Fizikos pamokoje „Muzikiniai garsai“ kaip unikalaus muzikinių garsų šaltinio pavyzdžiu (be kitų populiarių šaltinių) pasirinkdavau ir varpą. Šis pavyzdys įdomus tuo, kad varpo virpesiai sudaro ištisą garsinių išraiškos niuansų lauką, ne tik išoriškai veikia žmogaus klausą, bet prasismelkiantį ir giliau paliečiantį pasąmonės sritį.

 

Buvo atsiradę  „gatvės mokytojų“, kurie priekaištavo, kad fizikos pamokoje garbinamas  varpas. Juos gaubė baimė, kad nenusivesčiau mokinių į bažnyčią ir nepradėtumėm gilintis į varpo gaudesio palydimas tikėjimo paslaptis. Reikėjo nemažai laiko ir kantrybės, kol „ekspertus“ priverčiau blaiviai galvoti.

 

Istorikų žiniomis varpų ištakos aptinkamos Azijos tautų kultūroje. Seniausias pasaulyje žinomas varpas atkastas netoli Babilono prieš 3000 metų. Manoma, kad I tūkstantmetyje prieš Kristų varpų liejimo tradicijas iš Azijos į Europą atnešė keltų bronzos liejikai. Varpai Europoje pradėti lieti nuo VI a.

 

Nuo VII a. varpai pradėti naudoti krikščionių bažnyčiose ir iki XI a. išplito po visą Europą. Nuo XII a. Vakarų Europoje įsitvirtino varpų šventinimo tradicija, jiems suteikiami simboliniai, dažniausiai šventųjų vardai. Varpuose įkomponuojami įrašai, datos, liejiko, varpo fundatoriaus vardai.

 

Lietuvoje varpai paplito nuo XIV a., kai buvo įvesta krikščionybė. Seniausią Lietuvoje žinomą varpą 1377 m. nuliejo K. S. Skobeltas. Ir dabar kai kuriose Lietuvos bažnyčiose skambantys varpai buvo liejami Kaune, Vilniuje, kituose Lietuvos ir užsienio miestuose. Šiuo metu prof. etnologo Liberto Klimkos duomenimis Lietuvoje yra 249 varpai. Išliko XV a. varpų Trakuose,  XVI a. Plokščiuose, XVII a. Viduklėje ir Plungėje. 1646 m. nulietą J. Breutelto varpą išsaugojo Plungės bažnyčia. Vienas iš seniausių varpų, nulietų XV a. yra išlikęs Kelmės bažnyčioje.

 

Beveik prieš 16 m. Kretingos rajone, Kadagynėje buvo nulietas Klaipėdos Marijos – Taikos Karalienės bažnyčiai varpas, kurio masė daugiau kaip 3 tonos.

 

Lietuvos istorikas, pedagogas Povilas Šverebas nurodo, kad Šiaurės Vakarų Žemaitija skaudžiai nukentėjo nuo 1831 m. sukilimo. Jo metu varpai buvo  nukabinėjami iš varpinių ir gabenami į Varnius, kur iš jų buvo liejamos patrankos. Likusieji varpai buvo išvežti į Rusiją.

 

1918 m. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę vėl atgimė savarankiška varpų liejininkystė. Jos svarbiausiu atstovu tapo Juozas Masalskis. 1990 m. vėl atkūrus valstybės nepriklausomybę, lietuviškų varpų liejyklą svajojo pastatyti kunigas monsinjoras Bronislovas Burneikis. Įdomu, kad naujoji Nemakščių bažnyčia turi antros Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio instrumentą.

 

2002 m. Vilniaus katedros aikštėje buvo pašventinti 6 nauji varpai – Kelno arkivyskupijos dovana Vilniaus katedrai ir miestui.

 

Šeštasis varpas katedroje dedikuotas palaimintajam vyskupui Jurgiui Matulaičiui. Užrašas ant varpo skelbia vyskupo šūkį: „Blogį nugalėk gerumu“.

 

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas, Garbės kraštotyrininkas Jonas Brigys, bažnytinio giedojimo tradicijų žinovas Rolandas Žakys knygoje „Raseinių dekanato varpai ir vargonai“ pateikia išsamią ir originalią istorinę medžiagą apie varpus Raseinių dekanato bažnyčiose. Įdomi informacija apie varpus pateikiama 20-ies esančių rajone šventovių.

 

Iš varpų istorijos Ariogaloje pažymėtini 1930 m., kada kunigo A. Simanavičiaus rūpesčiu naujai statomai bažnyčiai, Gėluvos dvaro savininkai J. Ir E. Baltrušaičiai, gyvenantys Vokietijoje, aukojo du varpus (2240 kg). Miestelyje įvyko didelės varpų krikštynų iškilmės, į kurias suplaukė daug svečių. Jose dalyvavo prezidento A. Smetonos žmona Sofija. Pašventinimo ir krikšto aktą perskaitė kunigas A. Simanavičius. Pirmą kartą varpai prabilo Smetonienės įsiūbuoti.

 

Vėliau kunigas rašė, kad bolševikams nepatiko bažnyčioje skambinimas varpais ir jie buvo beuždraudžią. Tuomet tarp bolševikų ir parapijiečių įvyko kone kruvinas susirėmimas.

 

Ariogalos bažnyčia buvo baigta statyti 1938 m., kurios bokšte įtvirtinti varpai skamba iki šiol.

 

 

Viduramžiais liaudyje plito tikėjimas, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, sustabdo epidemijų plitimą, nukreipia audras ir kitas gamtos stichijas. Apie tai byloja ir įrašai kai kuriuose varpuose „Kviečiu gyvuosius, apraudu mirusius, išblaškau audras“.

 

Teisininkas Jonas Nekrašius pasakoja, kad nuo seno varpai tarnauja žmonėms: jie buvo vartojami darbo ar karo pradžiai bei pabaigai, paliauboms pranešti, nugalėtojams pasveikinti, švenčių iškilmėms paskelbti, religinėms apeigoms pranešti.

 

Europoje varpui priskiriama maginė ir sakralinė galia, besiremianti prosenovišku tikėjimu, kad metalo skambesys gali įveikti karus, o keliamas triukšmas – išvaikyti demonus. Liaudies tikėjimuose viena iš svarbiausių maginių varpo funkcijų yra sustabdyti audrą ir perkūniją.

 

Istorikas P. Šverebas, patvirtina, kad Dievo garbinimas krikščionims yra neatsiejamas nuo liturgijos. Joje išskirtinis vaidmuo tenka varpams, kurie sujungia žmogų su Kūrėju, skelbia Viešpaties valandą, kviečia jį garbinti ir atsisveikina su šį pasaulį paliekančiuoju. Skambantys varpai susikalba su savo mirusiais broliais ir tiesia ryšį tarp požemių karalystės, Žemės ir dangaus.

 

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius skelbia: „Mūsų senoliai per amžius atsiliepdavo į bažnyčių varpų kvietimą ateiti su savo vargais ir rūpesčiais pas Tą, kuris myli besąlygiškai, kelia savo sužeistas ar dėkingumo kupinas širdis į Tą, kuris savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu dovanoja žmogui gyvenimo apstumą.

 

Popiežius Jonas Paulius II apie varpus yra taip kalbėjęs: „Nuostabu klausyti varpų skambėjimo, kai jie visos kurijos vardu skelbia šlovę Viešpačiui. O kiekvienas iš mūsų turime savyje labai jautrų varpelį, kuris vadinasi širdis.  Širdis skamba, vis skamba ir linkiu, kad jūsų širdyse visada skambėtų gražios melodijos, pripažinimo ir padėkos Dievui, Viešpaties šlovinimo melodiją. Tegul ši melodija visada nustelbia blogą skambesį – pykčio, prievartos ir viso to, kas neša blogį pasaulyje“.

 

Varpai savo reikšmę sustiprina skambėdami bažnyčios aplinkoje ir savo gaudimu primena kūrinijos ritmą, primena žmonėms Dievo artumą.

Arkivyskupas Lionginas Virbalas 2015 m. šventinant Kėdainių šv. Jurgio bažnyčios varpą kalbėjo: „Šis naujas varpas vėl primins Jėzaus kvietimą į bendrą maldą, ženklins nuolatinę dvasios kelionę Dievo link“.

 

Vilniaus katedros aikštėje 2002 m. gegužės 25 d. šventinant Kelno arkivyskupijos dovanotus Vilniaus katedrai ir miestui varpus kardinolas A. J. Bačkis kalbėjo apie varpų reikšmę krikščionių tikėjime, dovanojamų varpų simboliką: „Džiaugiuosi, kad nuo šiol Lietuvos širdyje, senajame Vilniuje, girdėsime skambų varpų gaudimą, kuris kvies širdis pakelti į Dievą. Šių varpų skambesys primins mums, Žemės piligrimams, kad mūsų tėvynė yra dangus. Varpų gaudesys tesusilieja su mūsų nuoširdžiu maldavimu, kad pasaulyje būtų daugiau taikos, tarpusavio meilės ir supratimo, kad žmonės suprastų nuoširdžios draugystės ir solidarumo prasmę, kad mokėtų dalytis su kitais ir būtų dėkingi. Tepažadina jie mūsų tautą dvasingesniam, sąžiningesniam gyvenimui“.

 

Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris akcentavo, kad virš miesto sklindantis varpų gaudesys pirmiausia kviečia garbinti Dievą, kad varpai yra mūsų gyvenimo palydovai: „Jie skamba, kai kūdikis atnešamas krikštyti, kai vaikai eina Pirmosios Komunijos, kai įšventinamas kunigas, kai vienuoliai duoda amžinuosius įžadus, kai jaunavedžiai tuokiasi. Ir pagaliau jie skambės, kai mus lydės į kapus... Tegul šie varpai lydi jūsų kartų kartas per šį gyvenimą į dangiškąją tėviškę“.

 

 

Kariljonas – specifinis atvirame lauke skambantis muzikos instrumentas, kurį sudaro chromatiškai suderintų varpų komplektas. Kariljono gimtinė – Nyderlandai, Belgija, Šiaurės Prancūzija. Kariljono varpai tvirtinami prie eilėmis išdėstytų sijų, varpų skaičius svyruoja nuo 23 iki 80. Kariljonai dažniausiai būna su klaviatūra ir pedalais. Kariljonu skambinama labai įvairi muzika – nuo paprastų liaudies dainų iki sudėtingų klasikinių, šiuolaikinių, virtuozinių kūrinių, džiazo muzikos. Kariljonieriai aiškina, kad pastaruoju metu kariljonas dažnai derinamas su kitų instrumentų muzika – su simfoniniu orkestru, choru, solistais. Šiuo metu visame pasaulyje yra virš 600 kariljonų. Lietuvoje yra 3 kariljonai – Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje.

 

Kauno 35 varpų kariljonas, kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos rūpesčiu, nulietas Belgijoje 1935 m. Kauno kariljono nuolatiniai koncertai prasidėjo 1956 m. Pirmieji kariljonieriai – Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai.

 

Klaipėdos 48 varpų kariljonas, lietas tuometinėje Rytų Vokietijoje, įrengtas centrinio pašto bokšte, veikė apie 20 m. Naujas Nyderlanduose atlietas kariljonas buvo inauguruotas 2006 m. gruodžio 25 d.

 

Kariljonas Vilniuje įrengtas brolių dominikonų rūpesčiu Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšte, prie Lukiškių aikštės. Vilniaus kariljonas didesnis už Kauno ir Klaipėdos – turi 61 varpą. Mažiausio varpo svoris - 8 kg, didžiausio - 3360 kg.

 

2016 m. Joninių išvakarėse mobilios platformos ant ratų traukiamas 48 varpų kariljonas Kauno Rotušės aikštėje neįtikėtina Joninių dvasia persmelkta muzika stebino ir džiugino kauniečius. Kariljonas ant ratų gali pasiekti atokiausias vietoves ir klausytojams teikti skaidrią varpų muziką.

 

 

Varpai nuo seno artimi lietuvių tautinei sąmonei. Ilgus amžius kristalizavosi varpų kūrimo bei panaudojimo tradicijos. Šiame kultūros reiškinyje sutelkta žmonijos išmintis, poreikiai, siekiai, tikėjimas, mistika, kūrybinė dvasia. Varpo sampratą visais laikais formavo istorinio meto pasaulėjauta, mentalitetas, religinė-mitologinė orientacija. Varpų kultūros reiškinys apima etinių ir estetinių pradų sintezę, esminius bendražmogiškus ryšius su aplinka. Kaip skelbia muzikologė Audronė Jasinevičiutė-Ivanauskienė varpų kultūroje atsispindi erdvė ir laikas, visuotiniai dėsningumai. Varpai teikia svarbią informaciją meno, amatų, rašto, kalbos, bažnyčios istorijos nagrinėjimui.

 

Kasmet Didžiojo Varpo šventykla Pekine Azijos kontinente gyvenantiems kinams tradiciškai skelbia Naujųjų metų pradžią. Šiuose kraštuose varpai gyvuoja jau beveik 4 tūkstantmečius. Per kiek laiko pasikeitė daugybė dinastijų, daugybė permainų įvyko visuomeniniame gyvenime, o varpai kaip buvo, taip ir tebėra viena svarbiausių kultūrinių bei dvasinių vertybių.

 

Varpo visuomeninė būtis sąlygojo jo meninio simbolio atsiradimą tiek muzikoje, tiek dailėje, literatūroje.

 

Didžiųjų varpų kultūros pradžia Lietuvoje istoriškai siejasi su krikščionybės įvedimu bei Lietuvos valstybės formavimusi. Dalis jų tebekaba bažnyčios bokštuose. Lietuvos mokslų Akademijos bibliotekoje iki šiol saugomas unikalus leidinys, pasakojantis apie varpų liejimo amato suklestėjimą Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.

 

Varpu buvo pavadintas vienas pirmųjų lietuvių periodinės spaudos leidinių, kurį 1889 m. įsteigė  Varšuvoje gyvavusi lietuvių studentų draugija „Lietuva“. Šiame žurnale buvo smerkiama carinė priespauda, raginama kovoti už nacionalines ir demokratines teises. Varpo devizas, žurnalo tematika reprezentavo varpą, kaip tautinės kultūros atbudimo simbolį.

 

Varpo simbolį matome M.K.Čiurlionio drobėse : „Saulės sonatoje“, „Laidotuvių simfonijoje“, „Pavasario“, „Audros“  cikluose.

 

Varpas dažnai minimas poezijoje. Žodis „varpas“ buvo labai pamėgtas Maironio ir S. Nėries. Daugelyje eilėraščių jis dominuoja ne kaip savarankiškas įvaizdis, o kaip priemonė, iš visumos išaugęs simbolis, padedantis suformuoti pagrindinę eilėraščio  mintį. Varpo simbolį naudojo ir kiti klasikai.

 

Lietuvių folklore varpas gretinamas su perkūnija: varpo dūžiai ir griaustinis labai panašiai užkoduojami mįslėse: „Sutrinko trinkulis, sužvingo žvingulis“. Jonas Basanavičius savo gimtinėje užrašė tokį tikėjimą: „Varpo balsas perskiria debesius, todėlei debesiui su griausmu prisiartinant, pradeda į varpus tuzgenti“. Varpų reikšmę žmogaus gyvenime įprasmino šios lietuvių mįslės: „Cingu lingu ant aukšto kalno, sidabro galva, kanapių uodega“.  „Ant aukšto kalno be liežuvis bliauna“, „Juodas gaidys ant tvoros tupi, uodega iki žemei, balsas iki dangaus,“ „Ant bažnyčios karveliai burkuoja“, „Šiaudų varpais zvanys, kai gims dovanų karalius“, „Neturiu burnos, bet liežuvis tabaluoja“.

 

Gražiai varpus apibūdina lietuvių frazeologizmai: „Į vieną varpą mušti“ (laikytis vienybės), „Varpais skalambinti“ (nešioti gandus), „Kaip į varpą muša“ (gražiai šneka).

 

Varpai Lietuvai, – skelbia Jonas Nekrašius, – šventas simbolis, laisvės ženklas. Prisiminkime V.Kudirkos laikraštį „Varpas“. Amerikos lietuviai 1919 m. už surinktus pinigus užsakė ir nuliejo Laisvės varpą, kurio šone įrašyti žodžiai: „O skambėk per amžius Lietuvos vaikams, kad laisvės nevertas, kas negina jos.“

 

Šis laisvės šauklys buvo padovanotas Lietuvai ir dabar saugomas Kauno karo muziejaus varpinėje. Laisvės varpas, atgijęs bažnyčios bokštuose, miesto rotušėse varpinėse skambėjo varpai ir kariljono garsai budina širdį, primena laiko vertę ir žmogaus gyvenimo prasmę, laisvės ir nepriklausomybės kainą, įvairias sukaktis ir jubiliejus.

 

 

Lietuvių profesinėje muzikoje sutinkame daug varpų skambesio imitacijų. Varpų muzikinės imitacijos – ištisas reiškinys muzikoje, kiekvienu atveju atskleidžiantis kompozitoriaus meistriškumą, išradingumą. Varpo akustika sudėtinga, jo skambesį gana sunku išreikšti tikslia notacija – pripažįsta kompozitoriai.

 

Gausu varpo skambesio imitacijų profesinėje muzikoje pavyzdžių žinomos Lietuvoje muzikologės Audronės Jasinevičiūtės – Ivanauskienės darbuose.  Minimas kompozitorius  J.Gruodis, kuris yra sukūręs pjesę fortepijonui „Varpai“. Ypač ryškiai imituojami varpai V.Klovos siuitoje simfoniniam orkestrui „Vilniaus paveikslai“. V.Paltanavičiaus simfoninėje siuitoje „Vilniaus akvarelės“ sklinda niūrus varpų gaudesys. Varpų skambesio imitacija tampa prasminiu rezonansu kai kuriuose V.Jurgučio kūriniuose: oratorijoje „Donelaitis“, simfoninėje poemoje  „Čičinskas“, vokalinėje instrumentinėje poemoje „Kareivio laiškai“, vokaliniame cikle „Mergaitė namų šešėliuose“.

 

Varpų imitacijų sutinkama ir chorinėje literatūroje: V.Budrevičiaus  „Dzūkiškuose eskizuose“, „Varpų dainoje“ vyrų chorui, kantatose. V.Paltanavičiaus kūriniuose „Nuaidėjo varpas“, „Varpų aidai“. V.Jurgučio „Dindi ledinis varpelis“,  „Varpo aidas“.  J.Bašinsko choriniame kūrinyje „Varpų sapnas“.

 

J.Bašinskas „Varpų simfonijoje“ įprasmina koloristinį efektą, išradingai derindamas instrumentų grupių tembrus. Kompozitorius varpų imitaciją naudoja kaip nuorodą į bendrą muzikinių vaizdų dramaturgiją. Klausytojams visas emocijų spektras atskleidžiamas kūrinyje chorui „Varpų sapnas“. Varpų įvaizdis padeda įprasminti bendro visuotinio ritmo dėsningumus.

 

V.Montvilo kūrybai būdinga liūdesio varpai. Ji pasižymi varpų gausmo harmonija, taurumu. Kūriniuose pjesė kanklių trio „Pagerbimas“, „Šventinė poema“ simfoniniam orkestrui, daina mišriam chorui „Šventė“  – varpų skambesys atkuriamas netikėtais instrumentų deriniais. V.Montvilos kūryboje sutinkama sutartinių ritminė medžiaga: „Bokštų sonatoje“ fortepijonui, pjesėje kanklių trio „Pagerbinas“ varpų imitacijų motyvacinė simbolika išauga iš sutartinių harmonijos, aiškaus muzikinės medžiagos apibendrinimo.

 

Vilniaus miesto 650-osioms metinėms V.Montvila sukūrė „Šventinę poemą“, kurioje yra du simboliniai akcentai: „urbanistiniai varpai“ (varpai žadina miestą, prikelia šventei) bei „pastoraliniai varpai“ (kviečia džiaugtis gamtos grožiu).  „Urbanistinių varpų“ pagrindu tampa sutartinė „Surdutė“, o „pastoralinis epizodas“ - „Ryto rytelis“.

 

Varpo idėjų daugiaplaniškumas meno srityje nėra visiems laikams nusistovėjusių reikšmių rinkinys. Kultūra, visuomeninis gyvenimas, sąmonė, paklūstantys bendriems dialektikos dėsniams, sąlygoja nuolatinę varpo prasmių turinio kaitą. Varpų kultūra turi praeitį, dabartį, ateitį.