Laikas bėga negrįžtamai, vietoj gražių sodybų plyti derlingi laukai, laimė, ne dykynės. Išnyko kaimai, išėjo iš jų žmonės – vieni į amžinybę, kiti – į naujus namus. Tik žmonių atmintis, geri darbai ateinančioms kartoms išsaugos gimtojo sodžiaus pėdsakus, sudėtus į atsiminimų knygas, į pastatytus atminimo paminklus.

 

Daug vertingų atsiminimų į knygą „Juodaičių krašto istorija“ sudėjo Albinas Skridla. Šioje knygoje apžvelgiama Juodaičių krašto istorija, apimanti 1568–1964 metus, remiamasi archyviniais dokumentais, vietinių žmonių prisiminimais. Knygoje nemažai vietos skirta Skapiškių kaimui. „Skapiškiai jau XVIII a. minimi, – sako Jonas Brigys, – kaip bajorkaimis (akalica arba lenk. okolica), čia gyveno bajorų Godvaišų, Prakapų, Rudzinskų šeimos. Dionizo Rudzinsko tėvo Leopoldo ūkis buvo vienas iš stambiausių. D.Rudzinskas (g. 1866 m.) išgarsino savo gimtąjį kaimą kaip nusipelnęs mokslo veikėjas, vienas iš selekcijos pradininkų Rusijoje ir Lietuvoje. Mirė jis 1954 m. Ariogaloje, palaidotas Dotnuvoje. Skapiškiuose, buvusios sodybos vietoje, pastatytas paminklas. Kaimas turėjo savo kapinaites, vadino kapeliais. Jos buvo ant Pikelių ir Krasinskų žemių ribos, prie kelio Dabašinskai–Skapiškiai. Brolių Pikelių iniciatyva kapelių vieta sutvarkyta, pasodinta medelių, 2004 m. iš lauko akmenų pastatytas paminklas.

 

Birželio 15 d. prie šio paminklo vyko atminties ir pagarbos šventė. Ji prasidėjo Ariogalos šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje šv. Mišių auka už Skapiškių čia gyvenusius kaimo žmones, o gyvieji, saugantys gimtinės atmintį, savo tėvų, senelių ir prosenelių atminimą, meldėsi šv. Mišiose. Jas aukojo Ariogalos parapijos klebonas Gintautas Jankauskas. Vėliau gražus pulkelis Skapiškiuose gimusių, augusių žmonių su savo giminaičiais, vaikais ir anūkais susirinko prie paminklo – buvo pašventinta juodo granito atminimo lenta su čia gyvenusių žmonių vardais ir pavardėmis. Prie pašventintų granitinių plokščių uždegtos žvakutės, padėta gėlių. Kunigas G.Jankauskas tarė padėkos žodžius tiems, kurie gerbia mūsų tautos, tėvų atminimą, pakvietė bendrai pasimelsti, mirusiuosius pagerbti tylos minute.

 

Kaimo atminimui pagarbą parodė rajono meras Algirdas Gricius, pavaduotoja Gitana Rašimienė. Jie padėjo gėlių, A.Gricius kalbėjo ne kaip meras, o kaip istorikas. Daug istorinių faktų ir prisiminimų pateikė vienas iš svarbiausių šios šventės ir atminimo lentos iniciatorių Mindaugas Pikelis. Jis minėjo ir minėjo kaimo žmonių vardus, pavardes, jų darbus, pomėgius, kaimo tradicijas, papročius. Kaimo plotas buvo apie 600 ha. Pagal 1942 m. vykdytą apylinkės ūkių surašymą, buvo 30 sodybų, gyveno 35 šeimos – 95 vyrai, 88 moterys – 183 žmonės. Mindaugo pasisakyme ne kartą jausmingai buvo kalbama apie ūkininkų darbštumą, didžiulę meilę ne tik savo šeimai, bet ir kaimynams, minimos tokios reikalingos, svarbios kaimo žmonių profesijos, amatai kaip kalvio, kriaučiaus, pribuvėjos. Dauguma šeimų buvo daugiavaikės. Kaip ir jų, Kazimieros ir Kazimiero Pikelių šeimoje, užaugo penki broliai. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai – turėjo daugiau nei 30 ha žemės.

 

Prisiminimais dalijosi buvusi Juodaičių mokyklos mokytoja bei direktorė Irena Kačiušytė-Mažeikienė, sulaukusi garbingo amžiaus bei gyvenanti Kaune.

 

Pikelių „brolija“ – Modestas, Česlovas ir Mindaugas – nuoširdžiai dėkoja susirinkusiems į šv. Mišių auką, į atminimo lentų šventinimą. Buvę ir dabartiniai Skapiškių gyventojai dėkingi meistrams ir jų vadovui Egidijui Šlopšniui, UAB „RSB“ vadovui Jonui Zėringiui, Kaimo reikalų, ekologijos ir teritorijų planavimo komiteto vadovui Romaldui Zubielai, Tarybos nariui Andriui Bautroniui, Ariogalos seniūnijai, Ariogalos parapijos klebonui G.Jankauskui ir, žinoma, šeimininkėms už pietus gamtoje.

 

„Linkiu visiems iš praeities semtis stiprybės, nes gimtinė mums – visada brangus kampelis, saugomas ateinančioms kartoms“, – sakė M.Pikelis.