius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos va­ka­re jie apsupo ir smarkiai užpuolė Piešt­vės (Skirsnemunės – V. Š.) pilį. Mal­dininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, ko­pian­čių į sienas, pilėnai neįstengė sulaikyti nei ietimi, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų. Kai sutemo, broliai liovėsi puolę.

Iš „Prūsijos žemės kronika“, V. 1985, 285 psl.

 

 

Ariogalos mokyklos mokytojas, ištrem­tas 1941 m. birželį.