Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

DŽIAUGSMINGAS KALĖDŲ STEBUKLO LAUKIMAS

Krikščionys kasmet su iškilme ir džiaugsmu švenčia Dievo įsijungimą į žmonijos istoriją. Mūsų pasaulis per Kalėdas tampa Jėzaus pasauliu. Jame geros valios žmonės, sutikdami Kalėdų šventes,  kviečia tikėti Dievo gailestingumu ir meile, linki ramybės, taikos ir laimės.
 
Apie Išganytojo atėjimą į pasaulį, apie Kalėdų švenčių subtilybes, jų prasmę žmogaus gyvenime kalbuosi su Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonu kunigu Gintautu Jankausku.
 
Šiuolaikinis skubantis žmogus savo darbus ir rūpesčius stengiasi deramai susieti su adventu, kuris skirtas pasiruošimui Kristaus atėjimui. Gerbiamas kunige Gintautai Jankauskai, žmonės, įkvėpti šviesaus laukimo, kokių turėtų laikytis tradicijų?
 
Adventas yra ramybės, dvasinio susikaupimo  laikas,  skirtas Jėzaus gimimo šventės laukimui ir jai pasiruošimui.  Malda, pasninkas, Šventojo Rašto skaitymas mums padeda susivokti,  kas esame ir ko reikia, kad būtume pilni dieviškos gyvybės ir noro turimu gėriu dalytis su kitais. Advento metu mes esame kviečiami drąsiai pasitikti dabarties iššūkius ir neabejoti:  Dievas bus su mumis net sunkių išbandymų valandomis.
 
Dievo Žodis pačią pirmąją advento dieną pakviečia budėti ir laukti. O kaip mes laukiame ir ruošiamės sutikti žinią, kad į pasaulį vėl ateina Dievas, kad skambins šv. Kalėdų varpai... Neretai vieniems laukimą sutrikdo įvairios nesėkmės, nelaimės, sunkiai įveikiami darbai, kitiems – nesibaigiančios pramogos, žalingi gyvenimo įpročiai, bereikšmiai pasilinksminimai ir kitos blogybės.
 
Prieš Kristaus įsikūnijimą pranašas Izaijas kvietė savo tautą budėti ir laukti sugrįžtančio Dievo: „Tu, Viešpatie, mūsų Tėvas, – „mūsų Atpirkėju“ esi pavadintas amžiams... sugrįžk dėl savųjų tarnų“ (Iz  63, 16-17). Budėkime ir laukime ne tik ateinančių Kalėdų švenčių, bet ir kad kiekvieno mūsų širdyje gyventų Jėzus Kristus. Atlikime adventinę išpažintį ir laikykimės bendros rimties, o penktadieniais susilaikykime  nuo mėsiškų valgių.
 
Kokia yra tikroji šv. Kalėdų žinia, kurią vertėtų prisiminti?
 
Žodis „Kalėdos“ naudojamas nuo 1038 m. ir reiškia „Kristaus mišios“, siekiant visiškai atsiriboti nuo pagoniškų tradicijų. Kalėdos visame krikščioniškame pasaulyje siejamos su Jėzaus Kristaus gimimu, kuris atnešė žmonijai nuodėmių atleidimą ir amžiną gyvenimą, viltį, meilę. Tai geroji naujiena, kurią verta švęsti ir skleisti kitiems. Tikroji Kalėdų žinia yra ta, kad gimusiame Kristuje išvydome Dievą žmogaus veidu.
 
Kristaus gimimo istorija daugiausia remiasi Mato ir Luko evangelijomis. Pagal jas Kristų pagimdė Mergelė Marija Betliejuje, kur ji su savo vyru Juozapu buvo laikinai apsistoję.  Kristaus gimimas – tai išsipildžiusios judaizmo pranašystės apie mesiją (pranašą). Europoje, paplitus krikščionybei, senosios tradicijos, t. y. žiemos saulėgrįžos, Saulės sugrįžimo šventė, susipynė su naujomis ir šiais pranašo Izaijo žodžiais: „Šviesybė šiandien užtvindė mus, nes gimė mums Viešpats“ (plg. Iz 9). Kristaus gimimas sujungė laiką ir amžinybę, Dievą ir žmogų. Viso pasaulio istorija nukreipta į šį dievišką Kūdikį, kad gražintų viltį kiekvienam pasaulyje gyvenančiam žmogui. Su Jėzaus gimimu Dievo meilė žmogui tapo visiškai apreikšta. Betliejaus kūdikyje Dievas įrodė, kad Jis turi žmogišką širdį. Po pirmųjų Kalėdų žmonijai nebebuvo reikalo įsivaizduoti, kaip Dievas atrodytų žmogiškame kūne. Į apaštalo Pilypo prašymą „Viešpatie, parodyk Tėvą“ Jėzus atsakė: „Jau tiek laiko esu su Jumis ir tu , Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 8-9). Išganytojas atėjo į pasalį tam, kad gyvendamas kaip žmogus savo asmenyje atpirktų visas pasaulio nelaimes, kad įrodytų, jog kančia gali turėti savo prasmę, o laisvė ir išganymas yra glaudžiai susiję su paties žmogaus vidiniu nusistatymu. Todėl švenčiant Kristaus gimimą prisiminkime, jog Išganytojo atnešta ramybė visų pirma turėtų paliesti paties žmogaus širdį.
 
Pirmaisiais krikščionybės amžiais Kristaus gimtadienis nebuvo švenčiamas. 137 m. Romos vyskupas paskelbė, kad Jėzaus gimtadienis turi būti švenčiamas kaip iškilminga šventė.
 
Nesvarbu, kokioje socialinėje ir visuomeninėje padėtyje esame. Kiekvienam skirta džiugi Kalėdų naujiena: „Žemėje ramybė Dievo mylimiems žmonėms“ (plg. Lk 2,14)
 
Ką byloja šv. Kalėdų prakartėlė? Kokius ji skatina žmogaus siekius?
 
Prakartėlė – Jėzaus gimimo gyvulių tvarte vaizdelis, kuriame dalyvauja Švč. M. Marija,  šv. Juozapas ir pats Jėzus. Čia dar būna piemenėliai, trys karaliai ir gyvuliai. Svarbu ne tik atminti, kad toks įvykis nutiko daugiau nei prieš 2000 m. tolimame Betliejuje, tačiau priimti ateinantį Kristų šiandieniniame pasaulyje su savo tradicijomis, džiaugsmais, rūpesčiais, iššūkiais. Jėzus Žemėje apsireiškė ne šiaip sau. Jis atėjo dalintis su mumis gyvenimu, kad prisiimtų mūsų troškimus. Prakartėlė primena: Dievas dėl savo dydžio gailestingumo nužengė pas mus, kad visada pasiliktų su mumis, kad mums dovanotų ramybę. Kristaus ramybė – tai Jo paties artumas, kuris teikia jėgų pakelti sunkiausius išbandymus, išsaugoti vidinę pusiausvyrą skaudžiausių sukrėtimų metu.
 
Arkivyskupas S. Tamkevičius skelbia, kad Kūdikis Betliejaus gyvulių ėdžiose – tai Dievas, trokštantis ateiti į kiekvieno mūsų gyvenimą, kad jame būtų apstu gerumo ir vilties.
 
Popiežius Pranciškus aiškina, kad Jėzus pasidaro mažu, tampa kūdikiu, kad meilingai patrauktų mus, paliestų širdį savo nuolankiu gerumu, kad savo neturtingumu sukrėstų visus, kurie skuba susikrauti netikrus šio pasaulio turtus. Prakartėle pagerbiamas paprastumas, iškeliamas neturtas, pašlovinamas nuolankumas. Betliejaus kūdikis mus kviečia gyventi be pykčio ir pavydo, kurti jaukią aplinką, pirmiausia savo šeimose, kad niekas nesijaustų skriaudžiamas. Jis kviečia kurti meilės ir džiaugsmo civilizaciją savo gyvenamoje aplinkoje tarnaujant kiekvienam žmogui, kuris reikalingas paramos. Jis kviečia tikėti, kad Dievas yra tarp mūsų, pasaulio ir mūsų istorijoje.
 
„Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu“ (Mt 21,9) – šias žodžiais susižavėjusios minios sveikino Kalėdų Kūdikį, didįjį Mokytoją – Jėzų iš Nazareto. Angelų chorai sveikino giedodami: „Garbė Dievui aukštybėse, o Žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“.
 
Kiekvienas žmogus brangina grožį ir prasmingą gyvenimą vienybėje su Kristumi. Be Kristaus gyventume su stabais, pralaimėjimais, neviltimi. Kokių mes turime laikytis įpareigojimų, priimdami dangaus Tėvo dovaną?
 
Dabarties pasaulyje mes turime mokytis iš Kristaus kuklaus ir pasiaukojančio gyvenimo, nešti meilės ir tikėjimo šviesą. Betliejaus Kūdikis kiekvieną  geros valios žmogų įpareigoja gyventi ne vadovaujantis savo sukurtomis tiesomis, bet vienybėje su Dievo Žodžio tiesa, skleisti meilę ne žodžiais, bet gerais darbais. Kūdikėlis Jėzus kviečia mus ginti visus, kurie yra silpni ir patys negali apsiginti: prievartaujamą vaiką, alkoholyje skęstantį žmogų, badą kenčiantį vargdienį, ligos kankinamą sunkų ligonį...
 
Nūdienos pasaulyje apstu nesantaikos ir neapykantos. Tai egzistuoja tiek tarp eilinių žmonių, tiek tarp partijų, politikų, tarp nuskriaustų ir nusivylusių žmonių. Dievas atsiuntė į mūsų širdis Betliejaus kūdikio, savo Sūnaus dvasią, kad būtų išaukštintas žmogus, kuris nugali blogį, atsivertia meilei ir tiesai, siekia taikos. Būdami net didžiausiame varge, nesijausime vieniši, tikėdami kad su mumis yra dangaus Tėvas ir mūsų Brolis Jėzus Kristus. Visada ilgimasi tikros tėviškos globos bei gerumo. Kalėdos mums kalba, jog mūsų ilgesį išgirdo ir į jį atsiliepė Jėzus, prisiimdamas mūsų trapią žmogišką prigimtį.
 
Arkivyskupas S. Tamkevičius skelbia, kad ir XXI a. pastebime didžiulę neapykantą Kristui ir Bažnyčiai. Kiek neapykantos Bažnyčia užsitraukia, gindama gyvybę ir šeimą, pasisakydama prieš alkoholio reklamą, narkotikų plitimą jaunimo tarpe. Maldos namai pašaukti kurti Dievo karalystę žmonių širdyse, šeimose ir visuomenėje. Todėl prieš siekiančius užvaldyti žmonių sielas Bažnyčia tampa nenugalima tvirtove.
 
Pasaulio Atpirkėjas atėjo ne vien žydų tautai ir ne vien teisiesiems. Ką Kristus prisiėmė visos žmonijos vardan? Kas stiprina meilę Dievui?
 
Meilę Dievui stiprina meilė tiesai ir pasišventimas Evangelijai. Kristus prisiėmė visą žmogiškąjį nuodėmingumą, nuodėmės sužeistą žmogiškąją prigimtį, kad ją perkeistų, prisiėmė nuodėmės kančias, kurias prikaltų ant kryžiaus. Jėzus sakė, kad blogis nėra žmogaus tapatybės dalis, o priešingai reikia turėti viltį, kuri spindi pilname sumaišties pasaulyje. Tai aktualu ir mūsų laikmečiui, kai maištingose pasaulio valstybėse vyksta karai, milijonai pabėgėlių ieško išsigelbėjimo kitose valstybėse, vykdomi teroro aktai. Viltis gali suspindėti ten, kur leidžiama veikti Dievui.
 
Jėga, kuri keitė neapykantoje skęstančių žmonių mąstymą buvo Kristaus Evangelija. Ji reikalavo kaip brolį priimti kiekvieną žmogų. Nuo pirmųjų amžių Evangelija sparčiausiai plito tarp silpniausių žmonių… Ji mokė meilės, mokė blogį nugalėti ne kitu blogiu, o gerumu. Popiežius Pranciškus kviečia, kad Dievui pasišventusieji atliktų pranašišką misiją – liudytų visam pasauliui, kad verta sekti Kristų, nes tuomet žmogus prisipildo džiaugsmo ir ryžtingai bando Evangeliją padaryti savo gyvenimo keliu.
 
Kristus, neapykantos ir neteisybės pripildytame pasaulyje aukštai iškėlė žmogaus orumą, – už nuodėmės sužeistą žmogų Jis mirė ant kryžiaus.
 
Dauguma tikinčiųjų Bažnyčias užplūsta didžiųjų krikščioniškų švenčių metu. Ar esant tokiam žmogaus santykyje su Dievu galima tikėtis Viešpaties globos?
 
Dievas visuomet rūpinasi žmogumi ir įvairiais būdais – siunčia palaimą netvarkingai gyvenantiems žmonėms, rodo tėvišką meilę savo vaikams, rodo gailestingą  globą klaidžiojantiems tikėjimo kryžkelėse ir pan. „Argi motina gali užmiršti savo pagimdytą kūdikį? – klausia Dievas pranašo Izaijo lūpomis“. Įsikūnijimo paslaptimi Dievas įrodė savo besąlyginę meilę žmogui ir nurodė, kaip mes privalome mylėti vienas kitą. Žmogaus vertė glūdi jo dvasios grožyje, todėl Jėzus paskelbė: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“. Žmonės be Kristaus yra praradę žmogaus orumo suvokimą visuose gyvenimo tarpsniuose. Žmogus gali harmoningai bręsti ir gyventi tik tada, kai savo valią derina su Dievo valia, kai savo gyvenime pasitiki Kristaus vedimu.
 
Dievo palankumas belaukiant šv. Kalėdų sureikšminamas todėl, kad daugeliui žmonių reikalingas vidinis atsivertimas, reikia surasti, kas iš tikrųjų džiugina širdį, suprasti, jog Kristus atėjo tam, kad pasaulis būtų geresnis, kad žmonės gyventų pažindami tiesą ir siekdami gėrio.
 
Kiekvienas katalikas, laukdamas šv. Kalėdų, apmąsto svarbiausius savo gyvenimo darbus, siekius dėl ateities, išreiškia viltis dėl Dievo palaimos. Ko žmogus belaukdamas švenčių savo sieloje turėtų nepamiršti?
 
Popiežius Pranciškus ragina katalikus atverti savo širdis Jėzui Kristui ir kovoti su „tamsos dvasia“. „Jeigu mūsų širdys bus uždarytos, jeigu mus valdys puikybė, apgaulė, savanaudiškumas – tuomet mus apgaubs tamsa“, – sakė Pranciškus.
 
Kai krikščionys pamiršta dievišką dabarties ir ateities šviesą, artimo meilę, Jėzaus atėjimą atgaivinti žmoguje to, ką buvo sugriovusi nuodėmė, tada Bažnyčia tampa šalta, sunkiai suvaldo žmogų nuo pasaulietiškos elgsenos klaidų bei pasimetimo.
 
Kiekvienas tikintysis turi sąmoningai, o ne nepakeliamų kančių genamas pakilti virš išaugusio egoizmo, iš chaoso pakilti į gyvenimo harmoniją.
 
Šv. Kalėdos tegu atneša Dievo nušviestą viltį, atveriančią galimybę ugdyti naują žmogų. Žmogų, kuris gerbtų kiekvieną, ypač mažą ir silpną, kuris ištiestų pagalbos ranką stokojantiems, žmogų, kuris kurtų taiką ir ramybę.
 
Daugelyje pasaulio šalių Kalėdų džiaugsmą nustelbia karai ir smurtas. Ar įmanoma taika ir ramybė Žemėje be Dievo šviesos?
 
Daugelio valstybių tikintieji Kalėdas sutinka karo sukeltuose gaisruose, kraupiose žudynėse, netekę pastogės, artimųjų, praradę viltį. Pasaulio galingieji nesugeba nutraukti karo Sirijoje, nesibaigia kariniai konfliktai Ukrainoje, vyksta siaubą keliantys išpuoliai Afganistane, Pietų Sudane, Nigerijoje, Konge, dešimtmečius pražūtingi susirėmimai nesiliauja tarp Izraelio ir Palestinos. Smurto ir skurdo slegiama Centrinė Afrika. Šiuo metu pasaulyje daugėja teroro aktų: Turkijoje, Bangladėše, Irake, Prancūzijoje ir kitose valstybėse. 2015 m. nuo teroro išpuolių nukentėjo apie 100 valstybių. Žiniasklaidos duomenimis Europoje yra 60-80 teroristinių „Islamo valstybės“ smogikų grupuočių, kurios ruošiasi vykdyti teroro aktus.
 
Apie taiką kalba valstybių vadovai, politikai, parlamentarai, tačiau nesiliauja karai ir neramumai. Taika neįmanoma be Dievo garbinimo, Jo pagalbos. Rašytojas Kurt Marti skelbia, jog kasdien turime pakelti širdis į Dievą, kas sekmadienį Jam atiduoti garbę. Taip, mums labiausiai reikia dvasinės šviesos, Dievo šviesos, kad Žemėje įsigalėtų teisybė, ramybė ir taika. Tegu visuose pasaulio kampeliuose blogio skleidžiamas sutemas išsklaido Gėris ir Šviesa, sužibusi Betliejaus naktį.
 
Gailestingumo šviesa lydi šv. Kalėdas. Kokias patiriame Dievo Gailestingumo dovanas?
 
Kristus kūdikiu atėjęs į pasaulį yra Gailestingumas, yra dovana, pranokstanti bet kokį žmogaus troškimą. Gailestingumo dovanas patiriame kasdien sekdami paskui Kristų. Vidinės ramybės dovana kviečia mus imtis gailestingumo darbų: vienišą kaimyną aplankyti, nuliūdusį paguosti, keleivį priglausti ir pan. Stenkimės, kad per šv. Kalėdas į mūsų namus įžengtų tikroji Šviesa –  visa perkeičiantis Gailestingumas. Kalėdų slėpinys ir Gailestingumo šviesa mus gaubia ne tik palydint Gailestingumo metus, bet ir visą laiką.
 
Kalėdos paliudys, kad Dievo Gailestingumo šviesa niekada negęsta, padeda įveikti sunkumus, moko gerumo, kantrybės, susivaldymo, ištikimybės. Kristaus Gimimo šventė ir pasibaigę Dievo Gailestingumo metai skelbia apie amžiną Dievo dovaną –  meilę ir jautrumą. Atverkime Dievui protą ir širdį, remkime Juo savo gyvenimą. Priimti Dievą  –  reiškia priimti žmogų, atverti jam duris.
 
Dievo Gailestingumo metai baigėsi, Gailestingumas – ne. Popiežius Pranciškus suteikė kunigams nuolatinę teisę – atleisti abortų nuodėmę.
 
Nepaprastai išaugo vartojimo kultas, susijęs su Kalėdomis. Prekybininkai vis anksčiau ima siūlyti šventines nuolaidas. Kaip vertinate išaugusį dovanų pirkimo bumą?
 
Jau daugelį metų Kalėdų laukimas prasideda dvigubai anksčiau. Prekybos centrai ima puoštis eglutėmis, žaisliukais, pirkėjus vilioja spalvingomis, rėkiančiomis ir įkyriomis reklamomis. Per tokį ilgą Kalėdų laukimo laiką visos apdulkėjusios puošmenos žmonėms spėja nusibosti ir šventei atėjus, nebesupranta, ko trūksta.
 
„Kalėdinės nuolaidos“ gundo šiuolaikinį žmogų apsikrauti daiktais, kurių jam iš tikrųjų gal net nereikia. Visi perka dovanas visiems. Globalinis pirkimo metas... Vartotojiška mąstysena kelia riziką prarasti pirmapradę šv. Kalėdų prasmę, dvasines vertybes.
 
Dar 2002 m. gruodžio 22 d. popiežius Paulius II pareiškė, kad dvasinei naujienai, kurią skelbia šv. Kalėdos,  grėsmę kelia išbujojantis vartotojiškumas. „Kalėdų prakartėlės  paprastumas nesiderina su tuo įvaizdžiu, kurį perša įkyrios reklamos“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis teigė, kad nepakeičiama sąlyga, kurią reikia įgyvendinti dvasiškai ruošiantis šv. Kalėdoms yra visų pirma vidinis susikaupimas ir malda.
 
Dievo Žodis kviečia neįsitraukti į pirkimo karštligę, o nepamiršti svarbiausios dovanos. Didžioji Kalėdų dovana yra Betliejaus Kūdikis,  pats Dievas, norintis ateiti pas mus.
 
Gerb. kunige Gintautai Jankauskai, Jūsų palinkėjimai mieliems parapijiečiams šv. Kalėdų proga.
 
Tegul Kalėdų varpai, Bažnyčios liturgija ir žmonijos lūkestis kviečia mus iš naujo atpažinti Betliejuje gimusio Kūdikio – Dievo veide atskleistą mūsų istorijos prasmę. Jo gimimas sujungė laiką ir amžinybę, Dievą ir žmogų.
 
Prakartėlės šviesoje iš naujo pažvelkime į savo gyvenimą,  į savo Tėvynės ateitį, kurioje yra dar daug nesantarvės, susiskaldymo ir priešiškumo. Tegul ši iškilmė atveria mūsų širdis dieviškai meilei, gėriui, nuoširdumui ir gailestingumui, savitarpio pagalbai ir vienybei.
 
Tesutirpsta nesantaikos, tegimsta širdyje viltis, kuri Dievo veido nušviesta, atveria galimybę kurti naują žmogų. Žmogų, kuris gerbtų ypač mažą ir silpną, kuris ištiestų pagalbos ranką stokojantiems, kuris kurtų taiką ir ramybę.
 
Tebus šios Kalėdos pažymėtos vilties žvaigžde, kuri padės mums atpažinti Dievo veidą. Būkime pilni džiaugsmo, Kristaus atneštos ramybės ir visokio gėrio.
 
Petras URBONAS

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 01
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija