Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

RASEINIŲ DEKANATO ISTORIJOS BRUOŽAI

„Teritorinis vikaras, kuris taip pat vadinamas dekanu ar arkikunigu, ar kitu vardu, yra kunigas, vadovaujantis teritoriniam vikariatui“ (553 kan. §1.)[1] Tai dabartinis trumpas dekano apibrėžimas, pateiktas 1983 m. Kanonų kodekse. Viena iš pagrindinių šiuolaikinio dekano teisių ir pareigų yra „pasirūpinti, kad religinės apeigos būtų atliekamos pagal šventosios liturgijos nuostatas, kad būtų itin rūpinamasi bažnyčių ir šventųjų daiktų puošnumu ir švara, ypač celebruojant Eucharistiją ir saugant Švenčiausiąjį Sakramentą, kad būtų kruopščiai pildomos ir rūpestingai saugomos parapijos knygos, kad būtų rūpestingai administruojamos bažnytinės gėrybės; pagaliau, kad su deramu uolumu būtų prižiūrima klebonija“ (555 kan. §1. 3°)[2].
 
Jau XVI a. įgyvendinant Tridento susirinkimo (su pertraukomis vyko 1545-1547 Tridente (dab. Trentas, Italija), 1547-1549 Bolonijoje, 1555-1563 Tridente) nutarimus poreforminio dvasininko formavime didelis dėmesys skirtas kunigų kontrolės sistemai, o viena tos sistemos dalis buvo vyskupų arba dekanų vizitacijos. Taigi bažnyčios vadovų siekis geriau pažinti, kontroliuoti ir ugdyti vyskupijos dvasininkiją lėmė tarpinės grandies tarp vyskupo ir kunigų – dekanų – atsiradimą. Dekanatų, turinčių jungti maždaug dešimt parapijų, struktūros pokyčius lėmė dinamiškas parapijų skaičiaus augimas[3]. Prabėgusių šimtmečių Raseinių krašto bažnyčių teritorinės-administracinės organizacijos pokyčių raida yra svarbi Bažnyčios istorijos dalis, todėl ją trumpai apžvelgsime.
 
Iki 1563 m. nustatytos Žemaičių vyskupijios parapijų ribas, 1587 m. pati vyskupija suskirstyta į tris dekanatus: Luokės, Viduklės ir Virbalio[4]. Anot vyskupo M. Valančiaus, „nuo įsteigimo Žemaičių vyskupystės lig mažne galo šešioliktojo amžiaus užveizdėjo vyskupai visa Žemaičių vyskupyste, niekaip jos nedalydami. Pirmasis vyskupas Merkelis, įsigavęs daug bažnyčių ir kunigų, kad guviau jais galėtų valdyti, 1587 m. padalijo vyskupystę į tris džekonystes: Virbalio, arba Užnemunio, Viduklės ir Luokės, o ant kiekvienos perdėjo vyresnį, džekonu vadinamą“[5]. Pirmi dekanai žinomi nuo 1619-1620 m. Tuomet Luokės dekanu buvo Joniškio klebonas Benediktas Sviechovskis, Viduklės – Josvainių klebonas Matas Kubilinskas, o Virbalio Rietavo klebonas Jokūbas Klopatovskis, nors, kaip teigia istorikas Liudas Jovaiša, pirmieji Žemaičių vyskupijos dekanatai dar neturėjo stabilių geografinių pavadinimų[6].
 
Dekanatų skaičių padidino vyskupas Stanislovas Kiška. 1622 m. balandžio 28 d. jis pertvarkė Žemaičių vyskupijos dekanatų struktūrą: įsteigė keturis dekanatus (naujas dekanatas sąlyginai vadintas Kražių), kurių kiekvienas jungė nuo 15 iki 18 bažnyčių. Naujieji dekanatai taip pat dar neturėjo stabilių geografinių pavadinimų, nors M. Valančius mini, kad „lig šiolei vyskupystė nuo Stanislovo Kiškos paskaidyta buvo į keturias džekonystes: Virbalio, Viduklės, Luokės ir Kražių“[7].
 
Siekdamas tobulinti vyskupijos valdymą vyskupas Jurgis Tiškevičius sušaukė net keturis sinodus (1636, 1639, 1643 ir 1647 m.), kuriuose nustatytos dekanų pareigos, svarstyti klebonų ir vikarų santykiai, klebonai įpareigoti kasmet lankyti parapijas, saugoti bažnytinį turtą ir kt. Tankėjantis bažnyčių tinklas vertė didinti dekanatų skaičių. Jau pirmajame sinode 1636 m. vyskupija suskirstyta į šešis dekanatus, kurie pirmą kartą pavadinti geografiniais pavadinimais: Joniškio, Kražių, Rietavo, Skuodo, Šeduvos ir Virbalio[8]. Nežiūrint išaugusio dekanatų skaičiaus, bažnyčių skaičius juose beveik nepakito – kiekviename dekanate buvo nuo 14 iki 19 bažnyčių[9]. Tokia vyskupijos struktūra gyvavo kiek daugiau, nei šimtą metų ir tik 1752 m. vyskupas Antanas Tiškevičius vyskupiją padalino į 10 dekanatų: Alsėdžių, Joniškio, Krakių, Rietavo, Skuodo, Šeduvos, Šiluvos, Varnių, Veliuonos ir Viekšnių[10].
 
1795 m. Žemaičių vyskupija sumažėjo Užnemunėje buvusia Veliuonos dekanato dalimi, todėl keitėsi dekanatų ribos; Veliuonos dekanatas išliko; buvo panaikintas Krakių ir sudarytas naujas Batakių dekanatas[11]. Anot istorikės Aldonos Prašmantaitės, išeitų, kad Batakių dekanatas buvo įsteigtas vietoje panaikinto Krakių, tad bendras dekanatų skaičius nepasikeitė. Tačiau tiek 1805-1806 m. dekanų rašytose ataskaitose vyskupui, tiek XIX a. trečiojo dešimtmečio vyskupijos vizitacijų aktuose Krakių dekanatas minimas. Be to, 1804 m. ataskaitoje Peterburgo Romos katalikų dvasinei kolegijai nurodoma vyskupijoje esant 11 dekanatų, tarp jų ir Batakių. Matyt naujasis dekanatas buvo sudarytas tais metais. Nors Batakių dekanato pavadinimas buvo iš karto oficialiai įteisintas, tačiau kurį laiką (pvz. 1806 m.) dokumentuose dar vadintas „antraisiais Varniais“. Varnių dekanatui tuo metu vadovavo Luokės klebonas. Taigi parapijos, kurios klebonas buvo dekanu, pavadinimas tapo ir naujojo dekanato pavadinimu. Juozapo Arnulfo Giedraičio vyskupavimo metais Žemaičių vyskupija buvo suskirstyta į 11 dekanų: Alsėdžių, Batakių, Joniškio, Krakių, Rietavo, Skuodo, Šeduvos, Šiluvos, Varnių, Veliuonos ir Viekšnių[12].
 
1849 m. lapkričio 29 d. caras Mikalojus I įsakė vyskupijas pertvarkyti pagal konkordato su Vatikanu sąlygas. 1849 m. gruodžio 15 (27) d. Žemaičių vyskupija apėmė Kauno ir Kuršo gubernijas. Prie jos prijungti Vilniaus vyskupijos latviški Kuršo, Žiemgalos, taip pat Breslaujos, Kauno, Kupiškio, Obelių, Ukmergės, Upytės dekanatai arba jų dalys ir Pabaisko dekanato dvi parapijos (iš viso 94 parapijos). Po šios reformos Žemaičių vyskupiją sudarė šie dekanatai: Alsėdžių, Batakių, Joniškio, Kauno, Krakių, Kuršo, Obelių, Panevėžio, Rietavo, Skuodo, Šeduvos, Šiluvos, Ukmergės, Utenos, Varnių, Veliuonos, Viekšnių, Zarasų ir Žiemgalos[13]. Šią sistemą išdėstė tos dienos dekrete Mogiliovo arkivyskupas J. K. Holovinskis[14].
 
Dabartiniame Raseinių rajone esančios parapijos (reikia nepamiršti, kad XIX a. toli gražu ne visos jos turėjo parapinių statusą) priklausė net keturiems dekanatams. Batakių dekanate buvo Nemakščių parapija, Krakių dekanatui priklausė Grinkiškio parapija su Vosiliškio filija. Šiluvos dekanate buvo Lyduvėnų, Šiluvos ir Viduklės parapijos, o Veliuonos dekanatui priklausė Ariogalos, Betygalos, Butkiškės, Girkalnio ir Raseinių parapijos ir joms priklausančios filijos. Tokia dekanatų sistema išliko iki 1915 m., nors pokyčių sulaukta tik Lietuvai tapus nepriklausoma.
 
1923 m. rugsėjo 10 d. Žemaičių vyskupijos kurijos Bažnyčios turtų valdymo Tarybos įsakymu nuo 1924 m. sausio 1 d. vyskupija padalinta į 32 dekanatus: Alsėdžių, Anykščių, Biržų, Joniškio, Kaltinėnų, Kauno, Kėdainių, Krakių, Kupiškio, Kuršėnų, Palangos, Panevėžio, Pasvalio, Raguvos, Raseinių, Rietavo, Rokiškio, Sedos, Skuodo, Šeduvos, Šiaulių, Šiluvos, Švėkšnos, Tauragės, Telšių, Ukmergės, Utenos, Varnių, Veliuonos, Viekšnių, Zarasų ir Žeimių[15]. Šiluvos dekanatui priskirtos parapinės Šiluvos, Kelmės, Kražių, Pakražančio, Tytuvėnų, Liolių, Lyduvėnų ir Vaiguvos bažnyčios bei Saudininkų ir Žaiginio filijos. Veliuonos dekanatui priklausė parapinės Veliuonos, Betygalos, Ariogalos, Pernaravos, Seredžiaus, Čekiškės ir Butkiškės bažnyčios ir Stakių-Pamituvio, Paliepių, Ugionių, Milašaičių, Juodaičių ir Lesčių filijos. Vosiliškio bažnyčia liko Krakių dekanate. Nemakščių bažnyčia atsidūrė Tauragės dekanate.
 
Ne visų parapijų klebonai noriai sutiko su tokiu perskirstymu. Antai Betygalos klebonas pageidavo, kad Betygala būtų priskirta Raseinių dekanatui. Anot jo, „Su Raseinių dekanatu artimesnis ir patogesnis susisiekimas – kad dekanas [ten] ir negyventų, visur vieškeliai, ko nėra su Veliuonos dekanatu; tas pats ir filijai Milašaičiuose. Raseiniai mūsų centras, visokie reikalai dekanališkiems suvažiavimams – Raseiniai visuomet pasiliks patogiausia vieta“[16]. Tokiai nuomonei pritarė ir kaimyninių Milašaičių bei Ugionių bažnyčių kuratai.
 
Bažnyčios turtų valdymo taryba siūlė Šiluvos dekanu paskirti Tytuvėnų kleboną Antaną Jančevskį, Veliuonos – Čekiškės kleboną Petrą Srelčiūną (paskirtas ne jis, o Betygalos klebonas Pranciškus Janulaitis – matyt šis paskyrimas panaikino bet kokį Betygalos klebono ir aplinkinių bažnytėlių kuratų norą priklausyti Raseinių dekanatui), Krakių – Baisogalos kleboną Vincentą Bittį[17].
 
Naujai įkurtam Raseinių dekanatui priklausė parapinės Raseinių, Jurbarko, Girkalnio, Skirsnemunės, Eržvilko, Viduklės bažnyčios ir Kalnujų, Girdžių, Vadžgirio, Žalpių ir Paupio-Perkūniškės filijos[18]. Dokumente neminimi Alėjai, nes tuo metu čia buvo tik koplyčia. Vėliau Alėjų bažnyčia minima kaip priklausiusi Raseinių dekanatui. Bažnyčios turtų valdymo taryba siūlė, kad Raseinių dekanatu būtų paskirtas senasis Raseinių klebonas Petras Dočkus, tačiau lapkričio 12 d. vyskupo Karevičiaus nurodymu pirmuoju dekanu tapo ne jis, o Eržvilko klebonas Vincentas Pacevičius[19]. Tądien padaryti ir kiti, aukščiau minėti dekanų paskyrimų pakeitimai.
 
Sekantis žingsnis buvo naujų vyskupijų steigimas: 1926 m. iš Žemaičių vyskupijos sudarytos Kauno, Panevėžio ir Telšių vyskupijos[20]. Įgyvendinus šią reformą Nemakščių bažnyčia tapo Telšių vyskupijos dalimi.
 
Ši dekanatų sistema išliko daugiau kaip 30 metų, tačiau sovietmečiu ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę ji buvo ne kartą pertvarkyta. Nepavyko rasti dokumentų, liudijančių kada tiksliai įvyko šie pokyčiai, todėl pertvarkymų chronologija atkurta pagal XX a. 7-9 dešimtmečių bažnyčių dekanatinių vizitacijų aktus ir kitus dokumentus, saugomus Kauno arkivyskupijos kurijos archyve.
 
Atrodo, kad nuo 1924 m. sausio 1 d. egzistavusi dekanatų sistema išliko bent iki 1956 m. rudens. Pokyčiai ypač gerai matomi Lesčių ir Ugionių bažnyčių dokumentuose, nes tų metų birželio 15 d. pranešimą Kauno arkivyskupijos valdytojui apie apiplėštą Lesčių bažnyčią pasirašė Veliuonos dekanato dekano pareigas laikinai einantis Raseinių klebonas Juozapas Meidus. Tačiau kiti dokumentai situaciją daro ne tokią aiškią. 1956 m. rugpjūčio 31 d. Kurija raštą apie Ugionių bažnyčią adresuoja Raseinių dekanui J. Meidui, tačiau atsakymą šis pasirašo kaip Veliuonos dekanas. Galima spėti, kad dekanas dar nebuvo gavęs dokumento apie dekanato pavadinimo (ir ribų) pakeitimą arba Veliuonos dekanu pasivadino iš įpročio, nors Veliuonos dekanatas jau buvo panaikintas ir dalis jo bažnyčių perduotos Raseinių dekanatui.
 
Anksčiau Veliuonos dekanatui priklausiusią Lesčių bažnyčią Raseinių dekanai vizitavo iki 1962 m. rudens, tačiau nuo 1963 m. rudens (bent iki 1973 m. rudens) čia lankėsi Kėdainių dekanato dekanai.
 
Iki 1956 m. Veliuonos dekanatui priklausė ir Vosiliškio bažnyčia, tačiau 1960 m. padėtį joje tikrino Šiaulių dekanas. Bent 1960-1962 m. Šiaulių dekanatui priklausė ir 1956 m. (?) panaikinto Šiluvos dekanato Šiluvos bei Žaiginio bažnyčios, tačiau 1963 m. lapkričio mėn. Šiluvą jau vizitavo Raseinių dekanato dekanas. Matyt tais metais, atsižvelgiant į rajonų sustambinimą, įvykdyta dar viena dekanatų reforma ir didžioji dauguma (išskyrus Lesčių) Raseinių rajono bažnyčių buvo sujungtos į vieną Raseinių dekanatą. Priminsime, kad 1962 m. gruodžio 11 d. buvo sujungti Ariogalos ir Raseinių rajonai. Aišku, mažiausiai šios reformos kliudė nuo seno Raseinių dekanatui priklausiusias bažnyčias.
 
Taigi galime apibendrinti, kad senieji dekanatai egzistavo iki 1956 m. Tada panaikinti Veliuonos ir Šiluvos dekanatai, o dalis jiems priklausiusių bažnyčių perduota Raseinių ir Šiaulių dekanatams. Dar vienas pertvarkymas įvykdytas 1963 m. beveik visos Raseinių rajone buvusios bažnyčios sujungtos į didelį Raseinių dekanatą, dalį jų atskyrus nuo Šiaulių dekanato. Lieka neaišku, kada atskirta nuo Kėdainių ir prie Raseinių dekanato vėl prijungta Lesčių parapija, tačiau tai įvyko ne anksčiau, kaip 1974 m.
 
Duomenų trūkumas neleidžia tiksliai atkurti visų XX a. Raseinių dekanatui vadovavusių dekanų sąrašą. 1924-1938 m. dekanu buvo Raseinių klebonas kun. Vincentas Pacevičius. 1938 m. lapkričio mėn. dekanu jau buvo Viduklės klebonas S. Jurgelevičius. 1947 m. minimas vicedekanas, Skirsnemunės klebonas kun. Vincentas Byla. 1950 m. vicedekanu tituluojamas Raseinių bažnyčios klebonas kun. Rapolas Pukis. 1952 m. dekanu buvo Viduklės klebonas Augustinas Adomavičius. Ne vėliau kaip 1956 m. šiame poste jį pakeitė Raseinių klebonas Juozapas Meidus (Raseinių klebonu jis buvo 1950-1959 m.). J. Meidų pakeitė klebonas Pranciškus Staškūnas (Raseiniuose klebonavo nuo 1959 m., mirė 1977 m.). 1962 m. rudenį Ariogalos bažnyčios vizitacijos aktą Pr. Staškūnas dar pasirašė kaip Raseinių vicedekanas, o vėliau iki mirties jis buvo Raseinių dekanato dekanas. 1977 m. rudenį dekanato bažnyčių dekanas nelankė – klebonai patys parengė ataskaitas, o 1978 m. rudenį jau vizitavo naujasis dekanas, Šiluvos klebonas monsinjoras Vaclovas Grauslys.
 
1992 m. atkurti Nepriklausomoje Lietuvoje buvę dekanatai, tame tarpe ir Veliuonos bei Šiluvos. Veliuonos dekanatui priskirtos penkios Raseinių rajone buvusios parapijos: Ariogalos, Butkiškės, Betygalos, Lesčių ir Ugionių, o dekanu paskirtas Veliuonos klebonas A. Jokūbauskas[21].
 
Raseinių dekanato (Eržvilko, Girdžių, Girkalnio, Jurbarko, Kalnujų, Milašaičių, Paupio, Raseinių, Skirsnemunės, Vadžgirio, Vertimų ir Viduklės bažnyčios) dekanu paskirtas naujas Raseinių parapijos klebonas Gintautas Jankauskas, į Raseinius atvykęs iš Kauno kunigų seminarijos. Buvęs klebonas Vytautas Griganavičius paliktas altarista. Atkurtas Šiluvos dekanatas (Alėjų, Kelmės, Liolių, Lyduvėnų, Maironių, Šaukoto, Šiaulėnų, Šiluvos, Tytuvėnų, Žaiginio ir Žalpių bažnyčios). Jo dekanu ir Šiluvos klebonu paskirtas buvęs Josvainių parapijos klebonas Leonas Kalinauskas. 36 metus klebonavęs Šiluvoje ir keliolika metų vadovavęs Raseinių dekanatui monsinjoras Vaclovas Grauslys (†1992) paliktas altarista[22]. Krakių dekanatui priskirti Paliepiai ir Vosiliškis. Nemakščių parapija kaip ir seniau priklausė Telšių vyskupijos Tauragės dekanatui.
 
1996 m. liepos 20 d. Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus dekretu arkivyskupija pertvarkyta į vienuolika dekanatų: Joniškio, Jonavos, Jurbarko, I Kauno, II Kauno, Kelmės, Kėdainių, Radviliškio, Raseinių, Šiaulių ir Ukmergės[23]. Taigi vėl nebeliko Veliuonos ir Šiluvos dekanatų. Faktiškai nuo to lako dekanatų ribos sutapo su rajonų ribomis. Raseinių dekanatui skirtos visos Raseinių rajone buvusios parapijos (išskyrus Nemakščių, kuri nuo 1926 m. priklauso Telšių vyskupijai).
 
Nuo 2004 m. jis Raseinių dekanato dekanu paskirtas Girkalnio bažnyčios klebonas kunigas Juozas Kęstutis Kaknevičius. 2012 m. jį pakeitė Raseinių bažnyčios klebonas (nuo 2005 m.), buvęs Raseinių dekanato vicedekanas kun. teol. lic. Vytautas Paukštis.
 
Dabar Raseinių dekanate yra Alėjų Švenčiausiosios Trejybės, Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo, Betygalos Šv. Mikalojaus, Butkiškės Šv. Jono Krikštytojo, Girkalnio Šv. Jurgio, Kalnujų Šv. Viktoro, Lesčių Dievo Apvaizdos, Lyduvėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, Milašaičių Nukryžiuotojo Jėzaus, Paliepių, Šv. Kryžiaus, Paupio Šventosios Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo, Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika, Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų, Viduklės Šv. Kryžiaus atradimo, Vosiliškio Šv. Juozapo ir Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčios.


[1] Kanonų kodeksas, Vilnius, 2012, p.297
[2] Ten pat, p.299
[3] Krikščionybės Lietuvoje istorija, Vilnius, 2006, p.199.
[4] K. Misius, R. Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius, 1993, p.30.
[5] M. Valančius, Raštai, t.II, Vilnius, 1972, p. 97.
[6] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611-1651 m.), [parengė Liudas Jovaiša], Vilnius, 2011, p.XV
[7] M. Valančius, Raštai, t.II, Vilnius, 1972, p.125.
[8] K. Misius, R. Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius, 1993, p.31.
[9] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611-1651 m.), [parengė Liudas Jovaiša], Vilnius, 2011, p.XVI
[10] K. Misius, R. Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius, 1993, p.31.; Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611-1651 m.), [parengė Liudas Jovaiša], Vilnius, 2011, p.XVI
[11] K. Misius, R. Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius, 1993, p.32.
[12] A. Prašmantaitė, Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis, Vilnius, 2000, p.103-105.
[13] K. Misius, R. Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius, 1993, p.32.
[14] V. Merkys, Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, Vilnius, 1999, p.200.
[15] 1923-09-10 Žemaičių vyskupijos kurijos Bažnyčios turtų valdymo tarybos įsakymas Nr.3154, LVIA F. 1671 Ap. 1 B. 56 L.5-11
[16] 1923-10-23 Betygalos klebono raštas, LVIA F. 1671 Ap. 1 B. 56 L.
[17] 1923-09-15 Žemaičių vyskupijos kurijos Bažnyčios turtų valdymo tarybos raštas, LVIA F. 1671 Ap. 1 B. 56 L.12
[18] LVIA F. 1671 Ap. 1 B. 56 L.7v
[19] LVIA F. 1671 Ap. 5 B. 445 L.9
[20] K. Misius, R. Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius, 1993, p.33.
[21] Naujas rytas, 1992 m. birželio 27 d.
[22] Naujas rytas, 1992 m. birželio 17 d.
 
Nuoširdžiai dėkoja Ariogalos šv. arkang. Mykolo parapijos klebonas kun. Gintautas Jankauskas Raseinių raj. savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkui JONUI BRIGIUI, paruošusiam medžiagą apie Raseinių dekanato istoriją.     
 
 

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 01
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija