Prieš vienerius metus liepos 21 d. į paskutinę kelionę išlydėjome Lietuvos katalikų dvasininką, monsinjorą, disidentą, politinį veikėją, Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelioną, dimisijos pulkininką Alfonsą Svarinską (1925-01-21 – 1954-10-03 – 2014-07-17).

 

Monsinjoras A. Svarinskas, jo paties prašymu, palaidotas netoli Ukmergės esančiose Dukstynos partizanų kapinėse.

 

A. Svarinskas sovietų valdžios metais aktyviai dirbo pogrindyje, buvo areštuotas ir nuteistas, 22-ejus metus kalėjo griežto režimo lageriuose ir kalėjimuose. 1991-1992 metais jis buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.

Jis apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

 

Š. m. liepos 17-18 dienomis Vilniuje ir Ukmergės rajone prasmingai ir gražiai paminėtos monsinjoro A. Svarinsko pirmosios mirties metinės. Šv. Mišios už monsinjorą buvo aukojamos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir Didžiosios kovos apygardos partizanų parke. Prie namo Odminių gatvėje Vilniuje, kuriame gyveno monsinjoras, atidengta atminimo lenta. Dukstynos partizanų kapinėse pašventintas kryžius ir antkapio lenta, o Didžiosios kovos apygardos partizanų parke – monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimo kryžius.

 

 

Liepos 17 d. 18.30 val.Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – svarbiausioje Lietuvos katalikų šventovėje buvo aukojamos šv. Mišios už monsinjorą Alfonsą Svarinską. Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, koncelebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta, kunigai – altaristas apaštalinis protonotaras jubiliatas Bronius Antanaitis, prof. Kazys Meilius, prof. Andrius Narbekovas, Mindaugas Bernotavičius, Gintautas Jankauskas, Jonas Naujokaitis ir Alvydas Vaitkevičius.

 

Pamokslo metu vyskupas emeritas J. Kauneckas labai nuoširdžiai pabandė padėti susirinkusiems pažvelgti į monsinjoro Alfonso Svarinsko dvasią.

 

„Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės. Šitie žodžiai pirmame skaitinyje ypatingai tinka monsinjorui Svarinskui Alfonsui. Nežinau, ar visa sovietinė sistema galėjo sugalvoti tokį žmogų, kuris atgrasintų Svarinską nuo meilės bažnyčiai, nuo meilės Dievui, kad išplėštų jo tikėjimą. Ne, nei gelmės, nei aukštumos, nei jokie kiti kūriniai. Ir ypač norėjau, kad mums nuskambėtų paskutinio teismo scena, papasakota paties Jėzaus. Tikrai turėtų kunigas Alfonsas išgirsti tą Jėzaus žodį: „Ateikite pas mane”, nes jis niekada nepraėjo pro jokį vargšą”, – taip pradėjo pamokslą vyskupas.

 

Čia vyskupas J. Kauneckas priminė Nepriklausomybės Akto signatarės Birutės Valionytės pasakojimą apie tai, kaip monsinjorui 2013 metais būnant sanatorijoje pritrūko pinigų vaistams. „Surinko pinigų, bet, sako, negalėjome duoti jam. Tiesiog nupirkome vaistus. Jeigu jam paduosi, po dienos neturės, bus išdalinta. Tai sakykite, ar toks gerumas nebus atlygintas pas Viešpatį Dievą?”– tęsė pamokslą vyskupas.

 

Pamokslą vyskupas tęsė, primindamas labai gražų rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus pasakojimą apie monsinjoro laidotuves: „Prieš metus šventėme ne mirties, o žmogaus amžinybės triumfą. Šimtai ir tūkstančiai žmonių ne laidojo, o lydėjo visų gerbiamo kunigo palaikus į jo gimtąjį kraštą, į Dukstynos partizanų kapines.” Ir rašytojas prisipažino: „Ėjome paskui karstą ir prasitariau, atrodo, kad sugužėjo visa Lietuva.” Ir išgirdo balsą: „O kaip kitaip gali būti. Jis kovojo už visą Lietuvą, todėl susirinko visa Lietuva”, – tai kalbėjo nepažįstama moteris. O šviesiaplaukis berniukas, gal kokių 9-erių metų, išsižiojęs klausė vyskupų, signatarų, kitų bendražygių, valdžios atstovų kalbų prie kapo duobės ir užvertęs galvutę prašneko paukštuko balseliu: „Tėveli, ir aš noriu būti Svarinsku”.

 

Vyskupas kreipėsi į susirinkusius: „Sakykit, brangieji, argi to berniuko balse nenuskambėjo visų mūsų troškimas? Argi mes visi negalvojam, kad mums bent dalele reikia būti panašiems į Svarinską. Aš sakyčiau, kad to vaiko balsu pragydo visos mūsų tautos troškimas. Taip, mes visi trokštame, visi meldžiamės, visi svajojame, kad Lietuva ir pasaulis nepritrūktų kovotojų už tikėjimą, už laisvę, tokių kovotojų, koks buvo monsinjoras Alfonsas”.

 

Pamokslininkas uždavė klausimą, kuris, kaip sakė jis, šimtus kartų ir jam buvo užduodamas: „Kodėl Svarinskas buvo toks griežtas, kodėl buvo tiesiog piktas?” Atsakymą į šį klausimą vyskupas sieja su paskutinio teismo scena (Mt 25, 31-46), kuri buvo perskaityta šv. Mišių metu.

 

„Ypatingai griežta ir be nuolaidų buvo jo kalba matant neteisybę, matant kaip šiuolaikinėj Lietuvoj be galo maža artimo meilės, matant, kai vieni tampa milijonieriais, o kiti turi kapstytis po šiukšles. Šitai matant jis negalėjo nepakilti rūstybėn. Sakykit, brangieji, bet ar pats Jėzus Kristus tokiu atveju išliko ramus? Kaip aštriai jis grasino turtuoliams, kad jie eis į amžinąjį kentėjimą, į amžinąją ugnį, nes šalia jų tiek alkanų, nuogų benamių. Kristus niršta, barasi, tai ką bekalbėti apie tai, kad jo uolus mokinys nesibartų. Taip, tokia dieviška rūstybe degė monsinjoras. Ir pravirkdavo, kaip pats Jėzus, nes turėjo nepaprastai jautrią širdį”, – kalbėjo vyskupas.

 

Vyskupas J. Kauneckas prisiminė Luokės klebono žudiko teismą Telšiuose (žudikas buvo nuteistas mirčiai). Po teismo monsinjoras priėjo prie suvargusios žudiko motinos ir paklausė, ar turi ji ką valgyti. Išgirdęs neigiamą atsakymą, monsinjoras A.Svarinskas iškrapštė visas kišenes, surinko net kapeikas, atidavė piniginę su visais pinigais. Po to skolinosi pinigų iš vyskupo J. Kaunecko, iš kitų, kad nusipirktų benzino sugrįžti namo. Toks buvo širdingas jo jautrumas.

 

Ypač jis buvo nepaprastai jautrus sutaikant bendraminčius. Tuo metu monsinjoras A. Svarinskas buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. Vyskupas prisiminė tą baisų konfliktą su Pakaunės savanoriais, kai kilo susišaudymo pavojus, kai pakilo šautuvai tarp karių ir savanorių. „Ir atsistojo tarp jų monsinjoras ir šaukė: „Jei norit šaudyti, šaukit į mane”. Ir nusileido šautuvai. Sakykit, ar tai nėra tiesiog Kristaus Dvasia?” – kalbėjo vyskupas J. Kauneckas.

 

Vyskupas taip pat pasiūlė paskaityti nuostabų Edvardo Šiugždos straipsnį „Ištikimybė idealams statė paminklą Tėvynei”, kuriame taip nuodugniai, taip vaizdingai apžvelgta monsinjoro Alfonso dvasia (2015 m. liepos 17 d. laikraštyje „XXI amžius“ Nr. 28 (2148).

 

Po šv. Mišių nemažas būrys žmonių – vyskupai, kunigai, Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo nariai, Lietuvos laisvės kovotojai, monsinjoro bendražygiai pajudėjo prie 10 numeriu pažymeto namo Odminių gatvėje, kuriame 23 metus gyveno monsinjoras A. Svarinskas, kuriame 1885-1970 m. gyveno prelatas Mykolas Krupavičius, o 1918 m. dirbo Lietuvos valstybės kūrėjai. Šį gražų saulėtą liepos vakarą namo balkone plevėsavo Trispalvė, skambėjo Lietuvos himnas, patriotinės dainos ir pagarbos žodžiai monsinjorui A. Svarinskui. Atminimo lentą su bareljefu (autorė Daliutė Ona Matulaitė) atidengė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Pašventino Telšių vyskupas Jonas Boruta. Vyskupas linkėjo, kad Tėvynės lauktų gražus rytojus, kad mes visi žemės gyvenimą pabaigę galėtume Dievo artimoje būti draugijoje su tais, kurie pirma mūsų iškeliavo į tą amžinybę, čia mylėję Dievą ir Tėvynę. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.

 

Renginio vedėja Justė Radzevičiūtė-Laugalienė pakvietė pasisakyti Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę. Seimo pirmininkė kalbėjo: „Prieš metus Lietuva neteko didžio žmogaus, Lietuvoje ir užsienyje žinomo kunigo, visuomenės veikėjo, aktyvaus kovotojo už Lietuvos laisvę – monsinjoro Alfonso Svarinsko. Jis buvo žmogus, besąlygiškai tarnavęs Dievui, Tėvynei, savo Artimui ir, svarbiausia, Tiesai. Itin vertinęs žmogaus orumą”.

 

Pasak Seimo pirmininkės, monsinjoras A. Svarinskas buvo Autoritetas, Mokytojas, Vedlys, tikras Lietuvos patriotas ir dvasinis jos lyderis. Savo pavyzdžiu jis atvėrė tarnystės kitiems, dvasios kuklumo, tikėjimo žmoniškumu galią ir iš jos kylančią žmogaus stiprybę.

 

Pasak parlamento vadovės, tokių žmonių kaip monsinjoras dėka Lietuva atlaikė 50 metų okupaciją ir buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Seimo Pirmininkė L. Graužinienė palinkėjo, kad šviesus monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas ir nuveikti darbai būtų tinkamai įvertinti ir perduoti ateities kartoms. Taip pat padėkojo monsinjorui už jo gyvenimą mums.

 

Seimo narys Rytas Kupčinskas dėkojo Dievui ir likimui, kad teko laimė pažinoti monsinjorą A. Svarinską, kuris mums buvo dvasios tėvas, Lietuvos šviesulys ir sąžinė. „Jo gyvenimas tarsi vadovėlis mums kiekvienam. Taigi, paskaitykite monsinjoro atsiminimus. Skaitai ir matai, koks turi būti Lietuvos pilietis, tikras Lietuvos patriotas”, – kalbėjo Seimo narys.

 

Prelatas Bronius Antanaitis apžvelgė monsinjoro A. Svarinsko, su kuriuo nuo 1944 m. jis mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, gyvenimo kelią. Pasak prelato, monsinjoro šūkis buvo kovoti prieš blogį – prieš nuodėmę, persekiojimą, neteisingumą, melą, neištikimybę, išdavystę, korupciją, girtuokliavimą, narkomaniją. Monsinjoras buvo kovotojas, bet tuo pačiu visus mylėjo, niekam nelinkėjo blogo. Pasak prelato, A. Svarinskas, būdamas Aukščiausioje Taryboje, susitiko E. Bičkauską, kuris tardė jį, bet nesimušė, atleido. Monsinjoras buvo tvirtas, kietas, bet ir atlaidus.

 

Prelatas paminėjo ukrainiečių kardinolo Josyf Slipyj, su kuriuo monsinjoras A. Svarinskas susipažino lageryje, laišką (parašytas po kunigo A. Svarinsko suėmimo 1983 metais): „Kun. Alfonso Svarinsko areštavimo aplinkybės ir priežastys nėra žinomos, bet viena yra tikra – šis Kristaus Bažnyčiai ir Kristaus Evangelijai ištikimas, pasiaukojęs kunigas nėra padaręs jokio nusikaltimo nei prieš valstybę, nei prieš įstatymus. Vienintelis nusikaltimas, kurį jam gali primesti tamsaus žvilgsnio žmonės, tai Dievo ir žmonių meilė, tarnavimas artimui ir vykdymas Kristaus paliepimo – skelbti Evangeliją visoje žemėje. <...>. Kun. A. Svarinskas yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas”(LKB Kronika Nr.56).

 

„Iš amžinybės jis laimina mus. Monsinjoras sakydavo, kad jo didžiausias tikslas, kad mes susitiktume Danguje. Iki pasimatymo, jis sakė” – taip baigė savo pasisakymą prelatas.

 

Dangus džiaugėsi, švietė saulė, skambėjo patriotinės dainos „Vienlangėj grytelėj”, „Oi neverk, motušėle”, „Palinko liepa šalia kelio”, kurias susirinkusieji, susikibę rankomis, dainavo kartu su Vilniaus kultūros centro folkloro ansambliu „Jorė”(vadovė R. Aleksiūnienė). Tik atminimo lenta su monsinjoro A. Svarinsko bareljefu kažkaip gedulingai spindėjo ir buvo sunkiai įskaitoma, priešingai negu šalia kabanti prelato M. Krupavičiaus. Apie tai tarpusavyje kalbėjo kai kurie renginio dalyviai ir net kunigai.

 

Užrašas ant atminimo lentos: „Šiame name 1991-2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys”.

 

Ceremonijos pabaigoje vienas iš iškilmių, skirtų monsinjoro A. Svarinsko pirmųjų mirties metinių paminėjimui, organizatorių atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius pakvietė visus susirinkusius š. m. liepos 18 d. aktyviai dalyvauti šventiniuose renginiuose, kurie vyks Ukmergės rajone.