Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

Kunigas Kazimieras žodžio įtaigumu ir maldomis pakerėjo tikinčiuosius

2011 m. rugsėjo 25 d. Ariogalos bažnyčioje buvo švenčiami tituliniai šv. arkang. Mykolo atlaidai, liau­dyje Mykolinėmis vadinami. Šiuos atlaidus vedė filologijos mokslų daktaras docentas kun. Kazimieras Ambrasas SJ. Atlaiduose dalyvavo ir Seimo narys Edmundas Jonyla.
  
Keletas bruožų iš kun. K. Ambraso SJ biografijos. 1957 m.  kun. Kazimieras Ambrasas baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Baigęs studijas dirbo keleto leidinių redakcijose, vėliau įstojo į aspirantūrą Vilniaus universitete. 1972 m. apgynęs kandidatinę disertaciją K. Ambrasas pradėjo dirbti dėstytoju Vilniaus universitete. Jis talkino redaguojant pogrindinius leidinius „Aušra“ ir „LKB kronika“. Tačiau saugumui atidžiai sekant, šią veiklą teko nutraukti. 1981 m. birželio 20 d. įstojo į Jėzaus draugiją, pradėjo studijuoti filosofiją ir teologiją. Tarybiniais metais nebandė stoti į kunigų seminariją, nes baigusieji aukštąją mokyklą į seminariją nebūdavo priimami. 1988 m. rugpjūčio 16 d. Skaistgiryje arkivyskupas Julijonas Steponavičius K. Ambrasą kartu su V. Vaičiūnu įšventino į diakonus, o kitą dieną jie gavo kunigystės šventimus. 1988 m. kun. K. Ambrasas išvažiavo į Poznanę, kur A. Mickevičiaus universitete dėstė lietuvių kalbą. Prasidėjus atgimimui buvo iškviestas dėstyti kalbos kultūros ir retorikos į Kauno kunigų seminariją. Nuo 1990 m. dirbo Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje, drauge įkūrė lietuvišką „Amžinojo žodžio“ programą Birmingeme (Alabamos valstijoje, JAV). 1991 – 1992 m. atliko terciatą Filipinuose. 2006 m. gruodžio 12 d. Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje vyko pirmas susitikimas su kelionės iš Kryžių kalno į Šventąją Žemę kapelionu kun. Kazimieru Ambrasu SJ. Susitikimas iki šių dienų paliko Ariogalos gimnazijos moksleiviams ir tikintiesiems malonius prisiminimus.
 
Kun. Kazimieras Ambrasas SJ paskutinį rugsėjo sekmadienį aukojo Sumos šv. Mišias, pasakė pamokslą, vadovavo liturginei procesijai. Votyvos šv. Mišiose taip pat klausėmės jo pamokslo. Sumos pamokslo metu kun. Kazimieras kalbėjo:
 
“Džiugu matyti jus šioje bažnyčioje. Nors Evangelija mini dvidešimt šeštąjį sekmadienį, bet jūs švenčiate šiandien šv. arkang. Mykolo, vieno didžiųjų arkangelų, šventę. Ji yra ne reta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.
 
Kaip gi mes susitinkame su tais, kurie nematomi? Tik yra gavę retų dovanų ir malonių tie, kurie gali pasikalbėti su angelais. Jie mus mato, pataria ir saugo. Ir kaip buvau nustebęs, kai prieš dvi-tris dienas einat Kaune Laisvės alėjoje prišoko prie manęs trys mergaitės (nežinau, ar jos ten su popieriaus lapais ar su mikrofonu) ir manęs paklausė:
– Ar jūs tikite angelais?
– Sakau, žinoma, kad tikiu, koks čia klausimas gali būti, ar tikite angelais?
Nežinau, ką jūs atsakytumėte, jeigu jus taip Laisvės alėjoje, ar čia, Vytauto gatvėje, paklaustų ar tikite angelais? Žinoma, kad tikite. Yra velnias, yra ir angelas.
 
Buvo išleista sovietmečiu tokia knyga „Nė velnio nebijau“. Rašytoją, kuris surinko tas pasakas, legendas, mįsles ir paklausiau:
– Ar jūs tikrai nebijote nė velnio?
– Ne, - sako.
Velnio nereikia bijoti, jeigu prie jo arti neisi. Velnias yra kaip šuo. Jeigu prie jo arti prieisi su pagundomis – matai, obuoliukas skanus, o gal ir gražus, paragaujam Adomai. Va, ir liko pirmasis kąsnis, kuriuo užspringo dėl Ievos.
 
Nereikia eiti artyn prie šėtono, nes įkąs. Pirma paduosi pirštuką, o paskui visą delną paims ir dar tave įtrauks į pragarą.
 
Ne apie tai norėjau papasakoti, o apie grupę, kuri iš Lietuvos nešė kryžių pusę metų iš Kryžių kalno į Galgotą – 4300 km. Dabar jie jau grįžo. Rugsėjo 11d. jie jau buvo Medjugorėje, meldėsi už mus ir daug malonių gavo toje kelionėje. Taigi vienoje bažnyčioje, kuri yra prie jūros, taip gaudė, taip skambėjo, atrodė, kad dangiškasis choras nusileido.
 
Pasirodo ta bažnyčia iškirsta uoloje, tik uolos viena siena primūryta, bet jau kaip skamba! Giedojo 3-5 moterys ir 4-6 vyrai. Taip skambant negirdėjau nei Romoje, nei Paryžiuje.
 
Toje vietoje prieš kelis šimtmečius pasirodė šv. arkang. Mykolas. Pirmiausia jis pasirodė piemenėliams, o po to ir vyskupui. Reikia daug melstis ir tikėti, norint su angelu pasišnekėti. Pažinojau vieną žmogų, kuris grybavo ir paklydo. Ką daryti? Reikėjo eiti prie automobilio, o jis suko ratus ir vis toje pačioje vietoje. Tada atsiklaupė ant kupsto, sukalbėjo Viešpaties Angelą ir po dviejų minučių pakilo eiti į priešingą pusę. Po penkių minučių atrado savo automobilį ir išvažiavo namo su grybais. Ar jums taip nebūna? Kad neužsistatote laikrodžio ir paprašote – Angele sarge, pakelk mane šeštą valandą ryto. Šešta valanda – ir prabundi.
 
Reikia būtinai prisiminti tas dvasias, angelus, kurie mus saugo, globoja ir rūpinasi.
 
Dar vienas dalykas. Daugiau nei prieš 100 metų popiežius Leonas XIII-asis paaukojo Šv. Mišias Romoje, šv. Petro bazilikoje. Žiūriu, sustojo vietoje ir klausosi popiežius, kur tie, kurie patarnauja, kur tie, kurie prie popierių būna...
 
(Zakristijonas jūsų labai šnekus, aš jam net ūsą šiandien norėjau užsukti, kad labai daug plepėjo su tarniukais, bet atleidau.)
 
Taigi žiūriu, ką tas popiežius čia dabar daro. Pasiklausė, nuėjo į savo kabinetą ir parašė maldą: Šventasis Mykolai arkangele, gink mus kovoje ir nuo velnio nedorybių. Tesudraudžia jį Dievas. Nuolankiai meldžiame, o tu, dangaus girių kunigaikšti, velnią ir kitas piktąsias dvasias, kurios pasaulyje slankioja, tykojančios sielų pražudyti, Dievo padedamas nugramzdink į pragarą amžiams.
 
Kas meldžiasi šitą maldą, pakelkite rankas... na, jūs, šeškai neregistruoti, tik dvi iš visos bažnyčios. Kunige klebone, prašyčiau atspausdinti tą maldą. Popiežius visiems kunigams įsakė po Mišių kalbėti šią maldą. Aš paprašysiu, kad jums atspausdintų, nes būtinai reikia melstis. Bet paskui kažkokiu būdu ji buvo panaikinta. Reikią ją atgaivinti dėl to, kad šv. arkang. Mykolas kovojo su tomis jėgomis.
O dabar visi turėsite sakyti – melski už mus. Kuo garsiau, tuo geriau.
–  Ar susitariam?
–  Taip.
–  Negirdžiu, ar susitariam?
–  Taip!
–   O, čia kitas reikalas.
–  Šv. Mykolai, kuris gynei Dievo tautą.
–  Melski už mus.
–  Jau neblogai, bet dar garsiau.
–  Šventasis Mykolai, kuris išvarei šėtoną ir atėjai iš dangaus.
–  Melski už mus.
–  Dar garsiau.
–  Šventasis Mykolai, kuris mūsų broliams mirštant nuveji pragaro kaltintojus.
–  Melski už mus.
–  O, čia bent ariogaliečiai.
Taigi, kaip matote, netgi į litaniją yra įtraukti šie kreipiniai. Na, o jeigu taip jau rimtai, tai norėčiau aš jums paaiškinti, kaip iš tikrųjų yra su mūsų tuo globėju. Jums turint šią parapiją neužtenka vien žinoti. Reikia ir į jį melstis. Kokie dėkingi turime būti angelams sargams. Bet gal maloningas Dievas, naudodamasis jų tarpininkavimu, teikia silpniems ir vargstantiems žmonių vaikams dvasinių malonių?
 
Angelai, o ypatingai šiandien švenčiamas arkang. Mykolas, visi jie Dievo vaikai. Taigi mūsų vyresnieji broliai, kurie sudaro su mumis vieną didelę Dievo šeimą. Kai tėvai kitą kartą patiki jaunesniuosius šeimos narius jų vyresniems broliams, seserims, tikriausiai ne vienam iš bažnyčioje esančių, mūsų dangiškasis Tėvas paveda mus šventųjų angelų globai. Tačiau angelų meilė žymiai viršija brolių, seserų ar net tėvų meilę.
 
Jeigu žinotumėte visas malones, kurias nuolat gauname iš šventųjų angelų, tai tik turėdami akmenines širdis galėtume nepajausti jiems dėkingumo. Todėl tiek ryte, tiek vakare, kiekvieną dieną mes turime su jais bendrauti. Einant pas viršininką: „Viešpatie, leisk mano angelui pasikalbėti su mano viršininku, kad jis jį nuramintų, kad jis man ausies nenusuktų ir, kad aš tarčiau tokius žodžius, kurie man yra reikalingiausi, kad nešnekėčiau to ko nereikia“.
 
Dievas rūpinasi saugodamas mus nuo nuodėmių. Jūs persižegnojate švęstu vandeniu ir net ne vieną kartą, o tris kartus – vieną už mirštančius, antrą už kenčiančius, o trečią už save ir savo artimuosius.
 
Taigi, atėjus į bažnyčią, reikia persižegnoti tris kartus švęstu vandeniu. Jo reikia turėti kelionėje, taip pat namuose, išeinant ir pareinant persižegnoti. Jei dukra išvažiuos į kelionę, peržegnokite ją švęstu vandeniu.
 
Vyrai, būkite atsargūs, saugokite moteris ir nenusikalskite. Moterys vaikšto iš kampo į kampą ir nežino kas yra, nerimsta, lieja ašaras. Reikia nevaikščioti iš kampo į kampą, o pašventinti namus švęstu vandeniu ir sukalbėti maldą „Sveika Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“. Nes paskui grįš ji ar jis ir klaus:
–  Kur tu buvai?
–  Nagi, buvau pavojuje,vos į griovį nenulėkiau.
 
Štai, kai reikėjo pagalbos, reikėjo, kad melstumėtės, o ne lietumėte ašaras. Kas iš tos šlapios vietos, reikia geriau į angelą sargą pasimelsti.
 
Kovodama už mus dvasia prašo padėkos. Slepia savo gilias pergales už Dievo. Neįmanoma žodžiais išreikšti to nuostabaus gyvenimo, supančio mus. Šalia mūsų yra didinga dvasia, kuri mato Dievą ir gėrisi stulbinančia jo veido puikybe. Čia pat arčiau nei ištiestos rankos atstumu nuo manęs, aplink mus verda nematoma kova. Tačiau ta puikioji dvasia neleidžia mums veltis į tą kovą ir trikdyti mūsų klausos. Mes jos negirdime, bet ji yra. Mes nustebtumėme sužinoję, kaip dangus dėl mūsų stengiasi. Ten yra tokia didžiulė kova... Ten kova didesnė, negu mes žemėje kovojame. Ten yra galybių galybės, anglų angelai.
 
Kad ir kur beeitume,- rašo kardinolas Skonelis savo puikiajame laiške apie angelus. – Šios dangiškosios dvasios saugoja mus nuo kūno pavojų ir padeda žemiškuose reikaluose.
 
Vienas kunigas važiuodamas pas ligonį staiga pajunta, kad jau jojo vežimas neklauso. Tuomet sako: „Angele sarge, saugok mane.“ Ir automobilis privažiavo prie pat turėklų, tą pačią akimirką sustojo. Toliau jau kelių metrų praraja ir kelių metrų gilumo didelė upė. Štai, ką reiškia angelas sargas!
 
Išgelbėtojus angelai moko, gina ir užtaria pas Dievą. Atremia pagundas, įveikia kliūtis ir vizijas. Tokį nuolatinį angelų rūpinimąsi mūsų reikalais įrodo daugelis priežasčių ir atsitikimų. Šie dangiški globėjai rodo mums begalinį rūpestį. Jų meilę stiprina jų pareiga, o mūsų pareiga yra į juos kreiptis.
 
Nežinau ar kas iš jūsų matėte Romoje Vatikane Siksto koplyčią ( va matau galvas linguoja, matau buvote). Matėte lentą, kurią Kūrėjas tiesė žmogui. Tarp Dievo ištiestos rankos yra nedidelis tarpelis ir tą tarpelį žmogus turi peršokti. Bet jis sėdi ištiesęs ranką ir neperšoka.
 
Įsivaizduokite, dabar Europos Sąjunga melžte melžia tuos pinigus. Pinigai nešvarūs. Jie jų negrobia. Kadangi pinigai nešvarūs, reikia juos nuplauti, todėl atsirado žodis „išplauti piniguočius“. Žmogus tuos pinigus išplovė, dabar jie švarūs ir galima juos siųsti į apyvartą. Matote, koks žmogus išgudrėjęs.
 
Dievas visada laikys ištiestas rankas: pradedi dieną – parašyk, baigi dieną – padėkok, ką nors iškrėtei – atsiprašyk.
 
Tai, ką mums teikia angelai sargai, būtų galima apibūdinti taip: jie mus saugo nuo daugelio nežinomų pavojų, antra – jie gina mus nuo piktųjų dvasių, trečia – įkvepia mums šventų minčių, skatina atlikti dorus darbus, tarnauja Dievui, ketvirta – jie įspėja apie dvasinius pavojus.
 
Vieną kartą einu gatve kovo mėnesį. Žinote, nuo stogų pradeda varvėti. Einu pro knygyną, kur kažkas mane lyg ir stumia, lyg ir liepia pasitraukti prie pat sienos. Tuomet nuo viršaus nukrito kelių pūdų didžiulis luitas ledo. Jeigu būčiau nepasitraukęs, šlapi „guzikai“ bebūtų likę. Kažkokia jėga suveikė, nei pats negaliu nusakyti. Taigi, angelas sargas pagelbėjo. Ir jeigu dabar jūsų paklausčiau, turbūt du trečdaliai pasakytų, kad pajuto Dievo pirštą. Dievo pirštas pasireiškia per kunigą, per sūnų, per dukrą, per gerą knygą – ypač per Šv. Raštą, o labiausiai per angelą sargą.
 
Penkta – jis suvienija mus maldoje ir aukoje.  Šešta – mirties valandą mus apsaugo nuo dvasios priešpaskutinių puolimų. Pati paskutinė akimirka yra nepaprastai svarbi. Jeigu jūs važiuodami automobiliu ar autobusu jaustumėte, kad nėra kunigo, nėra brolio, sesers, nei vyro, nei žmonos, nei vaikų ir jaučiate, kad mirštate...
 
Matau, kad kai kurie iš jūsų žiūrite į laikrodžius, tai sakau, kad jau man reikia baigti. Bet prisiminkite, kad reikia melsti į angelus. Ir visada, ne tik tada, kai rūpesčių yra, bet ir tada, kai leidžiate dukrai tekėti. Ir kai vaikai eina į mokyklą. Visada paprašykite angelų sargų, kad jus matytų ir globotų”.
 
 
 

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 11
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija