Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčios varpų istorija

Nors pastatyta tik 1938 m., tačiau Ariogalos bažnyčia, kaip institucija viena iš seniausių Raseinių krašte. Tradiciškai, remiantis Dlugošu, teigiama, kad Ariogalos bažnyčią 1416 m. pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, nors pirma patikima žinia apie jos buvimą mus pasiekė tik iš 1542 m. Tada karalius Žygimantas Senasis Ariogalos bažnyčiai davė šešis baudžiauninkus su žeme Kunigiškiuose, žemės Ariogaloje pastatyti tris karčemas ir tris neapgyventus sklypus, skirtus įkurti klebonijos palivarką[1]. Taigi galima prielaida, kad Ariogalos bažnyčia XV a. pabaigoje (matyt po 1495 m.) sudegė ir ilgesnį laiką nebuvo atstatyta, todėl XVI a. viduryje ją reikėjo statyti iš naujo. 1609 m. karalius Zigmantas Vaza Ariogalos tijūnui Sebastijonui Kęstortui (beje, pačiam kalvinistui) įsakė baigti statyti ir remontuoti bažnyčią, nes ji, nors ir neseniai pastatyta, tačiau buvo be stogo. Sebastijono Kęstorto užbaigta bažnyčia 1690 m. sudegė ir buvo atstatyta tik apie 1726 m.[2] Deja, tai buvo ne pirmą šventovę, kaip ir patį Ariogalos miestelį, ištikusi neganda, nes 1807 m. ji vėl sudegė (ją dar spėta aprašyti 1806 m. vizitacijos metu). Toje pat vietoje bažnyčia atstatyta 1813-1815 m. klebono Omulskio rūpesčiu ir lėšomis[3].
 
Gaila, bet ilgą bažnyčios istoriją negali paliudyti jos dabartiniai varpai – jų pirmtakai pražuvo amžių bėgyje, karų audrose, tačiau istorijos kronikos išsaugojo kai kurių įdomių nutikimų aprašymus. Vienas jų – byla dėl Gėluvos kalvinistų zbaro ir jo varpų.
 
Manoma, kad 1549-1551 m. Biržuvėnų tijūnas, Žemaitijos vaiskis Sebastijonas Kęstortas Gėluvos dvare įkūrė kalvinistų bendruomenę, kuriai pastatė nedidelę medinę bažnyčią, istoriniuose dokumentuose vadinamą „Gėluvos zbaru“ [4]. Po jo mirties sūnus Sebastijonas, taip pat buvęs žymus savo laiko Žemaitijos pareigūnas (nuo 1591 m. jis buvo Ariogalos tijūnu, o nuo 1594 m. ir Žemaitijos žemės teismo teisėju, dalyvavo valstybės gyvenime), Gėluvą pasirinko kaip savo pagrindinę rezidenciją.
 
S. Kęstorto aktyvią valstybinę-religinę veiklą tęsė jo žmona Kristina Nonhartaitė-Kęstartienė, Vilniaus pilininko Petro Nonharto dukterėčia. Vykdydama 1610 m. mirusio vyro valią ji 1611 m. Gėluvoje, ant neaukšto kalnelio kairiajame Dubysos krante pastatė mūrinę kalvinistų bažnyčią, o šalia jos medinę varpinę. Tačiau nauja bažnytėlė ramiai stovėjo neilgai. 1977 m. lietuvių kalba išsamiausiai šią dramatišką istoriją aprašė archeologas Vytautas Urbanavičius, aptardamas 1974 m. vykdytų Gėluvos zbaro archeologinių tyrinėjimų rezultatus. Beje, jų metu ištirto bažnyčios šventoriaus šiaurinėje pusėje, apie 18 m nuo šiaurės rytinio bažnyčios kampo, aptiktos dviejų apie 50 cm storio ir vienas nuo kito per 3 m nutolusių stulpų liekanos. Tyrinėtojo nuomone, čia galėjo stovėti minėta varpinė. Tačiau grįžkime į audringą XVII amžių, kai ne vieną kartą tarp Ariogalos katalikų ir Gėluvos kalvinistų kildavo konfliktai.
 
1620 m. liepos 21 d., baigęs vizituoti Ariogalos bažnyčią, vyskupas Stanislovas Kiška miestelyje surinko būrį ginkluotų parapijiečių ir patraukė į Gėluvą. Vyskupo įsakymu jie kirviais sukapojo Gėluvos kalvinistų bažnyčios duris, visus medinius daiktus sukrovė krūvon ir padegė. Padegta ir pati bažnyčia – po trijų valandų iš jos liko tik rūkstantys mūrai. Iš kalvinistų maldos namų turto naudingais pripažinti tik du varpai, todėl jie buvo išimti iš varpinės ir išvežti į Ariogalą. Gi be varpų likusią varpinę apkrovė šiaudais ir padegė.
 
Po dviejų dienų Kęstartienė į Kauną nusiuntė protestą dėl bažnyčios sudeginimo ir prasidėjo teisiniai ginčai. Po sunkų derybų ir ilgų svarstymų karaliaus Zigmanto III Vazos paskirta komisija nustatė susitaikymo sąlygas. Pagal jas vyskupas turėjo atsiprašyti karaliaus, o lauko etmono Kristupo Radvilos namuose Vilniuje ir K. Kęstartienės. Kaip kompensaciją jis Kęstartienei turėjo sumokėti 3000 auksinių, o Gėluvos bažnyčios nusiaubime dalyvavę ariogališkiai – atsėdėti bokšte (tikriausiai tuometiniame Raseinių kalėjime). Mūsų istorijai svarbiausia paskutinė susitarimo dalis – vyskupas turėjo atšaukti savo draudimą atstatyti Gėluvos kalvinistų bažnyčią ir sugrąžinti jos varpus[5], ką spalio 19 d. padarė jo įgaliotas Steponas Kolchovskis. Tai liudijantis dokumentas dabar saugomas Lietuvos Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštine.
 
1620 m. spalio 19 d. Gėluvos zbaro varpų grąžinimą patvirtinantis kvitas (LNB)
 
1629 m. Kęstartienė pastatė naują bažnyčią ir kleboniją, ją aprūpino žeme. Nors ramaus gyvenimo nebuvo – 1646 m. vietos katalikai vėl norėjo nugriauti kalvinistų bažnyčią. Atstatyta kalvinistų bažnyčia dar stovėjo apie 50 metų, tačiau XVII a. antroje pusėje katalikai ją vėl nusiaubė. Atrodo, kad zbaras ir vėl buvo atstatytas, veikė kol jo parapijiečiai perėjo, sugrįžo į katalikų tikėjimą[6].
 
Anot Motiejaus Valančiaus „1678 m. bažnyčia ta kliuvo katalikams, o jos pinigus ir dabarčiui [1848 m.?] tebturi kalvinai“[7]. Taip taikiai ir bažnyčia tapo katalikų koplyčia – XIX a. vidurio dokumentuose minima Gėluvoje buvusi apgriuvusi medinė (!?) koplyčia[8]. M. Valančiaus žinutė leidžia kelti prielaidą, kad bažnyčiai atitekus katalikams jos varpai vėl pateko į Ariogalos bažnyčios varpinę. Šį spėjimą patvirtina dvi XVII a. Ariogalos bažnyčios vizitacijos. 1648 m. lapkričio 5 d. bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad jos šventkiemį su kapinėmis nuo miestelio skyrė varpinė, kurioje kabojo du nedideli varpai[9]. Po trisdešimties metų, 1677 m. vasario 19 d. Ariogalos bažnyčios varpinėje vizitatoriai iš rado jau tris varpus; vieną seną didelį suskilusį (collapsum) ir du mažus varpus. Bažnyčios bokštelyje kabojo ketvirtas varpelis[10]. Matyt į varpinę pakliuvo didysis Gėluvos zbaro varpas, o mažasis tapo signoriumi.
 
Išsamiai bažnyčios pastatų, jos inventoriaus padėtį atspindėjo geriausiai išlikę XIX a. vizitacijų aktai, inventoriai, tačiau lakoniškame 1805 m. vizitacijos akte tik įrašyta, kad priešais bažnyčią stovėjo varpinė, o joje kabojo trys vidutinio dydžio varpai. Žymiai išsamiau padėtis aprašyta 1806 m. vizitacijos metu. Taigi XIX a. pradžioje Ariogalos bažnyčia (kaip ir daugelis kitų bažnyčių) stovėjo gera tvora aptvertose kapinėse. Čia reikėtų pažymėti, kad nuo senų laikų kapinės paprastai buvo bažnyčios šventkiemyje ir tik 1795 m. generalgubernatoriaus nurodymu jos visuotinai turėjo būti iškeltos už miestelių ir bažnytkaimių ribų. Vienur tokios naujos laidojimo vietos jau buvo įrengtos, kitur persitvarkyti neskubėta.
 
Matyt senos tvarkos nesuspėta atsisakyti ir Ariogaloje, nes šventoriuje tebebuvo kapinės, o jose stovėjo nauja medinė, ant akmeninių pamatų, dviejų tarpsnių, tuometinio Ariogalos klebono Jokūbo Omulskio pastatyta varpinė. Pirmajame jos aukšte buvo įrengtas bažnytinių reikmenų sandėlis, o antrajame kabojo trys vidutinio dydžio varpai. Varpinę vainikavo „vidutinio dydžio“ kupoliukas su „vidutinio dydžio“ geležiniu kryžiumi[11].
 
Nors 1806 m. išsamiai aprašyta varpinė, tačiau joje buvusiems varpams dėmesio pašykštėta. Padėtis plačiau nušviesta 1820 m. vizitacijos metu, kai Ariogaloje jau stovėjo nauja 1813-1815 m. statyta bažnyčia. Varpai pradėti skaičiuoti nuo vadinamos „signaturkos“. Vieno pūdo (16 kg) varpas signorius kabojo viename iš bažnyčios bokštų. Pačioje bažnyčioje būta net devynerių įvairaus dydžio varpelių. Didžiausias jų „su senoviška rankenėle“ buvo pakabintas prie Švč. Mergelės Rožančinės altoriaus.
 
Įdomu, kad išliko 1813-1815 m. pastatytos Ariogalos bažnyčios ir jos senosios varpinės piešinys. Bažnyčia užfiksuota 1840 m. sudarytame Čėkuvos dvaro plane, kuriame pažymėtas ir Ariogalos miestelis. Jį ir žymėjo bažnyčios piešinys[12]. Nors jis labai nedetalus, tačiau tikėtina, kad atspindėjo bendrus šių statinių bruožus.
 
Ariogalos bažnyčia ir varpinė 1840 m. Čėkuvos dvaro plane (LVIA)
 
Šį kart naujų žinių suteikta ir apie varpinę. Pasirodo, kad ją ant akmeninių pamatų 1786 m. pastatydino Ariogaloje tebeklebonavęs kun. J. Omulskis. Taigi ji nenukentėjo 1807 m. gaisro metu. Faktiškai varpinė atliko ir šventoriaus vartų funkciją, nes per ją buvo patenkama į bažnyčią juosusias kapines. Varpinėje buvo lentinės grindys, joje buvusį turtą saugojo dvi geros su geležinėmis „klemkomis“ durys. Antrame varpinės tarpsnyje buvo tvirtai pakabinti trys varpai. Varpininkams nereikėjo varpų ieškoti apčiuopomis – pakankamai šviesos turėjo teikti keturi kvadratiniai langai. Varpinės aprašymą baigia paminėtas virš jo kilęs mažas kvadratinis, žaliai nudažytas bokštelis su geležiniu kryželiu. Bokštelį jau reikėjo remontuoti.
 
Tačiau svarbiausia dokumento žinia dar prieš akis, nes jame pirmą kartą (nors ir neišsamiai) aprašyti trys Ariogalos varpai. Didysis – Švenčiausios Mergelės Marijos titulo, nulietas 1757 m. Vidutiniojo varpo titulo vizitacijos akto sudarytojams įskaityti nepavyko. Neįvardintas liko ir mažiausias varpas – užrašo ant jo taip pat nesugebėta iššifruoti[13]. Galima tik sėti, kad varpai buvo tikrai seni, gal būt su įmantriais gotiškais įrašais, kurių XIX a. pradžioje jau nemokėta skaityti. Prisiminus seną istoriją kyla mintis, kad tai galėjo būti tie patys Gėluvos zbaro varpai.
 
Vėlesnių vizitacijų metu varpinė ir joje buvę varpai aprašyti panašiai, nors pažymėti įvykę pasikeitimai. Antai 1827 m. vizitacijos akte rašoma, kad varpinės kupolėlis buvo apdengtas balta skarda ir nudažytas raudonai. Skarda apkaltas ir virš kupolėlio buvęs medinis (!) kryžius. Varpų padėtis nepasikeitė, tik paminėta kad jais skambindavo varpininkas, bažnytinio dvaro baudžiauninkas Juozas Laurinavičius[14].
 
1842 m. vizitacijos akte aprašyta padėtis užfiksavo kai kuriuos pasikeitimus. Nors bažnyčioje buvo tie patys devyni įvairaus dydžio varpeliai, iš jų trys prie zakristijos ir po vieną prie altorių, tačiau pokyčiai įvyko varpinėje. Šį syk rašoma, kad mažesniųjų varpų įrašų įskaityti negalima dėl varpų senumo (!), o tai iš dalies patvirtina spėjimą, kad tie įrašai galėjo būti gotikiniai. Be to rašoma, kad mažesnysis varpas dėl ilgo naudojimo sugadintas, todėl jį reikėtų perlieti. Įdomu, kad šį kart išvardijami net penki bažnyčiai dirbę varpininkai: Motiejus Gurlinauskis, Jokūbas Balčaitis, Pranciškus Balčaitis, Antanas Jankauskas ir Motiejus Bžozauskas – visi baudžiauninkai[15].
 
Matyt varpų ūkis žymiau nepakito ir antrojoje XIX a. pusėje. 1873 m. sudarytame bažnyčios inventoriuje rašoma, kad šventoriuje stovėjo ta pati su dviem sandėliukai varpinė, o joje kabojo tie patys trys varpai. Kiek kitaip apibūdinta pačioje bažnyčioje buvusių varpelių situacija – atrodo, kad jų sumažėjo. Minimas prie zakristijos kabojęs varpas ir penki mažesni varpeliai[16]. Pirmą kartą minima, kad šventorių juosė mūrinė tvora su trimis praėjimais ir juose buvusiais varteliais ant geležinių vyrių.
 
Ariogalos bažnyčią, kaip ir ne vieno kito Raseinių krašto šventovę, sunaikino Pirmojo pasalinio karo ugnis. Gaisro metu pražuvo ne tik pati bažnyčia, bet ir varpinė su varpais, visas inventorius, brangūs indai ir bažnytiniai rūbai, kokių, anot B. Kviklio, nebuvę kitose Žemaitijos bažnyčiose[17]. Kitais duomenimis, Ariogalos varpai buvo išvežti į Rusiją – bent taip rašoma 1942 m. Ariogalos bažnyčios varpų žiniose.
 
Atstatant karo sunaikintą bažnyčią teko rūpintis ir jos įrengimu, varpais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad ariogališkiai 1925 m., kai kaimyninės, taip pat nuo karo nukentėjusios parapijos maldavo bent kokio varpelio, neprašė skirti jiems kokį nors iš Rusijos parvežtą varpą. Tačiau padėtį paaiškina 1942 m. surinkti duomenys. Pasirodo Ariogalos bažnyčia turėjo nemažą varpą, kuris kunigų Kazimiero Telksnio ir Jono Žukaičio rūpesčiu 1924 m. buvo nulietas Čekoslovakijoje. Tai liudija žemiau dekoratyvinio frizo, ant varpo liemens esantis įrašas „KUN. KAZ. TELKSNIO / IR JONO ŽUKAIČIO RŪPESČIU BLAIVY / BĖS VARDU ĮGYTAS ŠIS / VARPAS ARIOGALIEČIAMS 1924 MET.“ (raidžių aukštis 3 cm). Matyt dėl to, kad varpo užrašą komponavę liejyklos meistrai nemokėjo lietuvių kalbos, žodis BLAIVYBĖS buvo padalintas/perkeltas į kitą eilutę. Tarp frizo ir dedikacinio užrašo yra Žemaitijoje blaivybę propagavusio vyskupo M. Valančiaus bareljefas.
 
1924 m. nulietas Ariogalos varpas
 
Kitame varpo liemens šone išlietas ovalinis bareljefas su įrašu „CEBR·ULRICH·GLOCKENCHSSERHEN·AC / APOLDA·KEMF TENIALGAU“. Bareljefo viduryje yra augalinio ornamento apsuptas mažesnio skersmens ovalas su varpu. Jį vainikuoja skaičius 1666, gal būt žymintis gamyklos įkūrimo datą. Po bareljefu išlieta varpo pagaminimo data „GEGOSS 1924“.
 
Kaip 1942 m. rašė kun. K. Simanavičius, iš bronzos mišinio nulietas varpas svėrė 386 kg, jo aukštis su karūna 85 cm (pačios karūnos – 14 cm). Varpo skersmuo apačioje 85 cm, viršaus apimtis 1,45 m.[18] Vien liejimas kainavo 4300 Lt.
 
1924 m. nulieto varpo bareljefo trynė (KPC)
 
Bažnyčios statybos darbai ėjo gana lėtai, tačiau nežiūrint į tai jau 1930 m. buvo nupirkti nauji varpai. Savotiškas paradoksas, kad pasikartojo 300 metų istorija. Tik tada karingo vyskupo vedami ariogališkiai atėmė varpus iš Gėluvos kalvinistų bažnyčios, o dabar patys Gėluvos dvaro savininkai naujai Ariogalos bažnyčiai padovanojo už savo pinigus Vokietijoje nulietus naujus varpus. Šį neeilinį bažnyčios istorijos įvykį liudija ne vienas dokumentas, tačiau vienas pirmųjų liudijimų yra 1930 m. balandžio 16 d. Ariogalos klebono A. Simanavičiaus prašymas arkivyskupijos Kurijai. Kartu su šiuo raštu Kurijai buvo perduotas prašymas Finansų ministerijai, o Kurijos prašyta tarpininkavimo: „Prie šio pridėdamas prašymą J. Eks. ponui Finansų ministeriui iš š.m. balandžio 16 d. Nr.326 dėl atleidimo nuo muito mokesčio J. ir E. Baltrušaičių aukojamus varpus Ariogalos po karo sunaikinimo atstatomai bažnyčiai, ketinamus įvežti Lietuvon iš Bochumo Vokietijoj per Eitkūnų muitinę į Kėdainių [geležinkelio] stotį š.m. birželio pradžioje, bendro svorio apie 2240 kg už 8950 litų, nuolankiai prašau Metropolijos Kuriją minėtą prašymą palaikyti ir jį patiekti sulig prigulmybės“[19].
 
Žinių, ar įvežami varpai buvo atleisti nuo muito rasti nepavyko, tačiau Ariogalą jie pasiekė sėkmingai, nors vėlesniuose dokumentuose varpų kaina nurodyta 10 000 Lt. Liepos 21 d. klebonas kreipėsi į vyskupą prašydamas „leisti man su teise subdeleguoti pašvęsti minimus varpus š.m. rugp. 10 d., ar atsiradus kliūčių, kitą patogią dieną“[20].
 
Nežinia, ar atsirado kliūčių, ar numatytą dieną negalėjo atvykti kviesti aukšti svečiai, tačiau iškilmes teko nukelti. Laimei, neilgam ir rugpjūčio 31 d. miestelyje įvyko didelės iškilmės. Į naujų varpų krikštynas suplaukė daug svečių, tačiau garbingiausia viešnia buvo Lietuvos Respublikos prezidento žmona Sofija Smetonienė. Iškilmėse taip dalyvavo Valstybės kontrolierius Matulaitis ir žymus tautininkų veikėjas profesorius I. Tamošaitis. Matyt dėl šių asmenų dalyvavimo įvykį plačiai nušvietė oficiozas „Lietuvos aidas“, šiaip bažnytinio gyvenimo kronikai skyręs pabrėžtinai mažą dėmesį ir daugiau diskutavęs su katalikiškos pakraipos spauda.
 
Istorijos šaltiniai išsaugojo labai nedaug liudijimų kaip Raseinių krašte vykdavo tokios nedažnos apeigos, todėl pateiksime platesnį jų atpasakojimą. Štai kaip iškilmes nušvietė tik inicialu A. pasirašęs laikraščio korespondentas: „Prieš sumą įvyko naujųjų varpų, įkeltų laikinon varpinėn, greta laikinosios bažnyčios, pašventinimas ir krikštynos. Aplink varpinę, ties senąja bažnyčia, – žmonių spūstis. Nuo varpinės laiptelių Raseinių dekanas kun. Pacevičius pasakė gražią kalbą, pabrėždamas, kad su varpų šventinimu suskumbama dar ir todėl, kad tuo norima pagerbti Vytauto Didžiojo, Ariogalos bažnyčios ir parapijos įkūrėjo, metus. Trumpai nupasakojo bažnytinių varpų atsiradimo istoriją. Ariogalos klebonas kun. Simanavičius perskaitė varpų pašventinimo ir krikšto aktą. Krikšto tėvais kun. Simanavičius pakvietė ponią S. Smetonienę, valst. kontrolierių p. Matulaitį, p. Daugirdą ir kun. Simanavičių. Dekanas kun. Pacevičius atliko varpų šventinimo ir krikšto apeigas. Po jų, pirmą kartą prabilo varpai p. Smetonienės ranka įsiūbuoti; skambino juos visi krikšto tėvai, pagaliau ir pats varpų aukotojas, senolis p. Baltrušaitis. Po iškilmių svečiai išklausė iškilmingas pamaldas. Šeimininkai, klebonas kun. Simanavičius ir jo senučiai tėveliai, pakvietė svečius klebonijon paviešėti. Gausios vaišės ir šeimininkų nepamirštamas nuoširdumas ilgokai sulaikė svečius malonioj pastogėj. O svečių buvo! Be dvasiškijos, suvažiavusios iš gretimų parapijų kaimyną aplankyti jo šeimyninės šventės proga, buvo vietinės administracijos viršūnės, daug apylinkės ūkininkų, miestelio ir apylinkių visuomenės atstovų. Kauniškiai svečiai gražiai išlydėti, kaip ir sutikti, išvyko namo jau saulei besileidžiant.“[21]
 
„Lietuvos aido“ korespondentas plačiai aprašė iškilmes, tačiau praleido kai kurias svarbias detales. Laimei, spragą užtaisė kitas dienraštis „Rytas“, nors jo korespondencija nebuvo tokia operatyvi. Šio laikraščio žinutėje rašoma, kad varpai buvo pakrikštyti Šv. Juozapo ir Šv. Mykolo vardais. Iškilmėse sulaukta svečių ne tik iš Lietuvos – varpų krikštynose dalyvavo „amerikiečiai kunigai Petraitis ir Paškauskas“. Pagal šį laikraštį, šiek tiek skyrėsi ir varpų krikštatėvių sąrašas: ši garbinga misija buvo patikėta poniai prezidentienei, Valstybės kontrolieriui, ponams Teišerskiams, Daugirdams, panelei dr. Elzbergaitei ir kun. V. Simanavičiui[22].
 
Išsamiai varpai aprašyti 1942 m. Prie didžiojo varpo aprašymo pridėtas reklaminis gamyklos prospektas, rodęs jo išvaizdą (aišku, be įrašų). Kaip minėta, abu varpai nulieti Vokietijos Bochumo liejykloje, kuri gamino plieninius varpus. Sekant vokišku žodžiu gusstahl (plieno liejinys) to meto dokumentuose jie vadinami „guštaliniais“. Didysis Šv. Juozapu pakrikštytas 1080 kg. svorio varpas (dar 380 kg svėrė jo pakabinimo mechanizmas) buvo 1,27 m. metro (su karūna, kurios aukštis 18 cm) aukščio. Jo skersmuo apačioje 1387 mm, o viršaus apimtis 2,38 m. [23] Varpo viršutinėje dalyje gamyklos vardas ir varpo numeris: „G.E.G.V. Bochumer Verein, Bochum Nr.2352“. 50 cm žemiau yra titulinis varpo įrašas: „S.JOSEPH / SKUBĖKITE, VIEŠPATIES BALSAS JUS ŠAUKIA PAS SAVE! GYVUOSIUS KVIEČIU, MIRUSIŲJŲ VERKIU.“ Kitoje varpo liemens pusėje yra apie aukotojus informuojantis įrašas „JUOZO IR ELENOS / BALTRUŠAIČIŲ / AUKA / ARIOGALA 1930 M.“ (raidžių aukštis 2 cm). Varpo liejimas (be įrašų) kainavo 5650 Lt.
 
Reklaminio Bochumo varpų liejyklos prospekto fragmentas (KPC)
 
Mažesnis, taip pat plieninis varpas svėrė 780 kg. Jo aukštis su karūna 1,03 cm (karūnos – 15 cm), skersmuo apačioje 1100 mm, viršaus apimtis 1,85 m. Varpo viršutinėje dalyje išlietas gamyklos vardas ir varpo numeris: „G.E.G.V. Bochumer Verein, Bochum Nr.2353“. Kiek žemiau įrašas „S.M. ARCHANGELUS. / Ariogala. 1930 m.“[24] Taigi šiuo atveju iš varpo krikšto vardo liko tik viena raidė M., o pilnas užrašas, matyt, turėjo būti Santus Michaelius Arhangelus. Gal liejikai pagalvojo, kad varpo vardas yra paskutinis žodis?
 
Klebonas rašė, kad visi trys varpai muzikos specialistų suderinti į Te Deum laudamus motyvą ir todėl sudarė vieningą komplektą. tai, kad du naujai užsakyti varpai buvo priderinti prie jau esančio liudija rūpestingą klebono požiūrį. Nieko stebėtino, kad matydamas iškilusią grėsmę jis ieškojo bent mažiausios galimybės juos išsaugoti ir tam pasitelkė svariausius argumentus, bandė kuo įtaigiau pagrįsti varpų reikšmę parapijai. Anot jo, „Varpų skambinimo garsas aiškiai girdžiamas visoj parapijoj ir tas žmonių tarpe daro didelę įtekmę. Kas negali į bažnyčią išeiti pamaldų laiku, ypač per Mišias, ant pakylėjimo varpams sugaudus, beveik visi būna ant kelių. Kas bolševikams labai nepatiko ir varpais skambinti (per [partijos] komitetą) buvo beuždraudžią visai. Tuomet tarp parapijiečių ir bolševikų dėl varpų išėjo kuone kruvinas susirėmimas“[25].
 
Ariogalos, kaip ir kitų Raseinių krašto bažnyčių varpai, nebuvo išvežti į Vokietiją. Tvirtai įsikūrę bažnyčios bokšte varpai skamba iki šiol, nors apie pokarinę jų būtį istorijos šaltiniai beveik neužsimena. Tik 1965 m. dekanatinės vizitacijos akte pažymėta, kad tais metais bažnyčioje padaryti du remontai: truputį pabalinta ir aptvarkyta šventoriaus tvora bei sutvirtintos varpų atsparos. 1966 ir 1968 m. vizitacijų metu užfiksuota, kad varpininke tarnavo Stasė Juzonienė.
 
JONAS BRIGYS, Raseinių viešosios bibliotekos bibliotekininkas
 

[1] 1842 m. Ariogalos bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA F.669 Ap.2 B.256 L.515v
[2] K. Misius, R. Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius, 1993, p.209-210
[3] 1826 m. Ariogalos bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA F.669 Ap.2 B.229 L.199; 1845 m. Ariogalos bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA F.669 Ap.2 B.266 L.652;
[4] S. Gasparavičienė, Gėluvos dvaras, Voruta, 1997 m. rugsėjo 1-5 d., nr. 33, p.15.
[5] V. Urbanavičius, Sunaikintos kalvinistų bažnyčios Gėluvoje archeologiniai tyrinėjimai, Religinės kovos ir erezijos Lietuvoje, Vilnius, 1977, p.28-28
[6] V. Laurynaitis, Gėluvos reformatai ir jų mokykla, Naujas rytas, 1971 balandžio 6 d.
[7] M. Valančius, Raštai, T.II, Vilnius, 1972, p.380
[8] KAA F.I-50 Ap.1 B.16902 L.208v-209
[9] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611-1651) / Parengė Liudas Jovaiša, Vilnius: Katalikų akademija, 2011, p.305
[10] Žemaičių vyskupijos vizitacija 1675-1677 m. / Parengė Mindaugas Paknys, Vilnius: Katalikų akademija, 2011, p.391
[11] 1806 m. Ariogalos bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA F.669 Ap.2 B.221 L.309v-310
[12] LVIA F.526 Ap.7 B.3444 L.1
[13] 1820 m. Ariogalos bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA F.669 Ap.2 B.704 L.305, 310-310v
[14] 1827 m. Ariogalos bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA F.669 Ap.2 B.232 L.267v-268, 273 v
[15] 1842 m. Ariogalos bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA F.669 Ap.2 B.271 L.521
[16] 1873 m. Ariogalos bažnyčios inventorius, LVIA F.1671 Ap.4 B.4 L.449
[17] B.Kviklys, Lietuvos bažnyčios, T.III, Kauno arkivyskupija, Chicago, 1983, p.173.
[18] 1942-08-18 Ariogalos bažnyčios varpų žinios, KPC F.17 Ap.1 B.30 L.12
[19] 1930-04-16 klebono A. Simanavičiaus prašymas, LVIA F.1671 Ap.8 B.43 l.56
[20] Ariogalos bažnyčios byla, KAKA, lapai nenumeruoti.
[21] A., Šaunios iškilmės Ariogaloj, Lietuvos aidas, 1930-09-01
[22] Ariogalos kronika, Rytas, 1930-09-04
[23] 1942-08-18 Ariogalos bažnyčios varpų žinios, KPC F.17 Ap.1 B.30 L.13, 17
[24] Ten pat, L.14, 16, 18
[25] 1942-05-10 klebono A. Simanavičiaus raštas Kauno arkivyskupijos Kurijai, KPC F.17 Ap.1 B.30 L.19

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 11
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija