Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA 
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
 
MAŽOJI ARIOGALOS ENCIKLOPEDIJA

Vytautas Šulskis

Č

Čėkuva

Nuo Ariogalos 1,5–2 km į Kauno pusę. Nuo vieškelio Ariogala–Čekiškė į dvarą vedė topolių alėja. Seni, aukšti, išsiplėtę topoliai puošė kelią į dvarą. Pasakojama, kad medžius atsi­vežęs dvarininkas iš už­sienio. Paso­dinęs saugojo, kad niekas neišsikastų, bau­dęs skaudžiai nusikaltėlį. Dabar jie baigia nykti. Jie niekada neleido atžalų, nemokėta jų užsiauginti. Kada dvaro rūmai statyti, nežinoma. Pirmasis savininkas bu­vęs Šemėta. Paskutinis – V._Mi­leris. Rūmai dviaukščiai, simetrinio išpla­na­vimo. Rau­donų plytų, aptinkuoti. Kar­nizai papuošti keramikiniais lipdiniais. Masyvios ąžuolinės durys vedė į vestibiulį. Plačiais ąžuolinias laiptais užlipi į antro aukšto vestibiulį, iš kurio galėjai patekti į šoninius kambarius. Kadangi namas ne­tu­rėjo gero tikro šei­mi­ninko, šiauriniai namo pamatai jau buvo gerokai paplauti vandens. 1944 rudenį rū­muose įsisteigia gimnazija. Gerokai ją paremontavo, su­tvarkė pamatus. Už rūmų bu­vusios dvi liepų alėjos, einančios į ūki­nius pastatus. Čėkuvos dvaro savininkas apie 1900 m. pradėjo statyti cerkvę. Buvo pašventinti pamatai, pastatytas kryžius, su­vežta daug medžiagos. Kažkodėl statyba su­stojo, plytas nuvežė statomai miestelyje ligoninei, kuri 1915 m. sugriauta. Gimna­zijai išsikėlus į miestelį, įsisteigė tbc ligoninė. Ją panaikinus, rūmai liko be šei­mi­ninko. Dabar – apleistas, išvogtas, išne­šiota, ką buvo galima išnešti. Rūmai kaip vaiduokliai – be durų, be langų, sienos išlu­pi­nėtos (buvo išlipintos keraminėm plyte­lėm), tik plytų nuolaužos mėtos. Kie­mas apžėlęs krūmais. O buvo didelis gražus sodas, su dirbtiniu ežerėliu, įvairia­rūšiais medžiais.

ČĖKUVA ŽMONIŲ PASAKOJIMUOSE

Mano tėvas buvo 60 metų, kai aš gi­miau. Jis buvo našlio vaikas. Tais metais, kai gimiau, buvo pagadlyvi (sausringi) me­tai. Į Čėkuvą iš Prancūzijos atvažiavo meis­t­rai. Daug gyvybių padėjo, kol pastatė namus. Jei užeidavo debesis, tai ponas Šemėta nusirengdavo raudoną švarką ir sukdavo virš galvos. Ir debesis nueidavo. Raudonu ponu jį vadindavo. Žmonės saky­davo: daug kančių buvo statant, bus gerai gyventi. Iš Rygos vežė geležį, iš jo darė vinis. (Kai Čėkuvos dvarą remontavo, man darbininkai atnešė kaltinių vinių. – V. Š.) Namų kalviai darė. Dročiai (lentų pjovėjai) pjovė lentas. Devyni vežimai buvo išsiųsti į Rygą parvežti geležies. Jiems važiuojant pro Joniškį, buvo velnias ant vežimo užsi­sėdęs, kad net vieno vežimo šeši arkliai nepavežė. Ir mato vežėjai, kad keliu eina baidyklė su ilgu snapu. Būtų boba ne boba. Kas vežė, pradėjo šaukti. Vieni su Dievo vardu, kiti su velnio. Ji, ta baidyklė, sustojo ir sako:
– Aš esu jūsų nelaimė.
Vežėjai šaukia, baido ją visais balsais, o ji juokiasi. Jie pradėjo ją botagu vyti. Ji bėgt. Kojos ilgos, kad teškia. Ta boba rėkia ožkos balsu. Bet taip rėkia, kad net visas miškas skamba. Kas žino, kas ten buvo, bet nelaimė neatsitiko.
 Vyrai sušlapo vyžas, sušlapo burnusus (storas apsiaustas, dažnai milinis) (ž).
 Kai sugrįžo, išėjo pats ponas Šemėta ir klausia:
– Tai ką, tris nedėlias važinėjot, ar dar gyvi? (nedėlia – savaitė).
Liepė iškraut. O vežėjai buvo vos gyvi, taip nuvargę. Iškrovė. Padėjo kiti bau­džiau­ninkai. Bekraudami jie norėjo pasi­vogti, bet ponas, lyg supratęs jų mintis, liepė rytojaus rytą eiti išpažinties. Taip ir negalėjo tos geležies pasivogti.
Paskui davė dvi savaites pailsėti.
Pats Šemėta nešiojo tokį diržą, žemai pasirišęs. Tai baudžiauninkai juokdavosi, kad sysių pasirišęs. Žmonės atsiminė, kada sodino Čėkuvos dvaro topolius. Juos vežė iš kitų kraštų. Žmogus prašė, kad leistų parsinešti namo pasisodinti, tai jį užplakė.
Paskui dvarą valdė Šemėtienė. Jos du sūnūs išėjo į sukilimą. Suėmė. Mokėjo jai tik už medinius namus. Sakė, kad caras ją labai nuskriaudė.
Paskui dvarą valdė V. Mi­leris. Bet jis, sako, gyvenęs Pran­cū­zijoje.
Pasakojo A. Buivydienė, 1967, Žąsinų k.
 
ČĖKUVOS SIDABRINĖ DARŽINĖ
 
Čėkuvoj, netoli Mažeikų, buvo jauja, vadinama sidabrinė daržinė. Gaižauskas kurdavo krosnį, saugojo klojimą. Rytą atei­davo negirviškiai į baudžiavą. Gaižauskas turėjo žvakutę, ją užsidegdavo tik svar­biam reikalui. Kūrenant daržinę, dūmų bū­davo daug. Krosnį užkurdavo iš vakaro.
 
Temo. Visi baudžiauninkai po darbo ėjo namo. Jis pasiliko vienas. Sėdi. Kūrena. Tik pamatė baltą lekiantį vaikutį, kokių dviejų metų. Jis sau laksto lentom. Paskui iš šalinės (vieta klojime, kur kraunami ja­vai, šiaudai, šienas; šalidė) atėjo vyras, juodas su kepalušu (skrybėle). Vaikšto iš vieno galo į kitą. Tai švarku, tai fraku apsi­vilkęs, barzda lyg ožio.
Ponas turėjo parsivežęs fuktelį (mašina grūdams vėtyti, dažnai vartojama po darbo su arpu). Jis buvo pastatytas prie durų. Tarpdury vėtydavo. Priėjo žmogysta prie fuktelio, kad pasuko, net visas klojimas su­linko. Tik kai sugiedojo Gaižauskas „Pana Švenčiausia, sveika aušros žvaigžde“, tada baidyklė išnyko.
 
Paskui žmonės žiūrėjo tos baidyklės pėdas. Jos buvo ilgos. Vyžos buvo nupintos iš žmonių nagų, kurie pasikorę. Žmogus rytą tik dreba, tik dreba. Sako, kad jį gies­mė išgelbėjusi. Kai daržinę pardavė, tai Gaižauskas ir sako:
– Dievui dėkui, kad pardavė.
Pasakojo A. Buivydienė, užr. V. Š.
 
ČEPAS Ignas
 
Gimė Kniečių k., Šimkaičių apyl. Jur­barko r. Knygnešys, veikęs, nešęs knygas spau­dos draudimo laikais ir Ariogalos apy­
lin­kėse. Buvo daug kartų kratomas, kali­namas ir ištrem­tas trejiems metams į Ar­chan­gelsko gub. Mirė Didžiojo karo
metu.
 
ČEPAS Romas
 
Fizikos mokytojas, 1946–1947 m.  Ario­galos gimn. direktorius. Energingas, ak­tyvus, noriai bendraujantis su mok. Gimna­zijoje statė Čiurlionytės „12 brolių juod­varniais lakstančių“, K. Binkio „Atžalyną“, B. Dauguviečio „Žaldokynę“. Atleistas iš mokytojų, dirbo statybose, geležinkelyje.
 
ČERKESAS
 
Čerkesas – naminis audeklas, kurio met­menys lininiai ar medvilniniai, o ataudai vil­noniai. Tai geresnis audinys nei dryžinis, kurio ir apmatai, ir ataudai lininiai. Šiurkš­tus audinys.
 
ČIUŽIŪNAI
 
Čiužiūnų k. yra į pietus nuo Ariogalos,  3 km už autostrados. 9 kiemai, 13 gyv.
 
ČIŽAS Pranas
 
Gimė 1928-08-29 Pajakališkių k. Tėvai turėjo 23,5 ha žemės. 1940 m. baigė Ario­galos pr. m–klą. 1944 įstojo į Ariogalos gimn. 4 kl., baigė 1949 ir įstojo į Vilniaus ped. inst. (dabar univ.) geografijos fak. Mokslas sekėsi gerai, buvo kandidatas stažuotis Leningrado aspirantūroje. 1952 suėmė už priklausymą VDS(ž) organi­za­cijai. 1952-12-23 nuteisė 25 m. lagerio ir 5 m. be teisių su viso turto konfiskavi­mu. 1953 atgabeno į Vichorevkos lagerį Nr. 44. Dirbo miške. 1955-06-10 amnestuotas ir paleistas. Studijuoti neleido, mokytojauti ne­priėmė. Įstojo į Vilniaus žemės ūkio buhal­­te­rinės apskaitos tech­nikumą. Jį baigęs dirbo Smalininkų ŽŪMT mokomojo ūkio vyr. buhalteriu. Po 8 m. perkėlė dirbti į naujai kuriamą moko­mąjį ūkį prie Ragu­vėlės ž. ū. technikumo. Dirbo iki pensijos, pasistatė namą ir ten dabar gyvena.
 
ČINIKAS Petras
 
Petras Činikas dirbo Ukmergėje stoma­tologu. Padaręs kažkokį nusikaltimą, atėjo į mišką. Jis buvo pažįstamas su Vyties apygardos vadu Danieliumi Vaiteliu. Šis juo pasitikėjo, davė ginklą. Būdamas parti­zanu, tapo nedrausmingas, ėmė skriausti gyventojus, net plėšikauti, nušovė ne vie­ną nekaltą žmogų. Žmonės pasiskundė
D. Vai­teliui. Šis nuvyko į būrį nu­bausti P. Či­niką. Vadas buvo griežtas nepaklusniems partizanų priesakams. Pa­jutęs, kad geruo­ju nesibaigs, P. Činikas paliko šautuvą, su pistoletu pasidavė sau­gu­mui. Jiems papa­sakojo, kur yra ginklų san­dėliai, bunkeriai, kas ryšininkai. Jis ve­džiojo stribus po miš­ką, bet bunkeriai jau buvo tušti, tik ne­spėjo partizanai išnešti ginklų iš sandėlio. Nukentėjo tik keli ryši­ninkai. Okupantai dovanojo P. Činikui, ką jis buvo padaręs, leido Ukmergėje vėl dirb­ti stomatologu. Vėliau persikėlė į Ariogalą, vedė gy­dytoją, pasistatė namą, gyveno pasi­tu­rinčiai. Mėgo medžioti ir, kai nieko nesume­džio­davo, eidamas namo, nušau­davo šunį, katę, aviną ar kiaulę.
Kartą grįžęs namo rado žmonos bend­radarbį atėjusį kažkokiais reikalais. Įsiu­tęs nušovė žmoną ir pats nusišovė.

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2024 01 16
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija