Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

... KRITO JIE ĄŽUOLAIS, PARTIZANAI – SŪNELIAI TĖVYNĖS ...

Pokario partizanų kartoj sutelkta lietuvių tautos valstybinė išmintis. Tada, pokaryje, kovodama dėl savo fizinės egzistencijos, lietuvių tauta sugebėjo pogrindy sukurti nors ir miniatiūrinę, bet tvarkingai veikiančią valstybinę organizaciją su visais esminiais teisinės valstybės elementais, krikščioniškosiomis dorybėmis, palaikiusiomis tylią, bet nepalaužiamą rezistenciją.
 
Naujam okupantui užgrobus paskutiniąją Lietuvos žemės pėdą, krašte prasidėjo nepaprastai sunkios dienos. Stokodami objektyvios informacijos bei pogrindžio spaudos rezistencinių organizacijų likučiai griebėsi koordinacijos darbo. Bet bolševikų siautėjimas buvo nepaprastai skaudus. Miestuose ir miesteliuose jie kirto smūgį po smūgio naujai besikristalizuojančioms pogrindžio organizacijoms.
 
Prisikėlimo apygardos partizanų bunkeris
 
1949 metais visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime patvirtinta Lietuvos partizanų generalinio štabo laikina slaptų susitikimų vieta Daugėliškių miške. 1950 m. liepos 22 dieną čia žuvo Prisikėlimo apygardos vadas ir kiti partizanai. Pasak iki šiol netoli bunkerio gyvenančio partizanų ryšininko Albino Kęstučio Bersėno – Stirniuko, 1948 m. Daugėliškių miškas buvo dar jau­nuolynas. Tų metų pavasarį, vado­vau­jant A. Meš­kauskui – Aly­čiui, dalyvaujant P. Bart­kui,  Gynėvės in­tako – griovos krante išsikasė 3×2 m duo­bę. Darbą prižiūrėjo P. Bartkus – Danyla. Žemę bėrė į tekančio upelio vandens srau­tą – naikino pėdsakus. Čia iki žūties 1949 m.slėpėsi Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio generalinio štabo viršininkas P. Bartkus.
 
Užmaskuota taip: apsodino eglaitėm, apdengė samanom, velėnom. Vėdinimas išvestas į dvi puses kelis metrus nuo bunkerio, po medžiais. Dangtis – iš lentų sukalta dėžė, panaši į piltuvą malūne, kur pilami grūdai. Dėžė užpilta žemėm ir eglių spygliais. Atkeltas skruzdėlynas, papiltas šalia angos. Už­da­rant angą, savaime užsipildavo visi plyšeliai bei rėmo dangtis. Partizanai padarytame bun­keryje apsigyveno ne iš karto, paliko gam­tai užbaigti maskavimo darbus. Niekas nežinojo čia esant bunkerį. P. Bartkus nė vieno į savo bunkerį nekviesdavo, iš­sky­rus Žemaitį („Vytautą“) ir ryšininkę El­vyrą  Pliupelytę („Zitą“). Kai P. Bartkus 1949 žuvo, vadovavimą ir bunkerį perėmė  Leonardas Grigonis.
 
Partizanų žūties aplinkybės
 
Partizanų žūties liudininko Kęstučio Bersėno žodžiais:“1950 m. liepą bunkeryje buvo šeši partizanai – apygardos vadas ir jo apsaugos kuopos – Elytės būrio kovotojai. Iš vakaro, liepos 21 d., į mūsų sodybą  buvo atėję A. Meškauskas –Elytė ir Juozas Tomkus – Gabrys. O penktą valandą ryto, bevisk išaušus,  mus pažadino visada  priešus aplojantis mūsų šuo. Pamatėme, kad sodyba supama, bet mums tai buvo įprastas dalykas, nes gyvenome tokiame kampe – Pernaravos, Čekiškės ir Ariogalos valsčių sankirtoje, – kur šių valsčių stribai  ieškodavo partizanų gana dažnai. Paklausė ar aš esu Kęstutis ir iš karto uždėjo antrankius, apieškojo ir pradėjo tardyti, klausinėti, kur bunkeris. Kai parodė schemą, kur buvo nubraižyta situacija ir pažymėta bunkerio vieta, supratau, kad kažką jie jau tikrai žino. Buvo pažymėtas upeliukas ir ant jo kranto esantis bunkeris. O tada jie, manau, kad netyčia, pasakė ir ryšininkės M. Pranevičiūtės vartotą slaptažodį: „Ar šiame upelyje yra žuvų?“ Supratau, kad ryšininkė bus davusi kažkokius parodymus. Bet nežinia, kokius. Ėmė mane varyti upelio link. Vis sukosi mintis, kaip duoti kokį nors signalą, pažadinti vyrus... Vedžiau į kitą vietą, bet jie žinojo, kad vedu ne ten... Gavau į kuprą, vedžiau į kitą vietą Gynėvės upelio link. Bet jie jau ir patys susiorientavo nubraižytoje schemoje ir aplinkoje. Tada jau jie mane vedė.
 
Pirmiausia bunkerį apsupo plačiu 200 metrų žiedu, pasistatė radijo stotelę. Eilinių stribų nebesimatė – tik aukšti kariškiai. Bet tikslios bunkerio vietos dar nebuvo radę, o aš, kad ir daužomas, jos nerodžiau. Visa tai buvo spektaklis, kad niekas neįtartų išdavikės ryšininkės.
 
Staiga nuaidėjo didelis sprogimas. Pasirodo, kad šioje operacijoje vis dėlto buvo naudojama ir išdavikė ryšininkė, kuri, kol mane tardė, parodė tikslią bunkerio vietą. Po pirmo didelio sprogimo nuaidėjo dar keli mažesni ir prasidėjo didžiulis šaudymas, nes pirmuoju sprogdinimu kareiviai nepataikė tiesiai į bunkerio dangtį. Apsaugos būrio vadas A. Meškauskas – Elytė dar spėjo iššokti iš bunkerio ir bandė prasiveržti, bet tuoj pat buvo pakirstas kulkosvaidžio serijos. Kiti žuvo bunkeryje.
Sunku dabar pasakyti, ar patys nusišovė, ar buvo nukauti. Privedė mane prie bunkerio, atrišo rankas ir liepė lįsti vidun, traukti į viršų partizanų kūnus. O iš vidaus dar girdėjosi dejonės. Lįsti į bunkerį atsisakiau, bet buvau pro išsprogdintą skylę tiesiog įstumtas žemyn.
 
Apygardos vadas L. Grigonis buvo susmukęs palei bunkerio angą, kairiame smilkinyje žiojėjo žaizda. Vienintelis „Nemunėlis“– Zinius Juozas buvo gyvas – sėdėjo užsimerkęs, visiškai nesiorientuodamas ir nesuvokdamas, kas vyksta aplinkui. Ištrauktas į paviršių, įkvėpęs gaivaus oro šiek tiek atsigavo ir pro dantis iškošė: „Rupūžės.“ Ir neteko sąmonės. Kai partizanų kūnai iš bunkerio buvo ištraukti, į vidų kaip varnai sušoko stribai, ėmė po jį naršyti, kažko ieškoti.
Bunkeryje buvo talpa žibalo valgiui pasišildyti ir nemaža talpa benzino, kuriuo kartkartėmis partizanai apdegindavo bunkerio sienas, kad nesiveistų pelėsiai. Matyt, susišaudymo metu tos talpos buvo peršautos, žibalas ir benzinas išsipylė. O stribai, nusprendę pasišviesti, brūkštelėjo degtuką... Ir vėl sprogimas – iš bunkerio į viršų ėmė kabarotis degantys stribai.... Maniau, kad mane sudraskys jie iš pasiutimo, nes ėmė kaltinti, kad aš, būdamas bunkeryje, tyčia išpyliau benziną... Mane ir Juozą  Zinių  surakinę  įmetė į puspriekabę  ir, kartu su žuvusių partizanų kūnais, nuvežė į Kauno kalėjimą.“
 
1950 m. liepos 23 d. žuvo:
 
Leonardas  Grigonis– Užpalis, gim. 1905, mokytojas nuo Rokiškio, 1949 m. vasario 16 d. LLKS deklaracijos signataras , LLKS gen. štabo viršininkas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo narys, Prisikėlimo apygardos vadas;
Aleksas Meškauskas – Elytė, gim. 1922, ūkininkas nuo Krakių, Lietuvos Laisvės  Kovos Sąjūdžio generalinio štabo  apsaugos  būrio vadas;
 
Vytautas Kuzmickas – Sakaliukas, gim. 1930, iš Duogių k., partizanas nuo 1949, Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio generalinio štabo narys;
 
Juozas Tomkus – Gabrys, gim. 1924, Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio generalinio štabo narys;
 
Partizanas slapyvardžiu „Banga“, kilęs nuo Panevėžio, kurio pavardė ir šiandien nežinoma.
Partizanų palaikų perlaidojimas
 
Pagarbos žuvusiesiems ceremonija prasidėjo Ariogalos gimnazijoje, kuri ir buvo palaikų perlaidojimo iniciatorė ir organizatorė.
 
Čia  maldos žodžiais žuvusiuosius pagerbė monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas Gintautas Jankauskas. Po to iškilminga žuvusiųjų partizanų pagerbimo eisena, vedama Lietuvos krašto apsaugos ministerijos  karinių oro pajėgų pučiamųjų orkestro, patraukė į bažnyčią, kur Šv. Mišias aukojo minėti dvasiškiai, o prie partizanų palaikų garbės sargybą ėjo Lietuvos kariuomenės Garbės kuopos kariūnai, Lietuvos Šaulių sąjungos nariai.
 
Šv. Mišiose ir perlaidojimo ceremonijoje dalyvavo daug svečių: rezistencijos kovų dalyviai, tremtiniai ir politiniai kaliniai, LR Seimo narys Edmundas Jonyla, rajono mero pavaduotojas Sigitas Vaičius, Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinių reikalų departamento Švietimo, kultūros ir ugdymo skyriaus vedėja Regina Petreikienė, Savivaldybės  tarybos narys Česlovas Kenstavičius, tremtinių ir politinių kalinių klubo “Garsas“ vadovas Antanas Vizbaras, miestelio gyventojai,  Ariogalos gimnazijos bendruomenė.
 
Po Šv. Mišių žuvusiųjų partizanų palaikai palydėti į amžino poilsio vietą Ariogalos kapinių Partizanų kalnelyje. Čia  padėkos ir pagarbos žodžius žuvusiems tarė dvasiškiai, svečiai, žuvusiųjų bendražygiai, aidėjo pagarbos saliutas, širdį virpino Krašto apsaugos ministerijos karinių oro pajėgų   pučiamųjų orkestras. Pasak  gimnazijos direktoriaus Alvydo Stankaus:“ Mokyklos bendruomenė visada domėjosi Lietuvos istorija, o ypač pokario rezistencija, todėl ši ceremonija – viena iš mokyklos pilietinės veiklos  momentų ir gyvųjų pagarbos ženklas žuvusiems už Lietuvą.“
 
... Iš partizanų laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“, 1952 m
 
„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausiai jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę“ .
 
Stanislava TIJŪNAITIENĖ
 
 

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 11
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija