Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:

 

 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

ATŠVENTĖ 100 METŲ JUBILIEJŲ

Liepos 2 d. Ariogalos seniūnijos Uždubysio kaimo gyventojas Juozas Viržikauskas atšventė 100 metų jubiliejų. Su garbinga sukaktimi jubiliatą pasveikino rajono Savivaldybės ir seniūnijos darbuotojai.

Ilgas gyvenimas – Dievo dovana

Ilgas gyvenimas – Dievo dovana ar bausmė? Daugybė žmonių, perkopę 80 ar 90 metų slenkstį, ima negaluoti ir skųstis gyvenimu, o jų žodžiuose suskamba nusiminimo gaida. Tačiau būna ir kitaip. Susipažinęs su Uždubysio kaimo gyventoju Juozu Viržikausku supratau, kad ilgas gyvenimas – brangi Dievo dovana. Šimtųjų savo gyvenimo metų dienas beskaičiuojantis senolis apie mirtį net nagalvoja. Būdamas dar gana žvalus ir blaivaus proto, nors silpnai girdintis, jis sako, kad šimtas metų – „ne juokas”. Džiaugiasi sulaukęs tiek metų. Jis puikiai prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo ir giminės įvykį, gali įdomiai papasakoti, kaip žmonės prieškaryje gyveno, koks sunkus buvęs pokaris. Ilgaamžis sako, kad per savo gyvenimą daug ko teko patirti, nes laikotarpis buvęs sunkus – karo metai, neramus pokaris. Kaip pats sako, visą gyvenimą buvęs tarp žmonių, juose pirmiausia ieško gerumo.

Likimas nelepino

Juozas gimė 1913 m. liepos 2 d. Butkiškės parapijos Survilų kaime stambių ūkininkų Bronės ir Valiaus Viržikauskų šeimoje. Tuo metu tėvai turėjo 50 hektarų nuosavos žemės, augino kviečius, rugius, laikė dešimt karvių. Ūkyje dirbo 8 samdiniai.

„Kai dar buvau mažas, tėvelis mus paliko ir išvažiavo į Ameriką. Todėl visi ūkio rūpesčiai užgulė mamos pečius, – prisiminė senolis Juozas. – Kai su broliu Petru paaugome, kiek išgalėdami padėdavome mamai ūkio darbuose”.

Sovietams okupavus Lietuvą, brolis Petras buvo pašauktas į kariuomenę ir žuvo fronte. Paskui ir Juozui teko sėdėti apkasuose, valgyti kareivišką košę. Po karo ilgaamžis grįžo į gimtuosius namus. Tarybų valdžia mamą jau buvo išbuožinusi ir atėmusi žemę.

„Dėkui Dievui, kad dar neištrėmė į Sibiro lagerius. Butkiškėje įkūrus „Tarybinio artojo” kolūkį, jame pradėjau dirbti karvių sėklintoju”, – prisiminė J.Viržikauskas. Jubiliatas sakė, kad labai norėjo mokytis, bet tam nebuvo sąlygų. Todėl yra baigęs tik tris mokyklos skyrius. Sulaukęs 40-mečio, Juozas sukūrė šeimą. Vedė dvidešimčia metų jaunesnę žmoną – Juodaičių krašto ūkininkų dukrą Joaną. Su ja susilaukė dukros ir sūnaus. Deja, likimas šimtamečio ir jo žmonos nelepino.

„Sulaukęs 40-ties metų, sūnus Stasys savo noru pasitraukė iš gyvenimo, mūsų širdyje palikdamas didelę netektį ir skausmą”, – pasakojo sukaktuvininkas. Žmona Joana Anapilin iškeliavo prieš dvejus metus. Dabar senolio širdį džiugina dukra Vitalija. Ji diplomuota stomatologė, gyvena ir dirba Vilniuje.

Pats didžiausias noras

Pastaruoju metu šimtametis J.Viržikauskas žiemos dienas leidžia pas dukrą Vilniuje, o vasarą sugrįžta į Ariogalą ir įsikuria pas Zofiją Balsytę, kuri jį prižiūri ir gamina valgį.

Kokia Juozo Viržikausko ilgaamžiškumo paslaptis? Kaip pats sako, niekada nerūkė, nepiktnaudžiavo alkoholiu, valgė kaimišką, sveiką maistą. Niekada nesijaudino, visus iškilusius rūpesčius spręsdavo ramiai. Todėl iki šiol ir sirgęs rimtai nebuvo, vaistų beveik nenaudoja.

„Gyvenimu nesiskundžiu. Ant nieko nepykstu, nes man žmonės visą laiką buvo ir yra geri, – šypsodamasis sako šimtametis Juozas. – Dabar pats didžiausias mano noras – kad Dievas visiems žmonėms tiek sveikatos ir metų atseikėtų”.

100 metų jubiliejus ypatingas. Ne kiekvienam gyvenimo kelyje tenka sutikti šimtametį žmogų, su juo bendrauti. Linkime jubiliatui stiprios sveikatos ir daug gražių saulėtų dienų.

Sigitas Gudžiūnas


Garbingas Jubiliejus

2013 07 06 Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje klebonas kun. Gintautas Jankauskas aukojo šv. Mišias, skirtas Juozui Viržikauskui, mininčiam garbingą 100 metų amžiaus jubiliejų. Klebonas palinkėjo jubiliatui Juozui Dievo palaimos, sveikatos ir dar daug gražių ateities gyvenimo dienų.

Garbingą 100 metų jubiliejų švenčiantis Juozas Viržikauskas šią šventę sutinka ne vienas. Aplink jį dukros Vitalijos šeima, nors išretėjęs, bet ištikimų draugų ir giminių ratas. Šie žmonės yra likę artimiausi Juozo bičiuliai ir gyvenimo ramstis, jungiantys praeitį ir šias dienas.

Gimęs 1913 metais liepos 2 d. Juozas buvo antras vaikas Bronislavos ir Valerijono Viržikauskų šeimoje, po 2 metais vyresnio brolio Petro. Prasidėjęs I Pasaulinis karas pakeitė ir šeimos gyvenimą – tėvas siekdamas geresnės būties, išvyko už Atlanto, iš kur atgalios nebegrįžo. Likusiai vienai su dviem sūnumis motinai ant pečių gulė visi rūpesčiai ir vargai. Ši nelengva situacija suformavo Juozo atsakingumo, kruopštumo, darbštumo, pagalbos žmonėms jausmą, kuris lydi jį iki šių dienų. Šias savybes dar labiau sustiprino II Pasaulinis karas. Pirmomis karo dienomis mūšio lauke žuvęs brolis Petras paliko ką tik sukurtą savo šeimą. Tokio likimo ištiktai brolio žmonai su dviem mažais vaikais Juozas negalėjo likti abejingas. Antrame plane palikdamas savo asmeninį gyvenimą, ilgą laiką rūpinosi našlaičių gerove. Negana to ir jam pačiam teko patirti karo žiaurumus kovojant mūšiuose prie tuometinio Leningrado.

Slūgstant karo bangai atsisakęs naudingo jam pasiūlymo išvykti gyventi ir dirbti Suomijoje, kamuojamas gimtinės ilgesio, pareigos motinai ir artimiesiems jausmo, pasimokęs Kaune, grįžo į gimtąjį Survilų kaimą ir iki pensijos dirbo „Tarybinio Artojo” kolūkyje veterinarijos gydytojo padėjėju.

Ilgai aukojęs save artimiesiems, tik perkopęs 40 metų, ryžosi sukurti savo šeimą. Tai buvo ilgiausia kelionė per gyvenimą, kupina džiaugsmų, rūpesčių, netekčių... Bet šildė tėvystės jausmas, pasijautė laimingu augindamas dukrą ir sūnų. Dar labiau šildė malonūs rūpesčiai, ateities planai ir lūkesčiai, kai dukra Vitalija studijavo mediciną Kaune. Jaunystėje įgytos medicininės žinios būdavo dažna diskusijų su dukra tema.

Gimus vienintelei vaikaitei Justinai labai apsidžiaugė ir tardamas „vaikeli, tu atėjai į šį pasaulį pakeisti manęs” jautėsi lyg atlikęs visus svarbiausius gyvenimo darbus. Bet džiugu, kad tie darbai tęsiasi toliau dar 22 metus.


Amžinybėn iškeliavus žmonai Joanai ir sūnui Stasiui, senolis gyvendamas Vilniuje, dukros šeimoje, nenori ramios bei pasyvios senatvės. Priešingai, Juozas noriai prabunda su pirma paukščio giesme, atlieka rytinę mankštą, prisideda prie buities darbų ir kartais iškrečia namiškiams mažas išdaigas. Spaudžiant -20 0C laipsnių šaltukui pasiryžo atkasti apsnigtus kiemo takelius.


Bendravimas su Juozu visada yra įdomus bei įtraukiantis. Nepaisant garbingo amžiaus, jis yra guvus, besidomintis pasauliu, jo įvykiais. Apie tai byloja nuolatos skaitomi laikraščiai, televizijos žinių ir naujienų sekimas. Smagiu nutikimu reiktų įvardinti jo domėjimąsi Europos Sąjunga. Apsilankius svečiui jis netikėtai užklausė „ar žinai, kiek Europos Sąjungą sudaro šalių?”. Pašnekovui sutrikus, Juozas oriai pareiškė „aš suskaičiavau 27!”.

Džiugu, kad Juozas yra šviesaus proto, prisimena ir domisi kraštiečių gyvenimu. Būtent todėl ir pageidavo savo garbingą jubiliejų sutikti gimtojoje Ariogalos parapijoje, kaimynų ir artimųjų apsuptyje. Taigi su Dievo palaima 100-asis gimtadienis švenčiamas Tėviškėje.

Vitalija Karalienė - Juozo Viržikausko dukra


 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 10 13
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija