„Pradėjęs savo viešąją veiklą Jėzus aiškiai skelbė, kad jau prisiartino Dievo karalystė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija". Šis žodis „atsiverskite” labai dažnai pasigirsdavo iš Jėzaus lūpų. Ką šis žodis „atsiverskite” reiškia mums? Pirmiausia jis ragina perkainuoti gyvenimo vertybes. Antra, – iškelti sau tokį gyvenimo tikslą, kuris atitiktų žmogaus orumą.

 

Šiandien gera proga pakalbėti apie veiksmingą priemonę, padedančią mums atsikratyti lengvabūdiško, tuščio, beprasmiško gyvenimo ir sekti Kristumi, kuris yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas. Tai rekolekcijos. Ar gali būti tam tinkamesnis laikas už šventą gavėnios metą! Visi, kurie ryžtasi sekti Kristų, daugiau mažiau skiria laiko dvasiniam susitelkimui – rekolekcijoms. Štai kunigai, rengdamiesi šventimams, vienuoliai prieš amžinuosius įžadus paprastai atlieka savaitės rekolekcijas. Kai kurie Dievui pašvęstieji prieš amžinuosius įžadus atsiskiria nuo pasaulio ištisą mėnesį. Kokia tų rekolekcijų prasmė? Ar tai nėra tuščias laiko gaišimas? Rekolekcijų tikslas aiškėja iš pačios žmogaus prigimties. Žmogaus prigimties vadovas yra protas. Nelaimė tam, kuris vadovaujasi ne protu, o tik jausmais bei trumpalaikiais įgeidžiais. Kristus kviečia: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija”. Bet kaip galime pradėti tą atsivertimą, jeigu nenorime matyti savo klaidų, savo ydų, dar blogiau – savo nuodėmių, kurios pradžioje gal buvo mažos, o, žiūrėk, jau išvirto į dideles, dangaus keršto besišaukiančias.

 

Kalbėdamas apie rekolekcijų svarbą ir prasmę, norėčiau pacituoti šv. Pauliaus žodžius romiečiams: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių” (Rom 13, 11-14).

 

Evangelijoje pagal Matą Jėzus nusidėjėlius įvardina kaip muitininkus ir ištvirkėles: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo” (Mt 21, 31-32). Evangelijoje pagal Luką pasakojamas epizodas, kaip moteris, žinoma mieste nusidėjėlė, atėjo pas Jėzų, atsinešė alebastrinį indą brangaus tepalo, ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepėjas tepalu. Jėzus jai atleidžia jos nuodėmes: „Jai atleidžiamos daugybė jos nuodėmių, nes ji pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli” (Lk 7, 37-50). Jėzus taip pat atlaidus ir samarietei, kuri turėtų būti laikoma nusidėjėle, nes turėjo penkis vyrus; tačiau Jėzus jos nesmerkia, prisipažįsta esąs Mesijas bei suteikia jai viltį (Jn 4, 7-26). Jonas aprašo atsitikimą su moterimi, sugauta svetimaujant. Rašto aiškintojai bei fariziejai nori užmušti ją akmenimis, nes taip yra parašyta Mozės įstatyme. Jėzus jiems atsako: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį. Tai išgirdę, jie vienas po kito pasitraukia, jos nepasmerkę. Tuomet ir Jėzus atleidžia moteriai: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk” (Jn 8, 3-11). Jėzus moko atleisti besigailinčiai nusidėjėlei ir tuo keičia žiaurų Mozės įstatymą.

 

Fariziejai, kurie manėsi esą teisuoliai, vis dėlto neišdrįso imtis akmenų. Ar galima po šios Kristaus pamokos ką nors smerkti? Ištikimi Šventajam Raštui teologai visais laikais skelbė, kad tikinčiųjų nuodėmės neatskiria jų nuo Bažnyčios. Tai yra oficialus Bažnyčios mokymas, kurį patvirtino daugelis popiežių. Vatikano II Susirinkimas Bažnyčią parodo kaip nusidėjėlių globėją: „Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu” (LG 8).

 

Visa pastoracinė Bažnyčios praktika rodo, kad nusidėjėliai yra Bažnyčios rūpesčio objektai. Ji kviečia į atgailą, organizuoja įvairias rekolekcijas, Susitaikymo pamaldas, bet niekada jų neatstumia. Kažin ar kada nors kur nors yra vestos rekolekcijos, kuriose nebūtų pasakojamas ir komentuojamas paklydusios avelės palyginimas? Sūnaus palaidūno sugrįžimas? Jei prabiltų bažnyčių klausyklos, kiek daug jos galėtų papasakoti! Štai nusidėjėlis nedrąsiai artinasi prie klausyklos, o žiūrėk, už valandėlės pakyla nuo klausyklos šventasis. Dar po valandėlės jis jau prie altoriaus ir priima Kristų, tapdamas jo Kūno dalininku.

 

Kaip tat suderinti Bažnyčios šventumą ir josios vaikų nuodėmes? Kad geriau suprastume Bažnyčios šventumą pirmiausia žvelkime į jos Kūrėją. Nuo pirmos įsikūnijimo valandos iki kryžiaus mirties jo asmenyje šviečia nesuteptas, nepažeistas šventumas. Šiuo šventumu, tarsi bendru turtu, jis dalijasi su savo Bažnyčia. Ji yra jo Kūnas (plg. Ef 5, 22-23). Pasak Pauliaus, „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiais, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią neturinčią jokios dėmės, nei raukšlių, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą” (Ef 5, 25-27).

 

Šventumą Kristus savo Bažnyčiai paliko kaip uždavinį ir tikslą. Jis ir pats dalyvauja Bažnyčios vaikų gyvenime, teikdamas jiems reikalingų malonių. Kristaus sakramentai tikinčiojo gyvenimą lydi nuo lopšio iki paskutinio atodūsio. „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Tenekliudo mums žmogaus silpnumas, suklupimai nuolat prisiminti Kristaus palankumą „visokiems” nusidėjėliams ir muitininkams.

 

Viešpats, ne kas kitas, bet jis pats surenka mus čia iš visų keturių pusių savo šventojoje Bažnyčioje. Pašaukia, sukviečia... Todėl prašykime jo, kad jis mums padėtų gražiai sugyventi, kilnintų mus, kad visur Jo ieškotume, Jį matytume. Tegul mūsų lūpos nebekalbės piktų, veidmainingų ar keršto žodžių. Tegul bus pašalinti iš mūsų tarpo visokie įtarimai. Prašykime, kad Viešpats išmokytų mus darbštumo, susiklausymo. Kiekvienas, kas mus sutiks, tenueis geresnis. Juk Jis pats, visokio gėrio viršūnė, ateina pas mus šventojoje Komunijoje. Ir dažnai, kai jis pas mus ateina, mes negalime Jam nė žodžio pratarti.

 

Pagaliau nors ir galėtume prabilti gražiausiais žodžiais, ar jie Jį nustebintų, sužavėtų? Tad todėl norisi tyla Viešpatį pagarbinti. Gal toji tyla daugiau Jam pasakys, negu visi mūsų žmogiški išvedžiojimai? Nes turbūt ir angelai, nustebinti Dievo grožio didybės, greičiausia tyli, suklupę prieš Jo veidą. Gal šia tyla ir aš, tu broli, sese nuraminsime savo begalinį alkį? Tepadeda Jis mums šventai tylėti ir Jį garbinti.

 

Yra labai graži istorija, apie tai, kaip vaikas įkrito į deguto indą. Visi siaubo apimti. Bet mažasis nė kiek nepasimetė, sau linksmai tarė: „Mama viską nuplaus”... Viešpatie, koks pasitikėjimas to vaiko žodžiuose!

 

Bet argi Viešpats mažiau geras už motiną? Taip ir persmelkia sielą gilus džiaugsmas: „Visa išeina į gerą mylintiems Dievą”. Tik tu, Viešpatie, įkvėpi tokius žodžius.

 

Vienas nežinomas autorius yra pasakęs, kad jei kas panorėtų nupiešti jo dvasios paveikslą, turėtų jį vaizduoti su akmeniu užsimojusį į žmones: tiek daug jis sako, manyje kritikos, pagiežos...

Kalbant apie nuodėmę ir fariziejų akmenis norom nenorom prisimena šv. Jeronimas. Jis turėjo daug vargo, apvaldydamas savo staigų būdą. Ne kartą išsibaręs, supykęs, jis bėgdavo į savo kambarėlį ir baudė save – daužė savo krūtinę akmeniu. Apie jį sakoma: „Jis buvo griežtas kitų trūkumams, bet dar griežtesnis saviesiems”.

 

Popiežius Pijus V, apžiūrėjęs paveikslą, kuriame šv. Jeronimas akmeniu daužo sau krūtinę, pasakė: „Gerai, šv. Jeronimai, kad tu nešiojaisi tą akmenį, nes be jo Bažnyčia niekada nebūtų tavęs paskelbusi šventuoju”. Vienas Dievas težino, kiek energijos šis Bažnyčios mokytojas turėjo panaudoti savęs suvaldymui ir kokią palaimingą įtaką jis savo šventumu darė kitiems.

 

Tačiau, gal kas pasakys – bet jei aš būsiu gailestingas, geras – būsiu nesuprastas. Juk, jei nesmerksiu kito kaltės, nekritikuosiu, tai galiu išgirsti kaltinimus, priekaištavimus dėl per didelio nuolaidumo. Kartą šv. Pranciškus Salezietis buvo kaltinamas, kad vienam nepataisomam jaunuoliui buvo per švelnus. Šv. Pranciškus į tai atsakė: „Ką Jūsų nuomone turėjau daryti? Negalėjau per ketvirtį valandos padaryti tai, kas nepadaryta per 20 metų. Bandydamas griežtumu gelbėti jauną žmogų nuo laivo sudužimo, aš tegalėčiau su juo tik nuskęsti”. Koks ryškus buvo tikėjimas tame Dievo šventajame.

 

Pasitikėkime ir mes tikruoju Dievu, mylinčiu vargšus ir nusidėjėlius, bet užsidegusiu rūstumu prieš veidmainius bei fariziejus. Pasitikėkime Juo, kuris gelbsti svetimautoją nuo akmenų, kuris paklydusią avį užsideda ant pečių, apkabina sūnų palaidūną.

 

Tikėkime tokį Jėzų, kuris bučiuoja išdaviką ir piktadariui atidaro dangų. Tikėkime Jėzų, atleidžiantį savo budeliams.

 

Ir homiliją norėčiau užbaigti maldos žodžiais pagal Juan Arias „II dio in qui non credo” „Dievas, kuriuo netikiu”. Apie šią maldą net Panevėžio vyskupas J. Kauneckas yra pasakęs: „Tai žodžiai netikintiems. Jūs žinokit ir aš, vyskupas, tokiu Dievu, kaip čia išvardinta, netikiu.

Taip, aš niekada netikėsiu:

Dievu, kuris „sučiumpa” žmogų nuodėmėje.

Dievu, kuris negali atsiliepti į nuoširdų ir gilų žmogaus verksmą: „daugiau nebegaliu”. Dievu, kuris mėgaujasi skausmu. Dievu, kuris draudžia džiaugtis. Dievu magų ir burtininkų.

Dievu, kuris Bažnyčią paverčia vienos rasės, kultūros ar kastos monopoliu.

Dievu, kurį galima „išaiškinti” filosofiškai.

Dievu, garbinamu tų, kurie kitus gali pasmerkti mirčiai.

Dievu, negalinčiu mylėti tų, kuriuos atmeta visi.

Dievu, kuris neatsisėda už stalo mūsų žmogiškose šventėse.

Dievu kunigų, kurie turi iš anksto paruoštus atsakymus į visus klausimus.

Dievu, kuris niekada neapsiverkė dėl žmonių.

Ne! Mano Dievas yra kitoks”! Amen.

 

Po Votyvos šv. Mišių naujuose parapijos namuose vyko susitikimas su teologu, ilgamečiu Vokietijoje lietuvių bendruomenės veikėju Vingaudu J. Domijonaičiu. Jis studijavo teologiją Romoje, dėstė Vokietijoje Vasario 16-osios gimnazijoje lotynų kalbą. Svečias pasidalino įspūdžiais. Pasakojo apie Vasario 16-osios gimnaziją, jos istoriją, atsakė į pateiktus klausimus.

 

Primindamas Vasario 16-osios gimnazijos istoriją, sakė:

 

„Antrojo pasaulinio karo pabaigoje apie 66 000 lietuvių pasitraukė į Vakarų Vokietiją. Dauguma jų gyveno DP stovyklose (angliškų žodžių „displaced person” santrumpa). Čia jie išvystė plačią kultūrinę veiklą: leido lietuviškus laikraščius, žurnalus, knygas, steigė chorus, ansamblius, sporto klubus ir mokyklas.

 

1947 m. Vakarų Vokietijoje veikė 26 lietuviškos gimnazijos, 14 progimnazijų, 5 profesinės ir 112 pradžios mokyklų.

 

Prasidėjus emigracijai į kitas Europos valstybes ir į Ameriką, Kanadą bei Australiją mokyklos viena po kitos užsidarė. Sumažėjus mokinių skaičiui, Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba, kurios pirmininku tuo laiku buvo Pranas Zunde, nutarė įsteigti vieną gimnaziją su bendrabučiu. 1950 m. Dypholco (Diepholz) kareivinėse įvyko gimnazijos atidarymas. 1951 m. vasario 16 d., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dieną, jai buvo suteiktas Vasario 16-osios gimnazijos vardas, kuris ir nusakė gimnazijos tikslą.

 

1965 m. buvo pastatytas naujas klasių ir administracijos pastatas, kainavęs 830.000 markių. Pusę milijono markių paskolino Vokietijos vyriausybė, o likusią sumą suaukojo išeivijos lietuviai.

 

1984 m. pilyje kilo didelis gaisras. Sudegė mokyklos biblioteka, baldai, labai nukentėjo pastatas.

 

1989 m. įvyko iškilmingas atstatytos Renhofo pilies atidarymas. Dabar čia įsikūrusi gimnazijos biblioteka, muzikos klasės, VLB valdybos raštinė, aktų salė, posėdžių kambariai ir Kultūros institutas, įrengti keli tarnybiniai butai. Trečiame pastato aukšte įrengta koplytėlė.

 

Septintame dešimtmetyje mokinių skaičius svyravo tarp aštuoniasdešimt ir šimto. Mažiausia vaikų mokėsi 1970-1984 metais – nuo 60 iki 70. Vėliau mokinių skaičius didėjo, nes gimnazijoje mokėsi ne tik Vokietijos lietuvių vaikai, bet atvykdavo vis daugiau jaunuolių iš JAV, Kanados, Australijos, Pietų Amerikos ir dar kitų kraštų, o nuo 1990 m. atvyksta ir mokinių iš Lietuvos.

 

Mokykla dirba pagal Vokietijos valstybinę programą, kurios negali keisti. Gimnazija turi sudaryti sąlygas čia mokytis ir vokiečių vaikams. Pagrindinė dėstomoji kalba turi būti vokiečių, bet paraleliai visi dalykai gali būti dėstomi lietuviškai. Tai gimnazijos per daug neapsunkina, nes ir anksčiau vidurinėse klasėse kai kurie dalykai buvo dėstomi lietuviškai ir paraleliai – vokiškai, nes būdavo mokinių iš Vokietijos, kurie atvykdavo į gimnaziją be lietuvių kalbos žinių ir tą kalbą tik čia išmokdavo.

 

Šiuo metu, kai daug mokinių atvyksta iš Lietuvos su tikslu išmokti vokiečių kalbą, yra labai naudinga turėti vokiečių mokinių, su kuriais bendraudami mūsų gimnazistai greičiau išmoks vokiškai. O čia pasimokę vokiečiai bus Lietuvos žinovai ir draugai Vokietijoje. Pati mokymo programa dėl šio pripažinimo nepasikeitė. Tie dalykai, kurie prieš tai buvo dėstomi lietuviškai, lietuviams mokiniams ir toliau dėstomi lietuviškai. Mokymasis Vasario 16-osios gimnazijoje trunka devynerius metus – nuo 5 iki 13 klasės.  Iki 11-os klasės mokiniai neturi galimybės pasirinkti dėstomų dalykų. Juos nustato Švietimo ministerija. Tačiau, pradedant mokytis užsienio kalbos, suteikiama teisė rinktis. Pavyzdžiui, pirmoji užsienio kalba gali būti anglų, prancūzų arba lotynų. Antrąją užsienio kalbą galima rinktis iš trijų pirmųjų, o trečioji kalba be minėtų dar gali būti rusų, graikų ir t.t. Mūsų gimnazijoje vietoje pirmosios svetimosios kalbos dėstoma lietuvių kalba. Antroji svetimoji kalba yra anglų, o trečioji – prancūzų arba rusų. Norint mokinius geriau ir greičiau išmokyti lietuviškai, lietuvių kalba skirstoma kursais, atsižvelgiant į mokinių žinias. Vieniems ji dėstoma kaip gimtoji, kitiems kaip užsienio kalba.

 

Lietuvių kalba dabar yra pripažinta ir gali būti dėstoma pagal mūsų sustatytą mokymo ir egzaminų planą visoje Vokietijoje (jeigu būtų kurioje nors mokykloje pageidaujama).

 

Jaunimas. Nuosekliausiai Vokietijos lietuvių jaunimo veikla rutuliojosi Vasario 16-osios gimnazijoje. Čia veikė Vyskupo Motiejaus Valančiaus moksleivių ateitininkų kuopa, evangelikų „Jaunimo ratelis”,   skautų „Aušros tuntas”.

 

Apie 1960 m., kai pradėjo vėl veikti Vokietijos studentų ateitininkų ir Vokietijos lietuvių studentų sąjungos, suaktyvėjo jau gerokai nusilpusi lietuvių studentų veikla. Gaila, jog šios sąjungos aktyviai reiškėsi tik dešimt metų, vėliau veikla nuslūgo. Tolesnė jaunimo veikla nepasklido į atskiras organizacijas, bet labiau telkėsi apie Jaunimo sekciją ir naujai įsikūrusią Jaunimo sąjungą.

 

Rengdamasis pirmajam Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui, 1965 m. Vokietijos lietuvių jaunimas įkūrė Jaunimo metų komitetą. Jo pirmininkas - Vingaudas J. Damijonaitis, nariai – Vincas Bartusevičius ir Fricas Skėrys. Po kelerių metų iš komiteto narių prie VLB susiformavo Jaunimo sekcija (1967 m.), kuri suvienijo ir į veiklą įtraukė šalyje veikusias jaunimo organizacijas ir jaunimu besirūpinančių įstaigų atstovus. Jaunimo sekcija buvo gana veikli: 1967 m. pabaigoje surengė jaunimo vadovų kursus, kitais metais – Europos lietuvių jaunimo sąskrydį, 1970 m. – jaunimo vasaros stovyklą ir kt.

 

1974 m. jaunimo suvažiavimo metu Jaunimo sekcija persitvarkė į Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungą, kuri veikė pagal PLJS statutą. Jo reikalavimai labiau atitinka jaunimo veiklos daugelyje pasaulio šalių sąlygas (numatyta, kad sąjungai priklauso atskiri asmenys, o ne organizacijos).

 

VLJS rūpinosi įvairiais renginiais jaunimui. Tuo tikslu buvo organizuotos diskusijos, seminarai, stovyklos, plėtojama leidyba: tai „Jaunimo žodis”,„Kontaktas”,  „Kibirkštis”, „Kibirkštėlė”,„VLJS žinios” ir kt.

 

1982 m. išleista dainų knygelė su gaidomis„Subatos vakarėlį”, o 1990 m. leidinėlis „Studijavimo galimybės Vakarų Vokietijos aukštosiose mokyklose bei universitetuose”.

 

Didelę VLJS veiklos dalį užima politinis darbas. Sąjungos valdyba kasmet rengia politinį seminarą į kurį kviečia žinomus išeivijos ir Lietuvos asmenis. VLJS turėjo savo atstovų visuose PLJS kongresuose.

 

Bene, svarbiausias VL jaunimo sąjungos renginys – 1979 m. Europoje vykęs Pasaulio lietuvių jaunimo ketvirtasis kongresas, kuriame dalyvavo 13 šalių atstovai. Daug darbų gulė ant Ruošos komiteto pirmininko Andriaus Smito pečių. Svarbiausias renginio įvykis – studijų dienos (atsakingai jas paruošė Vincas Bartusevičius). Jų programa buvo padalyta į politinę, visuomeninę ir kultūrinę sritis. Kongreso svarstymų tikslas buvo naujai pagrįsti lietuvių jaunimo veiklą besikeičiančiomis sąlygomis”.

 

Dėkoju kun. N. Vyšniauskui už rekolekcijų metu pasakytus gilius bei prasmingus pamokslus.

 

Dėkoju teologui, ilgamečiui Vokietijos lietuvių bendruomenės veikėjui Vingaudui J. Domijonaičiui už susitikimą ir šiltą pabendravimą su Ariogalos parapijiečiais.