Paskutinį rugsėjo sekmadie­nį Ariogalos bažnyčioje buvo švenčiami tituliniai šv. arkang. Mykolo atlaidai, liau­dyje Mykolinėmis vadinami. Šiuos atlaidus vesti parapijos klebonas kun. Gintautas Jankauskas pasikvietė Kauno pirmojo dekanato dekaną monsinjorą teologijos licenciatą Vy­tautą Grigaravičių.

 

Kas tą sekmadienį į bažnyčią atėjo anksčiau, turėjo progos paklau­syti Nijolės Kniukštaitės – Vaičiulienės (sopranas) bažnytinių giesmių koncertą. N. Kniukštaitė – Vaičiulienė baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Vlados Mikštaitės dainavimo studijas. Ji dalyvavo tarptautiniuose festivaliuo­se Olandijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Koncertavo JAV, Australijoje, Lenki­joje, bažnytinės muzikos festivaly­je Austrijoje. Pasirodė su Lietuvos kameriniu ir šv. Kristoforo orkestru. Šiuo metu gieda Vilniaus šv. Kazi­miero bažnytiniame chore.

 

Tai buvo tikrai nuostabios minutės, nes tikintieji turėjo progos ne tik nemokamai iš­girsti labai profesionalų gie­dojimą, bet ir per giesmes pabendrauti su Dievu.

 

Votyvos šv. Mišias aukojo parapijos klebonas Gin­tautas Jankauskas, giedojo Nijolė Kniukštaitė – Vaičiulienė, o pa­mokslą pasakė svečias iš Kauno monsinjoras Vytautas Griga­ravičius. Votyvos šv. Mišių auka buvo tiesiogiai transliuota Marijos Radijo bangomis Lietuvai ir internetu visam pasauliui. “Marijos radijas“ – tai šeima, Šventosios Dvasios galia vienijanti bendram tikslui darbuotojus, savanorius, klausytojus ir aukotojus. Todėl labai gera būti šios šeimos nariu, juolab kad jos ištikimoji globėja yra pati Švč. Mergelė Marija.

 

Sumos šv. Mišias aukojo ir pamokslą vėl pasakė monsinjoras iš Kauno. Kaip ir pamoksle per Votyvą, jis akcentavo, kad kiekvienas, atėjęs čia į bažnyčią, turi bū­ti pavyzdžiu kitiems visur ir visada. Sumos metu giedojo Ariogalos parapijos Sumos choras.

 

Kadangi artėja Angelų sargų diena, tai pamokslininkas atkreipė dėmesį, kad garbindami Dievą Tė­vą, Jo Sūnų Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią pamirštame prašyti pagal­bos angelų, kad jie saugotų mus nuo šėtonų (puolusių angelų) ža­bangų. Sumos šv. Mišių metu per pamokslą mons. V. Grigaravičius sakė:

 

Mieli broliai ir sesės Kristuje, šiandien jūsų parapijoje didelė šventė – šv. arkang. Mykolo atlaidai. Šia proga norėčiau jūsų paklausti: „Ar dažnai galvojate apie angelus? Argi ne dažniau prisimename tai, kad egzistuoja šėtonas ir demonai (o jie yra ne kas kita kaip puolę angelai), kurie nuolat gundo žmogų nusidėti, nepaklusti Dievo valiai? Angelai yra dvasiniai kūriniai, turintys protą bei valią. Šventajame Rašte sakoma, kad šios dvasios siunčiamos tarnauti tiems, kurie turi patirti išganymą. Mus, gyvenančius žemėje, supa materialūs daiktai, kuriuos galime liesti, matyti ir justi. Jei angelai yra tik dvasinės būtybės, tai mes – ir fizinės, ir dvasinės. Štai kodėl esame vadinami Dievo kūrinijos viršūne, ir kodėl angelų misija yra tarnauti ir saugoti mus. Čia, žemėje, mes esame žemesni už juos ir priklausomi nuo jų, nes mes vieni nepajėgūs kovoti su neregimomis piktųjų dvasių jėgomis pasaulyje.

 

Bruno Ferrero parašė daug gražių pasakojimų pamąstymų. Vienas jų pasakoja apie medį, ant kurio dviejų pagrindinių šakų augo gausybė didelių sultingų vaisių. Bet niekas nedrįso jų valgyti. Mat ant vienos šakos vaisiai buvo nuodingi ir niekas nežinojo ant kurios. Netikėtai šalį užklupo badmetis, žmonės kentė nenumaldomą alkį. Vienintelis medis augo kaip augęs ir mezgė nuostabius vaisius. Gyventojai, alkio genami, neryžtingai artinosi prie medžio. Vaisiai juos viliojo ir sykiu baugino: nė vienas nenorėjo mirti apsinuodijęs. Vieną dieną prie medžio vos gyvas prisiartino žmogus. Jis ryžtingai nuskynė vaisių nuo dešiniosios šakos ir nedvejodamas suvalgė. Ir žmogui nieko neatsitiko. Visi kaip mat atskubėjo prie medžio ir ėmė valgyti sultingus dešiniosios šakos vaisius. Vakare gyventojai nusprendė nupjauti kairiąją šaką, nes ji ne tik nereikalinga, bet ir pavojinga. Kaip nusprendė, taip ir padarė. Kitą rytą žmonės, atskubėję prie medžio vėl pasisotinti pamatė, kad visi dešiniosios šakos vaisiai buvo nukritę ant žemės. Naktį medis mirė.

 

Šio liūdnoko pasakojimo moralas yra toks: gėris ir blogis yra paslaptingu būdu persipynę ir auga kartu. Apie tai Jėzus kalbėjo ir savo palyginimuose. Prisiminkime apie rauges, išaugusias tarp kviečių. Tarnams pasišovusiems išrauti jas, šeimininkas pasakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis kviečių, palikite abiejus augti iki pjūties" (Mtl3, 29-30).

 

Nei vienas žmogus negali išvengti Dievo duotos laisvės – rinktis gėrį ar blogį. Kovoje su blogiu mes galim prašyti angelų pagalbos. Jie gali padėti išsilaisvinti iš piktojo pinklių. Pirmajame skaitinyje iš Apsireiškimo Jonui girdėjome apie kovą, kuri užvirė danguje. Arkangelas „Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu, kuris suvedžiojo visą pasaulį" (Apr 12,9). Slibinas buvo nugalėtas ir „išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai" (Apr 12,9).

 

Skaitinys baigėsi žodžiais: „Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko (Apr 12,12).

 

Nors Jėzus nugalėjo šėtoną ir jo angelus, tačiau jie vis dar gali mus gundyti ir bandyti iki tol, kol Jėzus antrą kartą ateis šlovėje. Neregima dvasinė kova vis dar tęsiasi ir mes turime būti budrūs. Kovoje su šėtonu mes turim galingus pagalbininkus – angelus. Vienas jų – arkangelas Mykolas, kurio vardas reiškia „tas, kuris panašus į Dievą". Tai arkangelų kunigaikštis, pirmasis tarp lygiųjų, kurio klauso visi kiti arkangelai ir jų legionai. Jis yra žinomas kaip Tikėjimo Sergėtojas, Moters ir jos atžalų gynėjas, kaip šviesos karių vadas. Šventasis Mykolas, krikščionių gerbiamas kaip Bažnyčios globėjas ir gynėjas, taip pat buvo ir dangaus gydytojas. Ankstyvosios krikščionių bendruomenės gerbiamas už stebuklingus išgydymus, padarytus jo užtarimu.

 

Mieli ir brangūs tikintieji, nors šiandien prisimename angelų, ypač arkangelo Mykolo nuopelnus mums, tačiau Evangelija labiausiai išryškina Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenybę. Tiesa, Kristus pagiria Natanaelio tikėjimą, pažada, jog jis ir kiti jo mokiniai turės didžią malonę matyti: „Atsivertusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus" (Jnl,51).

 

Tačiau iš konteksto aiškėja, jog ne angelai čia yra svarbiausi – didžiausias dėmesys skiriamas Dievo Sūnui. „Kitaip ir būti negali. Jėzus, prisikėlęs iš numirusių sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir Jam pavaldžios visos viešpatystės bei kunigaikštystės. Jam suteikta valdžia, galybė ir visa jam palenkta po kojų. Dievas pastatė Jį viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra Jo Kūnas" (plg. Ef 1,20-23).

 

Taigi, Jėzui pavaldūs visi Kūriniai – net ir piktojo dvasios.

 

Suma buvo užbaigta procesija apie bažnyčią.

Kiek vėliau Ariogalos šv. arkang. Mykolo parapijos klebonas kun. G. Jankauskas padėkojo visiems susirinkusiems į atlaidus, vardadie­nio proga pasveikino Mykolus, pa­linkėjo jiems prasmingo ir visaver­čio gyvenimo Kristuje. Klebonas taip pat nuoširdžiai dėkojo svečiui monsinjorui iš Kauno, solistei Ni­jolei, vietos choristams ir vargoni­ninkei bei Seimo nariui Edmundui Jonylai, savo apsilankymu pager­busiam vykstančius atlaidus, jauni­mui, aktyviai dalyvavusiam atlaidų liturgijoje.

 

Monsinjoras V. Grigaravičius sa­kė, kad klebonas G. Jankauskas, visiems padėkojęs už gražią šventę – atlaidus, „pamiršo" padėkoti sau. „Be klebono Gintauto Jankausko iniciatyvos, – sakė jis, - nebūtume jautę tų atlaidų iškilmingumo ir pra­smės".

 

Abiems kunigams parapijiečių vardu buvo įteikta po puokštę.

 

Seimo narys E. Jonyla, pasvei­kinęs visus gražios šventės proga, palinkėjo sveikatos, stiprybės, sa­vitarpio supratimo ir pagalbos, padėkojo klebonui G. Jankauskui už nuoširdžią sielovadą gražiai organizuotą šventę.