Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

KELIONĖS ĮSPŪDŽIAI

Siunčiu Jums mūsų piligriminio žygio Ariogala-Šiluva aprašymą – nuotraukas, ėjusiųjų įspūdžius ir šiokias tokias asmenines įžvalgas (kas geriau tai gali padaryti nei patys piligrimai?).
 
Mes, – tai virtuali katalikų bendruomenė http://tavorankose.org/, tokiu būdu sugalvoję susitikti gyvai ir saulėtą gegužės savaitgalį praleisti kelyje, maldoje ir bendrystėje. Tik labai gaila, kad buvome tik šeši pasiryžėliai tokiam keliui pas Mamą. Na bet tikimės, kad tai ne vienintelis žygis ir ne paskutinis.  
 
Lina:
 
„Piligriminėj kelionėj dalyvavau pirmą kartą. Nelabai įsivaizdavau ką reiškia eiti visą dieną, todėl net nesuvokiau kaip viskas bus. Pradėjau kelionę nusiteikus optimistiškai pilna jėgų ir vilčių. Tempas buvo nemažas, ėjom tyloje kiekvienas paskendęs savo mintyse todėl kojos pačios nešė ten kur reikia. Tylėdami ėjom apie valandą po to vėl pradėjom grupuotis ir aptarinėti savo ir kitų patirtis.
 
Paskui kartu meldėmės rožinį. Bendra malda mus vienijo ir kelias po truputį trumpėjo. Likus 8 km iki Šiluvos ėjimas pasidarė labai sudėtingas. Pakeliui vis dar bandžiau save motyvuoti, bet likus 3 km iki Šiluvos motyvacija blėso. Gerai kad šalia einantys palaikė taip stipriai, jog pajėgiau pasiekti Šiluvą. Buvau labai pavargus o kojos išvis sumedėjusios, bet pakilusi ryte supratau, kad tai ką patyriau piligriminės kelionės metu, to niekada dar nebuvo mano gyvenime. Tas bendrystės, maldos ir savo jėgų išbandymas vardan to, kad pajusti Dievo artumą, ir tik dabar supratau ką reiškia žodžiai „aukoti savo kančią kartu su Jėzumi“. Man nelabai pavyko, bet manau jei dar pasitaikys proga kada taip keliauti jau pajėgsiu tai daryti geriau“.
 
Silvija:
 
„Kas link mūsų pažinties ir paties renginio, tai viskas liuks, bet vėl, kilometrai ir nuovargis padarė savo, o būtume galėję daugiau pabendrauti. Mano supratimu, žmonių bendrystė svarbesnė už bet kokią askeze.
 
Kita vertus, piligrimystė gerai atskleidžia tikėjimo slėpinius, o mes galbūt eidami per daug pliurpėm (mergaitės), tai sakau, gal daug ko nepastebėjom? Kaip aš to kryžiaus, nusisukusio į laukus, kurį grįžtant, Vilma, parodei. Kryžius ir simboline prasme buvo svarbus, kai paskutiniuose kilometruose pajutom savo negalią. Pamenate, sakiau: vis dėlto kūno skausmai, ypač kai kenti ne vienas, yra nepalyginami su dvasios (ar sielos?) skausmu. Bet vistiek baisoka galvoti, kad senatvės negalia jau čia pat. Dabar žymiai jautresnė būsiu senam žmogui (pamenat mūsų nakvynės močiutę?).
 
Lietuva labai graži, bet dar gražesni jos žmonės, kurie yra labai darbštūs, bet kartais - labai apleisti ir nemylimi, todėl turime daug darbo šia prasme. Kitąkart eidami galėtume pagalvoti kaip palaiminti tokius vargdienius kaip tas vyras, pas kurį vandenį gėrėm.
 
Džiaugiuosi, kad apturejau šią patirtį ir kad jus pažinau“.
 
Aistis:
 
„Kelionė prasidėjo anksčiau nei gali numanyti paprastas žmogus. Širdyje. Iš anksto žinojau, kad bus nepaprasta, nekasdieniška. Ariogaloje išlydėti ir palaiminti klebono, lygiai devintą valandą Lietuvos laiku pajudėjome iš pradžios taško – pagal žemėlapį – šiaurės rytų kryptimi.
 
Eidamas stengiausi patylėti, klausyti kitų, neatsilikti ir klausytis vidinio balso, kuris tokioje kelionėje praverčia ne ką mažiau nei žemėlapis. Man kelionė nebuvo iš lengvųjų. Po dešimties kilometrų pritryniau kojas, bet nesustojau, nenusiminiau ir ėjau pirmyn. Padėjo bendrumo jausmas.
 
Norėčiau stabtelėti prie, šio žygio gale pastebėtos minties, kuri man iš naujo kalbėjo. Nors detalės svarbu, bet kad suprastum Kelio prasmę, bet visada turi žiūrėti aukščiau, gaudyti tą nesuspėtą pastebėti danguje akimirką, kad žinotum, kas čia per Kelias ant kurio dabar stovi, kuriuo dabar eini. Tikėjimas mus gelbsti. Šis kelias man ir buvo toks. Kai eini su malda. Bandai viską palikęs nuošaly, išgryninti aukso grynuolį savo mintyse ir širdyje. Kartais reikia tiesiog labiau atsiduoti į Dievo rankas. Jaučiu, kad to mokysiuos visą gyvenimą. Kelias kaip kova. Jau laimėta, bet turi išlikti savimi net kai labai sunku, kai labai skauda.
 
Apie 19 valandą jau buvome finišo linijoje. Šypsenos išvargusiuose veiduose patvirtino ne ką kitą, kaip kad tikėjimas iš tikrųjų gyvas“.
 
Vilma:
 
„Kelias man, pirmiausia, yra būdas pabūti kitaip – vienai su Dievu, ir, be abejo, bendrystės su kitais ir kitokiais džiaugsmas. Tas džiaugsmas kyla net tada, kai nieko nedarai, nekalbi, o tik būni ir jauti kitą šalia.  Čia aš atsigaunu – vėjas išpučia iš galvos nereikalingas mintis, čia visada jaučiuosi atsigavusi dvasia“.
 
Giedrius:
 
„Reikia viską apmąstyti. Aš asmeniškai pastebiu  kažkokius pokyčius savyje ir bendravime su dukra, tik dar nemoku jų įvardinti :)“.
 
Lina, Silvija, Aistis, Vilma, Giedrius

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 01
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija