Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

MAŽOJI ARIOGALOS ENCIKLOPEDIJA

Vytautas Šulskis

D

DABAŠINSKAI

Išnykęs kaimas.
 
DABKEVIČIUS Pranciškus
 
Filosofijos magistras. Gimė Arioga­los parapijoje. Apie 1790 m. mokėsi pirmiausia pas pijorus Ra­sei­niuose, paskui Vilniaus univ. Kelerius metus buvo mokytoju Minsko gimn. ir laikė vyrų pensionatą Vilniuje. Įvairiuose laik­raš­čiuose išspausdino daug savo poezijos kū­rinių, kurie rodo jo neeilinį talentą. Parašė taip pat veikalą „Apie auklėjimą“ („O wychowaniu“), kuris ligi šiol dar tebėra rankraštyje, ir išvertė Šilerio draminę poemą „Valenšteinas“.
Iš L. Jucevičiaus „Mokyti žemaičiai“, V. 1975, 48 psl.
 
DAILĖS PAMINKLAI BAŽNYČIOSE
 
Koplytstulpis Butkiškės bažn. švento­riu­je su ornamentuotu kryželiu, šv. Kazi­miero skulptūra, XIX a., medis, geležis.
Stacijos, dail. Michalina Cieškovič ir Florijonas Burdanovskis, aliejus, drobė, Butkiškės bažn.
Pav. „Šventoji šeima“, XIX a., aliejus, drobė, Butkiškės bažn.
Pav. „Marija“ su aptaisu, XIX a., alie­jus, drobė, Butkiškės bažn.
Trimituojančių angelų skulptūros (2), XIX a., medis, Butkiškės bažnyčia.
Skulpt. „Nukryžiuotasis“ XIX a., medis, Butkiškės bažnyčia.
Koplytėlė Butkiškės bažn. švento­riu­je, prie medžio, su ornamentuotu kryželiu ir šv. Izidoriaus skulptūra, XIX a. I pusė, medis, geležis.
Koplytėlė su ornamentuotu kryželiu ir Nazariečio skulptūra. XX a., mūras, medis, geležis, Butkiškės bažn. šventoriuje.
Koplytėlė prie medžio su ornamentuotu kry­želiu ir Nukryžiuotojo skulpt. grupe,
XX a. pr., medis, geležis, Ariogalos apyl. Padu­by­sio k.
 
DAINA
 
Daina iš Ario­galos apyl. apie kunigėlį, netekusį karelių ir pilelės. J. Juškos pa­skelbta 1867 m.
 
– Ko tujei, kunigėli, sudaičio,
Sudaičio, sudaučiutėle?
Miegą bemiegančiam
Iškirto karelius,
Išpylė pilelę.
Katro tau, kunigėli,
Daugiau pagailėjo?
– Ne taip gaila man pilelės,
Kaip man gaila karelių:
Aš pilelę supilsiu
Dvejais, trejais meteliais,
O karelių nebužauginsiu
Nė dešimt metelių.
 
DARBUTŲ, ARBA BIELSKIO, DVARAS
 
Ant aukšto kranto kyšulio, sudaryto Dubysos ir Kirkšnovės upių santakos, ties Ariogalos–Betygalos vieškeliu, pamatome gražų piliakalnį, paprastai vadinamą Dar­butų, arba Bielskio kalnu. Piliakalnį sudaro ky­šu­lio dalis, nuo kalno lygumos atskirta grio­viu ir pylimu. Didesnė piliakalnio dalis jau nu­griuvusi, o likusioji apie 60 m ilgio ir 14 m pločio. Nuo piliakalnio puikūs reginiai į Dubysos slėnį. Be pylimo ir griovio, ski­rian­čio piliakalnį nuo lauko, tose pilia­kal­nio vietose, kur šlaitai yra nuolaidūs, dar matyti pylimų vietų, taip pat jų matyti ir ties piliakalnio pamatu Dubysos slėnyje. Iš viso ko matyti, jog tai buvo stipri seno­vės lietuvių pilis prieš kryžiuočius.
Piliakalnį 1886 m. pirmą kartą tyrinėjo T. Dau­girdas. Jis surado keletą akmeninių grįstų plokš­tumų ir šiek tiek senoviškų daiktų.
1911 m. T. Daugirdas su Kšivickiu vėl kasinėjo piliakalnį. Jie nustatė, kad pilia­kalnis žiloje senovėje buvo tik šiaip sustip­rinta gyve­na­moji vieta. Iš tų laikų rasta įvairių senie­­nų: šukių, pelenų, anglių, per­skeltų gyvu­lių ir žvėrių kaulų, įvairių akme­ninių padarų ir kt. Vėliau, XIII–XIV a., pilia­kalnis buvo paverstas gynimosi tvirtove, iš tų laikų piliakalnio tyrinėtojai rado įvairių bronzinių daik­tų, sagčių, geležinių padarų ir kt. Darbu­tuose buvo rasta senoviškųjų lietu­vi­škų pinigų – muštinių, t. y. tam tikrų sidabrinių lazdelių su įkirtimais.
Spėjama, kad XIX a. vid. šiame kalne palaidotas Paturkšlio dvaro savininkas Ignacas Bielskis. Pačios laidotuvės buvu­sios neįprastos. Prašęs palaidoti naktį. Ve­žę karstą keturi juodi žirgai, kurie kažko pa­sibaidę, apnešė karstą kelis kartus apie dvarą. Perkūnas trenkęs į dvarą, ir šis su visais gyventojais ir turtais prasmegęs kalne. Išeinančios mergaitės, jo dukterys, laukiančios, kas nuims nuo jų prakeiksmą.
 
DARGUPIS
 
Gynėvės deš. intakas, 5 km ilgio, teka iš Negirvos k. į pietryčius, kerta Ariogalos–Josvainių kelią ties Padargupių k. ir ties Pagynėvio k. įteka į Gynėvę 6,5 km nuo jos žiočių.
Vardas kildintas iš liet. dargus – „dar­ga­notas, bjaurus, nemalonus, negra­žus, šlykš­tus” (LKŽ II, 285), dargana – „bjau­rus, lietingas ir šaltas, su šlapdriba oras“ (ten pat, 282). Nuo upelio ir Padargupių k. pava­di­nimas. Dabar to upelio mažai ir likę, didelė dalis nu­drenuota – paversta grioviu, kai kur panai­kinta vaga.
 
DAUGELIŠKIAI
 
Daugeliškių k. yra į r. nuo Ariogalos, 9 km, tarp Žem. plento ir autostrados, 2 sodybos, 4 gyv.
 
DAUGELIŠKIŲ MIŠKAS
 
Daugeliškių miškas 5 km į rytus nuo Ariogalos, tarp Daugeliškių ir Lesčių k., prie Gynė­vės užtvankos. Eglynas su ąžuo­lų, skroblų ir drebulių priemaiša. Bonitetas III. Dirvo­žemis molio.
 
DAUGELIŠKIŲ MIŠKE ŽUVĘ PARTIZANAI
 
Tauro ir Dainavos apygarda.
1950 m. liepos 22 d. rytą Kauno garni­zonas apsupo bunkerį, esantį šiame miške. Bun­kerio nežinantis negalėjo atidaryti. Išdavė ryšininkė iš Kauno Marytė Prane­vi­čiūtė – „Jurga“, „Jurgiukas“.
 
Žuvo :
1. Leonas Grigonis, gim. 1905, LLKS gen. štabo viršininkas („Kalnius“, „Žvai­nys“, „Užpalis“), mokytojas nuo Rokiškio.
2. Meškauskas Aleksas („Alytis“, „Pau­lius“, „Montė“), gim. 1922, ūkininkas nuo Kra­kių.
3. Tomkus Juozas, gim. 1924 („Šarū­nas“, „Gabrys“).
4. Kuzmickas Vytautas, gim. 1930, iš Duo­gių k. partizanas nuo 1949 („Sakalas“).
5. „Banga“, pavardė nežinoma.
A. Meškausko giminių rūpesčiu ties bun­keriu pastatytas kryžius.
Anksčiau šiame miške yra žuvę:
Daugėla Antanas, Vinco, gim. 1915 Kilo­voje, Čekiškės vlsč. LLA karys. Nepri­klausomos Lietuvos kariuomenės pus­ka­rininkis. Partiz. nuo 1944. Būrio vadas, žuvo 1945-07-27, apsupo enkavedistai. Žuvo dar trys draugai.
 
DAUGIRDAI
 
Daugirdų k. (anksčiau Plembarkas), 3_km nuo Ariogalos į Raseinių pusę, Verė­du­vos apyl. 2 sodybos, 2 gyventojai.
1976 m. Lietu­voje tokiu pavadinimu buvo 9 kaimai.
Daugirduose rasta akmeninių kirvukų, naujojo žalvario a. žalvarinis ietgalis ir kasinėtas naujojo geležies a. kapinynas.
 
DAUGIRDAVA
 
Kaimas 8 km nuo Ariogalos, Girkalnio vlsč.
 
DAUGIRDAS Kostas
 
Gimė 1855, mirė 1928. Baigė Vilniaus gimn., Daug­pilyje raitelių m-klą, Pulavų ž. ū. m-klą. Nuo 1878 m. dragūnų pulko kari­nin­kas Raseiniuose. Vedė Aliną Pilsudskaitę (Juo­zo Pilsudskio, Lenkijos prezidento pus­seserę) ir pasitraukė iš tarnybos štabrot­mistro laips­niu, ūkininkavo Pagojo dvare. Platino kny­gas ir laikraščius. Susektas išsi­kėlė į Lie­poją, paskui buvo Kalūgos glžk. kontro­lie­rius. 1919 m. Kaune buvo Valsty­binės kont­rolės valdytoju. Gavęs pensiją ir 2,5 ha žemės Pernaravoje, vertėsi ūkiu. Bend­ra­darbiavo „Lietuvyje“, 1924 rūpinosi Lietuvių tau­ti­ninkų sąjungos įsteigimu.
 
DAUGIRDAS Tadas
 
Gimė 1852, mirė 1919. Dailininkas, kraš­to­ty­ri­ninkas, archeologas. Pasimokęs na­mie (Plem­berge), įstojo į Vilniaus realinę gimn., paskui mokėsi V. Trutnevo piešimo m-kloje, Peter­burgo, Miuncheno dailės akad. 1877 Var­šu­voje atidarė savo stu­diją. Svarbiausi jo paveikslai: „Naktį ir rytmetį“, „Rudens orė“, „Auštant“, „Pūga“, „Prie šventojo šal­tinio“, „Prie Dubysos“, „Dubysa (vasarą)“ ir kt. Išdekoravo Mai­ro­nio kambario lubas. Bendradarbiavo “Var­pe“ („Kokiu būdu buvo išgręžiamos skylės taip vadinamose Perkūno Kulkose“). Kasinėjo kapinynus, kitus archeologinius paminklus. 1883 vedęs Kaz. Kaributaitę-Daškevičiūtę, iš Varšuvos persikėlė į Plem­bergą ir ūki­ninkavo. 1907 – Kauno muzie­jaus konser­vatorius, 1909 – jo direktorius. Kaune gyvendamas vertė iš lenkų k., reži­savo S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Jauni­kius“, pats rašė („Girkalnio užgavė­nės“, „Tėtė pakliuvo“ ir kt.). 1917 kartu su Ba­sa­­na­­vi­­čium, A. Žmuidzinavičium dalyvavo ko­mi­si­joje Lietuvos vėliavai nustatyti, ren­gė Vyčio projektus, piešė Lietuvos miestų her­bus, sukūrė Kauno istorijos muziejaus, kai kurių bažnyčių vitražų, teatro dekora­cijų, pa­rašė straipsnių dailės, istorijos klau­si­mais.
 
DAUGIRDĖNAI
 
Daugirdėnų k. yra 6,5 km nuo Ariogalos į š. v., už Dubysos, 3 sod., 3 gyventojai.
 
DAUGIRDŲ KOPLYČIA
 
Daugirdų koplyčia Antrojo pasaulinio karo metu degė. T. Daugirdo ir kitų palaikus pavyko išgelbėti. T. Daugirdo kapas buvo su­piltas šalia koplytėlės. Ilgą laiką koply­tė­lė buvo apleista, netvarkoma, nyko. 1980 Daugirdų palaikai buvo vėl perkelti į koplyčią, prikalta memorialinė lenta. 1990 koplyčia suremontuota.
 
DAUKŠEVIČIUS Valdas
 
Valdas Daukševičius gimė 1955-08-11 Sim­ne, Alytaus r. Ariogaloje gyvena nuo 1988 m. Be kasdieniškų darbų jis myli gam­­tą ir nori ją dažnai išvysti paukščio aki­mis.  Anksčiau jis domėjosi skrai­dyk­lė­mis, priklausė Kauno, vėliau Raudon­dvario skrai­dyklių klubams. Po to pamėgo skrai­dymą karšto oro balionais. Dabar jis turi nuosavą, Anglijoje pagamintą oro ba­lioną LY OCL. Jis pagamintas iš sustiprinto, armuoto nailono. Medžiaga lengva ir labai tvirta. Kupolo tūris – 3400 m³, aukštis –apie 25 m, keliamoji galia – 510 kg, gali kelti keturis keleivius ir pilotą. Oro balionas sveria apie 120 kg. V. Daukševičius jau šešis metus dalyvauja pramoginiuose bei sportiniuose renginiuose.
Kiekvienam skrendančiam pirmą kartą V. Daukševičius leidžia pasijusti tikru orei­viu. Nusileidus reikia suvynioti oro balioną, padėti sutvarkyti įrangą. Visi, ištvėrę pir­mąjį skrydį, pakrikštijami ir gauna krikšto raštą.
 
DAUJOTAI
 
Daujotų k. nuo Ariogalos 15 km į š., 7 sod., 19 gyv.
 
DAUJOTĖLIAI
 
Daujotėlių k. 5 sod., 8 gyv. Daujotėlių k. 1919 m. gimė partizanas Vincas Sta­šinskas, žuvo Lenčių miške 1945.
 
DAUGUPIS
 
Daugupis (tariamas Daugupy~s, kirtis gale) Gynėvės deš. intakas, 3,4 km ilgio. Teka Algimantų (Čėkuvos) k. laukais, pro Žąsinų k. pietryč. lin., kerta Ariogalos–Josvainių vieškelį ir ties Pagynėvio k. įteka į Gynėvę 6,2 km nuo jos žiočių. Numelioravus lau­kus, Daugupis labai sumažėjo, pastebimas geriau tik nuo Ariogalos–Josvainių vieškelio. Daug­upis dar vadinamas Daukšupiu.
 
DEGLĖ
 
Dešinysis Dubysos intakas, 4,5 km ilgio. Prasideda ties Padeglių k. Padubysio apyl. Vardas kildinamas nuo pievos vardo, pel­kės (dėl jo plg. dėglė – „gili, klampi vieta pelkėje“ (LKŽ II, 366).
Teka į pietus pro Bazilionių (Padubysio) k., keičia linkmę į pietryčius ir ties Beira­riškio k. įteka į Dubysą 117,8 km nuo jos žio­čių. Turi du bendravardžius intakus. Deglės ba­seine yra Gėluvos ežeras. kar­tais Deglė klaidingai vadinama Egle.
 
DEŠIMTINĖ
 
1. Dešimtinė – duoklė bažnyčiai, 10-oji dalis ūkiškų pajamų. Dešimtinę sutin­kame jau Sen. Testamente (Moz. 24, 20, 28, 28), Nauj. Testamente (Mat 23, 23, Lul 11, 42,). Pirmieji krikščionys dešimtinės nereikalavo, duodavo kaip dovaną. Nuo 801 d. jau pri­va­loma. Karolis Didysis dešimtinę suskirstė į 3 dalis: bažnyčiai, beturčiams ir kunigams išlaikyti. Rusijoj de­šimtinę  įvedė Vla­dimiras X–XI a. Dešimtinę  panaikino 1789 Pran­cūzijoje. Popiežius Ino­centas IV 1253 lie­tu­viams neskyrė dešim­tinės mokesčio, bijo­damas atbaidyti nuo krikščionybės. Įstei­gus Vil­niaus ir Žemaičių vyskupijas, įvesta rinklia­va Kalėdoms (iš čia kalėdojimai) Dvarininkai užrašydavo de­šim­tinę bažny­čiai išlaikyti. 1864–1866 ru­sai uždraudė dešimtinę. Katali­kuo­se kalėdo­jimas išliko iki šių dienų, tik gavo kitą paskirtį – kunigai aplanko savo para­pi­jiečius.
2. Dešimtinė – rusų ploto matas lygus 1,092 ha. Rusai nuo 1757 plotą matavo kvadratiniais sieksniais. 2400 kv. sieksnių lygu 80×30 ar 60×40. Buvo dar vadina­moji ūkiškoji de­šim­tinė – 3200 kv. sieksnių (80×40), apsk­ritoji (60×40), šimtinė (100×100). Lietuvoje tokiais matais matavo iki nepri­klau­somybės paskelbimo. Lietuva ploto matais įsivedė hektarą ir arą.
 Sieksnis – 2,13 m. Sieksniu vadinamas ir A formos medinukais sukaltas matas, ku­riuo brigadininkai atmatuodavo kolū­kie­čiui priklausančius arus (60 arų).
 
DIDŽIULIAI
 
Didžiulių k. yra 5 km į šiaurės vakarus nuo Ariogalos, prie plento Ariogala–Rasei­niai. 118 sod., 297 gyv. 1945 areštuotas Juodaitis Kazimieras, gim. 1916 Didžiu­liuose. Bežemis. Žuvo Kara­gandoje.
 
DIGRYS Domas, Mato
 
Gimė 1907-08-07 Petrapilyje. Baigęs gimn., įstojo į Kauno Aukštosios m-klos mechanikos skyrių. 1931 baigė karo moks­lus ir užsitarnavo leitenanto laipsnį. 1938 stu­dijavo Eccole d’Applicatio d’Artilerie a Fontainebleau Pracūzijoje. Grįžus skiria­mas į Ginklavimosi valdybą. 1938 koman­di­ruo­jamas į Čekoslovakiją. 1939 sutei­kiamas kapitono laipsnis. 1940 gimė duktė. Mirė – neteisingai gydyta. 1941 ištremtas. Karo metu tarnavo Tarybinėje Armijoje, dirbo Leningrade karinėj gamykloj vyr. tech­nologu. 1947 grį­žo į Lietuvą. Žmona buvo likusi Lietuvoje. Grįžus buvo sunku įsidarbinti. Žmona, gy­vendama Latvijoje, buvo pažįstama su J. Paleckio šeima. Tai, vyrui grįžus, nuvažiavo į Vilnių pas Paleckį. Šis užtikrino, kad vyras gaus darbo. Iš pradžių vietiniai dar trukdė, bet, gavę Paleckio raštą, atlyžo. Dėstė ma­te­matiką Ariogalos gimn. Paskutinė darbovietė –gelžbetonio g-kla. Išėjęs į pensiją augino gėles. Ariogalos m., Vytauto g. 147 turėjo pasi­statęs medinį namą. Dabar, jam mirus, namas nugriautas. Mirė 2000 m.
 
Digrys Vytautas
 
Gimė 1909 Bažavalės k. Karo aviacijos II skyriaus viršininkas, kapitonas, apdo­vanotas „Plieno Sparnų“ garbės ženklu. 1940 m. sovietams likvidavus Lietuvos ka­riuomenę ir Karo  aviaciją, gyveno ir dir­bo tėvų ūkyje. LLA karys. Suimtas 1945.
 
Digrytė-Godvaišienė Danutė
 
Gimė 1930. Ariogalos gimn. mokinė, ištremta 1949 m. į Ja­kut­sko sr. Dirbo miš­ke, smarkiai nušalo rankas ir kojas. Nusil­pusią perkėlė dirbti buhaltere. Grįžo 1958, ištekėjo už Balio Godvaišos, laukusio su­grįžtančios. Vėliau dirbo Vilniuje bu­hal­tere. Išėjusi į pensiją sunkiai sirgo – atsi­liepė nušalimai Sibire. Mirė 2003. Vyras Balys – kelių matematikos vadovėlių autorius.
 
DYKRA
 
Dykra – dykynė, plynė. V. Almonaitis rašo, kad vokiečių mokslininkai G. ir H. Mor­­tensenai dykros ribą 1400 m. vedė šitaip: Dubysos upe iki Ariogalos, po to beveik tiesia linija (atitinkančia naujojo Žemaičių plento kryptį) iki Jūros intako Aitros žem­upio (prie Tverų). Visą Ventos aukš­tupį, t. p. didžiulę te­ri­toriją tarp Du­by­sos ir Nevėžio (dabar – Radviliškio r.) Mortensenai pasky­rė dykrai. Žmonėse dar ir taip sakoma: „Bau­žiš­kė – tikra dykra: nei ten žmogaus, nei gy­vulio sutiksi, tik gyvačių gali rasti“. Vie­toje buvusių dyk­rų ir pievų pradėjo įsi­galėti miškai.
H. Mortense: Litauen. Grund­zuge einer Landeskunde,
Gotingen 1926
 
Draustinė
 
Kaimas apie 10 km nuo Ariogalos į Juodaičių pusę (nuo Juodaičių kelio apie 1,5 km). 13 sodybų, 29 gyventojai.
 
Dobkevičienė-Rupainytė Irena
 
Gimė 1929. Poetės B. Rupainienės duk­tė, vienintelė išlikusi ištrėmus tėvus. Baigė VPI, mokytojavo Ariogalos, Perna­ra­vos, Pramedžiavos, Panevėžio m-klose.
 
DRATVUO
 
Dratvuo, Dratvinys, Dratvinis, Dretvi­nis – Dubysos dešinysis intakas, 11 km ilgio. Prasideda Liolių m. ir teka į pietryčius pro Drupiškės, Flerijoniškės, Gadratvinių, Girinaičių, Krantagūros kaimus. Ties Lydu­vėnais įteka į Dubysą 78,4 km nuo jos žiočių. Teka 40 m gilumo slėniu. Kritimas apie 60 m. Dešinysis intakas – Kuprė, 4,3 km ilgio, kiti intakai bevardžiai. Baseino plotas – 53 km2.
Vardas nėra visai aiškus. Spėjama, kad gali būti siejamas su „dra­tas“ – viela (vok. kilmės). Kuprės vardo kilmė aiški – nuo žodžio kupra – upės išlinkimas.
 
DUBYSA
 
Dešinysis Nemuno intakas, 143,3 km ilgio. Baseino plotas 2033 kv. km. Dubysa prasideda Genupio vardu Le­porų k. pie­vose. Ties Ruzgių k. Genupis įteka į Bal­niaus (Raizgių) ež., iš kurio ištekėjęs vadi­na­mas Dubysa. Įteka ties Seredžium į Nemuną 167,3 km nuo žiočių. Slėnis 300–500 m pl., šlaitai 40 m aukščio, statūs, ypač ties Ariogala.
Aukštupio vaga siaura ir labai vin­giuo­ta. Prie Bubių Dubysa patenka į Kurtuvėnų slėnį. Dubysos–Ventos kanalas vietomis eina Dubysa. Vidurupio vagos plotis 20–30 m, žemupio – 40–60 m. Dubysa turi 44 in­ta­kus. Didesni: Šiaušė, Gryžuva, Lapišė, Luk­nė, Kirkšnovė, Gynėvė, Lazduona, de­šinieji – Lukojus, Kražantė. Vid. nuolydis 70 cm/km. Srovės greitis 0,1–0,3 m/s. Debitas ties žiotimis: min. 4, vid. 13,4, maks. 100–150 m3/sek.
Dubysą maitina lietaus ir tirpsmo van­duo, todėl jos lygis svyruoja.
 
Vardas sietinas su liet. dubti – darytis dubiam, riestis įdubai, linkti, klimpti, smug­ti, grimzti (LKŽ II, 285), „įdubęs, įduob­tas, gilus“ (t. p. 789), „dubė, įdubimas, slėnys“ (t. p. 789). Šiuo vardu upelių yra netoli Rozalimo (Radviliškio r.) ir prie Pasva­lio, ten yra Padubysio dv. Du­by­sa prie Rozali­mo 10,5 km, Dubysėlė – 1 km.
 
DUBYSOS VARDO KILMĖ
 
Padavimas. Apie Bubius, iš kurių apy­linkių išteka Dubysa, senovėje laikęsi du biesai (velniai), kurie buvo įjunkę jo­dinėti į naktigonius išleidžiamais arkliais. Išaušus rytui, žemaičiai rasdavę arklius ne tik ne­pa­ilsėjusius, bet labai nuvargusius, „velnių nu­jodinėtus“. Supratę, kas įvyko, keik­da­miesi šaukdavę, kad tai padarę du biesai. Mat žemaičiai vidukliečiai ie verčia į y: pienas – pyns ir pan.
 
DUBYSOS INTAKAI
 
Atstumas nuo  žiočių (km) Krantai

Intakas

140.5

k Skriaudupis

138,0

d Zielupis

134,0

d Spalvė

130,0

d Kurtuva

124,8

k Tilžė

123,8

k Sietupis

119,0

k Deglė

117,0

d Lendrupis

116,0

d Vindupis

114,2

d Gegužiukas

111,4

d Šventupis

106,3

d Lukojus

104,1

k Šiaušė

102,3

d Kražantė

101,0

d Tetupis

200,0

k Gerupis

  96,9

d Miedus

  93,3

k Lokysta

  92,9

k Gryžuva

  91,4

d   Saldus

  88,9

d Laukupis

  83,4

d Ikupas

  82,2

k Didravis

  76,6

k Dratvinys

   73,8

d Lutupis

   73,0

d Daukšupis

   72,6

k Lapiša

   72,5

k Vėžupis

   71,1

k Žizdrė

   66,4

k Pražuva

   65,2

k Salytė

   62,0

k Liolinga

   61,4

k Kurantas

   54,8

k Luknė

   54,4

k Tvarkantė

   52,2

d Alkupis

    51,2

d Gužutupis

     50,7  

d Dubių upelis

   48,8

Mūkė

     47,8  

d Šventravis

   46,2

k Vieviršė

   45,1

k Vaškupis

   42,6

d Vaškutė

   41,6

k Žvyrinčius

   40,9

d Šventupis

   38,1

d Šakumas

   36,5

d Platupis

   35,9

k Upytė

   34,4

d Mikodravis

   33,9

k Turkšlė

   32,3

k Kirkšnovė

   29,5

k Palonas

   28,4

k Taurupys

   18,4

k Gynėvė

   16,6

d Skystūnas

     16,1  

k Lašiša

     15,6  

k Jurgravis

    14,7

d Uosenta

   12,3

d Ąžuolupis

    11,6

d Žvyrupis

    10,6

d Ožkupis

     2,0

k Lazduona
  
 
Dubysos slėnyje tik Lyduvėnų miestelis, kiti išsikėlę į šlaitus ar lygumą.
 
DUBYSOS BASEINO PLOTO AUGIMAS (km2)
 
Km nuo žiočių Intakas D.bas. pl. ligi intako Int. bas. pl. D.bas. pl. su intaku

134,0

Spalvė

14,0

17,5

 58,5

130,0 

Kurtuva

60,4

70,6

131,0

124,8

Tilžė

143,8

21,4

165,2

111,4

Šventupis

215,9

39,5

255,4

106,3

Lukojus

265,7

 31,6

296,3

104,1

Šiaušė

299,1

155,0

454,1

102,3

Kražantė

455,1

376,3

 831,4

96,9

Miedus

941,6

  16,0

  857,6

92,9

Gryžuva

867,0

192,9

1059,9

91,4

Saldus

1060,7

 18,4

1079,1

76,6

Dratvinė

1112,9

 54,0

1166,9

72,6

 Lapiša

1184,6

  91,1

 1275,7

40,9

Šventupis

1611,6

  18,0

 1629,9

32,3

Kirkšnovė

1658,5

104,4

 1760,9

28,4

Taurupys

1784,8

  17,8

 1802,6

18,4

Gynėvė

1826,0

115,7

   115,7

16,1

Lašiša

1951,2

  15,1

 1966,3

2,0

Lazdona

2008,3

  61,5

 2069,8

0,0

Ligi žiočių

2071,7

 –

 –

 

DUBYSOS KRITIMAS ATSKIRUOSE RUOŽUOSE

Atstumas iki žiočių Ruožo ilgis Altitudė,m Kritimas,m  Vid.Kritimas,cm/km
Versmės        149,3            19,7    132,52          31,86                     161,6
Bubiai            129,6            27,4    100,66         21,26                       77,7
Ž. Padub.       102,2            26,0      79,40         79,40                       55,4
Lyduvėnai        76,2             50,5       65,0         30,26                       60,0
Žiotys                 0,0        15,12
Visa Dubysa        –            149,3               –          117,40                        78,7
 
Didėjančio kritimo ruožas žemupy ati­tin­ka skirtingą jos linkmę ir pabrėžia toli­mes­nės erozijos tendenciją. Dubysos kriti­mo dalį sunaudodavo malūnai, kurių anks­čiau būta apie 20, Nepriklausomybės lai­kais 16, dabar malūnų vos keli.
 
BUVĘ PRIEŠ KARĄ PRIE DUBYSOS MALŪNAI
 
Malūnas Atstumas km nuo žiočių
1.    Bubių

129,5

2.    Mirskiškių         

127,6

3.    Bernotų

122,2

4.    Dengtilčių

118,5

5.    Burkšių

116,0

6.    Darbučių

108,0

7.    Žem. Padubysio

101,8

8.    Zakeliškių

  82,3

9.    Kušeliškių

  68,2

10.  Bralinskų

  60,7

11.  Novininkų

  53,4

12.  Maslauskiškių

  48,5

13.  Plembergo

  29,2

14.  Kvanto

  26,0

15.  Kiluvos

  10,7

16.  Padubysio

   4,9

 
Visų malūnų užtvankos drauge kėlė vandenį apie 25 m. Tuo būdu naudojama tik ¼ kritimo. Po karo malūnų girnas suko elektra, kai kurie nuseno, kai kurie (Kvan­to) vokiečių buvo susprogdinti.
 
Apie Maslauskiškės malūną „Betygalos žemėje“ taip rašoma: „Ponia Erna (Boden­dorf) be Lietuvos gyventi negalėjo. Par­davė savo gražų namą Liubeke ir atvyko į Maslauskiškes. Čia pasistatė namą su man­­sarda. Suremontavo istorijos–tech­nikos pa­minklą – malūną.“ (147 psl.). O apie Novininkų malūną taip parašyta: „Navi­nin­kuose buvo vandens malūnas, tačiau II pasaulinio karo metais su­sprogdintas.“ (148 psl.).
 
Plembergo malūno po gaisro dalį nu­grio­vė, dalį atstatė, bet jau mažai kas pri­mena, kad čia ne tik maldavę, bet ir Ario­galos m. teikdavęs šviesą. Šviesa buvo silp­nutė, bet apšviesdavo butus ir miestelį.
 
DUBYSOS NUOLYDIS
 
Dubysos nuolydis nemažas. Per 140,5_km, nuo Raizgių ežero iki Sere­džiaus upė nukrinta 98 m. Jos vidutinis nuolydis toje dalyje yra 70 cm/km, o nuo pat išta­kos – 78 cm/km.
 
DUBYSOS TYRINĖTOJAI
 
Dubysos tyrinėjimai pradėti 1796 (de Vitte), 1823 (Rokosovskij), 1901–1902 (Be­lickij), 1903 (Šistovskij, 1913 (Be­lio­vin), 1936 (prof. S. Kolupaila ir K. Pakš­tas). 1903 atlikti Dubysos geologiniai tyrinėjimai (K. Viskantas).
 
DUBYSOS–VENTOS KANALAS
 
Jungia Dubysą ir Ventos aukštupius. Ilgis 15 km. Su Dubysa jungiasi prie Bubių (Šiaulių r.), su Venta – prie Tolučių (Kel­mės r.). Į Dubysos–Ventos kanalą įjungtas Kur­tuvos žemupys, o jos aukštupys virto ka­na­lo deš. intaku. Vietomis į kanalą įjungta Dubysos vaga. Tarp Bubių ir Pa­dvar­ninkų (Kelmės r.) šalia Dubysos iškastas per­kasas, nes Dubysa šiame ruože netinka laivybai. Dubysos–Ventos kanalas pradėtas kasti 1825 m. Norėta Nemuno baseiną jungti su Baltijos jūra, nes Nemuno žiotys buvo valdomos Prū­sijos. Buvo statoma 20 šliuzų. Statyba nutrūko per 1831 m. su­ki­limą. XX a. nu­trauk­ti darbai buvo atnau­jinti, bet Pirmasis pa­sau­linis karas vėl nutraukė. Šiandien Dubysos–Ventos kanalas prak­ti­nės reikš­mės neturi. Dubysos–Ventos ka­na­­las įeina į Kurtuvėnų landšaftinį draustinį.
 
Dubysos–Ventos kanalas žmonių pasakojimuose
 
Baudžiavos laikais ponai norėjo Dubysa laivais plaukioti. Buvo planas – Dubysą su­jung­ti su Venta. Sušaukė agentus. Kasė „kapanicą“ (kanalą). Ta kapanica yra netoli Korsako, po Valio, Borisos kolionija (sody­ba). Apie Bareckius. Kapanica buvo lai­vams stovėti. Kapanicos dugną išgrindė. Pavaikščiok padubysiais, tą kapanicą pats gali rasti.
A. Buivydienė, Žąsinų k., 1967, užrašė V. Š.
 
DUBYSOS PILIS
 
Dubysos pilis, kryžiuočių pilis, pasta­tyta 1406–1407 m. Dubysos ir Nemuno san­takoje. Manoma, stovėjusi dab. Sere­džiuje, prie žiočių, esančioje piliavietėje (vadinamoje Palocėliu) arba kiek toliau į vakarus. Pilyje buvo įsikūręs ordino vaitas (vogtas) M. Kiuchmeisteris, siekęs įsi­tvir­tinti Žemaitijoje. 1409 m. rugpjūtį sukilę že­maičiai Dubysos pilį sunaikino.
 
DUBYSOS SUTARTIS
 
Dubysos sutartis buvo Lietuvos D. K. Jo­gailos ir jo brolio Skirgailos 1382 m. su­tar­tis su kryžiuočių ordinu Dubysos žiočių saloje. Už pagalbą, suteiktą kovoje su Kęstučiu ir Vytautu, Jogaila atidavė kry­žiuočiams Lietuvių žemes tarp ordino valdų ir Dubysos. Pažadėjo be kryžiuočių suti­kimo nepradėti karo, teikti jiems pagalbą ir per 4 m. apsikrikštyti. Jogaila pirmasis iš XIV a. Lietuvos valdovų atsisakė teisių į Žemaitiją. Dubysos sutartis nebuvo įgy­vendinta, ir ordinas Žemaitijos negavo.
 
DUBIŲ UPELIS
 
Dubysos deš. intakas, apie 1 km ilgio, teka į š. rytus ir įteka į Dubysą 50,7 km nuo jos žiočių ties Pakapurnio k.
 
DAUKŠUPIS
 
Deš. Dubysos intakas, įteka į Dubysą 73 km nuo jos žiočių.
 
DIDRAVIS
 
Kair. Dubysos intakas, įtekąs 82,2 km nuo jos žiočių.
 
DRATVINĖ
 
Dratvinė (Dratvinys), kair. Dubysos intakas, įteka į ją 76,6 km nuo jos žiočių. Prie jos Lyduvėnų m.
 
DUISBURGIETIS APIE ARIOGALĄ
 
„Tuo metu vienas Ariogalos lietuvis, su­imtas savo karaliaus įkalbėtas vieno ru­so, kalėjusio drauge su juo, pažadėjo Die­vui už išvadavimą gerą svarą vaško; be­matant sutrupėjo grandinės, kuriomis buvo sura­kin­tas, prasidarė kalėjimo durys, ir jis at­gavo laisvę“.
Iš P. Duisburgietis „Prūsų žemės kronika“,
V., 1985, 253 psl.
 
KRYŽIUOČIAI NIOKOJA ARIOGALĄ
 
„Po triuškinančio smūgio Medininkų Or­dinas, sulaukęs daug talkininkų iš Vokie­tijos, Čekijos ir kitur, 1322 m. vėl niokojo Že­maitiją, pasiekdamas Raseinius, Ario­ga­lą, tačiau buvo atremtas prie Pieštvės pilies Dubysos ir Nemuno santakoje. 1323 m., atvykus riteriams iš Čekijos ir nuo Rei­no, vėl žygiuota prieš Lietuvą, bet dėl dide­lių šalčių iš pusiaukelės buvo grįžta.
(t. p., 21 psl.)
 
KETINIMAI APIPLĖŠTI ARIOGALĄ
 
1294 Viešpaties metų žiemą magistras, rūpindamasis tikinčiųjų gerove, ketino su sa­vo kariuomene įsiveržti į Ariogalos vals­čių, bet leidosi atkalbamas. Tada jis pada­lino savo kariuomenę į dvi dalis, ir Ragai­nės broliai su sembais įsibrovė į Paštuv­os valsčių, o kita dalis patraukė į Gaižuvos valsčių; baisiai nusiaubę abu valsčius gais­rais, nužudę bei paėmę į nelaisvę 100 žmo­nių, sugrįžo su dideliu grobiu namo.
(t. p. 231 psl.)
 
APIE MALDININKŲ ATVYKIMĄ IR VAIKIŲ, RASEINIŲ BEI ARIOGALOS VALSČIŲ NUSIAUBIMĄ
 
1322 Viešpaties metais atvyko į Prū­sijos žemę garbingi vyrai bei valdovai Ber­nardas, Vroclavo kunigaikštis, iš Lenkijos, grafas Geroldizekės, Reino grafų iš Julicho ir Vildenbergo pirmagimiai sūnūs, valdovas iš Lichtenbergo ir Plichto su savo broliu iš Čekijos ir su daugybe karių bei ginklanešių. Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių vals­čių; apiplėšę bei sudeginę pilį ir kitus pa­status, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną – į Ariogalos valsčių ir abu vals­čius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos va­ka­re jie apsupo ir smarkiai užpuolė Piešt­vės (Skirsnemunės – V. Š.) pilį. Mal­dininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, ko­pian­čių į sienas, pilėnai neįstengė sulaikyti nei ietimi, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų. Kai sutemo, broliai liovėsi puolę.
Iš „Prūsijos žemės kronika“, V. 1985, 285 psl.
 
DZIKAS Leonas
 
Ariogalos mokyklos mokytojas, ištrem­tas 1941 m. birželį.

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 11
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija