Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

SUNKUS IR ILGAS BLAIVYBĖS KELIAS

Pastaruoju metu jaučiamas susirūpinimas alkoholizmo „viruso“ plitimu visuomenėje, ieškoma naujų priemonių blaivybės skatinimui. Prieš rinkimus Seime buvo kuriami alkoholio naudojimo apribojimo projektai, pakibę ant voratinklio, siūlomos įvairios akcijos alkoholikų gelbėjimui iš girtuokliavimo liūno, svarstoma, kad stiprieji gėrimai būtų parduodami tik specializuotose parduotuvėse. Aukščiausios valdžios struktūrose galvojama apie baudų padidinimą alkoholio vartotojams viešose vietose. Visiems įgriso kaimuose ir miesteliuose matyti griuvinėjančius valkatas,  šlitinėjančius alkoholikus, asocialius nedirbančius ir nusikaltimus visuomenėje darančius asmenis.
 
Blaivybės sąjūdžio gimimas
 
Dideliame, kunkuliuojančiame informacijos sraute apie galinėjimąsi su girtuoklystės šmėkla nebeprisimename Motiejaus Valančiaus – Žemaičių vyskupo, švietėjo, aktyvaus visuomenininko, politiko, istoriko, rašytojo, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus.
 
Autoritetingą asmenybę jaudino ne tik baudžiavos ir carinė priespauda, bet ir Lietuvos krašto pakelėse stūksančios smuklės ir karčiamos.
 
1858 m. M. Valančius pradėjo blaivybės skleidimo veiklą. Vizituojamose bažnyčiose kunigai buvo įrašomi į specialią knygą ir turėjo pasižadėti visą gyvenimą negerti degtinės ir jos gaminių. Tais pačiais metais M. Valančius išleido brošiūrą, kurioje buvo įtvirtinamas blaivybės draugijų steigimas. Blaivybės sąjūdžiui stiprinti vyskupas parašė 19 ganytojiškų laiškų. Kunigai privalėjo skaityti į bažnyčią atėjusiems žmonėms šiuos laiškus bei pasakyti atitinkamą pamokslą. Į blaivystės sąjūdį įsitraukė didžioji Žemaičių vyskupijoje gyvenusių katalikų dalis. 1860 metais jau buvo apie 80% blaivininkų. Dėl M. Valančiaus veiklos buvo smarkiai sumažėjusi Lietuvoje degtinės gamyba. Istorikas Vytautas Merkys pateikia tokius duomenis: Kauno gubernijoje 1858 m. buvo išvaryta 1033534 kibirai degtinės, o 1860 m. net aštuonis kartus mažiau..
 
1863 metais po sukilimo Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė blaivybės sąjūdį kaip politinę akciją. Pati blaivybės idėja liko gyva.
 
Vysk. M. Valančiaus pradėtas tautos blaivinimas XX amžiaus pradžioje atgijo – blaivybės idėjas skleidė Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas ir kiti įžymūs lietuvių kultūros veikėjai.
 
J. Tumas – Vaižgantas neišlaiko „kunigiško stiliaus“
 
J. Tumo – Vaižganto gyvenime, šalinant žmonių pragaištingus įpročius, keliant jų dvasią būta dviprasmiškų istorijų ir nutikimų, susijusių su dalyvavimu aukštuomenės ir intelektualų pokyliuose. Juose kunigas nevengdavo vienybės vardan troškulį malšinti stipresniais gėrimais. J. Vaižganto „nuodėmes“ prie stalo aprašo istorikas prof. Alfonsas Eidintas knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“. Smetonai Juozas Tumas buvo bene tvirčiausia intelektualinė parama.
 
Pažvelkime keletą prof. A. Eidinto  minčių apie J. Tumą – Vaižgantą. „1921 m. balandžio 22 d. vyskupas Pranciškus Karevičius J. Tumą – Vaižgantą pakėlė kanauninku. Per iškilmingą vakarienę vaišingasis kanauninkas ir kitus vaišino, ir pats dėl kompanijos stikliuką išmesdavo. Vyskupas sunerimo ir atsiuntė Tumui laišką, kuriame kaltino Tumą neišlaikius „kunigiško stiliaus“. „Galop svečius kelti karštai paraginęs, pats troškulį godžiai iš stiklinės gesinai. Pabūgau, kad tai nebūtų prie alkoholio palinkimo žymė. Išėjau iš vaišių sunkiai sužeista širdžia. Žaizda užgis tik tada, kada Tamsta visiškai svaiginančio gėralo nebragausi ir savo įtekme kitus prie blaivybės trauksi“.
 
Ir dar „Lietuvos balse“, išplaka Tumą dėl to, kad sutinkant Naujuosius metus rotušėje  šis buvo per daug „įkaušęs iš patriotizmo“, ėmė šėlioti, besibučiuojant sulankstė akinius, pasiekė komiškumo fazę. Tikriausiai pats savęs tokio išsigandęs Vaižgantas raštu atsiprašė vyskupo ir tapo tikru blaivybės apaštalu – nė lašelio daugiau nuo to laiko nebeimdavo į burną. Toliau uoliai dirbo bažnyčiai, žmogui, krašto kultūrai. Puoselėjamos krikščioniškos vertybės, geranoriškas žmonių ugdymas blaivybės dvasia susilaukė daugybės pasekėjų. Žmonės atgavo pasitikėjimą ir viltį.
 
Katalikų Blaivybės draugija –  antialkoholinio judėjimo vedlys
 
Tarpukario Lietuvoje viena iš didžiausių ir įtakingiausių organizacijų, vienijančių tautinį blaivybės judėjimo šalininkus, buvo Lietuvos katalikų Blaivybės draugija (įkurta 1908 m. ). Lietuvoje veikė šios draugijos 169 skyriai, vienijantys 16000 narių. Keletas jų turėjo savus namus, žemės sklypus, arbatines su skaityklomis, knygynus. Draugijoje buvo įsteigti priešalkoholiniai biūrai, tačiau jų veikla buvo neefektyvi. Geriau veikė vyskupijų ribose įsteigti prieš alkoholiniai rajonai, kurie organizuodavo blaivybės skleidėjams kursus.
 
Lietuvos katalikų Blaivybės draugijos centro valdyboje dirbo to meto įžymūs žmonės, garsūs intelektualai: vysk. J. Staugaitis, kunigai S. Mikalkevičius, J. Tumas, mokytojas J. Strimaitis, daktaras A. Gylys ir kt.
 
LK Blaivybės draugija rūpinosi be alkoholinio vyno gamyba ir reikalavo Vyriausybės panaikinti muitą įvežamiems iš užsienio be alkoholiniams vynams. Draugija darė žygius, kad žemės ūkio mokyklose būtų mokoma gaminti be alkoholinius vynus.
 
LK Blaivybės draugijos centro valdyba Lietuvoje skelbdavo blaivybės savaites, kurių metu buvo plėtojama prieš alkoholinė akcija. Valdybos vadovai siųsdavo raštus Lietuvos vyskupams, Švietimo ministerijai, Karo mokslo valdybai, provincijų klebonams, kuriuose prašydavo tinkamai pažymėti blaivybės savaites.
 
Valstybės Radiofonas leisdavo kas savaitę skaityti vieną prieš alkoholinę paskaitą, o blaivybės savaitėje – kasdien po paskaitą. Kiekvieną dieną buvo skaitomos paskaitos Kauno Liaudies namuose. Liaudies namai būdavo papuošti spalvingomis antialkoholinėmis reklamomis ir vysk. M. Valančiaus paveikslu. Paskaitos buvo siejamos su švietimo, kultūros, ekonomikos klausimais, pav., „Prieš alkoholinis jaunimo auklėjimas“, „Alkoholis ir kultūrinis gyvenimas“, „Šių dienų ekonominė krizė ir girtavimas“, „Tėvų girtavimo įtaka vaikams“ ir kt. Paskaitos buvo skaitomos kariuomenės dalyse, Karo policijos mokykloje, Ryšių batalione ir kt. Blaivybės savaitę paminėdavo ir Studentų atstovybės abstinentų komisija.
 
Kauno gatvėse blaivybės savaitėje būdavo ištempiami plakatai su antialkoholiniais šūkiais: „Girtuoklystė – nedorybių motina“, „Būkite blaivūs ir budėkite“, „Sekime blaivųjį Vytautą Didijį“ ir kt. Buvo tikima, kad šūkiai veikia žmonių protą ir sąmonę: tai tylūs apaštalai, kurie atkreipia į save praeivių žvilgsnį, įperša jiems blaivią mintį, palengva veikia ir nusistatymą. Ir dar. Kasdien prie restoranų, traktierių ir kitų viešų vietų  buvo dalinami atsišaukimai, kuriuose buvo raginama susilaikyti nuo svaigalų.
 
Blaivybės savaitėje bažnyčias papuošdavo kaip atlaidams. Prieš alkoholinio judėjimo dalyviai su vėliavomis dalyvaudavo pamaldose, klausydavo dienos iškilmėms pritaikyto pamokslo. Per Šv. Mišias pasistiprindavo šv. angelų duona, kad pats Tvėrėjas juos palaimintų garbingoje kovoje su baisiąja girtavimo yda. Šventosios stiprybės įgiję blaivininkų būriai rinkdavosi į civilines patalpas, kurių puošyba sudarydavo įtaigią emocinę atmosferą. Svečiai praverdavo gražiai apipintas duris ir jų žvilgsnis nukrypdavo vainikais ir gėlėmis išpuoštą salę. Aukštoje vietoje už prezidiumo  ant sienos spindėdavo sukryžiuotos prieš alkoholinių organizacijų vėliavos, tarp jų kabodavo M. Valančiaus paveikslas ir jo kryžius. Dalyviai jausdavosi užburti dienos nuotaikos, o jų sielose gyveno šventė. Po paskaitų buvo platinama literatūra ir spauda.
 
Tarpukario Lietuvoje kitos blaivybės skatinimo kryptys
 
Nuo1932 m. su laikraščiais išleidžiami buvo biuleteniai, kurie skelbdavo antialkoholinio judėjimo plėtotę Lietuvoje ir užsienyje.
 
Tarpukario Lietuvoje veikė alkoholikų globos komitetas, kuris rūpinosi, kad būtų pastatyta alkoholikų ligoninė. Šiai gydymo įstaigai buvo paaukota 6700 Lt ir 1933 m. naujoji ligoninė atvėrė duris.
 
Antialkoholinis judėjimas vyko ir Lietuvos mokyklose. Trečiajame dešimtmetyje veikė mokinių kuopelės, besirūpindamos blaivinimo darbu. Nedavusios apčiuopiamų rezultatų jos buvo panaikintos. Jas pakeitė Moksleivių abstinentų sąjunga. Mokyklose buvo mažai vaikų, kurie nebūtų ragavę alkoholio, o pusė jų gaudavo labai dažnai. Blaivybės draugija 1931 m. kreipėsi į švietimo ministeriją, prašydama mokyklose įvesti prieš alkoholines pamokas ir kurti moksleivių abstinentų kuopeles. Krašto mokyklose autoritetą turėjo „Angelo sargo“ vaikų sąjunga, ruošianti mokinius abstinentiniam gyvenimui. Ši sąjunga turėjo 370 kuopų, vienijančių 37000 narių. Pavasarį būdavo rengiamos iškilos į laukus ir miškus, organizuojamos paukščių sutikimo šventės. Ši organizacija iškilmingai paminėdavo Motinos dieną.
 
Iš visuomenės atviros kritikos dėl žalingų įpročių susilaukdavo mokytojai. „Didelė nelaimė kraštui, kai dauguma mokytojų per visokias kaimo iškilmes ir patys vieni girtaudami liaudžiai rodo blogą pavyzdį, –  buvo rašoma 1932 m.  „Sargybos puslapiuose“.
 
Priekaištaujama buvo ir gydytojams, teisininkams, kunigams, valdininkams, kurie ne tik nekovoja su girtuoklyste, bet ją dar palaiko žodžiu ir darbais.
 
Blaivybės idėjos buvo skelbiamos ir kunigų seminarijose. Nuo 1930 m. Telšių dvasinėje seminarijoje veikė abstinentų draugija, kuri turėjo 60 narių. Vieną kartą klierikams, pažeidusiems abstinencijos nuostatas, buvo suruoštas teismas.
 
Nežiūrint aktyvaus blaivininkų judėjimo Lietuvoje alkoholizmo liūnas neišdžiūvo. Miestuose ir bažnytkaimiuose vykdavo triukšmingos išgertuvės, sukeliančios vaidus, muštynes ir net žudynes. Kaimuose nuo apsinuodijimo anodija būdavo mirčių ir savižudybių.
 
 
1931 m. Lietuvos gyventojai degtinei išleido 42 mln. Lt, vynui –  1,5 mln. Lt, alui – 12 mln. Lt. Daug ar mažai? – kyla retorinis klausimas. Į jį galima atsakyti, žinant, kad žemės mokesčiams buvo išleista 17 mln. Lt. Už naminį alų ir kontrabandinę degtinę buvo mokama antratiek. Taigi kasmet buvo prageriama per 100 mln. Lt. Per 14 nepriklausomybės metų svaigalams gyventojai išleido per 1,5 mlrd. Lt. Kasmet buvo prageriama ir prarūkoma daugiau negu gaunama už bekonus ir kitą į užsienį išvežamą mėsą.
 
Nors tų laikų statistika gąsdinanti, tačiau šiais laikais gyventojai sunaudoja alkoholio daugiau. Jei tuo metu vienam gyventojui per metus tekdavo 6 buteliai degtinės, tai dabar šis kiekis išaugęs daugiau nei dvigubai.
 
Statistikos faktai nelikdavo be atgarsio. Lietuvos katalikų Blaivybės draugija apeliuodavo į gyventojų sąžinę: „Tokius mokesčius sumokėję, ką mes turime? Daugelį apleistų ūkių, darbininkų šeimas didžiausiame skurde, daugybę žmonių, sergančių įvairiomis ligomis, kalėjimus pilnus žmonių, teismus užverstomis bylomis, daugybę elgetų ir invalidų, gausybę iširusių šeimų, jaunimo ištvirkimą. Lietuvi, ar nematai, kad tavo tėvynė amžinam pavojui“!
 
Yra ko pasimokyti iš praėjusių dešimtmečių. Tik reikia visiems susitelkti ir darbais palaikyti vyskupo M. Valančiaus blaivybės idėjas.
 
Alkoholis, girtavimas yra vienas baisiausių žmonijos priešų. Jis pakerta atskirus žmones, sugriauna šeimas bei žudo tautas, jis ardo valstybes iš vidaus, nors jos būtų įstengę atsispirti ir baisiausiems išorės priešams. Mūsų tėvynė šiandien šaukia tad savo sūnus ypatingai griežton kovon su šiuo pražūtingu priešu.
 
Neišmintingas yra tas, kuris nesupranta Dievo jam duoto laiko vertės ir nesunaudoja jo tinkamai. Jo dienos pasidaro piktos, jos tampa jam pražūtis.
 
„Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia.  Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios“ (Ef 5,17-18).
 
Petras URBONAS

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 11
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija