Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

Kristaus Karaliaus iškilmė

2009 m. lapkričio 22 d. 14 val. Lesčių bažnyčioje prasidėjo šv. Mišios. Dalyvavome Kristaus, Visatos Valdovo, liturginėje iškilmėje. Šv. Mišias aukojo Šiluvos propedeutinio kurso vadovas kun. Mindaugas Pukštys ir aptarnaujantis šią parapiją Ariogalos šv. arkang. Mykolo parapijos klebonas kun. Gintautas Jankauskas. Šv. Mišių metu jiems patarnavo keturi Šiluvos propedeutinio kurso seminaristai. Dalyvavo nemažai parapijos tikinčiųjų.
 
Svečiai iš Šiluvos atvyko pasimelsti už Lesčių parapiją ir nuoširdžiai padėkoti Paalonio kaimo gyventojai Raimondai Grigaitei bei ūkininkei Nijolei Pečkaitienei, kurios rudens gėrybėmis gausiai parėmė Šiluvos Jono Pauliaus II jo namus.
 
Popiežius Pijus XI, regėdamas netikinčiųjų pastangas kovoti su krikščionybe, 1925 m. kreipėsi į viso pasulio katalikus ir prašė, kad bažnytinių liturginių metų paskutinis sekmadienis būtų skirtas ypatingai Kristaus garbei. Šia tema svečias iš Šiluvos, kun. Mindaugas Pukštys, pasakė pamokslą . Jis kalbėjo:
 
“Liturginių bažnytinių metų pabaigoje švenčiame Kristaus Karaliaus, Kristaus Visatos Valdovo iškilmę. Kodėl tokia šventė švenčiama prieš pat adventą bažnytinių liturginių metų pabaigoje? Galėtume pamąstyti, gal Bažnyčia turi kažkokių sentimentų monarchijai. Prisiminkime, kad ir popiežiaus valstybes su didelėmis žemėmis ne vienus šimtmečius gyvavusios dabartinės Italijos teritorijoje. Aišku, kad galėtum skleisti tą dvasinę karalystę, reikalingos priemonės, instrumentai, reikalingi ir tam tikri materialiniai ištekliai. Gal Bažnyčia, į liturginį kalendorių visai neseniai įtraukdama iškilmes tokiu titulu, su nostalgija prisimena tuos praeitus laikus, kai minių minios eidavo melstis į Viešpaties namus.
 
Švęsti Kristaus Prisikėlimo ar į Kalėdų nakties Bernelių Mišias tikrai daugybė žmonių eidavo vedami Tikėjimo, Meilės Jėzui Kristui. Gal Bažnyčia tiesiog nori išreikšti Viltį, kad ateis ta Kristaus Karalystė. Jis tikrai įsiviešpataus.  Dabar, kai apsidairome aplink, pastebime, kad retas kuris išdrįstume pasakyti: „Kristaus Karalystė yra gyva, Kristaus Karalystė duoda gražius vaisius“.  Kai matome nusikaltimus, neteisybes, apgaules, skriaudas, kurias patiriame vieni iš kitų, iš valdžios, iš politikų, turbūt spontaniškai jaučiame, kad aplink yra daugiau velnio karalystės. Sunku įžvelgti, pamatyti tos Kristaus Karalystės apraiškas bei perskaityti jos ženklus. Ir vis dėl to Kristaus Karaliaus iškilmė. Kodėl? Ko mes turime ieškoti, kokios teologinės minties? Kokios gijos turime ieškoti ir surasti, kad teisingai interpretuotume Bažnyčios mintį, įvedančią į liturginio kalendoriaus šią iškilmę? Dievo Žodis, kurį šiandien girdėjome iš Senojo Testamento, iš pranašo Danieliaus knygos, iš naujausios paskutinės Šventojo Rašto knygos, Naujojo Testamento knygos Apreiškimo šventajam apaštalui Jonui ir to paties Jono – visur kalbama apie Kristų, kuris viešpatauja ar kuris viešpataus, kaip sako pranašas Danielius.
 
Tačiau Evangelijoje pagal Joną nedaug kalbama apie viešpatavimą. Čia kalbama apie Kristų Karalių ir kad Jo Karalystė kitokia. Štai du veikėjai: Poncijus Pilotas ir Jėzus Kristus. Dailidė iš Nazareto ir Romos imperatoraus Cezario vietininkas toje žemėje. Poncijus Pilotas ir Jėzus Kristus neišvengiamai turi bendrauti – vienas yra kaltinamas, kitas yra valdovas, yra viešpats, ir jis sprendžia daugybę reikalų. Tačiau ir jis nevisagalis. Jis negali Jėzaus Kristaus pasmerkti myriop.
 
Artėja Pascha – išėjimas, žydų velykos. Poncijus Pilotas iš sostinės Cezarėjos turi keliauti į Jeruzalę, į klestintį miestą, į religinę sostinę, kurioje  Erodui Didžiajam atstačius šventyklą įsigalėjo Dievo Jahvės kultas. Taigi, keliauja jis ten, nes girdėjo kažkokių gandų. Keliauja susierzinęs, nes iš sostinės turi belstis į religinį centrą – Jeruzalę ir žiūrėti, kas ten vyksta, kas ten darosi.
 
Yra ir kitų veikėjų: apie juos tiktai užsimenama, įvardinant „Tavoji tauta ir aukštieji kunigai, aukštieji dvasininkai, sinedriumas, ta religinė valdžia“. Poncijus Pilotas, suprantama, yra politinė okupantų valdžia. O šie yra savi, žydai. Kaip Poncijus Pilotas sakė: „Ar aš žydas, iš kur aš žinau, kas čia pas jus, žydus, izraelitus dedasi“. Taigi, sinedriumas irgi religinė valdžia ir turi bėdą su šiuo „Dievo Sūnumi iš Nazareto“. Dvi valdžios, dvi galybės, tuo metu įtakingiausios ir svarbiausios, iš tikrųjų galima sakyti – du karaliai, tačiau jų tarpe yra tikrasis Karalius – Jėzus Kristus.
 
Ir jeigu toliau atidžiai skaitome, mąstome, nagrinėjame, pastebime, kad Poncijus Pilotas, anaiptol nenorėjo pasmerkti Jėzaus Kristaus myriop, bet buvo priverstas tai padaryti. Ir sinedriumas negalėjo išreikalauti savo sprendimo, kad būtų padaryta taip, kaip atrodo aukštiesiems kunigams. Sinedriumas bus priverstas pagerbti, pagarbinti ir nusilenkti romėnų valdžiai. Tos dvi valdžios padarys tai, ko nieku gyvu nebūtų sutikusios padaryti, padarys tai, ko nenori daryti. Evangelistas Jonas labai kontrastingai ir giliai piešia savo teologines įžvalgas ir teologines mintis. Mąstydami apie šitą šventę, skaitydami šitą trumpą Evangelijos ištrauką pagal Joną, pastebime, kad Jėzaus Kristaus karališkumas, Jėzaus Kristaus Karalystė ne tokia, kokią įsivaizduoja Poncijus Pilotas. Jo valdžia, galybė, karaliavimas ne tas, kurio bijo aukštieji dvasininkai. Jėzus atsakė: „Mano  karalystė ne iš šio pasaulio“. Jėzaus karaliavimas, valdžia, Karalystė – tai yra tarnavimas, tarnavimo valdžia, tarnavimo karalystė, tarnystės karalystė. Štai kokia jo valdžia. Štai kokia nelogiška Jėzaus valdžios ir karaliavimo logika. Tai dovanojimo savęs logika, tai savęs aukos logika. Šitas karalius, šitas valdovas, kurio karalystė ne iš  šio pasaulio, – karaliauja, tampa Karaliumi, mūsų Viešpačiu, mūsų Valdovu, ištiesdamas rankas ant Kryžiaus Medžio. Nukankinamas, prikalamas prie kryžiaus ir miršta ant kryžiaus dėl mūsų.
 
Išganytojas moko mus aukojimosi dėl kitų. Jėzus Kristus, kuris joja Jeruzale, kad išpildytų savąją misiją, kad būtų nuteistas, nukryžiuotas, prikaltas ir numirtų ant kryžiaus, joja į Jeruzalę ant asilo, ne ant balto gražaus grynaveislio žirgo. Mūsų Valdovas Jėzus Kristus yra nuplakamas, vainikuojamas erškėčių karūna. Išrengiamas nuogai, paniekinamas, nuvedamas nuogas prieš piktą minią, ir Poncijus Pilotas sako: „Štai, žmogus, štai, karalius, štai jūsų valdovas“. Mūsų Karalius Jėzus Kristus, nesuteikia mums garantijų, bet sako: „Norite būti mano mokiniai? Imkite savo kryžių ir sekite paskui mane“. Štai, mūsų Valdovas Jėzus Kristus... Ar tai yra labai lengva, ar tai yra labai paprasta?.. Turime suprasti, kad Karalius, karaliavimas tai nėra valdžia, nėra galia.  Karalius tas, kuris myli besąlygiškai, be jokių išlygų ir tą savo meilę parodo ne dalindamas maišus auksinių monetų kiekvienam savo karalystės piliečiui, bet išganydamas mus, išgelbėdamas, ištiesdamas savo rankas ant Kryžiaus Medžio. Nebuvo jam lengva ir paprasta ištarti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Jeigu įmanoma, tegul ši taurė aplenkia mane, bet tegul būna Tavo valia, ne mano“. Ką Jis išgyveno ant to Kryžiaus Medžio? Tačiau jeigu suprantame, kad tai vienintelis mus  beprotiškai, dieviškai vienijantis Karalius, tai tuomet Jį priimame ir įsileidžiame į mūsų gyvenimus. Tuomet, aišku, turi kažkas keistis. Turi keistis mūsų santykiai, mūsų požiūris į save, mūsų orumas, vertės jausmas... Pagaliau esame išgelbėti, esame sutaikyti su Tėvu, esame visi mylinčio Tėvo vaikai. Jeigu priimame savęs dovanojimo logiką, jeigu suprantame, kad mūsų Karalius yra mylintis ir save dovanojantis Karalius, tai lygiai taip pat mokomės keisti ir mūsų tarpusavio santykius – ir namuose, ir šeimoje, darbovietėje, kaimynystėje ir taip toliau.
 
Brangieji, klauskime savęs ir mąstykime šį sekmadienį giliai, koks yra tas Jėzus Kristus, Jo karaliavimas, Jo Karalystė, Jo logika – dovanojimo savęs logika, Jo Karalystė tėra tarnavimas. Jo valdžia tėra tarnavimo valdžia. Žiūrime į jį ir mokomės iš šio Karaliaus, kuris karaliauja ir myli savo karalystės piliečius ne vien tiktai gerais įstatymais arba lengvais mokesčiais, bet kur kas labiau...
 
Priimkime Karalių Kristų į mūsų širdeles. Gyvenkime kartu su Juo, su tokiu Karaliumi, su mus tikrai mylinčiu Karaliumi. Mūsų gyvenimas ir jo kokybė yra kitokia. Gyvenimas su Jėzumi Kristumi yra pats prasmingiausias, pats žmogiškiausias, pats pilnavertiškiausias”.
 
Savo prisiminimais apie šventę Lesčiuose pasidalino ir šv. Mišioms patarnavę Šiluvos propedeutinio kurso seminaristai:
 
“Mes, Dievo pašauktieji, skubame pasidžiaugti Lesčių parapijos tikinčiaisiais, padėkoti už geradarius bei pasidalinti įspūdžiais, kuriuos patyrėme prie Jūsų kaimelio altoriaus.
 
Dėkojame Jums, mylimieji, ne tik už Jūsų mums paaukotas gėrybes, bet ir už galimybę atvažiuoti į Lesčių parapiją, priklupus prie altoriaus dėkoti Viešpačiui, kad Jūs esate, ir širdyje žiūrint į kiekvieno tikinčiojo akis, laiminti bei prašyti Švč. M. Marijos, kad Jus visus apglėbusi globotų.
 
Broliai ir seserys, Jūsų artimo meilė mus įpareigoja taip pat elgtis su savo aplinkoje esančiais artimaisiais. Ir tai yra gera.
 
Akimirkai grįžtant atgal, vaizduotėje iškyla gausiai susirinkę Dievo Apvaizdos bažnyčioje esantys tikintieji, nuostabus choras, rūpestingas ir meilės akimis žvelgiantis klebonas. Visi mes – lyg didžiulė šeima. Ir visi susirinkę dėl vienos priežasties – Jėzaus Kristaus. Nebūtų jo aukos, nebūtumėm ir mes susitikę. Ačiū Jam ir Jums, brangieji. Išeinant iš bažnyčios jautėme tylią Dievo Dvasią, kuri lyg kvietė sugrįžti atgal. Tikimės, kad dar grįšime ir vėl kelsime širdis link Viešpaties ir maldos akimis žvelgsime į vienas kitą.
 
Dėkojame Jums, ir Gerasis Jėzus teapkabina Jus visus ir teapipila Savo meilės dovanomis”.

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 11
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija