Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

Atrasti Dievą ir parodyti žmonėms

Vėl prasidėjo gavėnia. Gavėnios metu tiek kunigai, tiek ir tikintieji didesnį dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui. Viena iš priemonių – rekolekcijos. Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai palikus visus įprastus darbus susitelkiama sielos reikaluose. Noras pažinti save ir savo santykį su Dievu. Jau Jėzaus pavyzdys, kai jis pasitraukė į dykumą ir keletą naktų praleido maldoje, atskleidžia krikščioniškųjų rekolekcijų pagrindą.
 
2014 m. kovo 30 d. (IV gavėnios sekmadienį) Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje vyko gavėnios rekolekcijos. Sumos Šv. Mišias aukojo, per Votyvos ir Sumos šv. Mišias sakė pamokslus ir klausė išpažinčių Kauno šv. Gertrūdos bažnyčios Rektorius, bažn. t. dr. Vytautas Brilius MIC.
 
Kun. V. Brilius Sumos Šv. Mišių pamoksle sakė: „Šiandien jūsų parapijoje gavėnios susitelkimas. Visi susirinkome pamąstyti apie Viešpatį Dievą, kad galėtume geriau pasiruošti jo Prisikėlimo šventei. Mūsų šventės turi visokiausių tradicijų – prieš Velykas einame Kryžiaus kelius, per Velykas gražiname margučius, per Kalėdas valgome silkes, laužome kalėdaičius... Nors šiuos dalykus labai gerai prisimename ir šventai laikomės, vis dėlto iš tikėjimo norime kažko kito – daugiau, nei tik vieną kartą per metus valgyti margintų kiaušinių. Mes norime gyventi šviesoje, kad neliktų abejonių: kas, kaip, kodėl? Kodėl ateina skausmas į mano gyvenimą? Kodėl ne viskas sekasi? Ir kur tas Dievas, kuris man atrodo visada per mažai padeda?
 
Tikėjimo keliu einame į Viešpatį, gyvendami savo gyvenimus, laikydamiesi tradicijų. Šiandien Evangelijos skaitinyje klausėmės apie tai, kaip Jėzus pagydė neregį. Jėzus pagydė daug neregių pasaulyje. Jo klausimas nebuvo, ar jau tikrai gerai matai, ar matai medį, paukštį jame. Jam tai nesvarbu, jis neatėjo išspręsti žmonių sveikatos problemų, jis atėjo padėti žmonėms atrasti Dievą ir parodyti žmonėms, kad Dievas juos iš tikrųjų myli. Ir todėl jis klausia: „Ar tu tiki?“ Šis tikėjimo klausimas mūsų gyvenime yra pats svarbiausias ir nuolatinis. Jis lydi žmogų visą gyvenimą.
 
Kas yra svarbiausia mūsų tikėjime? Žinome 4 tikėjimo tiesas: Dievas yra 3 asmenyse – Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji dvasia. Pagalvokime, o kas pasikeistų mūsų gyvenimuose, jei mes sužinotume, kad yra 2 ar 4 Švč. Trejybės asmenys. Jei taip būtų, kas pasikeistų mūsų gyvenime? Mano gyvenime vargu ar kas pasikeistų.
Mes žinome, kad žmogaus siela nemirtinga. Ar tai svarbiausias dalykas mūsų tikėjime? Tikėti, kad Viešpats mus myli, tai yra pats svarbiausias ir sunkiausias dalykas tikėjime.
 
Antras dalykas yra praregėti. Jėzus dėl to ir išgydė daugybę aklųjų, nes jis norėjo žmonėms apreikšti dvasinį praregėjimą, kad žmogus tarsi išvystų ir tikėjimo žvilgsniu patirtų tuos dalykus, kuriuos jau seniai moka atmintinai. Ši tikėjimo svarba nulemia mūsų santykį su Dievu. Jei mes juo tikime, jis mūsų gyvenimo Dievas, jei netikime, jis yra svetimas mums Dievas, jis toli nuo mūsų. Jei mus nuo Dievo atitolina nuodėmė, kiekviena nuodėmė turi netikėjimo šaknį, nuodėmė į pasaulį atėjo būtent per netikėjimą.
 
Mes visi žinome istoriją apie pirmuosius tėvus ir jų pirmąją nuodėmę. Ir mes turime šią gimtąją nuodėmę, kiekvienas žmogus atėjęs į šį pasaulį – tyras, nekaltas kūdikėlis, jau turi šią gimtąją nuodėmę. Kai buvau mažas aš paklausiau vieno išmintingo kunigo:
 – Kodėl, jeigu kažkada seniai nusikalto pirmieji tėvai, mums visiems krenta nuodėmė dėl jų poelgio?
Jis man atsakė labai išmintingai ir labai paprastai:
 – O kuo kalti vaikeliai kad tėvas dvarą pragėrė? Jie nekalti, tačiau jie kenčia, mes iš tikrųjų esame kalti gimtąja nuodėme, dėl to, kad esame artimi, nes mes iš tikrųjų linkstame link blogio.
 
Ir apie kiekvieną kūdikėlį galime pasakyti – jei šitas vaikelis norės užaugti geru žmogumi, jis turės stengtis, susilaikyti nuo blogio ir daryti gera. Jei pasirinks nebūti geru žmogumi, jam nereikės stengtis, galės daryti ką panorėjęs, kas patinka, ir taip pridarys bėdų sau ir kitiems. Taigi, žmogus kaltas dėl savo panirimo į nuodėmę. O pirmieji tėvai gyveno rojuje ir jie galėjo matyti Dievą kaip yra parašyta Pradžios knygoje, ir jie neturėjo jokios nuodėmės, jie buvo Dievui artimi ir su juo kalbėjosi, o vėliau atėjo piktasis, vėlgi rado moterį ir pasakė:
– Aš sužinojau, jog jūsų Dievas nemyli.

O kaip jūs galvojate, kur buvo Adomas tuo metu? Tais laikais nebuvo televizorių ar laikraščių, galbūt kažkur žvejojo, žinot greičiausiai ir šiandien Adomas yra ten pat, kai reikia spręsti svarbius klausimus dėl elgesio, dorovės... Vaikus auklėja moterys, į tėvų susirinkimus ateina moterys, o Adomas visuomet būna užimtas ir atsakomybės neprisiima, kad galėtų apginti dorą tvarką. Tik paskui, kai kas nors įvyksta, jis gali paprieštarauti, kad ne viskas taip įvyko, kaip turėjo būti. Taigi toji knyga pateikia tokias įžvalgas, kurios aktualios žmonėms.
 
Ir tas gundytojas sako, kad Dievas jūsų nemyli, neleidžia jums skinti vaisių nuo jokio augalo. Tačiau tik nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio neleidžia nuskinti vaisiaus. Ką reiškia pažinti gėrį ir blogį. Pačiam pažinti, reiškia pačiam nustatyti, kas yra gera ir kas yra bloga. Dievas, kuris sukūrė žmogų, tikrai žino, kas žmogaus prigimtyje gera ir bloga. Jis žmogų myli, todėl sako:
– Tau bus gerai jei laikysies šių dalykų.
 
Bet žmogus galvoja kitaip, jis pats žino, nors kartais jis žino tik juslėmis, pagal nuotaikas bet ne dėl tikrosios išminties. Žmogui sakoma: nusipirk duonos, nes sveikata brangiau už gyvybę, tačiau jam reikia nusipirkti alaus, nes žino, kad jam alus didesnis gėris, nei bet kas kitas, ir pasirinkęs tą gėrį, atiduoda daugybę kitų dalykų. Vaikas žino – svarbiau yra žiūrėti televizorių nei ruošti pamokas.
 
Netikima, kad tas, kuris žmogui sako nesielgti blogai, iš tikrųjų žmogų myli ir todėl atmesdamas jo tvarką, atmesdamas ko jis linki, žmogus atmeta patį asmenį. Ir tuomet pirmieji tėvai patikėjo, kad Dievas jiems gero netrokšta ir nusprendė –mes patys nustatysime, kas yra gera ir kas bloga ir mes patys būsime kaip Dievai. Ir atsitiko, kad jie tapo vienas kitam priešais, pamatė, kad vienas prieš kitą yra nuogi. Anksčiau jie šito nepastebėjo, kalbu ne apie fizinį nuogumą, jeigu kalbėsime apie tai – tropikų kraštuose rojaus sode, kur vyras ir žmona gyvena, o daugiau nieko nėra, fizinis nuogumas ne problema, tačiau jie pasijautė nuogi, tai yra beginkliai, bejėgiai, nesaugūs vienas prieš kitą.
 
Jeigu aš netikiu, kad Dievas man nori gero, tai aš netikiu, kad ir žmogus nori gero, kodėl žmogus turėtų mane mylėti, jei Dievas manęs nemyli? Praradęs tikėjimą Dievo meile žmogus praranda tikėjimą žmogumi, jeigu manęs nemyli, man reikia arba su juo kovoti, arba gintis, arba pasislėpti, todėl žmogus slapstosi. Kaip gražiai yra parašyta: „Jie pasidarė iš lapų prijuostes ir užsidengė“, mes ir šiandien dar tebesidangstome visokiausiais lapais ir lapeliais vieni nuo kitų. Kodėl? Todėl, kad mes netikime kitų gerumu. Ar jūs girdėjote tokį pasakymą: „Nebijok aš tau nieko nedarysiu“? Ką reiškia šis pasakymas? Iš tiesų jis reiškia: „Aš tau nedarysiu nieko blogo“, bet nereikia šių žodžių – nieko blogo – savaime aišku, jei kažką darysi, tai padarysi man kažką blogo, todėl, jei tu nieko nedarysi, tu man nepakenksi, o jeigu kažką darysi, tu jau pavojingas.
 
Matote, kaip į mūsų kasdieninį gyvenimą įeina netikėjimas, nepasitikėjimas kito meile ir gerumu. Kada ateina Dievas, Ieva su Adomu negalėjo pamatyti Viešpaties veido, nes jie pasislėpė, o kodėl jie slėpėsi krūmuose? Nes jie negalėjo matyti Dievo.
– Gal jie valgė uždrausto vaisiaus, – pasiteiravo Dievas.
Adomas jam atsakė:
– Moteris, kurią man davei, valgė pati ir davė man.
Ką gi darė Adomas? Jis išdavė savo žmoną, apkaltino ją. Jis netikėjo Dievo gerumu, bet apkaltino moterį. Tačiau jei esi nekaltas, patikėk Dievo gerumu ir atsistojęs prieš jį žvelk į veidą ir nesijausk kaltas. Bet jis buvo kaltas, išdavė savo žmoną, apkaltino patį Dievą sakydamas – moteris, kurią man davei, skynė tą vaisų ir davė man. Galima suprasti, tu Dieve, man davei, atsiprašant tokią moterį, kuri ir bėdų pridarė. Taigi, žmogus nustoja tikėti Dievu ir pagalvoja, jog Dievas manęs nemyli, o bažnyčia man gėrio netrokšta, jie tenori išnaudoti ir nuskriausti.
 
Ir žiūrėkite, žmogus net nuoširdžiai tikėdamas, kad jis iš tikro Dievu tiki, jis Dievą meldžia gyvenimo palaiminimo, bet kai jis gauna dovanėlę, Dievo vėl nebereikia. Tačiau ar žmogus Dievą myli? Visi mes tikime, kad mylime Dievą, jei  mes mylime Dievą, galėtume paklausti, o tas, kuris kažką myli, ko jis trokšta labiausiai? Pirmiausia, žmogus nori būti kartu. Tik būdamas kartu gali dovanoti ir gauti gėrį. Tai pats svarbiausias meilės troškimas, būti kartu su tuo, kurį myli.
 
Pažvelkime į savo meilę Dievui. Žmogus sako:
– Aš, Viešpatie, tave myliu, bet neturiu laiko tau melstis kiekvieną dieną, negaliu ateiti sekmadienį į Mišias, nors tave myliu. Yra tokių žmonių, kurie nemėgsta savo darbo, gal pažįstate vieną kitą, kuris turi darbo, bet jo nemėgsta, ir vis tiek keliasi anksti rytą kiekvieną dieną, eina ir tam nemylimam darbui suranda laiko. Bet valandos per savaitę neranda laiko Dievui, vis kažkas sutrukdo.
 
Žmogus žino, kad turi tikėjimą, tačiau yra aklas ir nemato nei Dievo gerumo, nei savo meilės ir tikėjimo, kurį turi. Todėl reikalinga, kad Viešpats pateptų mūsų akis, kad mes praregėtume. Vis dėlto gražus dalykas  tikėjimas. Dievas yra nuostabus ir mūsų meilė, kurią turime širdyse Viešpačiui ir savo artimui, yra graži. Meilė, kuri duoda džiaugsmo, ir noras būti kartu su tuo, kurį mylime, iš tikrųjų yra ir turi būti.
 
Taigi tepadeda mums Viešpats, teapvalo mūsų širdis nuo visokių apnašų, teapvalo mūsų dvasios akis, kad mes visa regėtume ir galėtume savo tikėjimu gyventi. Amen“.
 
Gavėnia nėra vien tik mąstymas apie Kristaus kančią bei mirtį. Kur kas didesnis rūpestis domėtis savo likimu. Turime džiaugtis Kūrėjo duotais talentais, šeimos laime ir žmogiška laisve. Gavėnia kiekvienam tegul primena, kad reikia rūpintis ir savo amžinybe, nes tai yra įprasminimas žmogaus gyvenimo žemėje.
 
 

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 11
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija