Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai palikus visus įprastus darbus susitelkiama tik dvasiniam gyvenimui. Noras pažinti save ir savo santykį su Dievu. Jau Jėzaus pavyzdys, kai jis pasitraukė į dykumą ir keletą naktų praleido maldoje, atskleidžia krikščioniškųjų rekolekcijų pagrindą.

 

2015 m. kovo 15 d. Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje vyko gavėnios rekolekcijos. Votyvos Šv. Mišias aukojo, per Votyvos ir Sumos šv. Mišias sakė pamokslus Kauno šv. Vincento Pauliečio parapijos vikaras kun. Andrzej Biniek OFM Cap.

 

Kun. Andrzej Biniek OFM Cap Votyvos Šv. Mišių pamoksle sakė:

 

„Girdėjome Evangelijoje kaip Jėzus, kalbėdamas su Nikodemu, lygina save patį su žalčiu. Tai labai netikėtas palyginimas, nes gi mes žìnome, kad žaltys Bìblijoje simbolizuoja velnią. Kodėl tada Jėzus lygina save su žalčiu?

 

Jėzus tame palyginime primena vieną įvyki Izraelio kelionės per dykumą metu. Skaičių knygoje skaitome:

 

4 Nuo Horo kalno jie leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą. Bet pakeliui žmonės neteko kantrybės. 5 Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens, – mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu“. 6 Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraeliečių mirė. 7 Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Užtark pas VIEŠPATĮ, kad atimtų nuo mūsų žalčius“. Mozė tad meldėsi už žmones. 8 VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgęs į jį liks gyvas“. 9 Mozė tada padirbo varinį žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kada tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į varinį žaltį ir likdavo gyvas.

 

Žydai dykumoje kentė alkį, kelionės per dykumą sunkumus, nežinojimą dėl ateinančios dienos. Tos problemos, senos kaip pasaulis, yra ir mums žinomos. Jie toje situacijoje priešinosi. Nepaisant to, kad patirdavo labai trokštamos laisvės, tai įsitikino, kad laisvė nėra lengva.

 

Dievo bausmė už jų nepaklusnumą buvo žaltys, kuris atsirado jų stovykloje ir mirtinai juos kando. Tada izraelitai pripažino savo kaltę, atėjo pas Mozę ir maldavo, kad juos užtartų pas Dievą, kad Dievas pašalintų žalčius. Dievas išklausė jų prašymo, tačiau ne tokiu būdu, kaip jie norėjo. Žaltys nedingo iš stovyklos, toliau juos kando, nuodai toliau nešė mirtį. Bet Dievas davė jiems išgelbėjimą.

 

Dievas liepė Mozei padirbti varinį žaltį ir uždėti jį ant aukšto stulpo. Kiekvienas, kurį įkando, jeigu tik pažvelgs į žaltį, nenumirs. Bet tai ne varinis žaltys gelbėdavo nuo įkandimo. Žaltys puldavo visus, be jokios išimties. Tačiau tas, kuris pažvelgė į varinį žaltį, jeigu prisiminė Dievo įsakymą, tada pats Dievas gelbėjo tą žmogų. Kas tai turi bendro su Evangelija ir Kristumi?

 

 

17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.  Jn 3,16-17

 

Kristus buvo išsiųstas pas kiekvieną mūsų, kad mus išgelbėtų. Išgelbėjimas mums yra reikalingas, nes visi esame nusidėjėliai. Nuodėmė liečia kiekvieną iš mūsų. Taip pat kiekvienas iš mūsų patiria blogio, kuris yra aplink mus pasaulyje. Blogis yra kaip kandantis žaltys. Puola kiekvieną.

 

Nei vienas iš mūsų nepabėgs nuo nuodėmės. Net didžiausieji šventieji patirdavo silpnumą. Mes turim išgelbėjimą. Dievo Sunūs, Jėzus Kristus leidosi būti už mus nužudytas, leidosi būti pakabintas ant kryžiaus medžio. Buvo išaukštintas kaip Mozės varinis žaltys. Kaip Mozės žaltys simbolizavo žydų nuodėmę dykumoje, taip Kristus mums tapo nuodėme ant kryžiaus medžio.

 

Todėl kiekvienas, kuris su tikėjimu pažvelgs į Jį, ir atsidus, maldaudamas pagalbos, nenumirs. Nuodai, kurie yra nuodėmė, bus sunaikinti, taip pat kaip vienas žvilgsnis į varinį žaltį neutralizavo žalčių nuodus. Dievas nenori mūsų pasmerkti. Jis myli mus iš visos savo širdies. O Jo meilės ženklu yra kryžius. Tai mūsų išgelbėjimo ženklas. Be Kristaus kančia ir kryžius netenka prasmės – tai didelis absurdas. Bet su Kristumi tai yra mūsų pergalė prieš šio pasaulio blogį, nes Jis nugalėjo mirtį.

 

Todėl Jo didžiausias troškimas yra, kad būtume išganyti. Bet mes mėgstame vaikščioti savo keliais, priešinamės prieš Išganytoją, o tada nuodėmė veda mus į mirtį.

 

Tačiau Dievas nenori nusidėjėlio mirties, todėl atsiuntė savo Sūnų ir leido, kad Tas būtų išaukštintas ant kryžiaus, kad per tą mirtį ir prisikėlimą kiekvienas žmogus būtų išgelbėtas.